Tęsiame tekstų ciklą „Nuo Tridento iki Vatikano“, kuriame raginame įdėmiau pažvelgti į tris paskutinius Bažnyčios susirinkimus. Tikimės, kad tai padės geriau pažinti savojo tikėjimo lobyną ir labiau pajusti Bažnyčios veržlumą bei vidinę dinamiką.
Tekste svarstysime XIX a. vykusio Vatikano susirinkimo kontekstą, priimtus nutarimus ir diskusijas, kurių didžioji dalis vėliau persikėlė į Vatikano II susirinkimą.
Kiekvienas Bažnyčios susirinkimas turi unikalią priešistorę ir kontekstą. Prisiminkime, kad Tridento susirinkimas buvo sušauktas, atsakant į Martyno Liuterio iššūkį ir klausiant, kaip spręsti visiems akivaizdžias Bažnyčios problemas, išliekant apaštalinės Tradicijos kelyje. Šio Susirinkimo išvakarėse dar buvo gyva viltis, kad Vakarų krikščionių susipriešinimas tėra trumpas epizodas, kurį galima užbaigti, permąsčius sekimo Kristumi esmę. Nors Tridento susirinkimas nepateisino šių vilčių, jis suteikė labai svarbias gaires ir impulsą Katalikų Bažnyčios atsinaujinimui, įtvirtindamas tą bažnytinio gyvenimo pavidalą, kuris mūsų laikų katalikams tapo įprasta dvasinio gyvenimo terpe.
Tai, kad net tris šimtmečius Bažnyčia gyvavo be naujos, esminės diskusijos būtinybės, tik patvirtina Tridento nutarimų tvarumą ir svarbą. Tačiau, nors Tridente buvo daug diskutuota dėl dvasininkų pareigų, daug dėmesio skirta kunigų ruošimo, homilijų sakymo ir vaisingos katechezės klausimams, akcentuotas parapijos kaip svarbiausio sielovados vieneto vaidmuo, tačiau liko neaptarta viena svarbiausių institucinės Bažnyčios detalių – Popiežiaus santykis su kitais vyskupais ir jo vaidmuo Bažnyčioje.
Galikanizmas ir ultramontanizmas
Norint suprasti, kodėl popiežiaus vaidmens ir galių klausimas XIX a. kėlė tiek daug aistrų, svarbu pristatyti dvi pozicijas Bažnyčioje – galikanizmą ir ultramontanizmą. Šiandien sunku patikėti, kad šie įvardijimai, kurie dabar domina nebent Bažnyčios istorikus, santykinai neseniai kėlė tokias emocingas diskusijas ir net kalbas apie dar vieną Bažnyčios skilimą.
Galikanizmo sąvoka pirmą kartą buvo pavartota Vatikano susirinkime, tačiau problemos, į kurią ji nurodo, šaknys siekia bent jau Kliuni reformą XI a., kai buvo įkurtos tiesiogiai popiežiui paklūstančios vienuolijos. Tai buvo svarbus monarchų galios apribojimas, su kuriuo jie nenorėjo taikstytis. Prancūzijos karalius Liudvikas Šventasis vienas pirmųjų atvirai kovojo prieš popiežių, norėdamas perimti valdžią ne tik jo karalystėje veikusioms vienuolijoms, bet ir visai dvasininkijai. Jis palaikė praktiką, kad vyskupai būtų renkami kapitulose, taip pat gynė Prancūzijos teisę šaukti Bažnyčios susirinkimus be Romos priežiūros.
Nors, bent jau Vakaruose, Bažnyčiai pavyko išsikovoti pakankamai stabilią autonomiją nuo pasaulietinės valdžios, tačiau įtampa tarp Šventojo Sosto ir atskirų valstybių valdovų išliko. Tiesa, tik Anglijoje ji peraugo į kaktomušą dėl monarcho noro nepaisyti Bažnyčios mokymo apie santuoką ir vedė prie Anglikonų bažnyčios atsiradimo. Kita vertus, tik XX a. pradžioje popiežius Benediktas XV panaikino imperatoriams teiktą privilegiją kištis į kardinolų konklavą, vetuojant nepageidaujamą kandidatą.
Vis dėlto XIX a. galikanistais buvo vadinami ne tik tie, kurie pasisakė už didesnę monarchų įtaką vietinės Bažnyčios gyvenime, bet ir už tai, kad atsakymus svarbiausiais Bažnyčios gyvenimo klausimais turi pateikti ne popiežius, bet Bažnyčios susirinkimas. Tokia pozicija aiškiausiai triumfavo XV a. vykusiame Bazelio susirinkime. Jis buvo sušauktas popiežiaus Martyno V ir jame planuota svarstyti, kaip užbaigti konfliktą su čekų husitais, bei puoselėta viltis panaikinti nesutarimus tarp Rytų ir Vakarų bažnyčių. Tačiau Susirinkimas tapo popiežiaus ir kitų vyskupų kova dėl įtakos. Buvo priimtas sprendimas, kad popiežius gali išklysti iš tiesos kelio ir tada Susirinkimas privalo ištaisyti klaidas, nes yra pati autoritetingiausia Bažnyčios valdžia.
Tiesa, po įnirtingų vidinių kovų laikotarpio Bažnyčioje Bazelio susirinkimo sprendimai buvo paskelbti niekiniais. Popiežius tarsi susigrąžino turėtą valdžią, tačiau jo santykio su Susirinkimu klausimas liko neišspręstas.
Kaip jau minėta, Tridento susirinkime išvengta popiežiaus galių klausimo, tačiau buvo akivaizdu, kad prie jo dar teks grįžti, ypač po to, kai buvo aiškiai apibrėžtas ir sustiprintas vyskupo vaidmuo Bažnyčioje.
Sąvoka „ultramontanizmas“ atsirado XIII a. ir pradžioje reiškė paprasčiausią popiežiaus ne italo įvardijimą – tas, kuris atkeliavo iš už kalnų (ultra montana). Tačiau ilgainiui ultramontanizmas ėmė reikšti išskirtinį popiežiaus autoritetą ir jo teisę priimti galutinius sprendimus ginčuose dėl dogmų ar religinių praktikų. Toks autoritetas, ulrtamontanistų įsitikinimu, būtinai reikalingas, nes jis užtikrina Bažnyčios vienybę.
Po Prancūzijos revoliucijos, kuri sukilo prieš Bažnyčią kaip integralią senosios tvarkos dalį, radosi vis daugiau katalikų mąstytojų, kuriems popiežiaus institucija turėjo tapti pamatiniu atspirties tašku. Šiandien gali keistai atrodyti, kaip karštai XIX a. bent keli popiežiai puolė demokratiją, o ultramontanistai kritikavo idėją, kad Susirinkimo nutarimai gali būti svaresni nei popiežiaus pozicija, tačiau nepamirškime, jog nemažai žmonių demokratiją suprato karikatūriškai – kaip minios valdžią ir tai, jog daugumos nuomonė turi būti sutapatinta su tiesa. Taip pat buvo nuogąstaujama, jog neretai galingieji monarchai primesdavo Bažnyčios susirinkimams savo poziciją ir politiniai motyvai neleistinai įsibraudavo į svarstymus apie Bažnyčios tiesų lobyną.
Vienu iš svarbiausių ultramontanizmo gynėjų XIX a. tapo Josephas de Maistre, kuris ragino aiškiai patvirtinti popiežiaus neklystamumo principą, nes tik jis galįs padėti Europai atkurti taiką po visų revoliucinių išbandymų. Pasak de Maistre, Susirinkimai vyksta ir yra reikalingi, tačiau ne jie lemia Bažnyčios tapatybę, bet popiežiaus institucija, tęsianti šv. Petro įpėdinystės tradiciją.
Pasirengimo įtampos
Popiežius Pijus IX apie idėją surengti Visuotinį Bažnyčios susirinkimą dar 1864 m. paskelbė savo artimiausiems pagalbininkams Kurijoje. Pastarieji išklausė labai sunerimę. Jiems tai atrodė pernelyg pavojinga avantiūra, tuo labiau kad geopolitinė situacija buvo itin nepalanki. Prancūzija ir Prūsija buvo pasiruošusios viena kitai kibti į atlapus, vyko Italijos vienijimosi procesas, kurio lyderiai Šventąjį Sostą suvokė kaip vieną svarbiausių kliūčių, kurią būtina įveikti. Pats Pijus IX jau buvo parengęs garsųjį „Modernybės klaidų sąvadą“ (Syllabus), kuriame pasmerkė antireligines tendencijas po Prancūzijos revoliucijos.
Visus šiuos pavojus Pijus IX vertino ne kaip argumentus prieš Susirinkimą, bet kaip būtinybę Bažnyčiai sutarti dėl atspirties taškų, kurie turėjo padėti atsilaikyti prieš visus neramumus. Natūralu, kad svarbiausiomis Susirinkimo temos tapo tikėjimo ir proto santykis bei popiežiaus neklystamumo tikėjimo klausimais dogma.
Per visą Bažnyčios istoriją tai buvo pirmasis susirinkimas, prie kurio organizavimo ir įgyvendinimo tiek daug prisidėjo pats popiežius. Gavęs, nors ir nelabai noriai, Kurijos pritarimą savo idėjai, Pijus IX sudarė Pasirengimo susirinkimui komisiją, kuriai vadovavo kardinolas Constantinas Patrizi.
Komisija pateikė du patarimus popiežiui. Pirmiausia, jog Bažnyčios susirinkimas turi būti, kiek įmanoma, autonomiškas nuo bet kurios politinės valdžios, todėl nėra reikalo atsiklausti monarchų nuomonės ar, tuo labiau, juos įtraukti į Susirinkimo organizavimą. Pakaks pranešti, kai viskas bus sudėliota ir patvirtinta. Be to, Pijui IX buvo patarta pasitarti su įtakingiausiais kardinolais ir vyskupais, išsiunčiant šiems laišką apie Susirinkimo idėją.
Pastarųjų atsakymai buvo skirtingi. Nemaža dalis kardinolų nerimavo, jog pasirinktas netinkamas laikas, kiti stebėjosi, kam reikalingas Susirinkimas, jei nėra stiprėjančios erezijos, kurią derėtų pasmerkti. Kritines pastabas atsiuntė ir popiežiaus laiškus gavę įtakingiausi protestantų teologai.
Popiežius Pijus IX išklausė visas nuomones, tačiau liko tvirtai įsitikinęs, kad Susirinkimas būtinas. Nors po Vatikano II susirinkimo ir jo atnešto atsinaujinimo apie XIX a. pabaigos Susirinkimą tapo įprasta rašyti su nemaža skepticizmo doze, tačiau niekada nepamirškime, kad absurdiška vertinti praeities įvykius, ignoruojant, jog situacija gerokai skyrėsi nuo tos, kurioje gyvename. Labai tikėtina, kad būtent Pijaus IX atkaklumas padėjo išvengti didėjančios Bažnyčios fragmentacijos ir susiskaldymo į „frakcijas“.
Susirinkimo kovos
Pirmasis Vatikano susirinkimas vyko Šv. Petro bazilikoje ir tęsėsi aštuonis mėnesius – nuo 1869 m. gruodžio iki 1870 m. liepos. Formaliai jis liko nebaigtas: popiežiaus sprendimu buvo padaryta neapibrėžto ilgio pertrauka.
Suskaičiuota, kad bent viename posėdyje dalyvavo 1056 žmonės, absoliuti dauguma – dieceziniai vyskupai, taip pat svarbų vaidmenį vaidino vienuolijų ir Romos kurijos atstovai. Svarbu ir tai, kad per visą Susirinkimo laikotarpį popiežius asmeniškai jame dalyvavo. Tai buvo pirmasis tikrai visuotinis Bažnyčios susirinkimas, kuriame trečdalis dalyvių buvo ne iš Europos.
1869 m. gruodžio 8 d., 9 val. ryto, visoje Romoje skambėjo varpai – įspūdinga Susirinkimo dalyvių procesija, kurios priekyje ant specialių neštuvų įrengtame soste (to atsisakyta po daugiau nei 50 metų) buvo nešamas pats Pijus IX, patraukė į Šv. Petro baziliką. Ten popiežius pasakė kalbą, po kurios visiems susirinkusiems buvo oficialiai užduotas klausimas: ar jie sutinka, kad įvyktų Visuotinis susirinkimas? Atsakymas – pritariantys visų susirinkusiųjų šūksniai. Tada buvo pradėti svarstyti išskirtinai procedūriniai reikalai ir popiet, visiems sukalbėjus bendrą maldą, baigėsi pirmoji Susirinkimo diena. Ji buvo iškilminga ir, panašu, ramiausia iš visų.
Susirinkime vyko keturios sesijos, kuriose dalyvavo ir popiežius. Tiesa, paeiliui pirmininkauti jis paskyrė penkis sau artimus kardinolus italus. Oficiali Susirinkimo kalba buvo lotynų ir tai, beje, tapo nemaža kliūtimi visiems dalyviams būti aktyviems oficialiose diskusijose. Visi Susirinkimo dalyviai pasižadėjo laikyti paslaptyje visa, kas vyksta šių diskusijų metu. Tačiau šio pažado nebuvo laikomasi ir tiek politikai, tiek žurnalistai lengvai sužinodavo apie vidines įtampas, buvo nutekinti ir visi svarstomi dokumentai.
Pasak Bažnyčios istorikų, patys Susirinkimo dalyviai daugiausia skundėsi dviem dalykais. Viena vertus, tuo, kad nebuvo numatyta jokio apribojimo kalbomis ir vis atsirasdavo dalyvių, kalbančių ilgiau nei valandą. Nebuvo galimybės ne tik dėmesingai juos išklausyti, tačiau neretai tokie kalbėtojai „užmigdydavo“ visą diskusiją. Be to, pirmininkaujantys sunkiai valdė situaciją. Kitas dalykas, kuris kėlė įtampą – nebuvo jokio orientacinio Susirinkimo pabaigos termino. Tai trikdė daugumą dalyvių. Nemaža dalis jų paliko savo vyskupijas labai neramiu laikotarpiu. Tačiau Kurija griežtai reagavo į visus klausimus apie Susirinkimo pabaigą – viskas pasibaigs, kai baigsis diskusijos.
Tikėtina, jog tiek popiežius Pijus IX, tiek jo patarėjai turėjo vilties, kad įtempta geopolitinė situacija paskatins visus delegatus greičiau susitarti. Dalykinės Susirinkimo diskusijos prasidėjo nuo jau parengto dokumento projekto Apie tikėjimą. Popiežius tikėjosi, kad pakaks pakoreguoti dokumentą stilistiškai, tuomet bus galima nagrinėti kitus dokumentus ir greitai baigti Susirinkimą. Tačiau nuo pat pradžių kilo aštri diskusija ir tapo aišku, kad „greito Susirinkimo“ nebus.
Dar prieš Susirinkimo pradžią absoliuti dauguma delegatų buvo susiskirstę į įvairias grupes pagal nuomonę dėl Popiežiaus neklystamumo. Didžioji dauguma buvo infabilistai, t. y. tie, kurie manė, jog svarbu įtvirtinti popiežiaus neklystamumą. Šios grupės lyderiais galima vadinti arkivyskupą Edwardą Manningą, taip pat Juaną Donoso Cortés ir Williamą George‘ą Wardą, kurio vienas svarbiausių jo įkvėpėjų buvo konservatyvus politikos filosofas Josephas Marie de Maistre. Tiesą sakant, jo argumentai buvo daugiau politiniai nei teologiniai. Jis buvo tvirtas monarchijos gynėjas, pasibaisėję Prancūzijos revoliucija, ir popiežiaus, kaip absoliutaus monarcho, idėja jam atrodė išmintingiausia, norint užtikrinti Bažnyčios vienybę ir autoritetą.
Tiesa, ilgainiui popiežiaus neklystamumo šalininkai pradėjo diskutuoti tarpusavyje, ar toks neklystamumas gali turėti kokias nors ribas. Nuomonės pakankamai aiškiai išsiskyrė.
Susirinkimo mažumą (jos atstovai per visą Susirinkimą neviršijo pusantro šimtų delegatų) sudarė vyskupai, kurie tvirtino, kad popiežius pirmiausia yra Romos vyskupas, o ne virš visos Bažnyčios esantis vadovas. Popiežius gali klysti, ir tais atvejais vyskupai kolegialiai privalo taisyti jo klaidas. Tokią poziciją užėmė Félixas Dupanloupas, Wilhelmas von Ketteleris, Josephas von Rausheris ir kiti. Nors tebuvo mažuma, jų įtaką didino tai, kad jie buvo labai svarbių ir autoritetingų vyskupijų (Paryžiaus, Mainco, Miuncheno, Vienos, Prahos, Turino, Milano) ganytojai.
Popiežius Pijus IX viešumoje stengėsi neprimesti savo pozicijos. Nors įvadinė jo kalba ir dokumentai iš Vatikano archyvų rodo, kad jis tvirtai palaikė infabilistus ir kritiškai vertino Susirinkimo mažumą.
Bažnyčios susirinkimuose, skirtingai nei politiniuose parlamentuose, organizuota mažuma turi svarbią įtaką, ypač jei nėra kietakaktė ir sugeba rasti sąlyčio taškų su nuosaikiais daugumos atstovais. Galima teigti, jog taip nutiko ir Vatikano Susirinkime. Bent jau svarstant proto ir tikėjimo klausimą, kuris kartu reiškė požiūrį ir į modernų mokslą. Šio dokumento svarstymas užtruko net keturis mėnesius, per juos pasikeitė ir dokumento pavadinimas – Apie Dievo Sūnų. Itin svarbu, kad jis priimtas vieningai.
Šis dokumentas, nors griežtai nukreiptas prieš istoricistus ir nacionalistus, buvo kur kas nuosaikesnis, nei paties popiežiaus Pijaus IX paskelbti įvairius modernybės aspektus smerkiantys dokumentai. Patvirtintame Vatikano susirinkimo tekste nebuvo pasmerkti jokie mokslininkai, bet buvo akcentuojami keli esminiai jiems prieštaraujantys teiginiai. Pirma, kad Dievo egzistavimas ne tik neprieštarauja protui, bet gali būti racionaliai argumentuotas. Deramai naudojamas protas ir tikrasis tikėjimas negali prieštarauti tarpusavyje. Tiesa, yra dalykų, kurie pranoksta natūralaus proto galias ir tegali būti priimti tikėjimu. Antra, istorijoje gali keistis dogmų kontekstas, atskirų detalių supratimas, tačiau pačios dogmos nesikeičia, ir protas turi prie jų taikytis, o ne atvirkščiai.
Neklystamumo dogma
Dokumento Apie Dievo Sūnų priėmimas leido Susirinkimo dalyviams susitelkti ties popiežiaus neklystamumo klausimu. Buvo sutarta jį padalinti į dar tris: ar dabartinėje situacijoje yra tokios dogmos poreikis? Ar yra pagrindas tokiai dogmai? Kaip turėtų būti suprantama popiežiaus neklystamumo dogma?
Susirinkime vyko karštos diskusijos visais šiais klausimais. Buvo ginčijamasi, kas yra tikrasis Apaštališkosios tradicijos sekėjas – visi vyskupai kolegialiai ar popiežius. Susirinkimo „mažumos“ atstovai tvirtino, kad popiežius pirmiausia yra Romos vyskupas, o tik paskui institucinės Bažnyčios galva, kaip „pirmas tarp lygių“. Jie nuogąstavo, kad, patvirtinus popiežiaus neklystamumo dogmą, kiti vyskupai taps tik jo pareigūnais, įrankiais, neturinčiais savo atsakomybės. Dogmos šalininkai, priešingai, tvirtino, kad Bažnyčia turi būti tobula monarchinė struktūra, kurios galva – popiežius, kaip tiesioginis šv. Petrui duotos tarnystės sekėjas.
Rašydamas apie Tridento susirinkimo nutarimus, teigiau, kad jie buvo visus kažkiek erzinęs kompromisas. Labai panašiai galima pasakyti ir apie dokumentą Amžinasis Ganytojas, kuriame išdėstoma popiežiaus neklystamumo dogmos formuluotė. Nors Susirinkimo dalyvius ilgą laiką slėgė nežinomybė, kiek visa tai užtruks, prasidėjus vasarai, jie „lenktyniavo su laiku“, nes niekam nebekilo abejonių, kad Prancūzijos ir Prūsijos karas bei Italijos kariuomenės žygis į Romą reikš, jog Susirinkimas nebegalės tęstis. Todėl buvo nustatyta konkreti data – liepos 18 d., kada dokumentas turi būti paskelbtas. Tiesa, būta vilties, kad į naują sesiją susirinkęs Susirinkimas galės kiek praplėsti dokumentą – aiškiau apibrėžti popiežiaus ir kitų vyskupų santykį bei vyskupo atsakomybės ribas savo vyskupijoje.
Jau vasaros pradžioje nekilo abejonių, kad dokumente bus kalbama apie popiežiaus neklystamumą ir tai gali būti vadinama „mažumos“ pralaimėjimu. Beje, beveik šimtas nesutinkančių su nauja dogma nedalyvavo dokumento Amžinasis Ganytojas tvirtinime. Kita vertus, nepatenkinti liko ir radikalieji infabilistai, kurie norėjo, kad popiežiaus neklystamumas būtų tapęs bendruoju principu, leidžiančiu išspręsti praktiškai visus ginčus Bažnyčios viduje. Tačiau svarstymų metu ir jie pasijuto „mažuma“, nes dominavo „nuosaikieji“, daugiausia dėmesio skyrę preciziškam ir aiškiam popiežiaus neklystamumo ribų įvardijimui. Galima teigti, kad galutiniame dokumente buvo bandoma suderinti popiežiaus ir Susirinkimo autoritetą. Aiškiai pabrėžta, kad ne popiežius kaip asmuo, bet jo kaip popiežiaus mokymas atskirais klausimais yra neklystamas.
Susirinkimas nusprendė, kad popiežius, kai kalba ex cathedra, vykdydamas savo, kaip visų krikščionių mokytojo ir ganytojo, pareigas, dėl aukščiausios apaštalinės valdžios turi galią nuspręsti, kad tam tikras mokymas tikėjimo ir moralės klausimais turi būti priimtas Bažnyčios. Tai – Šventosios Dvasios dovana, duota popiežiui kaip Petro įpėdiniui per apaštalinę sukcesiją, o ne dėl asmeninių popiežiaus savybių.
Akivaizdu, kad popiežius netapo Bažnyčios monarchu ir vienasmeniu visų ginčų sprendėju. Kita vertus, buvo formalizuotas jo autoritetas pamatiniais tikėjimo ir moralės klausimais. Pačiam Pijui IX toks sprendimas atrodė pernelyg kompromisinis, tačiau situacija buvo tokia, jog priėmus dokumentą, visi delegatai dviem mėnesiams buvo paleisti grįžti namo. Tačiau, kai atėjo laikas naujai sesijai, Italijos kariuomenė veržėsi į Romą, be to, įsiplieskė Prancūzijos ir Prūsijos karas. Popiežius apsisprendė padaryti pertrauką neribotam laikui. Neramumai užsitęsė, o Pijaus IX įpėdiniai nebematė prasmės atnaujinti Vatikano susirinkimą.
Susirinkimo palikimas
Svarbiausia, jog buvo išvengta skilimo, kurio baimintasi. Tiesa, vokiečių kardinolas Ignazas von Döllingeris konstatavo, kad Susirinkimas įsteigė naują Bažnyčią, nuklydo nuo Tradicijos. Jis tapo neskaitlingos senkatalikių grupės lyderis.
Gana daug teologų kritiškai vertino Susirinkimo eigą, tačiau pripažino, kad buvo priimtas kompromisas, kuris, tikėtina, padėjo išvengti dar didesnių ultramontanistų ir galikanistų kaktomušų.
Šiandien esme pripratę prie gausių popiežiaus enciklikų ir pasisakymų įvairiais klausimais bei lemiamo balso, skiriant, perkeliant, atšaukiant vyskupus. Visa tai yra Pirmojo Vatikano susirinkimo palikimas. Iki šio Susirinkimo popiežius labai minimaliai tegalėjo paveikti vietos ordinarų skyrimą. Be to, Bažnyčioje sustiprėjo galios centralizacija. Nors tai galima vertinti įvairiai, derėtų teigiamai žvelgti į galimybę labiau suvienodinti teologines, liturgines, sielovadines praktikas.
Nors popiežiai tik keliais išskirtiniais atvejais pasinaudojo savo teise skelbti Bažnyčios tiesas, tačiau, neabejotina, kad Šventojo Sosto moralinis autoritetas gerokai išaugo. Tai buvo itin svarbu situacijoje, kai nebeliko popiežiškosios valstybės.
Galima sutikti su tais Bažnyčios istorikais, kurie teigia, jog Vatikano II susirinkimas visiškai užgožė savo pirmtaką. Kita vertus, vargu ar šv. popiežius Jonas XXIII būtų ryžęsis Susirinkimui, jei nebūtų turėjęs to institucinio tvirtumo, kurį visiems popiežiams po Pirmojo Vatikano susirinkimo suteikė dokumentas Amžinasis Ganytojas.
Žurnalas Kelionė 2021 Nr. II
