Septynerius metus dirbdama Didžiosios Britanijos bei Prancūzijos humanitarinėse organizacijose, teksto autorė Jovita Sandaitė atliko misijas tokiuose pasaulio kraštuose, kaip Palestina, Afganistanas, Siera Leonė, Jordanija bei Jemenas. Instinktas prisidėti prie geresnio pasaulio kūrimo – taip ji apibūdina savo darbą ir pasakoja, kaip visa tai atrodo praktikoje. Šįkart – iš jau penkerius metus karo krečiamo Jemeno sostinės Sanos.

Sana laukia

Jau praėjo beveik savaitė nuo mano atvykimo į Jemeną. Atskridau į Sanos oro uostą, pagrindinį Jemeno oro uostą, kuris nuo 2015 metų yra uždarytas ir iš jo nevyksta jokie komerciniai skrydžiai. Švelniai riedėdama nusileidimo taku dairausi pro lėktuvo langą: kai kurie takai prišiukšlinti susprogdintų ir pusiau sudegusių lėktuvų liekanų ar jų dalių, išbarstytų visoje oro uosto teritorijoje, tarsi žuvusiųjų kūnai po mūšio. Niekas net neketina jų patraukti nuo pakilimo takų ar bent nustumti į šalį, kad atvykėlių akys to nematytų. Koks absurdiškas yra šis karas, pagalvoju.

Jovita Sandaitė.

Nors manęs niekas neprašo, ant galvos užsirišu skarą ir kartu su kitais trisdešimčia šiuo Jungtinių Tautų lėktuvu skridusių humanitarinių darbuotojų rikiuojuosi į eilę lėktuvo salone, besiruošdama išlipti. Du skrydžio palydovai lietuviškai man palinki gražios dienos. Tai tikriausiai geras ženklas, pagalvoju, kad pakeliui į Saną sutikau du tautiečius. Jiems atsidėkoju tuo pačiu.

Tuomet mes įžengiam į atvykimo salę, kur visi tvarkingai išsirikiuojam į vieną eilę ir paruošiam savo pasus Migracijos tarnybai. Nei vienas iš mūsų neskuba, nei vienas nesistumdo ir nesimindžioja, niekas nebando sutrumpinti eilės. Į Saną mes – trisdešimt humanitarinių darbuotojų – šiandien atvykome vieninteliu reisu. Kitas reisas čia atvyks tik po trijų dienų.

Atvykimo salėje įstatyti didžiuliai langai, prasidedantys nuo pat pilkomis plytelėmis išklotų grindų iki aukštų lubų, kurios vietomis pavojingai išbyrėjusios. Langų stiklai padengti keliais sluoksniais dulkių ir man primena autobusų stoties langus mažam Lietuvos miestelyje, kuriame gimiau, įstatytus dar sovietiniais laikais. Apskritai, tas stebėtinas Sanos oro uosto panašumas į sovietinio tipo architektūrą, panirusią šaltam pilkume ir tuščiam monumentalizme, kelioms minutėms prikausto mano dėmesį… Skirtumą paryškina tik katės, nervingai bėgiojančios aplink vos kelių oro uosto darbuotojų kojas ir aršiai kovojančios dėl kąsnelio maisto, kurio čia pasitaiko retai. Beje, man mėnesį pragyvenus Sanoje, mūsų svečių namų teritorijoje šešis kačiukus atsivedusi katė penkis iš jų suės. Iki šiol norėčiau tikėti, kad jie tiesiog kažkur pradingo, tačiau mūsų gyvenamąją teritoriją prižiūrėję darbuotojai man prieštaraus, tvirtindami, kad viską matė savo akimis. Anot jų, tai normalus reiškinys, kai gyvūnai, gyvendami sunkiomis sąlygomis ir negalėdami išmaitinti savo jauniklių, juos tiesiog suėda. Ir tai bus dar vienas skausmingas priminimas, kad Jemene visi yra alkani, ne tik žmonės, bet ir šunys, katinai, paukščiai.

Ar galėtum įsivaizduoti Artimųjų Rytų miestą,

paprastai triukšmingą, banguojantį ir pilną gyvybės,

dabar visiškai tuščią, nutilusį, mirusį?

Imigracijos darbuotojas mano pase įklijuoja Jemeno Respublikos vizą, tarsi jokia skirtis tarp Šiaurės ir Pietų Jemeno niekada nebūtų įvykusi. Aš jam padėkoju ir atsistoju į kitą eilę, kurioje visus pagal sąrašą sutikrina hučių saugumo darbuotojas. Jis atidžiai akimis nuskenuoja kiekvieno atvykėlio pasą, jį pavarto, pakilnoja rankose ir galiausiai išbraukia atvykėlį iš savo sąrašo ar šalia jo vardo padeda varnelę. Buvau girdėjusi apie atvejus, kaip po tokio skenavimo nevyriausybinių organizacijų darbuotojai yra paprašomi atsistoti į šalį ir užberiami klausimais. Buvau girdėjusi, kaip iš užsieniečių yra paimami pasai, taip jiems užkertant galimybę išvykti iš šalies. Todėl man artėjant prie pasus tikrinančio vyro, širdis ima plakti vis tankiau. Žinau, kad tokiais atvejais man ant kaklo išryškėja dvi kraujagyslės, todėl aš tik pasitaisau skarą, taip vildamasi paslėpti savo jaudulį. Vyras man iš rankų paima pasą, atidžiai perverčia visus lapelius. „Afganistan“, – ištaria tarsi klausdamas, tarsi teigdamas, tačiau kadangi akių į mane nepakelia, aš nei patvirtinu, nei paneigiu šio teiginio ar klausimo. Tada prie mano vardo savo dokumentuose jis uždeda varnelę ir grąžina mano pasą. Einu susirinkti savo bagažo.

Sana. Jovitos Sandaitės nuotrauka

Staiga mažas berniukas iš pat rankų pačiumpa mano lagaminą. Taip vikriai jis naudojasi bene vieninteliu šansu šiandien užsidirbti keletą nuskurusių banknotų. Aš nesipriešinu ir net nebandau ginčytis, kad man nereikia jo pagalbos. Jam reikia manosios.

Sanos oro uostas yra šiaurinėje miesto dalyje, tačiau dauguma nevyriausybinių ir Jungtinių Tautų organizacijų savo biurus įkūrusios miesto pietuose, o tai suteikia gan retą galimybę automobiliu pervažiuoti visą miestą. Tai tikriausiai vienintelis kartas, kai nei vienas iš mūsų nesiskundžia dėl kelyje susidariusių automobilių spūsčių, net priešingai, mes sau linkime tokių spūsčių, kad dar truputėlį ilgiau galėtume pasižvalgyti po, nepaisant visko, ramia vaga tekantį miesto gyvenimą. Miesto, kuris jau ne vienus metus beveik visiškai neprieinamas likusiam pasauliui.

Gatvės pilnos žmonių, tarsi visi Sanos gyventojai staiga būtų nusprendę išeiti pasivaikščioti. Moterys apsipirkinėja, vyrai tiesiog pakelėje šnekučiuojasi sutūpę grupelėmis, vaikai laksto, spardydami kamuolį, išmaldos prašytojai prašo išmaldos, šunys ilsisi vidury gatvės, nerangiai pasitraukdami tik automobilio ratams visiškai priartėjus prie jų. Važiuojame per Sanos miestą, ir aš imu suprasti, kad ateinančius du mėnesius ir dar truputį Saną matysiu būtent taip – pro automobilio langą, tik prasilenkiant. Kaip kokį miglotą sapną, kurio detalių neįmanoma prisiminti.

Mano akį patraukia daugybė pastatų vaiduoklių, kurie buvo pradėti statyti dar prieš karą, tačiau šiam prasidėjus, taip ir likę neužbaigti. Tačiau net ir šie dar negimę pastatai jau pažymėti hučių šūkiais: „God is the Greatest“, „Death to America“, „Death to Israel“, „Curse on the Jews“, „Victory to Islam“ („Dievas yra didis“, „Mirtis Amerikai“, „Mirtis Izraeliui“, „Prakeiksmas žydams“, „Pergalė islamui“). Šiuos žaliais ir raudonais rašmenimis užrašytus šūkius pastebiu visur: ant tiltų, pastatų sienų, kelio ženklų stulpų, betoninių kelio pertvarų. Jų paskirtis labai aiški – kad niekam nekiltų klausimų, ką reikia garbinti, o ko nekęsti.

Dulkėtomis Sanos gatvėmis važiuojant toliau, imu galvoti, kad, nepaisant visko, Sana yra labai graži. Ji tarsi gražuolis augalas, kurį užpuolė amaras – aplipęs juodais vabzdžiais, jis neturi galimybės jų nusipurtyti. Atidarau automobilio langą ir giliai įkvėpusi pajuntu kažką sunkiai apčiuopiamo: tarsi po šiukšlių krūva kažkas retai, tačiau užtikrintai pulsuotų… Apsupta kreminės spalvos kalnų viršūnių ir skęsdama ryškiai geltonoje šviesoje – tai Sana laukia savojo atgimimo.

Neišsiskiriantis rytas neišsiskiriančiame mieste

Sanoje dar tik ankstus rytas. Atsidariusi spintą nerangiai ieškau, ką apsivilkti į darbą. Už lango girdžiu čiulbančius paukščius, ledų pardavėjas stumdo savo vežimėlį, prikrautą ledų, ir per garsiakalbį vis leidžia tą pačią melodiją. Gatvėje girdžiu ir vaikų, kurie renkasi į visai čia pat esančią mokyklą, balsus. Kadangi mus skiria aukšta siena, pasikliaudama klausa vaizdus susikuriu pati – kažkodėl įsivaizduoju juos su dvigubai už save didesnėmis kuprinėmis. Suskamba mokyklos skambutis. Dar ir dar kartą. Atrodo, tarsi tai būtų niekuo neišsiskiriantis rytas niekuo neišsiskiriančiame mieste. Tačiau taip nėra.

Sana. Jovitos Sandaitės nuotrauka

Vakar pavyko trumpam ištrūkti iš savo keturių sienų kalėjimo ir pasivažinėti Sanos gatvėmis, nes turėjau nuvykti į vieną iš tų valandų valandas trunkančių susitikimų, kurių metu problemos sprendimas dažniausiai nukeliamas į kitą susitikimą, arba išvis nutariama artimiausiu metu jos visai nespręsti. Realybė, kurią išvydau už savo kambario sienų, mane šokiravo: Sanos gatvės buvo visiškai tuščios. Ar galėtum įsivaizduoti Artimųjų Rytų miestą, paprastai triukšmingą, banguojantį ir pilną gyvybės, dabar visiškai tuščią, nutilusį, mirusį? Pardavėjų ir pirkėjų bruzdėjimas, trumpi pasikalbėjimai, juokas, kunkuliuojanti energija – viskas tiesiog išnykę. Automobilių, motociklų, autobusų banguojanti jūra visiškai nusekusi – visos transporto priemonės stovi apleistos kelkraščiuose. Net ir pakelės šunys, ir tie kažkur dingo.

Važiavom Sanos gatvėmis, ir per automobilio langą stebėjau pakelėje į vieną tvarkingą eilę išrikiuotas įvairiausias transporto priemones. Ši eilė tęsėsi, kiek tik užmatė mano akys. Panašiai kaip bulvių vagos bulviakasio metu vaikystėje – jų pabaiga visada pasislėpdavo kažkur už horizonto… Galiausiai vairuotojas Mansour pirštu parodė į toliau priekyje baltuojančią degalinę ir vienu sakiniu viską paaiškino: „Jau daugiau nei savaitė nėra benzino.“

Sana. Jovitos Sandaitės nuotrauka

Tą akimirką mano praktinės bei teorinės žinios staiga ėmė ir susitiko. Žinojau, kad paskutinėmis savaitėmis Šiaurės Jemenas visiškai neturėjo kuro, tačiau gyvendama tarp keturių sienų, negalėjau žinoti, kaip tai atrodo tikrovėje. „Visi šie automobiliai pakelėse išrikiuoti tam, kad galėtų užsipilti kuro iškart, kai tik jo atsiras degalinėje? – paklausiu Mansour. – „Taip“, – veidrodėlyje man palinksėjo vairuotojas. – „Tačiau net ir kurui kažkada atsiradus, vienas vairuotojas pilną baką galės įsipilti tik kartą per savaitę. O ką su tuo vienu baku daryti, jeigu esi taksi vairuotojas?..“ – klausia Mansour to paties veidrodėlio. Tačiau trumpam sugrįžkime prie teorijos.

Nuo 2015 m., kai Jemenas nugrimzdo į šį beprasmį karą, Saudo Arabijos vadovaujama šalių koalicija, parėmusi tuometinio prezidento kovą prieš valdžią užėmusius hučius, Šiaurės Jemenui įvedė visišką jūrų, oro ir, kur įmanoma, sausumos sienų kontrolę. Pagal oficialius pareiškimus, tokios priemonės turėjo sustabdyti hučių ginklavimąsi, jiems užkertant kelią įsiveržti iš užsienio valstybių. Bet kartu viena iš karo Jemene dalyvių gavo galimybę kontroliuoti tai, kas patenka į Šiaurės Jemeną. Kuras, maisto prekės, žmonės, humanitarinė pagalba – sprendimus čia priiminėjo Saudo Arabija. Ir nors dažniausiai iš Jemeno mus pasiekiančios žinios pasakoja apie oro antskrydžių padarytą žalą civiliams, tačiau joks antskrydis dar nesujaukė Sanos gyvenimo tiek, kiek jį sujaukė būtent ši sienų kontrolė. Gyvenimas Sanoje tiesiog merdėjo…

Mes važiavome toliau per miestą vaiduoklį, dairiausi į pakelėse išrikiuotus automobilius, ir mano oda ritosi šiurpuliukai. Akimirką net apėmė jausmas, kad kažkas greitu metu turėtų nutikti: kažkas labai gero, po ko viskas pasikeis, arba kažkas labai blogo, kas viską sunaikins. Sanos gatvės alsavo tyla prieš audrą, tačiau audros taip ir nebuvo.

Po susirinkimo sugrįžusi atgal tarp savo keturių sienų, iš kur be reikalo dėl saugumo negalėjau iškelti kojos, nusprendžiau užlipti ant pastato, kuriame įsikūrusi mano darbovietė, stogo. Iš tiesų pasėdėti ant stogo po darbo ateinu beveik kiekvieną dieną. Penktame aukšte esame įsirengę mažytę sporto salę, kur galima „pasivaikščioti“ ant bėgimo takelio, bent šitaip sau primenant už „kalėjimo“ sienų egzistuojantį pasaulį, kuriame žmonės gali paprasčiausiai vaikščioti. Pro sporto salės langus matosi artimiausios didžiulio miesto apylinkės ir jas iš visų pusių supantys rudi kalnagūbriai. Atidarau langą į ant stogo įrengtą erdvią terasą ir atsargiai iškeliu koją laukan. Tiesa, durys taip pat yra, tačiau po paskutinio oro antskrydžio jų stiklas suskilo į šimtus mažyčių dalelių ir iki šiol liko kyboti durų rėme. Bijodama, kad, duris pajudinus, tie šimtai stikliukų pabirs ant žemės, į terasą lipu per langą, kuris po sprogimo liko visiškai sveikas.

Atsisėdu ant plytos, kurią čia atsinešiau pati, ir užsimerkiu.

Toks paprastas triukas, kurį kartoju beveik kasdien, man padeda čia išbūti.

Atsisėdu ant plytos, kurią čia atsinešiau pati, ir užsimerkiu. Toks paprastas triukas, kurį kartoju beveik kasdien, man padeda čia išbūti. Šiandien nebegirdėti automobilių signalų, užtat netoliese kažkas į sieną spardo kamuolį. Dar girdžiu vėją. Daug vėjo… O tuomet vos girdimai kažkur iš už tų rudų kalnagūbrių horizonte atskrieja kvietimas maldai. Jaučiuosi tarsi už kalnagūbrio gyvenantys žmonės gyventų kitoje laiko juostoje, nes čia, Sanoje, kvietimas maldai prasidės už keliolikos sekundžių. Ir kai tas laikas atkeliauja, o tos sekundės praeina, iš mečetės prieš pat mane taip pat pasigirsta maldos garsas. Kamuolys nustoja daužytis į sieną, rodos, net ir vėjas, nurimsta.

Tuomet aš ir pati imu melstis. Tik savaip – uosdama Sanos orą, stebėdama, kaip keičiasi dangaus spalvos ir rudens vakaro drėgmė palengva leidžiasi ant terasos betono, o kartu ir ant mano nosies. Ir imu svajoti, kad vieną dieną būtinai sugrįšiu į Saną, bet tik tuomet, kai galėsiu plačiai atverti savo keturių sienų „kalėjimo“ vartus ir laisvai žengti į gatvę.

Sana. Jovitos Sandaitės nuotrauka

Taip man besėdint nejučia sutemsta. Vakarinė malda, į kurią kvietė balsas iš mečetės, jau seniai pasibaigė, ir aš vėl girdžiu gatve einančių žmonių žingsnius bei jų balsus. Pakylu ir, saugodama galvą, pro langą įlendu atgal į pastato vidų. Nulipusi žemyn prie tamsoje mirgančių kompiuterio ekranų išvystu besidarbuojančius kelis kolegas. Nors jau aštunta vakaro, tačiau nei darbo pabaiga, nei pradžia jiems neapsiriboja valandomis. Pasiūlau visiems kartu eiti namo vakarieniauti. Jie pažada tuoj pat ateiti, tik dar kažką labai svarbaus užbaigs. Tačiau, kaip visada, užbaigus tą kažką labai svarbaus, matyt, atsiranda dar kas nors, tad aš ir vėl pavalgau viena ir pusę dešimtos atsiduriu lovoje. Mano akys limpa giliam miegui, tokiam jo gyliui, kuris neregistruoja net naktimis vykstančių Sanos bombardavimų. Prieš nugrimzdama dar išgirstu už lango sproginėjančius fejerverkus. Atskirti juos nuo bombardavimų kiekvienas humanitarinis darbuotojas čia išmoksta labai anksti, tikriausiai jau pirmą naktį, nes tiek vieni, tiek kiti Sanoje yra dažni. Fejerverkai čia – neatskiriamas vestuvių atributas, o vestuvės vyksta net ir karo metu. Šią naktį klausydama tik fejerverkų, lengvai panyru į dar vieną besapnę naktį…

***

Sanoje dar tik ankstus rytas. Atsidariusi spintą nerangiai ieškau, ką apsivilkti į darbą. Už lango girdžiu čiulbančius paukščius, ledų pardavėjas stumdo savo vežimėlį, prikrautą ledų, ir per garsiakalbį vis leidžia tą pačią melodiją. Šiandien nebegirdžiu vaikų balsų gatvėje, jie tikriausiai jau suėjo į klases, o tai reiškia, kad aš vėluoju atsikelti. Rodos, tai tik dar vienas niekuo neišsiskiriantis rytas niekuo neišsiskiriančiame mieste. Tačiau taip nėra…

Žurnalas Kelionė 2021 m. Nr. I

One Comment

Palikite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *