s. Rozana Graulich, CMAT. Evgenios Levin nuotrauka.

„Gyvenu, dėkoju Dievui ir stengiuosi Jį mylėti, bet vis dar neturiu laiko Jam to parodyti“, – šmaikštauja Aušros Vartų Marijos ir šv. Teresėlės seserų karmeličių vienuolijos steigėja Rozana Graulich (g. 1941), kalbėdama apie greitai bėgantį laiką, pripildytą veiklos, maldos, nuoširdaus bendravimo ir nuolatinio rūpinimosi kitais. Gimusi Belgijoje, daugelį metų gyvenusi Prancūzijoje, Dievo rankos prieš tris dešimtmečius atvesta į Lietuvą, tvirtai apsisprendė čia pasilikti. Sukrėsta Medininkų tragedijos, kurios vos per plauką išvengė pati, nepabijojusi sovietmečio paliktų negandų bei nepriteklių, nuolankaus atsidavimo Viešpačiui vedama, ši veikli moteris savo širdį ir meilę jau daug metų dovanoja Lietuvai ir jos žmonėms. Rūpinimasis labdara, įsteigta nauja bendruomenė – tai tik dalis šios nepailstančios tarnystės vaisių. Bene gražiausias jų, vis dar tyliai ir su atsidavimu brandinamas mūsų širdyse, – tai mokymasis atleisti, o drauge ir gebėjimas būti savimi, vidinė laisvė bei džiaugsmas, leidžiantys su viltimi ir pasitikėjimu keliauti per gyvenimą. „Jei pats esi laimingas, vadinasi, ir aplink tave bus daugiau laimingų žmonių“, – sako nuolatos besišypsanti, šią tiesą savo gyvenimu ir darbais liudijanti sesuo.

Dėkoju, kad galime susitikti pokalbiui jaukiame, nedideliame jūsų vienuolyne šiuo itin keistu metu, kai sveikinantis negali paduoti rankos ar apsikabinti, o kalbantis – matyti šypsenos. Kaip Jūsų gyvenimą keičia karantinas, kokių iššūkių bendruomenei atnešė ši situacija?

Karantinas išryškino vieną labai svarbų dalyką – pamatėm, kokie brangūs mums yra žmonės. Vieną dieną susizgribom, kad pastaruoju metu visą laiką bendraujame tik tarpusavyje, kad pas mus, kaip buvo įprasta, nebėra žmonių. Savaitgaliais į vienuolyną atvažiuodavo rekolekcijų grupės, taip pat ir vidury savaitės dažnai būdavo vienas kitas svečias, o dabar – tuščia. Atvykusiuosius visada kviesdavome kartu melstis, todėl buvo labai keista, kai staiga likome vienos. Šiaip jau mes įpratusios būti vienos, bet kai ilgą laiką nebuvo žmonių, supratome, kad mums jų labai trūksta!

Tačiau turėjome ir kitą iššūkį – likome be Mišių. Visgi per pavasario karantiną tai tam tikra prasme buvo ir pliusas – galėjome dalyvauti iš Vatikano transliuojamose šv. Mišiose: kiekvieną rytą 8 val. ant altoriaus pasidėdavom kompiuterį, klausydavomės popiežiaus homilijos, galėjom priimti Komuniją, nes turėjom konsekruotų komunikantų tabernakulyje. Viskas būtų buvę kaip ir puiku, tačiau… labai trūko gyvo bendravimo.

Ar teisingai suprantu – jūsų vienuolynas yra kontempliatyvus, bet neklauzūrinis?

Taip, todėl žmonės gali ateiti ir kartu su mumis melstis, o kadangi daug dėmesio skiriame apaštalinei veiklai, mums labai svarbus ir bendravimas.

Vienuolyno koplyčioje, Krikštėnai. Evgenios Levin nuotrauka

Esate nedidelė seserų karmeličių kongregacija, įsikūrusi tik Lietuvoje. Kodėl tik čia?

Kai 1991 m. iš Prancūzijos atvažiavau į Lietuvą, tikrai negalvojau kurti čia naujos bendruomenės, tačiau labai norėjau tarnauti Bažnyčiai, visgi tada dar neįsivaizdavau, kaip turėčiau tai daryti. Steigti čia tokį patį vienuolyną, kokiame gyvenau Prancūzijoje, nemačiau prasmės. Ten mes visos dirbom, dažniausiai valstybės tarnyboje puse etato, panašų modelį išvydau ir atvykusi į Lietuvą – čia taip pat dauguma seserų dirbo, ir, nors jau buvo nepriklausomos Lietuvos laikai, jos vis dar kartu beveik negyvendavo. Tada ir pagalvojau: kam dar viena panaši bendruomenė, kurioje seserys pusę laiko dirba ir tik pusę laiko būna vienuolėmis? Jaučiau, kad čia reikia kitokio vienuolyno, norėjau, kad su seserimis kartu galėtų melstis ir pasauliečiai, kad seserys ne į darbą eitų, bet priimtų žmones savo namuose – vienuolyne. Esu karmelitė, Karmelis yra giliai mano širdyje, taigi, kažko visiškai naujo kurti negalėjau, tačiau supratau, kad toks vienuolynas, kokį norėjau matyti, čia yra reikalingas. Ir kai ta mintimi pasidalinau su kardinolu – tuo metu dar arkivyskupu – Audriu Juozu Bačkiu, jis pasakė: „Būtent to dabar Lietuvoje ir reikia.“

Prancūzijoje, 1989

Panašiu metu Kauno rajone, Paštuvoje, kūrėsi ir kitas karmeličių vienuolynas – klauzūrinis. Kuo panašios ir kuo skiriasi jūsų vienuolijos?

Visi karmelitai – vyrai ir moterys, klauzūriniai ir neklauzūriniai – turi tą pačią pirmykštę regulą, tačiau kiekviena bendruomenė gyvena pagal savo konstituciją. Pagrindinis skirtumas yra mūsų veikloje, kasdieniame darbe: Paštuvos seserys darbuojasi savo namuose, vienuolyne – jos daro įvairius rankdarbius, kuriuos parduoda, priima svečius, tačiau, priešingai nei mes, nerengia rekolekcijų, su svečiais paprastai bendrauja viena ar dvi sesutės, dažnai – priorė ir dar viena sesuo, o pas mus su žmonėmis bendrauja visos, taip pat ir tos, kurios neskaito paskaitų ar tiesiogiai nedalyvauja dvasiniame palydėjime.

O kaip atsitiko, kad Lietuvoje iš karto kūrėsi du karmeličių vienuolynai?

Pradžioje, kai tik atvažiavau į Lietuvą, kelios merginos norėjo kurti Karmelį kartu su manimi, nes žinojo, kad esu karmelitė, tačiau vėliau, po kelionės į Lizjė Prancūzijoje, jos suprato, kad yra pašauktos į klauzūrinį vienuolyną. O jį įsteigti Paštuvoje padėjo sesuo Marija Juozapa iš Škotijos. Abu mūsų vienuolynai kūrėsi panašiu metu, priklausome tai pačiai Karmelio šeimai, todėl ir ryšys tarp mūsų yra labai stiprus. Tačiau tą kartą, išsiskyrus mūsų keliams su tomis merginomis, likau viena. „Viešpatie, – galvojau, – esu be sesučių, be namų, vadinasi, mintis kurti bendruomenę buvo ne iš Tavęs…“ Kaip tik tą dieną man paskambino kardinolas A. J. Bačkis ir pasakė: „Turiu tau vienuolyną Vilniuje.“ O kai dar sulaukiau skambučio iš vienos merginos, kuri sakė norinti stoti į Karmelį, bet ne į klauzūrinį, sakiau: „Viešpatie, kas gi čia dabar?“ (Juokiasi.)

Bet visgi savo veiklą Lietuvoje pradėjote ne nuo Vilniaus, pirmieji Jūsų žingsniai buvo Kaune. Kaip ten atsidūrėte ir kaip apskritai Jūsų gyvenime atsirado Lietuva?

Gyvendama Prancūzijoje tarnavau vienuolyne, įsikūrusiame labai gražiame kalnų miestelyje netoli Monpeljė, kur netoliese veikė maldos bei evangelizacijos mokykla „Jaunimas – šviesa“ (Jeunesse – Lumiere). Tuo metu pagelbėdavau jos evangelizacinėje veikloje. Šios mokyklos nariai, jauni žmonės, tris ar keturis kartus per metus važiuodavo į evangelizacines keliones tiek Prancūzijoje, tiek užsienyje. Mokykla turėjo ryšių ir su buvusios Sovietų Sąjungos kraštais, tarp jų ir Lietuva. Kai 1991 m. viena grupė buvo pakviesta į Lietuvą, manęs paprašė važiuoti kartu skaityti paskaitų. Esu ne kartą pasakojusi tą istoriją, kai, privažiavę Lietuvą, Kalvarijų pasienyje sustojom pasiklausti kelio į Vilnių, klausėm angliškai, tačiau ar vietiniai mūsų nesuprato, ar mes jų, bet į Vilnių tąkart atvažiavom per Minską. Kai kitą dieną sužinojau, kad pro Medininkų pasienio postą pravažiavom likus vos kelioms valandoms iki tos baisiosios tragedijos, per kurią buvo sušaudyti Lietuvos pasieniečiai, iškart pajutau – Lietuva yra mano, ji man per akimirką tapo sava, aiškiai supratau, kad noriu likti čia.

Pirmoji labdara iš Prancūzijos, Kaunas, 1992

Lemtingas gyvenimo posūkis gana brandžiame amžiuje…

Jausmas buvo toks stiprus, jog net nesuabejojau, kad Dievas tikrai to manęs prašo. Kai 1991 m. liepą pirmąkart atvažiavau į Lietuvą, buvo likę vos keli mėnesiai iki mano penkiasdešimtmečio, ir kai dabar pasižiūriu atgal, savęs klausiu: kaip aš tada išdrįsau? Tačiau dabar tvirtai galiu pasakyti, kad man nieko nereikėjo paaukoti, buvo labai aišku, kad visa tai yra iš Dievo, o jeigu Dievas tavęs prašo, Jis ir duoda, ko reikia. Taip Jis man atsiuntė kunigą Kęstutį Rugevičių, kuris Kaune vertė mano paskaitas, nes mokėjo prancūziškai. Vieną dieną jis nusivežė mane į Vilnių ir, kai nuėjom prie Aušros Vartų, jo paklausiau: „Kaip manai, jeigu atvažiuočiau į Lietuvą, ar galėčiau čia tarnauti Bažnyčiai?“ Jis pasiteiravo, kuriam laikui noriu atvažiuoti – dviem, trims mėnesiams, o aš atsakiau: „Ne, visam laikui!“ Tik pasimeldęs man atsakė: „Jeigu tavo vyresnioji ir dvasios tėvas sutiks, atvažiuok.“ Žinojau, kad mano bendruomenėje nebuvo kam važiuoti į misijas, tad niekas nebūtų ryžęsis ir į Lietuvą su manim keliauti, tačiau nebuvau tikra, ar mane išleis vieną, nes Lietuvoje dar nebuvo saugu. Be to, savo vienuolyne tuo metu buvau novicijų magistrė. Vis dėl to sulaukiau padrąsinimo: „Tu esi reikalinga čia, bet ten turbūt labiau. Važiuok.“ Taip 1991 m. gruodžio 21 d. sugrįžau į Lietuvą ir apsigyvenau Kaune pas kunigo Kęstučio mamą. Ten pragyvenau pusantrų metų, kol kardinolas A. J. Bačkis pasiūlė persikelti į Vilnių.

Kokiais rūpesčiais tuo metu gyvenote?

Kai žmonės sužinojo, kad atvažiavau į Lietuvą visam laikui, pradėjo prašyti paskaitų. Tačiau labai greitai pamačiau, kad jiems reikia ne tik paskaitų, bet ir realios pagalbos. Buvo blokados metai – trūko būtiniausių dalykų, vaistų, žmonės gyveno tikrai skurdžiai. Na, o kai pamačiau vaizdą ligoninėse, ypač operacinėse, apstulbau: „Kaip daktarai gali čia dirbti, juk jie nieko neturi!“ Buvau baigusi medicinos mokyklą, ne vienerius metus dirbau operacinėje, tad tikrai gerai žinojau, kokia įranga ten turi būti. Pagalbos kreipiausi į savo draugus ir pažįstamus Belgijoje, Prancūzijoje, rašydama jiems laiškus su prašymu padėti. Žinia pasklido labai greitai – žmonės ėmė klausinėti, ko konkrečiai man reikia. Nusiųsdavau jiems didžiulius sąrašus, jie patys viską suorganizuodavo, o man Lietuvoje belikdavo tik išdalinti… (Juokiasi.) Siuntinių turinys buvo labai įvairus – nuo vaistų iki odontologų kabinetų įrangos… Taigi, tie metai ir prabėgo rūpinantis labdara.

Kampas vienuolyno griuvėsiuose, kur s. Rozana įsirengė savo „celę“

Persikėlus į Vilnių, kiek žinau, užgriuvo kiti reikalai – vienuolyno remontas, bendruomenės kūrimas. Ar dar liko laiko rūpintis labdara?

Labdara į Lietuvą keliavo apie dešimt metų, tačiau kai žmonės pradėjo geriau gyventi, jos poreikis natūraliai ėmė mažėti, kol galų gale visai išnyko. O su remontu buvo visokių dalykų, vienu metu jau galvojau – stop, gana! (Juokiasi.) Kardinolas A. J. Bačkis Vilniuje pasiūlė įsikurti buvusio dominikonų vienuolyno patalpose Kalvarijose. Kai pirmą kartą atvažiavau apžiūrėti pastato, buvo gruodis – aplinkui daug sniego, labai gražu… Apžiūrėjusi nusprendžiau, kad trūksta tik durų, na, gal dar kažkur kažką padažyti, o tą tai tikrai sugebėsiu, nebus sunku. Tačiau kai kitą kartą atvažiavau po dviejų savaičių, jau nebebuvau tokia akla (juokiasi), pamačiau, kad iš tikrųjų ten – tikrų tikriausi griuvėsiai! Pinigų, aišku, neturėjau. Atvažiavusi į Lietuvą gyvenau, kaip sakiau, pas kunigo Kęstučio mamą, ji mane globojo, duodavo pinigų troleibuso bilietui, kad galėčiau nuvažiuoti į Mišias, be to, tada mane rėmė ir daug kitų gerų žmonių. Žinojau, kad dėl Rusijos ekonominės blokados patys beveik nieko neturėjo, tačiau man tuo metu tikrai nieko nestigo.Visada galvodavau, kad esu gera krikščionė, bet tik Lietuvoje supratau, kad toli gražu tokia nebuvau…

Skurdo, nepriteklių tikrovė apnuogina mūsų susikurtas, idealizuotas tapatybes?

Tikrai taip.

Tačiau, Vilniuje ilgai neužsibuvote…

Vienuolyno remontui reikėjo pinigų. Pastatas yra architektūros paminklas, taigi, daryti ką panorėjęs negalėjai, tad klausiau architekto, kiek pinigų reikėtų šitam pastatui sutvarkyti. Jis paskaičiavo, kad apie 30 000 dolerių. Visada pasitikėjau Dievu, todėl žinojau – kai reikia, Jis duoda. „Viešpatie, – sakiau tada, – Tu esi Trejybė, Tu turi tris, t.y. viską, aš turiu – visus nulius, t. y. nieko.“ (Juokiasi.) Tad vėl sėdau rašyti laiškų į Prancūziją ir Belgiją, prašydama pinigų, ir jau po poros mėnesių sąskaitoje turėjau lygiai 30 000 dolerių – nė centu daugiau ar mažiau! Kol reikėjo, pinigai plaukė, nebereikėjo – nustojo. Dievas gerai žino, kada ir kiek reikia. Tačiau pabaigus remontą, iškilo prob-le-ma: parapijos taryba nusprendė pastatą paimti savo žinion, o mums pasiūlė likti ir mokėti nuomą. Aš, žinoma, nesutikau. Kardinolas mane palaikė, tačiau mačiau, kad ne visi buvo jo pusėje, todėl, nenorėdama būti ta, dėl kurios kiltų nesutarimų, nusprendžiau ieškoti kitų namų.

Piligrimystė su bendruomene, Avila, 2015

O kaip tuo metu formavosi jūsų bendruomenė, kiek seserų buvo Vilniuje?

Tuo metu atsirado keletas merginų, kurios pasiprašė kartu su manimi gyventi. Remonto darbus pradėjau 1993 m., o 1994 m. kovo 25 d. jau pradėjom gyventi kaip bendruomenė. Pradžioje buvom dviese, vėliau prisijungė dar viena mergina, po to porą metų kartu su mumis gyveno viena sesuo iš Prancūzijos, tačiau supratusi, kad neįstengs išmokti lietuvių kalbos, nusprendė grįžti atgal. Paskui buvo atėjusios dar kelios merginos, tačiau aiškiai mačiau, kad jos buvo per jaunos suprasti savo pašaukimą. Visgi, leidau kartu su mumis pagyventi – norėjau, kad pamatytų vienuolinį gyvenimą iš arti ir bent kažkiek suprastų, kas yra vienuolynas. Žinoma, po to jos niekur nestojo. Gaila, tačiau vėliau pasitraukė ir dvi seserys, jau davusios amžinuosius įžadus, o po kurio laiko išėjo dar viena…

Kodėl jos išėjo? Ar vienuolinio gyvenimo tikrovė nesutapo su susikurtu idealu? Ir kaip, būdama priore, visa tai išgyvenote?

Buvo labai sunku. Tuo laiku ir iš kitų vienuolynų išėjo nemažai seserų, ne tik iš mūsų. Atsimenu, kai su kitų kongregacijų seserimis pradėjom organizuoti novicijų kursus, pirmais metais jų visoje Lietuvoje buvo šešiolika, o šiuo metu tėra vos keturios. Man atrodo, viena pagrindinių išėjimo priežasčių yra ta, jog sovietmečiu vienuolijos veikė pogrindyje, todėl žmonės neturėjo supratimo apie vienuolinį gyvenimą, nematė pavyzdžių realybėje. Ir staiga – laisvė, galima laisvai reikšti savo tikėjimą, laisvai skelbti, kaip tu myli Dievą, ir rinktis tapti vienuole. Tačiau mylėti Dievą galima ir kitur, nebūtinai vienuolyne… Juk yra tiek daug pasauliečių, mylinčių Dievą, ir netgi kartais labiau negu mes! Manau, tuo metu buvo labai daug idealizmo ir mažai supratimo apie tai, koks iš tiesų yra vienuolinis gyvenimas. Nesakau, kad ir mes nedarėme klaidų, tačiau vis dar neturiu atsakymo, kodėl vienuolynas paliekamas po amžinųjų įžadų.

Ar nematote tame ryšio su pasaulietiniame gyvenime dažnėjančiomis skyrybomis?

Tikrai matau. Tai vyksta ne tik Lietuvoje, visoje Europoje situacija yra panaši – išeina kunigai, vienuoliai, labai daug šeimų išyra. Priežasčių yra visokių, bet, manau, viena pagrindinių – baimė įsipareigoti ilgam laikui. Pabūna vienuolyne arba šeimoje keletą metų ir sako: Aš pasikeičiau, man tai jau nebetinka.“ Ir vėl eina ieškoti.

Kas tai – visuomenėje stiprėjančio individualizmo pasireiškimas ar tiesiog nebranda?

Šiandieninis jaunimas turi milžinišką kiekį žinių, žino viską apie viską, bet nieko giliai, dažnai nesupranta esmės, trūksta brandaus požiūrio. Manau, anksčiau buvo atvirkščiai – žinių nedaug, bet daug daugiau brandumo. Žiūriu į pas mus ateinančias jaunas merginas ir matau – nepažįsta savęs, nemoka būti savimi, bijo…

Šv. Teresėlės skulptūra vienuolyno kieme Krikštėnuose. Evgenios Levin nuotrauka

Iš tiesų jaunam žmogui šiais laikais apsispręsti nėra lengva – milžiniškas informacijos kiekis, didžiulė galimybių įvairovė, net ir vienuolynų Lietuvoje dabar nemažai. Kaip šioje dvasingumų įvairovėje atrandate savąją terpę?

Tiesą sakant, aš apie tai nelabai ir galvoju. Gyvenam Karmelio dvasingumu, bet jei ateidama pas mus mergina pradeda kalbėti apie savo pašaukimą, pirmiausia paklausiu, ar ji žino ir apie kitas vienuolijas. O jų yra visokių: klauzūrinių, apaštalinių, tokių kaip mes – kontempliatyvų buvimą derinančių su apaštalavimu, todėl tikrai nėra tas pats, kur stoji. Labai svarbu, kad jaunas žmogus aiškiai suprastų ir pajustų, ar nori gyventi būtent taip, kaip mes, ar toks dvasingumas yra giliai jo širdyje. Šiais laikais dvasingumų yra visokių, todėl labai svarbu atrasti savąjį. Visi vienuolynai – karmelitų, benediktinų ar dominikonų – iš esmės yra panašūs, tačiau kiekvienas turi savo spalvą. Pavyzdžiui, Karmelyje yra daug nuolatinės maldos, o tai reiškia, kad mes nuolat gyvename su Dievu: tylos malda ryte ir vakare, tačiau dienos metu aplinkai stengiamės atiduoti tai, ką gavome iš Dievo per tylos laiką, kaip aš kartais juokais palyginu – turime kaip karvės „atrajoti“ iš Dievo malonės gautą „maistą“. Karmelyje buvimas vienumoje, kaip ir bendruomeninis gyvenimas, mums labai svarbus, todėl suderinti tuos dalykus nėra taip paprasta. Pavyzdžiui, jei sesers eremitės pašaukimas – būti vienumoje, o apaštalinės – daug bendrauti su žmonėmis, tai pas mus yra ir daug bendravimo, ir daug vienumos. Išlaikyti nuolatinę pusiausvyrą tarp šitų dviejų dalykų ir neišprotėti – nelengva… (Juokiasi.) Jei mergina turi tokį pašaukimą – pas mus save tikrai atranda, jei ne – taip gyventi jai sunku.

Jūsų vienuolyno kieme atvykstančiuosius pasitinka šv. Teresėlės skulptūra, tačiau jūsų kongregaciją globoja ne tik ši karmelitų šventoji, bet ir Aušros Vartų Marija. Kodėl būtent ji?

Norėjau, kad žmonės suprastų, jog mūsų bendruomenė, mūsų kongregacija yra vietinė, lietuviška, o užsienietė esu tik aš, todėl Aušros Vartų Marija čia labai tinka, juk ji yra visos Lietuvos Marija.

Su mama, 1942

Į Lietuvą, Marijos žemę, kaip mėgstame sakyti, atvykote 1991 m., iškart po Nepriklausomybės atkūrimo. Koks buvo Jūsų, kaip užsienietės, pirmasis įspūdis posovietiniame krašte?

Mačiau, kad čia tikėjimas žmonėms yra labai svarbus. Atsimenu, kai pirmaisiais Nepriklausomybės metais Kaune organizavom Vilties šventę, į ją suvažiavo beveik 5000 žmonių iš visos Lietuvos! Toks buvo entuziazmas! Vėliau jis pradėjo po truputį blėsti, dabar viso šito jau nebėra. Bet pradžioje vienas dalykas mane glumino: privačioje erdvėje žmonės mane priimdavo labai šiltai, viskuo dalindavosi, tačiau gatvėje – nebepažindavo. Galvodavau: kodėl jie taip elgiasi? Ir tik vėliau supratau, kad tai buvo sovietmečio pasekmė – baimė viešai parodyti, kas yra tavo draugai, o jeigu tie draugai dar ir vienuoliai…

Gerai atsimenu ir kitą nutikimą: tik pradėjusi gyventi Kaune paprašiau, kad viena sesuo palydėtų mane į Mišias. Kitą dieną ji manęs paklausė, gal aš jau pati nueisiu. Atsakiau, kad ne, nes dar neįsidėmėjau kelio. Vėl keliaujam į bažnyčią, betgi žiūriu, kad ji mane veda visai ne tuo keliu, kuriuo ėjom vakar! Po to ji vėl klausia, ar nueisiu pati, sakau: „Neee!“ (Juokiasi.) Trečią dieną ėjom dar kitu keliu! Tik daug vėliau supratau, kad ta sesuo niekada neidavo į bažnyčią tuo pačiu keliu! Šis įvykis mane išmokė suprasti, kokioje baimėje jūs visą laiką gyvenote. Šios baimės pasireiškimų vėliau mačiau daug kur, kaip ir skurdo, suardytų bendruomenių…

Norėdama pritapti tiek bendruomenėje, tiek apskritai svetimoje šalyje ir kultūroje, turėjote išmokti kalbą. Kaip sekėsi mokytis lietuvių kalbos?

Oi, man dar reikia daug mokytis! Kai gyvenau Kaune, kunigas Kęstutis buvo suradęs moterį, kuri turėjo mane mokyti lietuvių kalbos, bet ji taip džiaugėsi, kad galėjo su manim kalbėtis prancūziškai, jog beveik visą pamoką prancūziškai ir prakalbėdavom! Likus gal dešimt minučių iki pamokos pabaigos ji man kažką papasakodavo ir apie lietuvių kalbą… (Juokiasi.) Lietuvoje tuo metu dar nebuvo kursų užsieniečiams, todėl neturėjau progos išmokti gramatikos, neišmokau gerai linksniuoti, be to, ten, kur skaitydavau paskaitas, visur būdavo vertėjas. Tačiau tuo laiku geriausi mano mokytojai buvo vaikai: jei kažką pasakydavau netaisyklingai, jie pradėdavo garsiai juoktis ir aš iškart suprasdavau, kad pasakiau blogai… (Juokiasi.)

Esate sakiusi, kad žmonių gyvenimas Lietuvoje pirmaisiais Nepriklausomybės metais Jums priminė vaikystę Belgijoje. Koks tai buvo laikas, kokioje šeimoje užaugote?

Gimiau karo metu, dėl to kartais sakau, kad turėjau dvi vaikystes. Atvažiavusi į Lietuvą, kuri atsigavinėjo po sovietmečio, mačiau tą patį, ką mūsų šeima išgyveno Belgijoje, kai man buvo gal šešeri ar septyneri, ir mūsų šalis po karo stojosi ant kojų. Nors ir nebuvom turtingi, tačiau nepritekliaus nejautėme: mano tėvas ir senelis buvo dantų gydytojai, tačiau per karą žmonės jiems mokėdavo ne pinigais, o maistu – kas bulvėmis, kas pieno atnešdavo ar dar kažko, taigi nebadavome. Mama visą laiką buvo namų šeimininkė – tais laikais tai buvo įprasta, tačiau dažnai pagelbėdavo ir savo tėvui – mano seneliui – jo batų parduotuvėje. Šeimoje augom penki vaikai, aš buvau vyriausia, po manęs – brolis ir dar trys sesutės. Tėvai mus auklėjo krikščioniškai: visa šeima melsdavomės ryte, vakare ir visada prie stalo. Buvom katalikai, kaip ir daugelis Belgijoje.

Su mama. S. Rozana mokosi vaikščioti

Kada ir kaip pajutote pašaukimą eiti vienuolinio gyvenimo keliu?

Kai buvau gal penkerių ar šešerių, galvodavau, kad kai užaugsiu, norėsiu būti vienuole, nes vienuolės nešioja ilgus rūbus, o man tai atrodė taip gražu! Todėl mamai visą laiką sakydavau: „Kai užaugsiu, būsiu vienuolė ir turėsiu 20 vaikų!“ (Juokiasi.) Bet kai sulaukiau šešiolikos ar septyniolikos, staiga supratau, kad reikia rinktis: arba vienuolystė, arba šeima. Ir tada labai supykau ant Dievo. Pasakiau Jam: „Ne, taip neturi būti!“ Tuo metu norėjau tik vieno – kad Dievas mane pamirštų, todėl tyčia pradėjau blogai elgtis ir už tai net buvau išmesta iš medicinos seserų mokyklos. Žinojau, kad tikrai noriu būti medicinos seserimi, visa širdimi tai jaučiau, todėl turėjau galvoti, ką daryti toliau.

Įvilktuvės, 1964

Belgijoje visos katalikiškos mokyklos priklausė vienuoliams, taip pat ir ta, iš kurios mane išmetė, tačiau po visų šitų įvykių daugiau jokių vienuolių matyti nebenorėjau, o pasakyti tėvams, kad ketinu eiti į valstybinę mokyklą, nedrįsau. Staiga vieną dieną laikraštyje radau skelbimą, kviečiantį merginas mokytis katalikiškoje medicinos seserų mokykloje, kuri priklausė pasauliečiams. Išsikirpau tą skelbimą, parodžiau tėvams ir pasakiau: „Man vis tiek reikia eiti į kitą mokyklą, gal galėčiau į šitą?“ Jie leido.

Ta mokykla buvo tikrai krikščioniška, nes vos tik atėjau, iš karto prasidėjo rekolekcijos, bet tuo metu pagalvojau: nereikia man jokių rekolekcijų! Tačiau jose dalyvavo visa klasė – mūsų buvo gal šešiolika, todėl iškart supratau: jeigu aš viena neisiu nei į Mišias, nei Komunijos, visi pastebės! Ir tada man pasidarė aišku – reikia atlikti išpažintį… „Viešpatie, – sakau, – gerai, eisiu išpažinties, bet noriu, kad kunigas man nieko neaiškintų, nereikia man jo pamokslų, man tik reikia atleidimo, kad galėčiau priimti Komuniją. Ir jeigu tikrai jis man nieko neaiškins, gal po to su juo ir pasikalbėsiu.“ (Juokiasi.) Tačiau per išpažintį kunigas staiga man sako: „Panele, ar Jūs žinot, kad Dievas Jus myli?“ Dar pakartojo: „Ar žinot, kad Dievas Jus myli?“ Tada davė išrišimą. Kai tik jis išėjo iš klausyklos, iškart puoliau prašyti pasikalbėti. Sutiko.

Kai nuėjom į raštinę, tiesiai šviesiai jam pasakiau: „Manau, kad Dievas mane šaukia į vienuolyną.“ Buvau įsitikinusi, kad po to, ką jis išgirdo per išpažintį, tiesiog pasakys: „Būk gera krikščionė ir to pakaks.“ O jis ir sako: „Kodėl gi ne? Pamąstyk.“ Galvoju: „O Dieve! Ką dabar daryti?!“ (Juokiasi.) Išvažiuodama iš namų į lagaminą buvau prisikrovusi knygų ir mezginių, maniau, taip leisiu laiką per rekolekcijas, tačiau visas tris dienas klausiausi paskaitų ir meldžiausi koplyčioje. Taip žingsnis po žingsnio pradėjau eiti pašaukimo keliu.

Tai visgi su Dievu susitaikėt…

O taip!!! (Juokiasi.)

Kodėl pasirinkot būtent Karmelį?

Apie Karmelį tada žinojau tik tiek, kad tai yra maldos vienuolynas, o aš kaip tik ir norėjau į tokį, maniau, kad yra tik klauzūrinis. Besimokydama medicinos seserų mokykloje sutikau ten vieną karmelitę ir labai nustebau, kad ji buvo dirbanti. Iš jos sužinojau, kad yra skirtingi karmelitiški vienuolynai. Baigusi mokyklą kurį laiką dirbau operacinėje, bet tada jau buvau neblogai susipažinusi su apaštaliniu Karmeliu, į kurį 1963 m. ir įstojau. 1979 m. iš Belgijos mane išsiuntė į Prancūziją, ir ten gyvenau iki tol, kol atvykau į Lietuvą.

Įvilktuvių dieną su tėvais

Kaip reagavo Jūsų šeima, kai nusprendėte stoti į vienuolyną?

Nelabai norėjo, kad stočiau, bet nestabdė. Tėvai prašė, kad po mokyklos dar metus pasilikčiau, tačiau pabuvau ilgiau – dvejus, o tada įstojau į vienuolyną. Vėliau jie, aišku, džiaugėsi. Atsimenu, kai man būnant noviciate Prancūzijoje manęs aplankyti atvažiavo mama, prie pietų stalo viena mergina jai pasiguodė: „Mano mama bijo, nenori išleisti manęs į vienuolyną.“ Man įstrigo jos atsakymas: „Pasakyk mamai, kad nebijotų. Mums irgi iš pradžių atrodė, kad dukra išėjo ir daugiau niekada nebebūsime kartu, bet dabar mūsų ryšys yra daug stipresnis nei tada, kai ji gyveno su mumis.“

Ar artimai bendraujate su savo šeima? Ar broliai ir seserys Jus aplanko Lietuvoje?

Brolis jau miręs, jaunesnioji sesuo taip pat. Tarp mūsų visada buvo glaudūs ryšiai. Iš pradžių jie Lietuvos bijojo, ilgai nenorėjo čia važiuoti, jiems atrodė, kad Lietuvoje, kuri daug metų buvo Sovietų Sąjungoje, žmonės yra baikštūs, uždari, aplink skurdas, o moterys vaikšto galvas apsigobusios skarelėmis… Jie visą laiką manęs klausdavo, kaip aš čia galiu gyventi! (Juokiasi.) Pirmąkart atvažiuoti į Lietuvą artimieji išdrįso tik per mano penkiasdešimties metų įžadų jubiliejų, kartu tada paminėjom ir mano septyniasdešimt penkerių metų gimtadienį. Atsimenu, kaip tada jie stebėjosi: „Betgi čia žmonės tokie patys, kaip mes!“ (Juokiasi.) Mano šeima žinojo, kad Vakaruose Rytų kraštai buvo vadinami tyliąja Bažnyčia, tačiau apie žmones ir tikrąjį jų gyvenimą nieko nenumanė.

Bet Jūs pati gerai pažinote tiek Lietuvos miesto, tiek kaimo žmonių kasdienybę, gyvenote Kaune, po to Vilniuje ir jau daugelį metų gyvenate čia, Krikštėnuose. Įdomu, kaip Jūs, užsienietė, pritapote kaimo bendruomenėje? Spėju, buvo nelengva?

Kaip tik labai lengva! Atsimenu, kai tik pradėjom čia gyventi, vieną dieną sužinojom, kad kaime mirė jaunas vyras, kurio dukrelei tebuvo pustrečių metukų. Jo šeimos beveik nepažinojom, bet su seserimis (tada buvom penkios) nusprendėm nueiti į šermenis su vaikais, kuriuos ruošėm Pirmajai Komunijai, ir kartu pasimelsti rožinį už tos mergytės tėvą. Besimeldžiantys vaikai kartu su vienuolėmis žmonėms paliko gilų įspūdį. Po šio įvykio be jokių problemų buvom priimtos į bendruomenę.

Tik atvykus į Lietuvą, Kaunas, 1992

Kodėl, nusprendusi palikti Vilnių, savo namais pasirinkote Krikštėnus?

Šv. Teresėlė mus čia atvedė. Kai pradėjau ieškoti naujos vietos, Kaišiadorių vyskupas Juozapas Matulaitis mums labai stengėsi padėti – siūlė visokių klebonijų, tačiau visi tie pastatai buvo tokie apleisti, kad po patirties Vilniuje nebenorėjau jokių remontų. Vieną dieną nutiko taip, kad patyriau traumą – griūdama susitrenkiau galvą, ir gydytojai man liepė kurį laiką gulėti tamsoje. Daug meldžiausi ir kartą šv. Teresėlei pasakiau: „Tavo kanonizacijos diena – gegužės septynioliktoji, duok man iki to laiko žinoti, kur turėsiu gyventi.“ Jaučiau, kad naujus namus tikrai turėsim. Po kiek laiko man buvo leista trumpai – tik penkioms minutėms – atsikelti, ir tuo metu kaip tik paskambino kunigas Bernardas Sajeta: „Žinai, Rozana, nuo šv. Juozapo [kovo 19 d. – L. M.] beveik kasnakt atsibundu ir galvoju apie tave.“ – „Durnas tu, – sakau, – miegok naktimis!“ (Juokiasi.) Galvojau, juokauja, bet jis tęsė: „Vienas mano kurso draugas turi kleboniją, ji labai tiktų vienuolėms. Būtinai nuvažiuok pažiūrėti.“ Pažadėjau, kad kai tik pasveiksiu, nuvažiuosiu. Taip ir padariau. Kai tik gydytojas pranešė, kad mane išleidžia, iškart paskambinau sesutei, kuri turėjo mane pasiimti, ir pasakiau, kad važiuosim apžiūrėti naujos vietos. Atvažiavom, apžiūrėjom ir… išvažiavom su raktais. Buvo gegužės septynioliktoji! (Juokiasi.) Namas priklausė klebonijai, tad iš pradžių mums leido laisvai ten gyventi, vėliau šį namą vyskupija mums pardavė.

Krikštėnų vardas tarp tikinčiųjų gerai žinomas dėl čia vykstančių vidinio gydymo rekolekcijų „Mylėti ir atleisti“, taip pat ir dėl jūsų bendruomenės vedamų rekolekcijų. Kas paskatino jas organizuoti?

Kai kardinolui A. J. Bačkiui anuomet užsiminiau, kad Lietuvoje nėra tokio dalyko kaip rekolekcijos ir kad galėtume jas organizuoti, jis, žinoma, pritarė. Iš pradžių mus kviesdavo įvairios maldos grupės, parapijos, mokyklos, vėliau kvietimai retėjo, tačiau žmonės patys pradėjo pas mus važiuoti. Rekolekcijos atsirado natūraliai, pats gyvenimas parodė, kad jų reikia, tačiau aš viena nebūčiau pajėgusi to daryti, todėl teko siųsti sesutes į Romą ir Avilą (Ispanijoje) studijuoti, kad įgytų žinių ir grįžusios galėtų skaityti paskaitas bei vesti rekolekcijas.

Tuo metu Lietuvoje dar nelabai žinojom, kas yra tos rekolekcijos…

Pradėjusios jas vesti, prašydavom žmonių, kad jie atvažiuotų savaitei ar bent jau savaitgaliui – tam, kad kuo ilgiau galėtų pabūti tyloje. Tada žmonėms dar buvo labai sunku suvokti, kam rekolekcijose reikalinga tyla, kodėl mes vis prašome jų būti tyloje. Galvodavo: atvažiuos, pasimels su mumis, pasišnekės tarpusavyje ir išvažiuos. Ilgai ir kantriai aiškindavom, kas yra tyla ir kodėl ji tokia svarbi. Dabar šito daryti jau nebereikia.

Kiek žinau, rekolekcijų „Mylėti ir atleisti“ dvasiniai palydėtojai yra tarptautinės Gerojo Samariečio bendruomenės nariai. Kur ir kaip gimė tokių rekolekcijų idėja?

Gerojo Samariečio bendruomenės įkūrėjas – jėzuitas Eduardas Gedonas, pas kurį, būdama Prancūzijoje, lankiausi kaip tik tą dieną, kai jis, galima sakyti, tą bendruomenę įkūrė. Tądien jis pakvietė mane pietų ir papasakojo apie savo idėją. Iškart ja susižavėjau ir pasakiau, kad jeigu gyvenčiau Prancūzijoje, tikrai norėčiau prisidėti prie jos įgyvendinimo. O jis man ir sako: „Tai pradėk tą daryti Lietuvoje!“

Vienuolynas Krikštėnuose. Evgenios Levin nuotrauka

Tėvas Eduardas turėjo daug patirties vesdamas ig-na-ciš-kas rekolekcijas, bet pastebėjo, kad žmonės, turintys gilių vidinių žaizdų, negali pilnai jose dalyvauti. Iš pradžių jis bandė padėti dalyviams atpažinti žaizdas ir mokytis atleisti per pačias ignaciškas rekolekcijas, bet greitai suprato, kad bandyti atleisti ir gerai atlikti šv. Ignaco „Dvasines pratybas“ yra du skirtingi dalykai, kuriuos suderinti tose pačiose rekolekcijose yra itin sunku. Taigi, man bebūnant Prancūzijoje, jis kaip tik ir pradėjo burti grupę žmonių, kurie galėtų pradėti vesti atleidimo rekolekcijas. Taip natūraliai šios rekolekcijos atkeliavo ir į Lietuvą. Pats Eduardas Gedonas vėliau gal tris ar keturis kartus lankėsi Lietuvoje.

Jūs tikriausiai jau buvote pastebėjusi, kad tokių rekolekcijų Lietuvoje labai reikėjo, juk dvasinės pagalbos tuo metu iš tiesų trūko…

Man atrodo, kad ilgai niekas tuo nesidomėjo, tačiau žmogus, kad ir kur gyventų, visada trokšta įsigilinti į savo gyvenimą, jame giliai glūdi troškimas susitikti su Dievu, ir nors kartais jis to troškimo negali įvardinti, tačiau viduje jis visada yra.

Šių rekolekcijų metu Jums tenka prisiliesti prie giliausių vidinių žaizdų, kurių mūsų tautos istorijoje būta tikrai daug: karai, okupacijos, tremtys palieka gilius randus tiek kolektyvinėje atmintyje, tiek asmeniniuose žmonių gyvenimuose. Kokie tie mūsų dvasiniai skauduliai?

Sakyčiau taip: pasaulį tokį, koks yra, daro sužeistos žmonių širdys. Šis pasaulis mums atrodo bjaurus tik todėl, kad žmonės yra labai sužeisti. O Lietuvoje dar yra likusi didžiulė sovietmečio padaryta žaizda, tad sužeidimų dar daugiau. Daug bjaurių žaizdų žmonės yra patyrę dėl netinkamo savo tėvų elgesio vaikystėje. Net ir vėliau, suaugus, jiems būna labai sunku suvokti, kodėl tėvai buvo būtent tokie. Tik ilgiau čia pagyvenusi pradėjau suprasti, kokios tokio elgesio priežastys.

Su Gerojo Samariečio bendruomenės narėmis

Pastaraisiais metais ir psichologai nemažai kalba apie tai, kad daugelio mūsų bėdų priežastys glūdi vaikystėje – šeimoje, santykyje su tėvais. Ar užtenka rekolekcijų savaitės, kad žmogus suprastų, iš kur kilo jo žaizda?

Tam, kad suvoktų, savaitės užtenka. Rekolekcijų dalyvius palydim dukart per dieną pusvalandžio pokalbiuose, kartu ieškodami žaizdų kilmės. Kai žmonės pradeda suprasti, tuomet, gailestingosios Dievo meilės padedami, išmoksta atleisti, tačiau po to reikia toliau dirbti su savimi. Sielos, kaip ir kūno, žaizda skauda tol, kol gyja, kol užsitraukia randas. Per rekolekcijų savaitę atpažinus žaizdą, galima pradėti keliauti atleidimo link. Dažnai sakau žmonėms: „Atleidimas – ne pareiga, o galimybė: galiu ir turiu teisę atleisti, turiu teisę būti laisvas, galiu paleisti tai, kas mane skaudina ir žeidžia, ir turiu tai padaryti, kad galėčiau gyventi laisvai.“ Neužtenka atpažinti žaizdą, reikia aiškiai suprasti, kodėl su manimi taip buvo elgiamasi. Tada žmogus pamato, kad ir su savo vaiku jis elgiasi panašiai, kaip su juo vaikystėje elgėsi mama. Išmoktas elgesys perduodamas iš kartos į kartą, todėl labai svarbu suvokti, kad už tai, kas įvyko prieš dvidešimt ar trisdešimt metų, atleisti reikia šiandien.

Amžinieji įžadai Aušros Vartų Marijos ir šv. Teresėlės seserų karmeličių kongregacijoje, 2016

Neatleidimas dažniausiai siejamas su kitais asmenimis, o ar įmanoma atleisti sau?

O kaip jūs galite sau atleisti? Nejaugi aš galiu „išeiti“ iš savęs ir pasakyti: „Rozana, aš tau atleidžiu.“ Atleidinėti sau – gryna puikybė, aš tai vadinu dvasine šizofrenija. Jei, tarkim, pykstu ant savęs už tai, kad kažką blogai padariau, tai su nuolankumu maldauju: „Viešpatie, atsiprašau Tavęs, kad taip elgiausi, atsiprašau, kad taip gyvenau, atleisk, kad toks buvau. Nuo šiol atsižadu visų piktybių.“ Tą padaryti aš tikrai galiu, bet atleisti sau – ne, nes tik Dievas man atleidžia.

Bet žmogus jaučia kaltę, o ji slegia…

O kam tada išpažintis? Prisipažink Dievui, kad blogai elgeisi ir maldauk Jo atleidimo.

Lietuvoje dabar daug kalbama apie psichinę visuomenės sveikatą, yra įvairių psichologinės pagalbos krypčių, metodų ir būdų, išleista daugybė knygų, organizuojami įvairiausi kursai. Psichologas, psichoterapeutas taip pat gali padėti žmogui atpažinti jo vidines žaizdas, tad koks skirtumas tarp rekolekcijų ir psichologinės pagalbos? Ar dera psichologinė pagalba ir dvasinis palydėjimas?

Geras psichologas padeda žmogui suprasti priežastis, kodėl jis vienaip ar kitaip pasielgė, kodėl būtent taip mąsto, jis gali žmogui padėti atpažinti jo vidinę žaizdą, padėti išmokti su ja gyventi, tačiau jis negali eiti toliau – lydėti link atleidimo taip, kaip to prašo Dievas. Žmogus per rekolekcijas irgi pamato savo žaizdą, bet čia jau prasideda dvasinė kelionė, per kurią jis supranta, kad nori keistis, nori atleisti kitiems dėl to, kad Dievas jį myli ir atleidžia jam pačiam jo padarytas klaidas, todėl prašo, kad ir jis atleistų kitiems.

Kartais žmonės galvoja, kad mes prisiimam dalį psichologo darbo, gal netgi konkuruojam, tačiau tai netiesa. Yra keletas psichologų, su kuriais bendradarbiaujam, kartais jie mums skambina ir sako: „Turiu vieną pacientą, keliauju su juo, bet toliau jau negaliu. Dabar jis pasiruošęs atvykti pas jus.“ Ir kai toks žmogus pas mus atvažiuoja, jam sveikti yra daug lengviau, nes jau būna atpažinęs savo žaizdas ir dabar jam jau reikia dvasinio palydėjimo, buvimo su Dievu, kad su Jo pagalba mokytųsi atleisti.

Žinoma, mums irgi labai svarbi anamnezė, kurią naudoja psichologai, tačiau šioje vietoje tarp mūsų yra esminis skirtumas – mes visada žmogui sakome: „Neieškok žaizdų vienas, ieškok su Jėzumi, leisk Jam prie jų prisiliesti“, – o psichologai to daryti negali.

Per daugelį metų tikriausiai matėte ne vieną atleidimo, galbūt ir atsivertimo atvejį. Ar pas jus atvažiuoja netikinčių žmonių?

Paprastai ne, nes prieš rekolekcijas su žmogumi kalbamės, jis žino, kad mes lydime ir vedame atleidimo link per Dievo meilę, kad žmogus gali pajėgti atleisti tik mylėdamas Dievą ir stengdamasis nors kiek būti į Jį panašus. Tačiau tai – tik mūsų žmogiško mąstymo rėmai, Dievas viską mato kitaip. Atsimenu atvejį, kai netikėtai atsiradus vietai, į rekolekcijas atvažiavo viena netikinti moteris. Ji buvo krikštyta, tačiau bažnyčioje lankydavosi tik per laidotuves. Pradžioje nežinojom, kaip mums su ja pasielgti, vis dėl to nusprendėm jai leisti būti tiek, kiek ji gali. Ir staiga ta moteris atsivėrė: „Dėl Dievo meilės atleidžiu visa širdimi!“ Dabar ji ne tik dalyvauja Mišiose, bet ir tapo aktyvi parapijietė! Štai toks yra Dievo veikimas. Žmogiškam mūsų protui jos netikėjimas pasirodė kliūtis, tačiau Dievui nieko nėra neįmanoma.

Būna, kad seserys, kurios per rekolekcijas dirba virtuvėje ir tiesiogiai nedalyvauja palydėjime, kartais mums sako: „Šitas žmogus jau atleido.“ Mes patvirtinam. Jos pastebi pasikeitusį žmogaus veidą, kartais net elgesį: žmogus atvažiuoja piktas, įsiskaudinęs, užsidaręs, o išmokęs atleisti, žiūrėk, ir pasipuošia, gražiau susišukuoja, šypsena atsiranda… Dievas daro nuostabius dalykus!

Išties šios rekolekcijos – dvasinė dovana Lietuvai…

Taip, todėl labai džiaugiuosi, kad Gerojo Samariečio bendruomenė Lietuvoje dabar gana gausi: šiuo metu yra apie dvidešimt palydėtojų ir dar besimeldžiančiųjų grupė – tai žmonės, kurie jau atliko šias rekolekcijas ir nori padėti kitiems, todėl už juos meldžiasi.

Prezidentas Valdas Adamkus suteikia s. Rozanai Lietuvos pilietybę, 1999

Kokios savybės svarbios dvasiniam palydėtojui?

Norint būti Gerojo Samariečio šeimos nariu, pirmiausia reikia atlikti dvejus metus trunkančią besimeldžiančiojo už kitus tarnystę, pereiti ignacišką palydėjimo formaciją, būti dalyvavusiam ignaciško dvasingumo rekolekcijose ir turėti palydėjimo patirties. Tuomet jau pas mus mokomasi, kaip reikia lydėti sužeistą žmogų, kaip jam padėti atpažinti vidines savo žaizdas. Tačiau svarbiausia palydėtojui – mokėti klausytis, būti pasiruošusiam išgirsti bet ką ir niekada neteisti.

Rekolekcijos, palydėtojos tarnystė, labdaros siuntos Lietuvai ir daugybė kitų gražių Jūsų darbų buvo įvertinti įvairiais apdovanojimais, iš kurių turbūt reikšmingiausias –prezidento Valdo Adamkaus dekretu išimties tvarka suteikta Lietuvos pilietybė. Ką Jums reiškia būti Lietuvos piliete?

Man tai yra didžiulė dovana. Pamenu, kai Belgijos Karalystės konsulas man paaiškino, kad dviejų pilietybių turėti negaliu, ir man buvo pasiūlyta pasirinkti arba Belgijos, arba Lietuvos, atsakiau, kad Lietuvos pilietybė suteikiama tik išimties tvarka ir kad tai yra Lietuvos valstybės dovana man. Tą kartą atsisakiau Belgijos pilietybės, bet vėliau Belgijos valdžia leido ją susigrąžinti.

Lietuvoje gyvenate jau beveik trisdešimt metų, o kitąmet minėsite ir gražų asmeninį jubiliejų, ir nors sakoma, jog Dievas metų neskaičiuoja, tačiau žmonėms reikšmingos sukaktys yra tarsi ženklai, padedantys stabtelėti, prisiminti ir apmąstyti nueito gyvenimo kelio atkarpas. Kaip Jūs, atsigręžusi per petį, regite savąjį kelią?

Taip… (šypsosi), gyvenimas eina labai greitai. Tikrai, kitais metais man bus aštuoniasdešimt, bet jaučiuosi taip, lyg būtų dvidešimt, tarsi tik vakar būčiau įstojusi į vienuolyną! (Juokiasi.) Laikas taip gretai bėga, kad man atrodo, jog aš dar net nepradėjau Dievo mylėti. Tikrai! Šiandien ryte kaip tik baigiau dešimties dienų rekolekcijas ir sau pasakiau: „Viešpatie, nuo šiandien pradėsiu Tave mylėti. Nuo šiandien būsiu tikra krikščionė!“ Gyvenu, dėkoju Dievui ir stengiuosi Jį mylėti, bet vis dar neturiu laiko Jam to parodyti… (Juokiasi.)

Koplyčioje prie Karmelio šventųjų ikonos. Evgenios Levin nuotrauka

Manau, šią meilę Jūs gražiai liudijate savo veikla, spinduliuojančiu gyvybingumu, pozityvumu, itin svarbia palydėjimo tarnyste. Ko palinkėtumėte mums visiems šiandieniniame pandemijos varginamame pasaulyje, kad gebėtume liudyti bent dalelę to, kuo gyvenate Jūs?

Palinkėčiau žmonėms nebijoti būti savimi. Tiesiog būkite tuo, kuo esate iš tiesų, būkite savimi visur, kur tik esate, visuose savo darbuose. Ko Dievas nori iš mūsų? Nieko daugiau – tik kad būtume savimi, tokie, kokius Jis mus sukūrė. Ir kad būtume laimingi. Taip, sunkumų yra, tikrai nesakau, kad viskas gražu, bet kiek daug yra gerų dalykų! Kad pasaulis taptų geresnis, labai daug priklauso ir nuo kiekvieno iš mūsų. Jei pats esi laimingas, vadinasi, ir aplink tave bus daugiau laimingų žmonių. „Aš būsiu su jumis per visas dienas“, – sakė Jėzus. Tad ko liūdėti, jeigu Jis visada su mumis? Gyvenkite su Jėzumi ir būsite laimingi.

Kalbino Lina Mikalauskienė

Žurnalas Kelionė 2021 m. Nr. I

Palikite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *