Pasaulio įvykiai gali pasikeisti greitai, o kalba, kuria kalbame, keičiasi pamažu. Tačiau būtent autentiški laikmečio žodžiai mus gali perkelti šimtmečiu į praeitį. Tai nutinka ir skaitant Rugilės Audenienės knygą „Vojaĝo“ (esperanto kalba šis žodis reiškia kelionę). Kaip autorei pavyko atkurti taip tikrai skambančius tarpukario pašnekesius, iš kur ji sėmėsi žinių apie to meto kasdienybę?

Viskas prasidėjo nuo dienoraščio, kurį jai įteikė teta. „Tu jo nenumesi“, – išreiškė pasitikėjimą. Skaitydama rašytoja pajuto, kad „serga“ už aprašytuosius tame tekste – lyg skaitytų gerą knygą. Tai ir buvo impulsas rašyti istoriją, pasakojamą mažos mergaitės ir suaugusio vyro balsais. Tarpukariu prasidėjusią, per karą ir sovietmetį keliaujančią istoriją.

Šiuos herojus jungianti grandis – dabar jau primiršta litvako Liudviko Zamenhofo sukurta esperanto kalba. „Esperanto buvo taikos kalba. Tai buvo vilties kalba, pralenkusi savo laiką. Tų laikų internetas, tinklas, kuris turėjo sujungti žmones. – pasakoja R. Audenienė – Tačiau okupacijos laikais esperanto mokančius trėmė, šaudė, kankino. Tai labai keistai skamba – atrodo, kad vien kalbos mokėjimas jau yra grėsmė“.

Romano puslapiai yra kaip pagrindas, nuo kurio atspirdamos kartu su Rugile tyrinėjame kalbos reikšmę žmogaus gyvenime.

Rašytoją Rugilę Audenienę kalbina žurnalistė Ginta Gaivenytė

Palikite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *