Igoris Fominas yra ortodoksų dvasininkas, tarnaujantis Maskvos tarptautinių santykių instituto cerkvėje, foma.ru redakcijos narys. Aktyviai dalyvauja radijo ir televizijos laidose, skirtose krikščionių dvasinio gyvenimo, sutuoktinių santykių temoms. Yra vedęs ir augina keturis vaikus. Taip pat net keliose vidurinėse mokyklose mokiniams dėsto ortodoksų istoriją. Yra išleidęs populiarią knygą apie dvasinį gyvenimą, gėrio ir blogio veikimą, šiuolaikinių žmonių rūpesčius bei kitus aktualius klausimus. Šiame tekste autorius drąsiai kalba apie jaunų žmonių pasirinkimus: kaip atpažinti „savo“ žmogų, jį iš tiesų mylėti (o ne tik įsimylėti), aukotis ir kurti šeimą.

…Jei atvirai, man neteko sutikti nė vienos poros, kurioje nors vienas nebūtų nors kartą suabejojęs savo pasirinkimu tuoktis ir kurti šeimą. Nė vienos poros… Kad ir ką išsirinktume, mes vis tiek nors kartą suabejojame.

Manau, taip nutinka todėl, kad rinkdamiesi vadovaujamės tos minutės norais ir emocijomis. Svajojame apie nuolatinę laimę, amžiną įsimylėjimą. Ir mums reikia šalia žmogaus, kuris būtų nuolatinis viso to šaltinis, tačiau tai neįmanoma. Net pats stipriausias įsimylėjimas anksčiau ar vėliau praeina. Kad jis peraugtų į meilę, reikia įdėti nemažai pastangų, dirbti su savimi ir keistis, aukotis dėl kito žmogaus. Šiam nuolatiniam „darbui“ mes toli gražu ne visada pasiruošę. Taip ir norisi, kad šalia esantis būtų patogus: suteiktų teigiamų emocijų ir nieko nereikalautų mainais. Tačiau jei neišmoksime atiduoti save, aukotis, santykiai netaps gilūs ir ilgalaikiai. Tiesą sakant, kelias į laimę veda tik per savęs įveikimą – tik taip galime tapti geresni. Štai kodėl krikščionybėje šeima suvokiama kaip kelias Dievop. Na, o laimės šaltinis… jis turi būti mūsų viduje, o ne išorėje.

Kam man šeima?

Akivaizdu, kad, kuriant santykius, klaidų išvengti nepavyks. Viena iš dažniausių susijusi su tuo, kad šeimos kūrimas vis dar suprantamas kaip savitikslis. Stengiamasi bet kokia kaina gauti vieno ar kito asmens dėmesį, susituokti, turėti jį šalia kaip tą amžinąjį laimės šaltinį. Tuomet gyvenimo prasmė suvedama tik į vieną tikslą – pasiekti tai bet kokia kaina. Tačiau taip neturėtų būti. Visų pirma, nesąžininga iš savo antrosios pusės daryti stabą, taip laimės nesukursi. Antra, šitaip galima tapti psichologiškai priklausomam nuo kito žmogaus, o bet kuri priklausomybė – tai baimės apraiška.

Vienatvės baimės, kažko naujo baimės, baimės netekti asmeninio komforto… Ten, kur baimė, nėra meilės. Galiausiai, nereikėtų atmesti galimybės, kad su tuo žmogumi jums gali ir nepasisekti: jis išeis, ir visas pasaulis, kuriam kurti skyrėte tiek jėgų, žlugs.

Apskritai, viskas, ką mes sugalvojame, ką sukuriame, turi vieną bendrą bruožą – ribotumą. Juk tai, kas ribota, visada turi savo pradžią ir pabaigą. Nereikėtų visko tuo grįsti. Kiekvieno krikščionio tikslas visada turėtų būti Kristus. O antroji pusė – ne laimės šaltinis, o tik paskata siekti Dievo.

Šeimoje teks ne vieną kartą užmerkti akis. Šeimyninė laimė – kai turi selektyvią klausą, selektyvų regėjimą, trumpą liežuvį ir šypseną veide. Ir esi nusiteikęs sunkumams. Šeima pati savaime nėra jokia apsauga nuo nesėk­mės. Tereikia suprasti, kad problemos nėra fatalios, kaip ir šalia esantis žmogus, – tai tik galimybė siekti gėrio, todėl tavęs neįmanoma sužeisti. Išbandymus patirti – taip, tačiau sužeisti – ne. Kaip ir bijoti.

Kodėl nieko neišeina?

Labai dažna iliuzija santykių pradžioje – svajojimas, koks nuostabus bus bendras gyvenimas. Šiose svajonėse žmonės iš anksto viską nusprendžia, pasirašo scenarijų, pasiskirsto vaidmenimis, susidėlioja gyvenimo etapus… Tačiau kitas žmogus taip pat turi laisvą valią ir neprivalo „vaidinti“ pagal jūsų scenarijų. Įsimylėjimas – puikus laikas stebėti vienas kitą, rinktis, tai – Dievo galimybė jus sujungti arba ne.

Išsiskyrimas išties dažnai būna ne­leng­vas. Ypač, jei tai vienpusis sprendimas. Jūs buvote kartu, matėte vienas kitame kažką ypatingo, tačiau nusivylimas neišvengiamas. Bet kuris gali suprasti, jog tai – ne tas žmogus. Įvyksta išsiskyrimas. Jei tai tapo aišku tik vienam iš dviejų, o kita pusė nori santykius išsaugoti, teks įdėti nemažai pastangų, mėginant suprasti tokį sprendimą ir paleisti žmogų.

Kartais nesupratimo ir santykių nutrūkimo priežastimi tampa per didelis vieno asmens kišimasis į kito gyvenimą – perdėta kontrolė. Kai vienas faktiškai pamina kitą, veržiasi ten, kur niekas „nepakvietė“. Man tai primena vaizdelį iš augintinių žurnalo – tokiai „rūpestingai“ antrajai pusei iš tikrųjų nereikia kito gyvo žmogaus, jai tereikia „augintinio“, kuris paklusniai žvelgia į akis, pildo visas šeimininko komandas ir nekelia jokio nepatogumo ar diskomforto. Taip nepaliekame savo antrajai pusei nei lašelio gryno oro, nei lašelio laisvo pasirinkimo.

Taigi, kaip pasirinkti?

Labai svarbu suprasti, ką mes pasirenkame ir kaip. Jauni žmonės neretai turi išankstinių įsivaizdavimų, kokia turi būti antroji pusė – ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai: kaip turi reaguoti, elgtis ir pan. Tai ir yra didžiausias pavojus – paskęsti savo ar visuomenės primestų įsivaizdavimų pinklėse.

Užuot plaukioję svajose, verčiau „įjunkite“ galvą ir atkreipkite dėmesį į realybę: pastebėkite, ar galite valandų valandas ne tik kalbėti, bet ir tylėti – ar jums tai patogu?

Jausmai atvėso?

Turbūt žinote ne vieną atvejį, kai žmonės praranda susidomėjimą vienas kitu. Kaip tai išbūti? Receptas, man regis, paprastas ir kartu sudėtingas. Kiekvienas mūsų turime savo širdies paslapčių, ir atverti jas reikia, nors ir palaipsniui, bet nuolatos. Atsiverkite pamažu, parodydami vis gilesnius savo asmenybės klodus… Tada su jumis esantis žmogus bus pasiruošęs naujiems atradimams ir supras, kad jūs neišsemiami. Kita vertus, labai svarbu dar bendravimo pradžioje aptarti jums svarbius principus, kad ateityje išvengtumėte nesusipratimų. Viskas, ko nebūsite pasakę iki santuokos, kitam žmogui tiesiog neegzistuoja. Vėliau jis bus teisėtai nustebęs ir suglumęs: ruošėsi vienam, o išėjo atvirkščiai. Yra dalykų, apie kuriuos svarbu susitarti iki santuokos, pasikalbėti, išsipasakoti, o po santuokos jau spręsite ir rinksitės kartu.

Pasiaukojimas dėl kito

Pasiaukojimas dėl kitų būna dviejų tipų: nukreiptas į save ir nukreiptas į kitus. Pirmu atveju žmogus lyg ir daro kažką dėl jūsų, bet tai ne mažiau malonu jam pačiam. Šitai vadinama savimyla. O pasiaukojimas, nukreiptas į kitus ir konkrečiai į jus, vadinamas meile. Ar kitas pasirengęs atsisakyti kažkokios dalies savo komforto, laiko, materialinės gerovės, atsisakyti įpročių, kad galėtų ilgiau pabūti su jumis ir padėti? Kas jam svarbiau – jūs ar jo įpročiai? Stebėkite ir darykite išvadas. Žinoma, tai jokiu būdu nereiškia, kad turite kelti sąlygas ir tikrinti, ar kitas pasiryžęs dėl jūsų šokti pro langą ar, mažų mažiausiai, pakeisti darbą, nes šis atima pernelyg daug laiko. Kalbame visai ne apie tai. Tiesiog – plačiai atverkite akis, matykite ir nepuoselėkite tuščių vilčių.

Kaip surasti meilę?

Juokais būtų galima pasakyti, kad yra du variantai: gulėti ir laukti arba – aktyviai ieškoti. Pirmuoju atveju, jei jums tikrai būtina gulėti, jus ir taip suras. Tačiau tada tiesiog gulėkite ir negalvokite apie tai, kaip sukurti šeimą. Tik vėliau nekaltinkite Dievo bei visų aplinkinių, jei taip nieko ir nesukursite.

Kita, aktyvi pozicija – kai jūs ieškote, sutinkate skirtingus žmones ir pasitikite Dievu. Kreipkitės į Jį maldoje patarimo teisingai pasirinkti. Gali būti, kad pasirinkimas ir neatitiks visų tų parametrų, kuriuos iš anksto buvote išsikėlę. Bet kokios nuostatos ir įsivaizdavimai gali keistis ar net sugriūti.

Bet juk svarbiausia – būti laimingam. O jei būsite laimingas, koks skirtumas kaip?

Pagal foma.ru parengė Jurgita Lūžaitė-Kajėnienė

 

Žurnalas Kelionė 2021 m. Nr. II

Comments are closed.