Kurti žiniasklaidą, kuri nesivaiko populiarumo, šiais laikais yra iššūkis. Būtent todėl NARA tinklalaidžių redaktorių Karolį Vyšniauską galime drąsiai vadinti švietėju. Kartu su bendraminčių komanda jis kelia į paviršių rimtas socialines temas. Taip pat su projektu „Žurnalistikos laboratorija“ jis keliavo po Lietuvos mokyklas ir moko moksleivius medijų raštingumo.
Kaip nutiko, kad trisdešimt vienerių metų žmogus užsidegęs ieško prasmės? Galbūt ne atsitiktinumas čia yra ir tai, kad jo mama – pedagogė?
Karolį Vyšniauską kalbina Ginta Gaivenytė
Įdomus faktas, kad ne vieno jūsų komandos nario šeimos nariai yra mokytojai. Gal nėra atsitiktinumas, kad būtent pedagogų vaikai nusprendė kurti prasmingą žurnalistiką?
Taip, net kelių kolegų tėvai yra pedagogai. Mano mama moko vaikus anglų kalbos Marijampolėje. Gal tikrai kažkas už to slypi daugiau? Mes dar patys to iki galo neišsiaiškinome ☺
Kokia buvo tavo paties vaikystė?
Natūralu atrodė, kad namie yra labai daug knygų. Pamenu, kad labai daug skaitydavau. Tai man atrodė natūralus užsiėmimas. Tėtis taip pat daug skaitydavo, iki šiol tebeskaito. Tai, kad mama yra anglų kalbos mokytoja, man tą kalbą nuo vaikystės pavertė sava. Dabar daugeliui vaikų anglų kalba sava dėl to, kad jie su ja susiduria naudodami technologijas. Aš pats užaugau be mobilaus telefono, o internetas namuose atsirado, kai man buvo penkiolika. Iki tol gyvenau lietuviškoje aplinkoje. Taigi, anglų kalbą sava pavertė būtent tai, kad jos mokė mama. Ir tai man atvėrė daugybę žinių apie pasaulį šaltinių.
Aišku, būtų smagu gerai mokėti ir rusų kalbą. Juk dabar daug informacijos gaunu iš Vakarų, o iš Rytų – nedaug. Taigi, jau antrus metus mokausi ir rusų kalbą.
Kaip tavo paauglystė skyrėsi nuo dabartinio gyvenimo?
Man dabar yra trisdešimt vieneri metai. Taigi, paauglystė buvo dar iki socialinių tinklų atsiradimo. Buvo daug daugiau fizinės veiklos. Prisimenu, dešimtoje klasėje pradėjau lankyti Marijampolės teatrą. Teatro trupėje labai daug išmokau. Įgūdis kalbėti viešai atėjo iš tų laikų. Ten buvome pasiekę tokį profesionalumo lygį, kad rengėme vaikams spektaklius ir iš to uždirbau pirmus savo pinigus, nes mums mokėjo honorarą. Man, septyniolikmečiui, tai buvo itin vertinga patirtis.
Dar atsimenu parką Marijampolėje, kuriame rinkdavosi vadinamieji neformalai.Susirinkdavo skirtingos subkultūros: nuo metalistų iki reperių, pankų. Visi būdavom vienoj krūvoj. Sėdėdavome ant suoliukų ir naujienomis dalindavomės. To pasiilgstu, nes, atrodo, visi dabar kažką veikia, bando spėti iki dedlainų. O tada buvo laikai, kai galėdavome tiesiog sėdėti ant suoliuko.
Tau atrodo, kad dabartininiai jaunuoliai yra labai užsiėmę?
Manau, kad yra du kraštutiniai poliai. Yra vaikų, iš kurių aplinkiniai labai daug tikisi. Jie gerai mokosi, nori gerai pasirodyti užklasinėse veiklose, o dar naktimis yra aktyvūs instagrame. Kitas kraštutinumas – vaikai, iš kurių tarsi nieko nebesitikima. Jie perima tokį suaugusiųjų požiūrį į save ir atrodo, kad jie ir patys iš savęs nieko nebesitiki.
Savanoriauju Vilniaus vaikų dienos centre „Padėk pritapti“. Ten mano tikslas yra padėti vaikams mokytis. Puikiai leidžiame laiką, tačiau kada reikia mokytis, atrodo, kad dalis vaikų sau iš anksto pasakę „Man vis tiek nieko neišeis“. Liūdna, kai matai trylikametį, kurį mokytojai įtikino, kad jis nelabai ką gali, ir jis pats tuo įtikėjo. Bandai jį įtikinti, kad jis viską gali. Nes tikrai gali.
Taigi, yra supertalentingųvaikų, kurie jaučia didžiulį spaudimą iš aplinkos, ir tie, kurie patikėjo, kad talento mokytis neturi. Ir vieni, ir kiti yra nuskriausti, taip neturėtų būti.
Galimas dalykas, kad šiais laikais gabieji jaučia didesnį spaudimą. Kai aš mokiausi, atrodė, kad jei vaikas gerai mokosi, tai puiku. Tai visai nereiškė, kad jis negali lakstyti kieme su vaikais.
Nežinau, ar tas spaudimas ateina iš tėvų, ar jį susikuria patys vaikai. Tačiau gerai prisimenu, kaip su kolegomis buvome nuvykę į vieną mokyklą Gargžduose. Mūsų projektas buvo apie medijų raštingumą, taigi, padėjome dešimtokams ir vienuoliktokams, planuojantiems savo mokyklos laikraštį. Mokiniai atrodė labai pavargę. Didelis mokymosi krūvis, spaudimas dėl artėjančių egzaminų, dar ir papildomos veiklos, kurias jie nebūtinai turi daryti, bet reikia daryti… Mane toks nuovargis nustebino. Man rodos, aš nebuvau toks pavargęs. Nors gal man tik dabar taip atrodo.
Kaip buvo su tavo pašaukimu? Ar buvai iš tų, kurie žino, ką nori veikti gyvenime?
Aš daug nedvejodamas stojau į žurnalistiką. Nors matematika sekėsi normaliai, man nepatiko, kad šis dalykas taip aukštinamas. Man labai patiko istorija, lietuvių kalba, tačiau atrodė, kad tai yra vos ne antraeiliai dalykai. Neva tik tada, jei labai gerai mokėjai matematiką, esi labai geras mokinys. Norėjau prieš tai maištauti. Todėl pasirinkau nelaikyti matematikos valstybinio egzamino, tik mokyklinį. Tą patį padarė mano gera draugė iš klasės. Buvome vieninteliai taip pasielgę. „O Dieve, kaip taip galima“, – jautėme aplinkinių požiūrį. Užtat susikoncentravau ir gerai išlaikiau istorijos valstybinį egzaminą.
Tais laikais įstoti į prestižinę žurnalistiką buvo nelengva. Kas padėjo?
Labai daug padėjo mano pusseserė, kuri iki šiol yra profesionali žurnalistė. Daug su ja konsultavausi. Kalbėdavomės ir apie pačią profesiją, ir apie politiką – pavyzdžiui, apie tai, kuo skiriasi V. Landsbergis nuo A. Brazausko. Todėl į žurnalistiką stojau gerai pasiruošęs. Tais laikais tai buvo perspektyvi ir gerai apmokama profesija, todėl buvo didelis konkursas. Patekę ten jausdavosi lyg būtų laimėję kovą.
Aš pridėsiu, kad mane žurnalistika traukė savo platumu – skirtingai nei kitos, siauros profesijos. Užsienyje tų plačių pasirinkimo variantų yra gerokai daugiau. Tarkim, galima rinktis tiksliuosius mokslus, bet dar ir lankyti antropologijos paskaitas. O štai pas mus tada įstojęs į konkrečią specialybę tarsi įsprausdavai save į rėmelius.
