Kai gimė dukra, grafikė Kristina Norvilaitė-Geniušienė vis dažniau prisimindavo savo praeitį. Galiausiai visiškai sąmoningai apsisprendė įnerti į vaikystės išgyvenimus – toli gražu ne visada malonius ir gražius. Iš atminties išplaukę vaizdai sugulė į menininkės darbus, o gilus įsižiūrėjimas į praeitį paskatino kitaip gyventi dabar.

 Prisiminimai

Kristina Norvilaitė-Geniušienė

Mano pirmas prisiminimas – dar iš tų laikų, kai buvau kūdikis. Prisimenu viską vizualiai – kaip kine. Matau kiemą, mamos veidą, jos nagus, plaukus, šunį Rikį. Ir rakursas toks iš mažo vaiko pozicijos. Net keista, kiek visko daug sudėta smegenyse. Pasirodo, niekas neišsitrina.

Nėra taip, kad viskas išplaukia iškart. Nerti į prisiminimus – tai įdomus procesas, kuriame reikia sąmoningumo. Peržvelgi vieną prisiminimą, antrą, trečią… Panašiai kaip gaminant valgį dedi tuos ingredientus. O tada patiekalas verda. Tai yra visumos sukūrimas.

O kartais vizualas tiesiog iškyla. Labai norisi kūrinyje tiksliai tą atvaizduoti. Ir kol to nepadarau, kyla susierzinimas. Gaila, ne visus prisiminimus pavyksta atkurti. Kartais tiesiog nespėju.

Žaidimas

Vaikystėje tėtis buvo padaręs tokius kubus iš medžio. Iš jų kartu galėdavome statyti tokius namus. Juos apdengdavome šiltnamio plėvele. Už tokį žaidimų kampelį esu labai dėkinga. Taip galėjome su seserimis labai kūrybiškai žaisti.

Mama siūdavo, to išmokė ir mane. Močiutė mezgė, aš irgi to išmokau. Taigi, augau aplinkoje, kurioje šūkis buvo „Susikurk pats“. Pasiūti lėlei suknelę ar susikalti baldus lėlių nameliui man nebuvo jokia problema. Tai buvo labai aktyvus kūrybinis laikotarpis.

Auklėjimas

Vaikystės išgyvenimus pradėjau analizuoti, kai gimė dukra. Kai vaikas ateina, turi keistis, nes nori auginti vaiką kitaip negu tave augino. Tai buvo labai stiprus gūsis, paskatinęs sugrįžti į vaikystę, kuri ne visada buvo graži.

Štai mano vaikystės laikais vaikus mušti buvo normalu mušti. Atrodė, kad vaikas yra mažesnė būtybė, kuri turi vykdyti nurodymus: ką nors suvalgyti ar ką nors padaryti. Tačiau juk nėra taip, kad vaikas yra žemesnis. Jis yra toks pats, kaip ir tu.

Darželis, kurį lankiau, buvo baisus. Tikros kareivinės. Mano grupėje visi bliaudavo. Prisimenu, kaip susodindavo mus prie stalo, ir jei tik kas sujuda, auklėtoja liniuote duoda per ranką… Visi esame gavę…

Tėvams to nepasakodavome. Niekas mūsų ir neklausdavo, kaip jaučiamės, kokia nuotaika. Tėvų dėl to nekaltinu, jie augino taip, kaip galėjo tuo metu geriausiai.

Mokykloje irgi buvo panašiai… Ateidavo jaunų, šviesių ir kitaip mąstančių pedagogų, bet jie ilgai tokioje atmosferoje neišverdavo. Esu jiems dėkinga, nes būtent jie parodė, kad yra ir kitoks, geresnis pasaulis.

Daug tokių prisiminimų iškilo, kai ruošiausi parodai „Žaidžiame klases“. Net ir nenorėjau to prisiminti. Tačiau man atrodo, kad man labai pasisekė, kad dabar, būdama menininkė, galiu daug ką sugromuliuoti. Sąmoningai žvelgdama į prisiminimus, galiu iš tamsios pusės pereiti į šviesiąją.

Piešimas

Piešti pradėjau labai vėlai. Nesimokiau meno mokykloje. Tačiau man buvo labai įdomus kinas, teatras, parodos. Daug skaičiau – penkiolikos metų ryte rijau F. Dostojevskį, A. Kamiu, A. Šopenhauerį, C. Jungą, D. Charmsą. Man rūpėjo egzistenciniai klausimai. Važiuodavau į Vilnių žiūrėti E. Nekrošiaus, R. Tumino, J, Vaitkaus spektaklių.

Šiandieną tapau dirigentu. Kristinos Norvilaitės-Geniušienės darbas.

Tai buvo devyniasdešimtieji. Nepriklausomybės atgavimo metas. Pasaulis aplink keitėsi, o aš, šešiolikmetė, jaučiau žinių trūkumą. Turėjau draugą, kuris mokėsi VDU. Pasiprašiau pas jo dėstytojus, kad galėčiau lankyti paskaitas. Skirmantas Valiulis, Giedrius Kuprevičius, Gediminas Jankauskas ir kiti leido. Taigi, po pamokų dar eidavau klausyti paskaitų. Skamba beprotiškai. Bet tada man taip reikėjo žinių apie žmogų ir kūrybą…

Kartą visai netikėtai užklydau į grafikos užsiėmimą. Prisimenu, kad davė pabandyti lino raižinį. Ir staiga man tokia mintis: „Gal čia yra mano saviraiška, tai, ką noriu gyvenime daryti?“ Šią techniką įsimylėjau iš pirmo žvilgsnio.

Sąmoningai suvokiau, kad tada reikia mokytis – piešimo, tapybos, grafikos. Kitaip nemokėsiu savęs išreikšti.

Pašaukimas

Mamos ir tėčio pasipriešinimas mano norui studijuoti menus buvo didelis. Vis girdėdavau, kad pinigų neturėsiu, čia ne rožėmis klotas kelias, o moteriai menininke būti tai išvis nesąmonė…

Blokada, pinigų nėra… „Jei jau taip nori, turi dirbti pati“, – išgirdusi tokius tėčio žodžius, supratau, kad nėra kitos išeities. Nuo šešių ryto dirbdavau įvairius darbus.

Mokėjau už piešimo pamokas Stepo Žuko meno mokykloje, tapybą lankiau pas Juditą Budriūnaitę. Grafikai neliko pinigų, tačiau Jau amžinatilsį Jūratė Rekevičiūtė priėmė mokytis nemokamai. Kelis metus ji buvo mokytoja mūsų mokykloje – šviesulys, kitokia negu kiti. Labai esu jai dėkinga, nes užsidirbti tiek pinigų, kiek reikėjo, buvo neįmanoma.

Kaune galėjau rinktis tik taikomąją grafiką. O aš norėjau mokytis tik estampo. To mokė Vilniaus dailės akademijoje. Visi sakė, kad neįstosiu, nes neturiu pažįstamų, nesu menininkų vaikas. Dar esu iš Kauno ir net nebaigusi dailės mokyklos.

Psichologiškai buvo žiauriai sunku. Sunkūs egzaminai dvi savaites. Tačiau mane palaikė tuometinis mano draugas. Sakė: „Gali pabandyti, juk ruošeisi. Jei neįstosi, tai neįstosi“.

Įstojau, rodos, ketvirtu numeriu. Net skambinau į katedrą sekretorei ir klausiau, ar tikrai nesumaišė mano pavardės. Nepasitikėjimas savimi buvo baisus.

Menininkė moteris?

Per studijas buvo labai sunku. Mačiau, kaip trūksta akademinio piešimo žinių. Turėjau tobulėti sparčiai, nes niekas nelaukia.

Tai buvo laikotarpis, kai buvo manoma, kad moteris apskritai negali būti menininke.

Verkdavau kasdien.  Į priekį vedė tikėjimas, kad čia mano kelias. Juk pasirinkau studijas pati, niekieno neverčiama. Atsigavau trečiame kurse, kai prasidėjo estampas – tikroji kūryba. Čia pajutau laisvę. Paskui netgi baigiau magistrantūrą.

O kas paskui, po baigimo? Pirmąją dešimtį metų jautiesi kaip nereikalingas jaunas menininkas. Galerijų mažai, salių mažai, mažai kas nori priimti. Tada tiesiog dirbi, dirbi, dirbi. Nepriima – kitur kreipiesi. Negali sustot. Turi judėti pirmyn. Negali savo parodos padaryti, tai rengi kitų parodas. Ir kai dirbi, dirbi, dirbi, galiausiai atsiranda jau tavo žiūrovas, kuris ateina būtent į tavo parodas.

Vientisumas

Laura gimė tada, kai jau buvau įsivažiavusi. Jau rengiau asmenines parodas, piešiau iliustracijas knygoms. Mane priėmė į Lietuvos dailininkų sąjungą. Pripažinimas irgi duoda pasitikėjimo savimi.

Kai gimė dukra, jaučiau stiprų visuomenės nuostatą: „Jei jau menininkė pagimdė vaiką, nieko jai neišeis daryti“. Neklausiau to. Kol ji miegodavo, aš kurdavau. Kartu su kūdikiu ant rankų keliaudavo į parodas.

Pirma kelionė buvo į Daniją. Tuomet jai buvo septyni mėnesiai. Man nebuvo problemos ją visur vežiotis. Žmonės stebėdavosi: „Kam tu vežiesi vaiką į parodą?“ Tačiau man ji niekada netrukdė. Kai kurdavau darbus, ji taip pat būdavo šalia. Jei kartais dažus pataškydavo, tai juk ne pasaulio pabaiga.

Knygų pasaulio laisvė

Dar kai neturėjau Lauros, man patikdavo vartyti ir skaityti knygas. Tėvų namuose buvo visa galybė knygų, meno albumų. Knyga man –  galimybė prisiliesti prie skirtingų pasaulių.

Dabar, kai man pasiūlo sukurti knygos dizainą ar sukurti iliustracijas, pirmiausiai prašau paskaityti tekstą. Tikrai ne visų knygų imuosi. Man svarbu, kad tekstas užkabintų. Būna, kad skaitau ir iškart vizija. Personažus matau, spalvas.

Solfedzio pamoka. Kristinos Norvilaitės-Geniušienės darbas.

Piešiant labai svarbus abipusis pasitikėjimas tarp dailininko, leidyklos ir knygos autoriaus. Visiškai atkartoti autoriaus vizijos neįmanoma. Menininkas vis tiek mato kitaip. Rašytojas turi vienas priemones, dailininkas – kitas. Todėl man labai svarbu, kai autorius suteikia laisvę.

Manau, vaikams įdomios naujos formos ir nauji sprendimai. Labai gera mano darbų kritikė anksčiau būdavo Laura. Kartais nieko neaiškindama išdėliodavau iliustracijas ir klausdavau, ką mato. Jei matydavau, kad netinka, to piešinio atsisakydavau.

Paleidimas

Įdomu, kad kartu su Petru (red. past. – Petru Geniušu) dukrą auklėjome laisvai, tačiau ji pati yra labai disciplinuota ir atsakinga. Jei jai kas nors įdomu, ji visada padaro darbą iki galo. Štai prieš vasarą susidarydavo darbų sąrašą ar knygų rinkinį, kurį nori perskaityti, ir tą įgyvendindavo. Pasiskirstydavo, kiek per dieną reikia perskaityti lapų. Ir tai nebuvo tos knygos, kurias reikia skaityti mokykloje. Jas skaitydavo niekieno neverčiama.

Dabar Laura išvyko į Daniją ir ten mokysis dešimtoje bei vienuoliktoje klasėje. Ji nori gauti tarptautinį diplomą. Ir labai džiaugiuosi, kad kai jai teks rinktis ateities kelią, mūsų ten nebus. Jai patars pedagogai ir kiti žmonės, kurie aiškiau mato jos perspektyvas.

Aišku, mums, tėvams, sunku paleisti vaiką. Tačiau čia reikia labai save kontroliuoti. Su Petru kalbėjome apie tai, kad jaunystėje tikrai nervuodavo, kai mama vis skambina ir skambina. Taigi, turi mylėti, bet laiku atsitraukti. Pripažinsiu – pirmi mėnesiai, kai ji išvažiavo, buvo tikrai sunkūs.

 Galbūt ji tokia atsakinga tapo matydama mūsų pavyzdį? Juk mūsų su Petru darbas irgi yra toks, kad turime idėją įgyvendinti nuo pradžios iki galo. Tai yra atsakomybė. Tačiau mes abu tokie tapom todėl, kad mūsų vaikystėje buvo labai kontrolės. O čia – atvirkščiai. Kontrolės nedaug, bet užaugo atsakinga asmenybė.

Suvokimas

Man rodos, pagrindinė klaida yra ta, kad žmonės skirsto gyvenimą: čia – darbas, čia – šeima. Juk viskas yra viena, nes tu esi tik vienas žmogus. Tu gyveni, kuri, rūpiniesi šeima. Ir tavo diena nėra padalinta į gabalus. Viskas vientisa. Toks požiūris man padėjo. Nesijaučiau, kad vieną akimirką esu menininkė, o kitą – mama.

Palikite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *