Mūsų laikais daugybė žmonių nemato jokios prasmės visatoje – esą, ji tėra mechaninės gamtos jėgų reakcijos, kurios kažkada aklai atvedė į gyvybės pradžią, o vėliau – lygiai taip pat aklai – ją sunaikins. Krikščionių tikėjimas užima priešingą poziciją: visatoje skleidžiasi mylinčio Kūrėjo svajonė, o mes patys esame kreipiami į amžiną gyvenimą ir amžiną džiaugsmą. Pabandykime pažvelgti į svarbiausius šios svajonės skleidimosi etapus.
Kūrimas
Visata, kurioje gyvename, yra neįsivaizduojamai didelė. Mes naudojamės skirtingais matais, kai kalbame apie įvairius dalykus. Būnant savo namuose, mums visiškai pakanka metrinės sistemos, mieste jau kalbame apie kilometrus. Kai išsiveržiame anapus planetos, kilometrai jau nebepadeda. Atstumas iki Mėnulio (vidutinis, nes jis sukasi elipse) yra 384 400 km, iki Saulės – 149 600 000. Kalbant apie kosminius kūnus, įprasčiau naudoti šviesmečio matą. Tai atstumas, kurį šviesos spindulys (pats greičiausias mums žinomas dalykas, vidutiniškai judantis trijų šimtų tūkstančių kilometrų per sekundę greičiu), įveikia per metų laikotarpį. Iki Saulės yra septynios su puse šviesmečio minutės. Iki artimiausios kitos žvaigždės (Kentauro Alfos) – apytiksliai keturi šviesmečiai. Mums pažįstamos visatos dydis, kiek mokslininkai sugeba suskaičiuoti, yra dešimtys milijardų šviesmečių.
Galaktikoje – žvaigždžių sankaupoje, – kuriai priklauso ir mūsų Saulė, yra šimtas milijardų žvaigždžių. Teigiama, kad iš viso yra bent du šimtai milijardų galaktikų. Senovės psalmės giedotojas apie visa tai kalbėjo su didžiule nuostaba: „Kai pasižiūriu į tavo dangų, – tavo pirštų darbą, – į mėnulį ir žvaigždes, kuriuos tu pritvirtinai, kas yra žmogus, kad jį atsimeni, kas yra mirtingasis, kad juo rūpiniesi?“ (Ps 8, 4–5)
Mes turime dar daugiau pagrindo stebėtis, nes skelbiame, jog visa, kas egzistuoja, visos galaktikos, viskas, ką matome, net ir tai, kas neprieinama mūsų akims, – sukurta Dievo.
Mes, žmonės, sukurti pagal Dievo paveikslą ir panašumą bei apdovanoti gebėjimu kurti, apytikriai suprantame, ką reiškia „kurti“. Rašytojas kuria romaną, dailininkas – paveikslą, kompozitorius – simfoniją. Tam tikra prasme, jų kūryba panaši į Dievo kūrybą. Jie pašaukia būti tai, ko anksčiau nebuvo, jų kūriniai egzistuoja tik jų valios ir vaizduotės dėka. Tačiau yra esminis skirtumas. Autorius rašo kalba, kuri atsirado gerokai anksčiau nei jis pats, dailininkas naudoja spalvas ir dažus, kurių pats nesukūrė, kompozitorius nauja tvarka sudėlioja garsus, kurių pats nesugalvojo. Tačiau tik Dievas kuria iš Nieko. Jis ne paprasčiausiai sutvarko kokią nors iki tol egzistavusią medžiagą; visa tai, kas yra pasaulio kūrimo akte – laikas ir erdvė, garsai ir spalvos, drugeliai ir arkangelai – pakviesti būti iš niekur Jo kūrybinės valios.
Romanas ar paveikslas neišnyks, jeigu autorius užmirš apie jį. Taip pat ir popierius bei raidės egzistuoja nepriklausomai nuo autoriaus. Tačiau visatai kiekvieną jos egzistavimo akimirką reikalingas Dievas, kuris išlaiko būtyje kiekvieną jos atomą.
Žmonės kuria dėl įvairių priežasčių, dažnai jie paprasčiausiai bando patenkinti kokius nors savo poreikius. Pavyzdžiui, tapti žinomais, pakelti socialinį statusą, paprasčiausiai užsidirbti duonai. Tai nebūtinai blogai – daug šedevrų buvo sukurta todėl, kad dailininkui reikėjo išmaitinti šeimą. Vis dėlto net ir žemiškoje kūryboje patiriamas kūrimo džiaugsmas. Tačiau Dievas kuria mus ne iš būtinybės – Jis neturi poreikių, kuriuos Jam reikėtų patenkinti. Švenčiausioji Trejybė – Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia – nuo pat pradžių pradžios turi visą būties pilnatvę, džiaugsmą ir meilę.
Dievas kuria mus ne iš būtinybės –
Jis neturi poreikių, kuriuos Jam reikėtų patenkinti.
Kūrimas yra visiškai laisvas veiksmas, tai – absoliučios laisvės veiksmas. Dievas panoro dalintis būties džiaugsmu su kitais – su angelais, žmonėmis, visa Kūrinija. Jis kantriai išaugino visą šį didžiulį sodą: kvarkus, elementariąsias daleles, molekules, mineralus, paskui augalus ir gyvūnus – idant galiausiai būtų sukurtas tas, kuris turi visa valdyti ir ginti – žmogus. Žmogus, sukurtas pagal Dievo paveikslą. Slėpininga būtybė, priklausanti dviem pasauliams: materialiam ir dvasiniam. Mes esame giliai įsirėžę materialiame pasaulyje, tačiau turime kažką radikaliai skirtingo – amžiną sielą. Žmogus užimą ypatingą, centrinę vietą Kūrinijoje, sujungdamas du pasaulius.
Negyva materija turi savo dėsnius, augalams Kūrėjas suteikė savo genetinę programą, gyvūnams – instinktus. Tačiau žmogus turi kur kas daugiau – galimybę į viską pažvelgti iš šalies, pasakyti „aš“. Laisvė – tai galimybė būti tikruoju savo veiksmų autoriumi, tai galimybė išgyventi grožį ir prasmę, gėrį ir tiesą, galimybė ir troškimas pažinti pasaulį. O svarbiausia – tai galimybė užmegzti asmeninį santykį su Kūrėju ir kreiptis į Jį tiesiogiai.
Visa, kas sukurta, savaip reiškia Dievui šlovę, priima Dievo palaiminimą ir tarpsta Jo malonėje. Tačiau žmogus yra sukurtas, kad visa tai atspindėtų ypatingu būdu – ne tik priimtų Dievo Meilę, tačiau ir sugrąžintų Jam savąją. Kiekvienas vyras ir moteris sukurti, kad unikaliu būdu pažintų, pamiltų Dievą ir džiūgautų Juo, o drauge ir vienas kitu.
Kūrimo aktas būtį paverčia namais. Ji tampa ne tik namais, bet ir sodu ámžinai, nesibaigiančiai, laimingai žmonių, angelų ir visos kūrinijos meilei. Tai šeima, kurios galva – Dievas.
Nuopuolis
Laimė šeimoje reikalauja tam tikrų sąlygų. Pirmiausia, žmonės turi sutikti būti laimingi. Niekas negali tapti laimingas santykiuose su kitais prieš savo valią. Taip pat laimė reikalauja asmeninio augimo – keičiamės, tampame kitokie, kad galėtume sutalpinti vis daugiau džiaugsmo. Mes augame tada, kai priimame sprendimus, taip pasireiškia mūsų laisvė. Mes nuolat renkamės tarp pasitikėjimo ir išdavystės, rūpinimosi kitais ir kaprizingo egoizmo, pasitikėjimo Dievu ar atsisakymo Juo pasitikėti.
Netapsime sąžiningi ir patikimi, kol neturėsime galimybės išbandymo metu rinktis sąžiningumą ir tiesą. Negalime būti ištikimi kažkam, kas mums nieko nepatikėjo, kas su mumis niekaip nesusijęs. Mes tampame žmonėmis, kurie sugeba būti laimingi, tik tada, kai kiekvienoje situacijoje renkamės elgtis žmogiškai.
Mums suteikta tikra laisvė, ir mes patys esame savo sprendimų autoriai. Tai reiškia, kad galime rinktis klaidingą kelią, galime pasirinkti nelaimę. Tolimi mūsų protėviai būtent tai ir padarė, o mes taip vis dar elgiamės. Visa mūsų būtis pažymėta kosminio masto katastrofos antspaudu. Šią katastrofą Bažnyčia įvardija kaip nuopuolį. Būtent šita katastrofa yra viso blogio priežastis: viso skausmo, gėlos, praradimų ir nusivylimų. Nuodėmė nėra paprasčiausiai prastas poelgis ar tokių poelgių visuma, tai – žmogaus prigimties apnuodijimas, pasireiškiantis konkrečiais blogio aktais. Panašiai kaip alkoholizmas pasireiškia konkrečiais užgėrimais.
Kartais sakoma, kad tikėjimas „sugedusia“ prigimtimi ir apnuodytu pasauliu, yra niūrus. Tačiau iš tiesų tai – šviesus viltingas tikėjimas: mes teigiame, kad dabartinė pasaulio būklė ir mūsų vidinė sumaištis nėra nenormalu, kad mes sukurti laimei, kad tikrovės pagrindas yra Dievo meilė, kad Kūrėjas mus sukūrė begalinei laimei ir džiaugsmui, o tai, kaip dabar jaučiamės, tėra ligota būsena, kuri gali būti ir būtinai bus išgydyta.
Atpirkimas
Atpirkimas – labai platus ir daugiaprasmis žodis. Sakome, kad žmogus atpirko savo kaltę, kai padarė kažką blogo, o paskui iškentė ir ištaisė savo veiksmo padarinius, atkūrė santykius su kitais. Pavyzdžiui, nusikaltėlis atliko jam skirtą bausmę, blogas žmogus pasikeitė ir stengiasi pašalinti padarytos žalos nuostolius. Tačiau atpirkime, kai įsikiša Dievas, atsiranda visai kitas matmuo: Jis ne tik neutralizuoja padaryto blogio padarinius, tačiau blogis virsta dirva, kurioje auga gėris.
Vienas iš pavyzdžių, randamų Biblijoje, tai Juozapo, kurį broliai iš pavydo pardavė į vergiją Egipte, istorija. Ten jis užsitarnavo įtakingas pareigas faraono dvare ir, dėl savo tikėjimo bei išminties, galėjo išgelbėti daugybę gyvybių, taip pat ir savo brolių. Štai kaip Juozapas kreipiasi į brolius: „Nebijokite! Nejau aš esu Dievo vietoje? Be to, nors jūs ir sumanėte man pikta, Dievas pakeitė tai į gera – leido išlaikyti daugelį žmonių, kaip jis šiandien ir daro. Taigi būkite be baimės. Aš pats aprūpinsiu jus ir jūsų mažylius.“ (Pr 50, 19–21 a)
Pažįstu žmogų, kuris buvo giliai įnikęs į narkomaniją. Jis žalojo save ir artimiesiems sukėlė labai daug skausmo. Jo gyvenime kartojosi įprasta schema: nuo retesnio vartojimo prie dažnesnio, nuo mažesnių dozių prie didesnių, nuo santykinės gerovės prie visiško skurdo ir konflikto su įstatymais. Atėjo akimirka, kai žmogus suprato, kad tuoj mirs. Jis kreipėsi į Dievą, prašydamas išgelbėjimo, taip pat kreipėsi ir dvasinės bei medicininės pagalbos, norėdamas įveikti savo negalią. Šiuo metu jis jau seniai nebevartoja narkotikų ir dirba organizacijoje, kuri padeda kitiems žmonėms įveikti narkotikų trauką. Asmeninė dramatiška šio asmens patirtis leidžia padėti patekusiems į jam gerai pažįstamą padėtį. Blogis, kurį šis žmogus padarė savo gyvenime, buvo ne tik atpirktas ir užmirštas, jam atsisukus į Dievą, tačiau priklausomybės patirtis pasirodė esanti labai svarbus pamatas darbams, kurių kitaip nebūtų galėjęs atlikti. Dievas nugali blogį ne neleisdamas jam įvykti (tai reikštų atimti iš kūrinių savarankiškumą tvarkytis patiems), bet įveikdamas blogį, jo padarinius paverčiant gėriu.
Mes tampame žmonėmis, kurie sugeba būti laimingi,
tik tada, kai kiekvienoje situacijoje renkamės elgtis žmogiškai.
Dievas atperka pasaulį įvairiais, dažnai mums nežinomais, būdais. Tačiau centrinis išganymo įvykis mums gerai žinomas, ir jis įvyko prieš du tūkstančius metų Palestinoje. Dievas ilgai mus tam ruošė. Išrinko tautą, senovės Izraelį, tikinčiųjų bendruomenę, kuriai atsiskleidė kaip vienintelis Dievas, visa ko Kūrėjas. Jis ilgai vedžiojo savo tautą, kantriai mokė atmesti melagingus pagoniškus dievus ir būti ištikimiems tik Jam. Jis per pranašus žadėjo atsiųsti Mesiją, kuris išgelbės žmoniją nuo nuodėmių ir blogio, pradės mesianistinį amžių, per kurį bus atkurtas artumas tarp Dievo ir žmonių, sugrįš harmonija. Apie visa tai detaliai rašo ta Biblijos dalis, kurią vadiname Senuoju Testamentu. O Naujasis Testamentas prasideda nuo įvykio, dėl kurio viskas iki tol ir buvo daroma. Senojo Testamento tautos tikėjimas pilnatvę pasiekė Mergelėje, vardu Marija, kuri, kaip išpranašauta, tapo Dievo Motina.
Per Mariją pats Dievas įėjo į kūriniją kaip Žmogus, vardu Jėzus iš Nazareto. Jis tapo embrionu, kūdikiu, vaiku, jaunuoliu, vyru. Dievo Sūnus tapo Žmogaus Sūnumi, visaverčiu žmogumi, kuris nuo kitų skiriasi tik tuo, kad nėra pažeistas nuodėmės. Jis ateina į istorija iš vidaus, kaip vienas iš mūsų – kaip tvirtina pats – tarnauti ir savo gyvybę atiduoti už daugelio išpirkimą. Mes negalime savęs išpirkti, nuplauti savo nuodėmių, atkurti santykių su Dievu – tai daro pats Dievas per Jėzų Kristų.
Teisumas atsiskleidžia išbandymuose, o didžiausias teisumas – didžiausio blogio akivaizdoje. Dievo meilė kovojo už mus ir nugalėjo, kai mes Jo nekentėme ir nukryžiavome. Kaip sako apaštalas: „Mums dar esant silpniems, Kristus skirtu metu numirė už bedievius. Vargu ar kas sutiktų mirti už teisųjį; nebent kas ryžtųsi numirti už geradarį. O Dievas mums parodė savo meilę tuo, kad Kristus numirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai“ (Rom 5, 6–8). Didžiausias siaubas ir tragedija – Dievo Sūnaus išdavystė ir mirtis – tampa didžiausiu džiaugsmu: Jo Prisikėlimu.
Dievas mirtį paverčia gyvenimu, pralaimėjimą – pergale, nenumaldomą gėlą – amžinu džiūgavimu. Nuodėmės ir blogio jėgos, prieš savo valią, tarnauja tik tam, kad atskleistų Dievo meilę. Dabar mes pažįstame Dievą ne tik kaip Kūrėją ir Apvaizdą, bet ir kaip Išganytoją, Atpirkėją. Todėl, kaip ir Didžiojo Penktadienio siaubas, visi pasaulio siaubai bus ne tik numalšinti – jie taps pamatu neįsivaizduojamam džiaugsmo ir grožio įsiveržimui.
Karalystė
Dievo karalystė paprastai suvokiama arba kaip vieta, kur išgelbėtieji patenka po mirties, arba kaip visiškai perkeista pasaulio būklė, kuri išsiskleidžia tuomet, kai pasaulis išgyvena Dievo Teismą ir galutinį išgelbėtųjų bei pražuvusiųjų atskyrimą. Abi šios interpretacijos nėra visiškai teisingos. Viešpaties alegorijose Dievo karalystės tikrovė aprašoma kaip jau besiskleidžianti šiapus ir kartu – vis dar liekanti anapus. Jos įsiviešpatavimas aprašomas ne kaip staigus pokytis, bet kaip palaipsnis, ilgas, neretai net nelabai pastebimas, augimo procesas. Vienoje iš alegorijų sakoma, kad Karalystė yra tarsi pasėti kviečiai, kurie sužaliavo ir davė derlių. O alegorijoje apie garstyčios grūdą pasakojama, kaip iš mažytės sėklelės išaugo didelis medis. Alegorijoje apie raugą – kaip nedidelis kiekis raugo pakeičia visą tešlą. Tiems, kurie nenori matyti Dievo karalystės, ji lieka nematoma. Kaip skelbia Viešpats: „Fariziejų paklaustas, kada ateis Dievo karalystė, Jėzus paaiškino: „Dievo karalystė ateina nepastebimai. Ir niekas nepasakys: ‘Štai ji čia arba ten!’ Nes Dievo karalystė jau yra tarp jūsų.“ (Lk 17, 20–21)
Karalystė – tai tikrovė, kuri jau egzistuoja pasaulyje, kuri čia auga ir bręsta nuo Viešpaties atėjimo dienos. Karalystė (gal geriau būtų kalbėti apie „Karaliaus valdymą“) – tai Bažnyčia, kurios tikrovėje Kristus karaliauja tikinčiųjų gyvenime. Šia prasme Karalystė jau yra čia nuo Įsikūnijimo, Skelbimo, Mirties, Prisikėlimo, Žengimo į Dangų ir Šventosios Dvasios atsiuntimo. O mes čia ir dabar sprendžiame, ar norime priklausyti šiai Karalystei, ar ne, ar norime priimti Jėzaus Kristaus dovanojamą išganymą, ar ne.
Dievas perkeitė bičiulio narkomano patirtį į gėrį, kai jis atgailavo ir atsigręžė į Dievą – jei nebūtų to padaręs, jis būtų pražuvęs. Kristus gali perkeisti pačias skaudžiausias, tragiškiausias ir net gėdingiausias mūsų gyvenimo patirtis į gėrį, jei tik jas atiduosime į Jo rankas: Jis gali mus padaryti savo Karalystės žmonėmis, jei tik Jį priimsime.
Svetingoje šeimoje, kur visi myli vienas kitą, bažnytinėje bendruomenėje, kur visi siekia tikros brolystės, jau regime Dievo karalystės išsipildymą. Tikinčiųjų bendruomenės yra tartum salos, kuriomis Dievas žingsniuoja per nupuolusį pasaulį.
XX a. pradžioje buvo teologų, kurie teigė, kad Dievo karalystė nuosekliai įaugs į žmonijos gyvenimą – pradžioje Evangelijos raugas pakeis išsivysčiusių krikščioniškų kraštų papročius, o paskui ir visą pasaulį. Toks požiūris buvo, viena vertus, pernelyg pesimistiškas, kita vertus – naiviai optimistiškas. Humanistinė visuomenė, su švelniais papročiais ir tolerancija, – labai gerai, tačiau Dievas mums yra paruošęs kur kas geresnę dalią. Evangelija gali pagerinti pasaulį, žmonių santykius, tačiau jos tikslas – amžinasis gyvenimas. Kita vertus, XX a. siaubai parodė, kad blogis yra tikrovė, ir nuodėmė yra apnuodijusi pasaulį. Ši patirtis privertė suabejoti moraliniu žmonijos progresu. Jei kas nors 1911 m. būtų pranašavęs, kas pasaulyje įvyks per kitus penkiasdešimt metų, iš jo būtų tik pasijuokta, kaip iš bepročio. Tačiau mes žinome, kokie kraupūs karai ir žudynės prasidėjo, kokios tironijos atėjo, kokie genocidai vyko.
Tikinčiųjų bendruomenės yra tartum salos,
kuriomis Dievas žingsniuoja per nupuolusį pasaulį.
Mano įsitikinimu, išmintingiau laikytis to, kas skelbiama Šventajame Rašte: Karalystė įsitvirtins visame pasaulyje, tačiau tik po katastrofų, kai blogio jėgos pabandys įvykdyti paskutinį puolimą, ir net kurį laiką atrodys, kad jos nugalėjo, kad joms pavyko primesti pasauliui savo valią. Šventajame Rašte rašoma, kad šios jėgos susitelks aplink diktatorių, kuris pretenduos ne tik į politinę, bet ir į religinę valdžią, tą, kurį apaštalas Paulius pavadino „nuodėmės žmogumi“ ar „pražūties sūnumi“, o apaštalas Jonas – Antikristu. Jo valdymas, tiesa, bus neilgas – Jėzus Kristus jį užbaigs, kai grįš savo šlovėje, kad teistų gyvuosius ir mirusiuosius bei pakeistų žemės veidą.
Amžinasis gyvenimas
Ateis akimirka, kai žmonijos istorija, kokią mes ją žinome, pasibaigs. Kovų, išbandymų, abejonių ir kančių laikas liks už nugaros. Tikrasis Karalius, Viešpats ir Gelbėtojas – Jėzus Kristus apsireikš šlovėje, ir Jo valdžia akivaizdžiai įsitvirtins. Mirusieji prisikels, ir mes visi atsakysime už savo pasirinkimus. Tačiau tai bus dar ne pati pabaiga – tai bus tik pradžia. Tai bus aušra naujos dienos, kuri ateina po ilgos ir audringos nakties. Tie, kurie mirė su viltimi prisikelti, pabus amžinybei, kad išvystų savo vilties išsipildymą. Ir tą dieną jie sakys: „Štai mūsų Dievas, mes vienu Juo kliovėmės, džiaukimės ir linksminkimės Jo išgelbėti.“ Kaip sakoma Rašte, „Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo“ (Apr 21, 4).
Giliausios mūsų viltys bus išpildytos, mūsų troškulys bus pagirdytas, visa bus amžina. Išvysime, jog išgelbėto pasaulio šlovė ir džiaugsmas pranoks net ir tą, kuris skleidėsi po Sukūrimo. Išgelbėta žmonija amžinai gyvens savojo Tėvo namuose ir su meile puoselės Jo sodą. Negalime viso to detaliai apsakyti – mūsų kalba išsenka, kai tik bandome kalbėti apie amžinybę. Tačiau kartais Dievas leidžia bent iš dalies pajusti tą pilnatvę per gamtos grožį, menininkų kūrybą, žmonių gėrį.
Krikščionio gyvenimas – tai gyvenimas viltimi ir laukimu: mes žinome, kad Viešpaties sumanymas bus įgyvendintas, kad bet kokia kančia ir gedėjimas yra laikini, o džiaugsmas – amžinas, ir jau dabar galime šio džiaugsmo apraiškas patirti savo sielose.
Parengė A.N.
Žurnalas Kelionė 2020 m. Nr. IV