Sutinku. Tu paminėjai antropologiją. Jeigu manęs vienuoliktoje klasėje būtum paklaususi, ar noriu šį dalyką studijuoti, būčiau paklausęs: „O kas yra ta antropologija?“ Problema yra ir tai, kad yra daug įdomių dalykų, apie kuriuos moksleiviai nieko nežino. Tuo tarpu žurnalistika – gerai žinoma, suprantama profesija.
Vienas profesijas mes linkę išaukštinti, o kitas – nuvertinti. Kodėl taip yra?
Prieš kelerius metus pasirodė knyga „Bullshit jobs“. Jos autorius – Jungtinės Karalystės sociologas Davidas Graeberis joje kalba apie tas profesijas, kurių atstovai daro nežinia ką. Ten pateiktas pavyzdys iš Niujorke vykusio šiukšliavežių streiko. Kovodami už geresnes darbo sąlygas, darbuotojai nusprendė kelias dienas neišvežti šiukšlių. Staiga visi suprato, kad visas miestas jau šiukšlinas, dar kelios dienos, ir visi mes tiesiog paskęsime šiukšlėse… Taip visi suprato, kad tokia nuvertinta profesija yra labai reikalinga. Tačiau yra profesijų, kurių niekas nepasigestų, jei vieną dieną jos prapultų. Žmonės ten gauna gerus atlyginimus, tačiau klausia: „O kokia mano darbo prasmė?“
Su žurnalistika, nepaisant visų minusų, bent jau jaučiu, kad mano darbas svarbus. Jei dingtų mūsų podkastas, jei nebeliktų tekstų, gal visuomenei tai ir būtų praradimas. Tas suvokimas ir yra svarbesnis negu atlyginimas, kurį gauni.
Kita vertus, daugelis žurnalistų taip pat jaučiasi kaip tie bullshit jobs atstovai. Prisimenu, kažkada dirbau interneto portale ir suvokiau, kad negaliu net skaityti naujienų, kurias transliuojame. Nors dirbu šį darbą, noriu atsiriboti nuo srauto. Todėl kartais susimąstau, kad jei kai kurie interneto portalai pradingtų, visuomenei būtų ne praradimas, o kaip tik atradimas.
Arba jei dalis turinio dingtų. Esu girdėjęs, kad didžiąją dalį skaitomumo portalams atneša maža publikacijų dalis. Visa kita yra kaip balastas, kuris sukuria įspūdį, kad visko labai daug vyksta. Taigi, vienas iš variantų būtų to atsisakyti ir palikti tik tas skaitomas rubrikas.
Mes su NARA pagal dabartinės žurnalistikos standartus judame sraigės greičiu. Tačiau man vis tiek kartais atrodo, kad per greitai judame, vis bandome spėti su tempu. Įsivaizduoju, kad panašiai jaučiasi paaugliai, kurie deda informaciją į TikTok, bet jiems vis tiek atrodo, kad atsilieka. Tačiau gal mums, visuomenei, to ir nereikia daryti? Bet dabar jau neaišku, kaip tą stabdį paspausti.
Ką patyrei mokykloje, mokydamas vaikus medijų raštingumo? Kaip dabartinė karta moka atsirinkti informaciją?
Manau, kad puikiai moka. Jie labai jaučia, kur yra sufabrikuotas, o kur – autentiškas dalykas. Štai čia įvyko didelis pokytis. Ankstesnėje kultūroje, kurioje dar pats užaugau, buvo daug teatrališkumo. Televizijos vedėjai buvo truputį aktoriai. Muzikantai buvo truputį aktoriai – Lietuvoje net iki šiol yra dainuojančių aktorių tradicija. Dabar tokia muzika sunkiau rastų savo vietą, nes žmonės jaučia distanciją.
Kai buvau paauglys, mano tėtis prenumeruodavo „Lietuvos rytą“ ir aš atpažindavau, kas vaizduojama ant dienraščio viršelio. Žiūrėdavau „Panoramą“. Šiuolaikinis jaunimas daug naujienų gauna iš feisbuko ar instagramo. Todėl socialinių tinklų algoritmai turi didelę galią. Būtent jie apsprendžia, ką žmonės perskaito, o ko – ne. Tada natūralu, kad daugiau informacijos gauni iš to, ką parašė A. Tapinas negu iš lrt.lt tyrimų skyriaus straipsnių. Labai nedaug dalykų sugeba atkreipti visų žmonių dėmesį – tarkim, koks nors „Šeimų maršas“. Dažniausiai bendro naratyvo išvis nėra.
Taigi, jauni žmonės geba atsirinkti, kas yra neteisinga informacija. Tačiau tam tikri dalykai jų nepasiekia, todėl jie patys net nežino, kad jiems tai galėtų būti įdomu
Kai klausiau jūsų tinklalaidę, man įstrigo moksleivės mintis, kad pradėjusi skaityti rimtesnius apžvalgininkų straipsnius, ji nesupranta, apie ką eina kalba. Aš irgi pastebiu, kad norint suvokti paslėptas užuominas, reikia gerai žinoti kontekstą. Tačiau rimtesnėmis temomis rašantys žurnalistai įsivaizduoja, kad visiems tai yra savaime suprantama.
Minėtame podkastekalbėjo moksleivė Urtė. Ji sakė, kad kai atsiverčia anglišką „The Economist“, viskas jai aišku. Nors sudėtinga tema, tačiau viskas taip išdėstyta, kad susiveda taškai. O štai portalinė Lietuvos žiniasklaida deda sakinius vieną po kito, tarsi rašo dienoraštį, vis pildydami, kas įvyko. Jei žmogus nesekė įvykių nuo pat pradžios, suprasti bus sunku. Todėl aš pats, kalbėdamas ar rašydamas kokia nors tema, būtinai stengiuosi įdėti konteksto. Manau, kad tai yra žurnalisto darbo dalis.
Taigi,dėl to turime daug informacijos, ir kartais vis tiek nežinome, kas buvo. Dėl to man patinka, kad lrt.lt turi naujienlaiškį, skirtą angliakalbių auditorijai. Jį išleidžia kas savaitę ir sudeda įvykių apžvalgą. Tai yra geras dalykas. Tačiau prisipažįstu, kad sunku prisiversti jį visą perskaityti, greitai nori eiti prie kito naujienlaiškio.
Kai skaitai popierinį laikraštį, visai kitoks santykis su informacija. O gavęs laišką, vis tiek turiu įprotį greitai perbėgti akimis. Taigi, jaučiu, kad ir man sunkiau skirti dėmesio ilgesnei medžiagai. O juk aš užaugau lėtesnio dėmesio kultūroje… Neįsivaizduoju, kaip tokį dalyką galėtų skaityti žmogus, kuris augo greito dėmesio kultūroje.
Čia galiu pasidžiaugti, kad žiūrėdamas Nara.lt statistiką matau, kad vidutinė skaitymo trukmė dažnai būna aštuonios minutės ir daugiau. Vadinasi, dauguma perskaitė pusę, o gal net visą tekstą. Podkastus žmonės išklauso irgi 80-90 procentų, o jie kartais trunka virš valandos. Tai yra žiauriaigerai.
Šiuolaikiniame pasaulyje keičiasi ne tik informacijos vartojimo įpročiai, bet ir kalba. Juk tai, kaip kalba jaunimas, visiškai skiriasi nuo tvarkingai kalbančių žurnalistų. Gal ir tai jaunuoliams trukdo priimti žiniasklaidą kaip savą erdvę?
Atvėrei didelę temą. Pamenu, kai dariau dokumentiką apie „Black lives matter“ eitynes Vilniuje. Ten buvo daug jaunų žmonių, kurie skandavo angliškai. Buvo toks įspūdis, kad jie nekalba lietuviškai. Aišku, tai buvo solidarizavimosi su tarptautine bendruomene ženklas. Tačiau daugeliui žmonių, kurie tai matė iš šalies, buvo šokas: „O Dieve, mūsų jaunimas nekalba lietuviškai“. Ir iš tikrųjų, kai kalbinau vieną iš tų eitynių organizatorių, ji pradėdavo kalbėti lietuviškai, o paskui persijungdavo į anglų kalbą, nes taip galėjo aiškiau išsakyti mintis. Man tai buvo visai įdomu, todėl dokumentikoje tų angliškų vietų neišverčiau.
Tada galvojau, kodėl taip yra? Matyt, angliakalbė kultūra tiems žmonėms yra daug artimesnė, daug labiau namų kultūra negu lietuviakalbė. Veikiausiai tai, su kuo jie susiduria, tarkim, lietuvių kalbos ar istorijos pamokose, jiems atrodo praeities reliktas. Ir ta lietuvių kalba ima atrodyti kaip praeities dalykas. Man tai atrodo didelis mokyklos pralaimėjimas. Norima ugdyti tautiškumą per kalbą, bet nutinka priešingai.
Ko reikėtų, kad būtų kitaip?
Manau, padėtų supratimas, kad mokėti lietuvių kalbą yra unikalus dalykas, juk ne tiek daug žmonių pasaulyje ja kalba. Veikiausiai kada nors įvyks renesansas, tik turbūt tai neįvyks mokykloje. Ten lietuvių kalba per daug sušventinta, dėl to vaikai jos bijo ir ji jiems neatrodo sava.
Man atrodo, kad net ta žiniasklaida atitolsta nuo jaunosios kartos dėl to, kad ji nesava jiems atrodo.
Tikrai taip. Daugiausiai taip yra dėl jau minėto teatrališkumo.
Manai, kad pasiekti jaunus žmones įmanoma, jei tiesiog nuoširdžiai kalbėsime apie tai, kas jiems iš tiesų atrodo svarbu?
Taip. Ankstesnių kartų žmonės augo kultūroje, kurioje daug kas buvo nutylima. Todėl daugelis žmonių nuo kitų yra atsiskyrę tarsi siena, ir tą galima jausti. Nenoriu to įvardinti kaip blogo dalyko, nes ne visi galime būti atviri ir savimi pasitikintys. Tačiau tai, kas vyksta dabar – su podkastais, su „Youtube“ – veda į tų teatrališkų standartų atsisakymą. Autentiškumas ir komunikacinis nuogumas yra ateitis. Man tai patinka. Jauni žmonės jaučia, kada tai yra, o kada to nėra. Tuo džiaugiuosi.
Ką patartum tiems, kurie nori atsakingai vartoti žiniasklaidą? Kaip rinktis atsakingai?
Tikrai žinau, kad reikia mažiau naudotis socialiniais tinklais ir skaityti daugiau naujienlaiškių. Žinau, bet pats sunkiai prie to pereinu. Įpročiai daro savo. Bet tikiu, kad tai teisingas būdas. Tiesiog supranti, kad informacijos naudojimo priemonės nėra neutralios, jos mumis manipuliuoja. Pavyzdžiui, feisbuko algoritmas sukonstruotas taip, kad tave paskatintų sureaguoti. Ne veltui iPad’ąsukūręs Steve Jobs nedavė jo savo vaikams.
Tai, kas mums atrodo faina, nebūtinai yra geras dalykas. Pavyzdžiui, jau yra tyrimų, kad išmanūs laikrodžiai, kurie seka žingsnius, nėra sveiki psichikai. Tada ėjimas tampa ne pasivaikščiojimo džiaugsmu, o tam tikro žingsnių skaičiaus nuėjimu. Taip tampi užduočių vykdytoju. Todėl reikia suprasti, kad technologijų kompanijos turi savo tikslus ir dėl to prasminga laikytis kritiškos distancijos.
