Evangeliniuose pasakojimuose, kuriuose liudijami susitikimai su Prisikėlusiuoju, vis kartojasi vienas motyvas: mokiniai ne iškart atpažįsta Viešpatį. Jie šnekučiuojasi su Jėzumi lyg su sodininku, visą dieną keliauja kaip su pakeleiviu arba išvargę po nesėkmingos naktinės žvejybos mezga pokalbį lyg su krante stovinčiu nepažįstamuoju. Panašu, kad evangelistai specialiai norėjo atkreipti mūsų dėmesį į tai, kad prisikėlęs Jėzus atpažįstamas ne iš karto ir ne pagal išorinius požymius. Žmogaus juslės čia neveikia, tačiau angelai gelbsti patardami: „Atsiminkite, ką jis yra jums sakęs“ (Lk 24, 6 a). O ir pats Jėzus kviečia prisiminti: „Ar ne tokie buvo mano žodžiai, kuriuos jums kalbėjau“ (Lk 24, 44 a).
Štai krikščionio kasdienybė – rūpintis ir ugdytis, kad prisimintume, ką Jėzus yra kalbėjęs. Tai tartum tilto tarp Jėzaus žodžių ir mūsų gyvenimo, tarp amžinybės ir kasdienybės statymas. Pakilau po rytinės maldos, pradėjau darbus, apgulė įvairūs reikalai bei rūpesčiai ir, žiūrėk, jau esu nešamas srauto… Kaip svarbu sugrąžinti savo dėmesį prie Jo pasakytų žodžių. Sudėtingų, neaiškių situacijų akivaizdoje stengiamės įdarbinti, įpareigoti atmintį, kad gyvenimiškose konkretybėse atpažintume tai, apie ką kalbėjo Viešpats. Tik to negalima daryti tiesmukai, tam reikalingi įgūdžiai, įžvalgumas, išmintingas patarimas ir maldingumas.
Prisiminti, ką Jėzus kalbėjo, reiškia ištikimybę sutiktai ir pažintai Tiesai. Todėl tikėti – tai, laiko tėkmėje besikeičiant situacijoms, jausmams, vis prisiminti ir naujai savo gyvenime pritaikyti Jėzaus žodžius. Pavyzdžiui, Santuokos sakramentu jaunieji pažada vienas kitą mylėti, o visas tolesnis jų gyvenimas – tai ištikimybė duotam pažadui. Ne veltui, rašydamas himną meilei, šv. Paulius visų pirma meilę apibūdina kaip „kantrią“. Ne veltui Jėzus sako, kad „nukritusi į gerą žemę sėkla – tai tie, kurie klauso žodžio, išsaugo jį geroje širdyje ir duoda vaisių kantrumu“ (Lk 8, 15). Todėl sutuoktuvių dieną ir vedybinio gyvenimo pradžioje apie meilę tiksliau būtų kalbėti kaip apie gražią svajonę, kuri siekia būti išgraviruota džiaugsme ir varge, kad „žodis taptų kūnu“; kaip apie užmojį siekti ilgalaikio, nepaliaujamo mėginimo prisiminti, kas žadėta. Ne veltui parašyta: „Nevadink nė vieno laimingu prieš jo mirtį, nes žmogus pažįstamas tik gyvenimo gale“ (Sir 11, 28).
Nėra tokių, kuriems lengva prisiminti, lygiai kaip ir tokių, kurie lengvai atpažįsta Viešpatį. Nė vienas neturime šimtaprocentinio tikrumo. Jėzus sakė, kad visi būsim nustebę dėl netikėtų, nelauktų susitikimų su Juo ir visi vienodai sakys: „Viešpatie, kada gi mes tave sutikome?“ (plg. Mt 25, 35–46). Štai kodėl mėginame nuolatos budėti, kad nepražiopsotume akimirkos, kai Jis pas mus ateina – ateina, kai to nesitikime: „ar vakare, ar vidurnaktyje, ar gaidgystėje, ar rytmety“ (Mk 13, 35 b). Kad tik neužmigtume belaukdami, kad tik nerastų mūsų miegančių.
Po prisikėlimo Jėzus nebepasirodė anoniminių nepažįstamųjų minioms, bet tik tiems, kurie nors ir baimingai, tačiau budėjo. Būtent jiems. Tokia pati susitikimo su Jėzumi dinamika išgyvenama ir šiandien. Juk Komunija – tai susitikimas, vykstantis atsidavimo bendrystėje: Viešpats atiduoda save mums, o mes save – Jam. Štai kodėl Bažnyčia saugo dalyvavimą Komunijoje, kad ji būtų priimama pasirengus, t. y. artinantis prie jos iš kasdienybės, kurioje mėginama prisiminti, ką Jėzus mums kalbėjo. Šio susitikimo tikslas – dar labiau suintensyvinti Jo žodžių atsiminimą, dar labiau pakurstyti jų alkį bei troškulį ir vis mažiau trokšti atsiminti tai, kas nepasotina ir nepagirdo mūsų sielų.
Nors ir ne iš karto, ne lengvai atpažįstame Viešpatį, tačiau mums, šios žemės keleiviams, grįžtantiems į Tėvo namus, vienintelis rūpestis turėtų būti stengtis prisiminti Jėzaus žodžius, trokšti Jį atpažinti savo kasdienybėje ir smarkiai grobti sau Dangaus karalystę, nes kai to siekiame, visa kita bus pridėta.
Žurnalas Kelionė 2019 m. Nr. IV
