Randu tūkstančius pašalinių darbų, kai bandau kažko išvengti. Juos, regis, galėčiau daryti bet kada, bet kažkodėl labiausiai norisi rašyti knygą, taisyti seną dviratį, verti papuošalus iš karoliukų, valyti dulkes nuo statulėlių, pertvarkyti spintos turinį būtent tada, kai iki vidurnakčio reikia parašyti bakalaurinį, paruošti ataskaitas ar atiduoti svarbų darbą. Taip nesinori daryti to, ką privalau, kad surandu daugybę kitų beprotiškai įdomių veiklų, kurios negali palaukti. Visada galėjo, bet šiandien nebegali. Nemalonus privalomas darbas – geriausia motyvacija pagaliau išsiurbti kilimą ar parašyti laišką vaikystės draugui.
Jaučiu baimingą pagarbą tiems, kurie sugeba iš anksto susiplanuoti darbo grafiką ir jo laikytis, taip išvengdami skubėjimo, streso ir bemiegių naktų. Esu susidariusi ne vieną planą, bet vis randu būdą, kaip jo nesilaikyti, kaip pakeisti laiką, puslapių skaičių, kaip apgauti pačią save… Kiek sau žadu, kad kitą kartą tikrai pradėsiu laiku ir neteks patirti tiek panikos… Bet pasikeisti ne taip lengva ir visada atrasiu pasiteisinimų – kartais tikrai svarių, kartais nelabai – kodėl darbą atlieku paskutinę naktį.
Jei kam pasipasakoju, gaunu choru išdainuotą atsakymą, kad trūksta motyvacijos. Kai kurie dar prideda, kad ir valios ar noro.
Galvoju, kas ta motyvacija yra ir su kokiais prieskoniais ji „valgoma“. Juk, rodos, esu suaugęs žmogus ir galiu laisvai rinktis, kuo užsiimti, kaip išnaudoti savo laiką. Nesu tokia laisva, kad galėčiau skristi į kosmosą vos užsimaniusi, bet kiekvienas žemiškesnis noras išpildomas, jei tik pasistengsiu. Tačiau visi „reikia“ persekioja, net ir tie butaforiniai, kuriuos pati susikuriu. Tas „reikia“ man kaip baisus keiksmažodis, sukeliantis kartų skonį burnoje. „Reikia“ – tai ultimatumas, uždara erdvė, ribotumas ir didelė priklausomybė. Tarsi pasiduodu kažkieno kito valiai, nustatytai tvarkai, atlikdama tai, ką „reikia“, o ne ką noriu. Šito žodžio kratausi, nes jis kažkoks įkalinantis ir nejaukus. Tai priklausomybė ir nelaisvė.
Rodos, viską darau sava valia. Pavyzdžiui, studijos universitete – asmeninis mano pačios pasirinkimas, kuris nėra privalomas, tad nebegaliu kaltinti totalitarinės aplinkos, kaip mokykloje, kurią lankyti buvau verčiama. Nebent galiu keikti sistemą dėl to, kad, norėdama išgyventi, turiu mokytis, dirbti, o ne tik bėgioti po miškus ir ant saulės įkaitinto akmens skaityti Dostojevskį… Bet, kaip bebūtų, tai mano pasiteisinimas. Turiu tikėti, kad šių dalykų noriu, kad tai laiptelis, einant teisinga linkme, siekiant svajonių ar tikslų, o ne tik „reikia“ prototipas. Nepajėgiu atrasti motyvacijos dalykams, kuriais netikiu visa širdimi. Vis tik ta reikiamybė – vertinimai, deadlainai ir reikalavimai – išmuša iš vėžių ir kaip mat įsijungia vidinis maištininkas, kuris neleidžia paklusti masiniams impulsams. Net jei racionaliai suvokiu, kad pakanka priežasčių spirti sau į užpakalį ir tiesiog pasistengti labiau.
Juk jei „tingi“ kažko imtis, kažką daryti, nematai tame prasmės, neturi motyvacijos – tam turi būti priežasčių. Netikiu, kad tinginystė yra tiesiog žmogaus yda, kurios kilmė yra jo kraujyje ar prastame auklėjime. Tiesiog turi būti kažkokie psichologiniai blokai, kurie slopina motyvaciją, nesuteikia pagrindo kažko imtis. Mums reikia prasmės, kad norėtume kažką daryti. „Na ir kas?“, „Kam man tai?“, „Kas iš to?“ – tai dažnai pasigirstantys klausimai.
Psichologai polinkį atidėlioti svarbius darbus vadina prokrastinacija ir nurodo įvairias jos priežastis: nemokėjimas planuoti laiko, struktūros kasdienybėje trūkumas, nemalonių patirčių vengimas, nepasitikėjimas savimi.
Esame labiau susirūpinę dabartiniu savimi nei ateities savimi, labiau linkę investuoti į tai, kas efektyvu, greita, kas iškart duoda rezultatų. Kai galvojame apie ilgalaikes patirtis, dažniau matome naudą imtis kažko, kas padės ateityje: imame sportuoti, rūpinamės sveikata ar stojame studijuoti, nes tikime, kad ateityje to prireiks. Bet kai kalbame apie greitus akimirkos sprendimus, kurie vyksta čia ir dabar, labiau galvojame apie dabartinį save, nei apie būsimą ateityje.
Visgi, nederėtų šios psichologų idėjos suabsoliutinti – esą susitelkimas ties dabartimi tik blogas dalykas ir turime išmokti psichologinės kontrolės priemonių ar net sugalvoti, kaip nubausti save už prokrastinaciją.
Tikėtina, jog dar didesnė problema yra tai, kad esame taip užvaldyti minčių apie ateitį, kad nebesugebame būti čia ir dabar. Kasdien sutinku žmonių, kurie mokosi, studijuoja, dirba, o pajuodę jų paakiai vis gilėja ir plečiasi. Šiems žmonėms tai visai nepatinka, bet jie tiki, kad tai daro dėl savo ateities, kuri niekados neateina. Kitas pavyzdys – liguistas taupymas. Žmogus neleidžia sau niekur išvažiuoti, suvalgyti kepsnio kavinėje ar nusipirkti kavos su kondensuotu pienu mieste, neina su draugais penktadienį į barą ir visa tai tik dėl to, kad, neduok Dieve, nebūtų nereikalingų išlaidų. Galiausiai taupymo maratonas baigiasi ir paaiškėja, kad nebėra nei jėgų, nei sveikatos pažinti save ir pasaulį.
Viena vertus, suprantu, kaip svarbu prisiimti atsakomybę už savo pasirinkimus, veiksmus ir suvokti, jog rytojus tuojau ateis ir taps „šiandien“, ir mes, jei esame išmintingi, norime tą dieną pasidaryti lengvesnę, malonesnę. Suvokti, jog mūsų veiksmai turi poveikį, atoveiksmį ir daro įtaką mūsų ateičiai.
Kita vertus, kai kurie teiginiai apie ateitį atrodo gąsdinantys. Kaip ir posakis „mokslo šaknys karčios, o vaisiai saldūs“. Tartum mokymosi procesas, darbas turi slėgti pečius, turi būti kančia. Normalu nuolat svajoti apie penktadienį, nes taip tiesiog yra. Iš esmės, darbai ar mokslai dažniausiai mus įgrūda į tokius rėmus, ypač laiko rėmus, kurie ne visada patogūs – tai tiesa. Bet niekas nebekalba apie prasmę, apie tai, kad pats darbas nebeprivalo būti katorga, kad dažnai galime pasirinkti, kas mums tikrai patinka, kad dėdami į tai daug jėgų ir laiko, galime sukurti kažką, kas mums padės išgyventi, negalvojant, kad darbas yra dalis gyvenimo, kuri turi būti ištverta, kol ateis palaiminga akimirka – penktadienio vakaras.
Žinau, naivu manyti, kad dabar kiekvienas galėtų mesti darbus ir keliauti po pasaulį – nereikia ignoruoti turimų pareigų ir fakto, jog žmogui reikalingos lėšos, kad galėtų sumokėti už elektrą, pavalgyti ir nusigauti iš taško A į tašką B. Bet kaip dažnai svajones, net tas žemiškas ir realias, mes palaidojame ir nepabandome jų įgyvendinti. Net tada, kai jos tikrai įvykdomos, reikia tik išdrįsti ir susitaikyti su tais visais aplinkiniais „o kam?“, atsakant į juos šypsena be kaltės jausmo.
Atidėliojimas gali būti raudona švieselė, įspėjanti, kad kažkas ne taip. Kad gyvenime trūksta vidinio pagrindimo daromiems dalykams, kad jaučiamės priversti tarnauti kažkam, lyg būtume kankinami. Kartais ta švieselė parodo, kad mums reikia keisti požiūrį, vis dažniau paklausti savęs, kodėl taip nesinori to imtis.
Juk kartais tikrai nori parašyti knygą, bet vis stumi tolyn jos rašymą, kažkas trukdo. Tada ta raudona švieselė gali būti raginimas ieškoti pagalių ratuose, kurie gadina potencialiai malonią kelionę. Galime daug suvokti apie save, bent bandydami atsakyti, kodėl prokrastinuojame: gal bijome, kad nepavyks, kad „susimausime“, kad mus pašieps, kad mes atliksim darbą ir niekas nepasikeis, kad… Gali būti daugybė vidinių užtvankų, kurias išryškins noras atidėti privalomą darbą kuo toliau. Tokiais atvejais svarbu ne mesti viską velniop, bet gilintis į tas priežastis ir padėti sau iš tikro drąsiai siekti dalykų, kurių trokštame, kurių mums reikia.
Nemanau, kad tie, kurie atidėlioja ar nepadaro laiku kažkokių darbų, yra silpni ar blogi. Taip, jiems trūksta motyvacijos. Bet juk egzistuoja ir vidinė paskata daryti ir veikti dėl kažko, kai žmogus tiki, kad tai svarbu. Tiki, jog verta. Motyvacijos stoka kartais gali būti baimė, nepasitikėjimas savimi, o kartais tiesiog nesumeluotas ir nuoširdus prisipažinimas sau, kad to nenoriu, to man nereikia. Ir tai gali padėti kažką keisti.
Jau vėluoju redaktoriui atiduoti šį straipsnį, tad galiu tik paklausti savęs, kas mane stabdė, kas dėliojo pauzes mano sakiniuose. Suvokdama, kad mano noras kažką stumti paskutinei valandai nėra vien tinginystė ar yda, bet nemalonus faktas, kurį reikia analizuoti ir geriau suvokti, ko aš noriu, kas daro mane laimingą, o kas ne, faktas, padedantis giliau pažinti savo baimes ir tikruosius norus. Tiesiog dar vienas raktelis į savęs pažinimo duris. Jas atverti verta, nes nepažinodami savęs, niekaip negalėsime būti tikrai laimingi.
Evgenios Levin nuotrauka
Žurnalas „Kelionė“
