Visi vaikai skirtingi. Būti Jono tėčiu – viena, Gabrielės – kita, Jokūbo – trečia… O būti visų trijų tėčiu – išvis paradoksali užduotis. Tai tas pats, kas bandyti sudėti žodį „Laimė“ iš „A“, „B“ ir „C“ raidžių…

Vaizdinys visiems laikams

Ateina diena, kai savo vaiką įsimeni visiems laikams ir po to jau negali to įvaizdžio išmesti iš atminties. Štai mano sūnui ketveri. Ankstyvas pavasaris. Mes gyvename užmiestyje ir einame į stotelę pasitikti iš komandiruotės grįžtančios mamos. Sūnus su kailinukais, tačiau jau be pirštinių, nes saulė maloniai šildo. Mano rankoje – jo maža ir šilta rankelė. Jis kažką kalba apie didžiulį sunkvežimį, kurį mama buvo žadėjusi parvežti dovanų… Ir viskas! Šio sūnaus vaizdinio gyvenime nebegaliu pakeisti.

Štai jam jau 24-eri, jis sveria apie 100 kg, nešioja 46 dydžio batus ir užsiaugino barzdą. Jis skambina iš Vokietijos universiteto, kuriame studijuoja, ir pasakoja, kad nukritęs nuo dviračio susilaužė ranką. Tačiau kai jis skambina, aš matau tą ketverių metų berniuką, kuris nukrito nuo savo dviratuko ir susižeidė. Vienas pats, svetimoje šalyje. Ir bandau jam padėti kaip keturmečiui. Tačiau juk taip nereikėtų gelbėti brandaus jaunuolio.

Iš mano kalbų jam menka pagalba. Jis negali pasinaudoti mano patarimais. Mano meilė jam išreikšta neadekvačiai ir negrabiai. Todėl, kad patariu bei rodau savo meilę tam keturmečiui. Ir nieko su šia savo psichikos kliurka negaliu padaryti.

Kraujo priesakas

Taip pat žinau: jei norite būti nerūpestingu tėvu, kuriam malonu su savo vaiku pažaisti penkias minutes iki kol bus paduoti pietūs, tačiau kurį pykina nuo vaikiškų sauskelnių, tuomet nedalyvaukite gimdyme. Jei vyras dalyvauja gimdyme, tą akimirką tarp kūdikio ir tėvo pasirašomas kraujo priesakas.

Visų pirma, pajauti vaikui nepaprastą pagarbą. Žiūri, kaip rausvas gniutulas braunasi pro mamos kaulus, ir supranti, kad tai daug „kiečiau“ už maratono bėgimą dykumoje ar išgyvenimą kare, – daug svarbiau ir reikšmingiau už visus vyriškus pasiekimus, apie kuriuos net negalėjai svajoti.

Antra, tavo akyse gimęs vaikas tau visiems laikams praranda galimybę tapti vaikinu su kostiumu ar mergina su vestuvine suknele. Noriu pasakyti, kad net kai tu savo vaiką vėliau matai su tuo kostiumu ar suknele, jis tau vis tiek yra žymiai daugiau nei tas, kas yra dabar.

Trečia, dingsta mirties baimė. Jei matei, kaip gimė tavo vaikas, mirties baimė dingsta netikėtu būdu. Kai tai nutinka, supranti, kad ši baimė buvo kaip įgrisęs skausmas, prie kurio pripratai ir dabar vėl pamatei tik todėl, kad ji dingo. Mirties baimė praeina ne todėl, kad pasiekei nušvitimą, pamatei laiptus į dangų ar degantį Dievo krūmą. Mirties baimė dingsta todėl, kad yra pakeičiama kur kas didesne baime – numirti ne laiku, numirti anksčiau šio rausvo mažo žmogučio, taip godžiai žindančio mamos krūtį.

Be to, kaip šalutinis visų šių išgyvenimų rezultatas, tėvui pasireiškia visiška vaiko fiziologinių poreikių tolerancija. Išsiterliojimas maistu, kakučiai, snargliai ar vėmalai nustoja būti nemaloniu šalutiniu tėviškos meilės efektu. Tai tampa visiškai natūralu, nes jūs ką tik įsipareigojote saugoti ir rūpintis šiuo žmogumi.

Bejėgiškumo diena

Tačiau anksčiau ar vėliau kiekvienam sąmoningam tėvui su kiekvienu jo vaiku ateina bejėgiškumo diena. Čia nekalbu apie visokias anginas, skarlatinas, rotavirusus ir panašius dalykus, kurie neišvengiami vaikui augant. Vieną dieną vaikas sugeba susilaužyti pirštus, įkišęs juos į tarpdurį. Vieną dieną slidinėdama septynmetė dukra nuslysta nuo kalvos ir tu nematai, kas ten žemiau – du metrai aukščio ar 200… Vieną dieną gimdymo palatoje išvysti, kad tavo naujagimė ne rausva, kaip visi kūdikiai, o balta – jai apie kaklą apsivijusi virkštelė, ir ji staigiai išnešama gaivinti.

Tai ir yra bejėgystės diena. Tu padarei viską, ką galėjai. Tu numatei visas smulkmenas. Nepagailėjai laiko ir pinigų. Įrengei kokybiškas saugias duris, pasamdei geriausią slidinėjimo trenerį ir labiausiai patyrusią akušerę. Tu ir pats ten buvai, kartu su savo vaiku, kai jam įvyko nelaimė, tačiau nieko negalėjai padaryti.

Iš savo patirties galiu pasakyti, kad pirma bejėgystės diena vyro nieko neišmoko. Pirmą tokią savo gyvenimo dieną vyras prisiekia daugiau niekada neleisti tam įvykti. Ir tai – išties idiotiška priesaika. Juk dėl to tik dar sunkiau išgyventi antrą bejėgystės dieną: nes buvai prisiekęs daugiau niekados neleisti tam įvykti, nes dar prieš sekundę buvo galima kažką pakeisti. Tačiau pakeisti nieko negalima, net jei bandysi tai užmiršti ar užsimiršti, tai neduos jokio rezultato.

Tik trečia bejėgystės diena priverčia rimtai permąstyti gyvenimiškas nuostatas. Tik tada, kai pradedi rimtai knaisiotis savyje, atrandi, kad visą gyvenimą iš savo vaikų laukei dėkingumo, o juk dėkingumo iš principo reikalauti ir tikėtis negalima.

Vaikai – savarankiškos būtybės. Tu gali iš visų jėgų rūpintis jų sveikata, tačiau jie vis tiek turi teisę sirgti. Tu gali rimtai rūpintis jų ugdymu ir švietimu, tačiau jie turi teisę išaugti nevykėliais. Tu gali įdėti visą savo fantaziją ir laiką į vaikų gimtadienio šventės rengimą, ir jie vis tiek turi teisę toje šventėje nuobodžiauti ir net būti nelaimingi. Tu gali juos mylėti iš visos širdies, bet jie turi teisę netgi mirti.

Tiesiog būti

Maždaug taip ir įsivaizduoju tėvystę. Tik tai priėmęs ir supratęs, tu gali džiaugtis savo vaikais. Žaisti su sūnumi triukšmingus žaidimus, tačiau atsargiai pratintis suvokti, kad negali savo vaiko priimti adekvačiai, kad vaiko įvaizdis tavo galvoje daug stipresnis nei pats vaikas. Pasakoti paauglei dukrai apie tapytojo Bronzino „Meilės alegoriją“ ir mainais gauti iš jos prisipažinimą apie nelaimingą meilę, bet suprasti, kad ir čia tu bejėgis ir reikia tiesiog išlaukti. Diskutuoti su vyriausiuoju sūnumi apie J. Baudrillardo filosofiją ir matematinę analizę, tačiau pripažinti sau, kad apie Baudrillardą tu gal ir esi kažką girdėjęs, bet štai iracionalių skaičių perprasti niekados nesugebėjai.

Rūpinkitės jais, bet nelaukite dėkingumo. Būkite ribas nustatančiais tėčiais, gebančiais sutikti ir atsisakyti, kai tai būtina. Žinokite, kas vyksta jūsų vaiko gyvenime ir emociškai reaguokite. Būkite arti savo vaiko. Išmokite pasakyti savo vaikui: „Aš tave myliu.“ Nevenkite sunkumų, nebėkite nuo jų. O jeigu jau bėgate, nepamirškite grįžti. Jūs reikalingi savo vaikams.

Parengė Jurgita Lūžaitė-Kajėnienė

Žurnalas Kelionė

Palikite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *