Lankydamasis Lietuvoje Popiežius Pranciškus Kauno arkikatedroje susitiko su kunigais ir pašvęstaisiais (2018 09 23). Susitikimo metu pasakyta popiežiaus kalba buvo daugiau spontaniška nei parengta, o su vienuoliais bei dvasininkais jis kalbėjo itin tėviškai. Dar vienas neplanuotas Popiežiaus žingsnis – aplankyti koplyčią, kurioje stebėti susitikimo transliaciją buvo susirinkę kontempliatyvieji vienuoliai. Sužinojęs, jog ten jų esama, Popiežius nuskubėjo pasisveikinti ir pasakė dar vieną spontanišką trumpą kalbą, skirtą būtent uždarai gyvenantiems pašvęstiesiems. Esantys Katedroje ir stebintys susitikimą TV ekranuose galėjo matyti, kaip ekspresyviai Popiežius Pranciškus kalba pašvęstiesiems ir tik spėlioti – ką gi. Džiugu, kad vieno kontempliatyvaus vienuolyno seserys užrašė Popiežiaus kalbą ir šiandien ją perskaityti galime ir mes. Negana to, šios seserys buvo taip paliestos Ganytojo žodžių apie tai, kad kontempliatyvieji yra Bažnyčios partizanai, jog nusprendė atlikti tyrimą, kuo panašus ir kuo skirtingas vienuolių ir partizanų gyvenimas. Tad ir dalinamės straipsniu apie dviejų tikrovių – partizanų ir vienuolių – sugretinimą, parengtą naudojantis kontempliatyvių seserų surinkta medžiaga.
Dviejų tikrovių sugretinimas
Lyginant vienuolių ir partizanų gyvenimus pirmiausia svarbu įvardinti tokio neįprasto gyvenimo tikslą. Tiek partizanai, tiek vienuoliai šitokį keistą gyvenimo būdą pasirenka patys. Abiejų gyvenimas tikrai nepaprastas: partizanai išeidavo į miškus, gyvendavo bunkeriuose, kęsdami šaltį ir nepriteklių, net šviesos ir deguonies stygių, palikdavo įprastą socialinį gyvenimą, savo artimuosius, darbus ir visa, kas brangu. Tai pranoksta žmogui tokį įprastą saugumo, patogumo, komforto poreikį. Kontempliatyvūs broliai ir seserys, atsiliepdami į pašaukimą, taip pat renkasi, švelniai tariant, keistą gyvenimo būdą: nekurti šeimos (juk taip natūralu!), neturėti savo nuosavybės, valią ir sprendimus pavesti Dievui, negana to, gyventi nuošaliai, atsiskyrus nuo visuomenės (retai pamatysime kontempliatyviuosius viešumoje, renginiuose ar kitoje matomoje veikloje), visą laiką skirti maldai ir darbui slaptumoje. Abu šie gyvenimo būdai turi būti pasirinkti laisvai: prievarta partizanas nebus partizanu, o vienuolis – vienuoliu.
Sprendimai, kurie pranoksta mūsų prigimtį, reikalauja visiškos laisvės. O kad priimtum tokį žmogiškai prigimčiai svetimą sprendimą, turi turėti ją pranokstantį tikslą. Partizanų tikslas buvo „kovoti su okupacine valdžia, siekiant perimti valstybės vadovavimą į savo rankas“. Partizaninio gyvenimo motyvacijos šaltinis – meilė Tėvynei ir troškimas, kad ji būtų laisva. Vienuoliškosios „kovos“ tikslą kontempliatyvieji įvardija taip: „kovoti su savimi, siekiant atiduoti savo asmens vidinį vadovavimą į Dievo rankas“. Tokios kovos su savimi motyvas – meilė Dievui. Vienuolis kovoja už tai, kad Viešpats būtų laisvas jame veikti ir per jį reikštis. Tuomet, kai Dievui duodama veikimo laisvė, ima kaltis Dangaus Karalystės daigai…
Kovoje, be abejo, būtini ginklai. Kokius ginklus naudojo partizanai? Jų liudijimai, mūšių aprašymai rodo, kad partizanų ginklai buvo šautuvai, kulkosvaidžiai, granatos. Kokią ginkluotę atremti vidinėms atakoms turi vienuoliai? Ginkluotę, kurią sunku apčiuopti, bet be kurios – nė žingsnio į priekį. Tai – trys dieviškosios dorybės: Tikėjimas, Viltis ir Meilė. Be jų kovoje už Dievo laisvę – niekaip.
Vis dėlto šie ginklai – ne vienintelė pagalba kovoje. Partizaninėje kovoje naudojamos ir kitos priemonės. Partizanai įvairiais būdais stengėsi skleisti tiesą apie okupacinės valdžios veiklą ir ugdyti gyventojų patriotizmą, uždegti pasipriešinimo ugnį. Vienas tokių slaptų ginklų buvo pogrindiniai leidiniai, demaskuojantys sovietų nusikaltimus, jų žinoma daugiau nei 50 („Aukštaičių kova“, „Partizanas“, „Laisvės varpas“ ir kt.).
Vienuoliniame gyvenime, kaip apie ginklą, galima kalbėti apie evangelizaciją. Išgirdus šį žodį paprastai prieš akis iškyla didieji krikščioniški renginiai, sutraukiantys minias (Lietuvos jaunimo dienos, Atsinaujinimo diena ir kt.), ar pavieniai gatvės „evangelizuotojai“ (juk tikrai esti žmonių, kurie, kartais net prisispyrę, klausia praeivių: „Ar sutikai Jėzų? Ar pažįsti Jėzų?“). Bet kontempliatyvieji, tardami žodį „evangelizacija“, kalba visai apie ką kita. Skliausteliuose pridedama „savęs!“. Ar galima evangelizuoti save? Vienuoliai sako – taip. Ir pateikia gaires: Lectio Divina (lot. „dieviškasis skaitymas“ – Šventojo Rašto skaitymo metodas) ir teologinės studijos. Evangelizuojam save, kai stengiamės pažinti Dievą, per Jo Žodį ir teologiją. Ir tėvynę ginantys, ir dėl Dievo Karalystės kovojantys partizanai pabrėžia pažinimo svarbą: pažinimas didina meilę. Neteisybės, sovietų klastos ir nusikaltimų pažinimas augina meilę Tėvynei ir troškimą kovoti už jos laisvę, o Dievo pažinimas augina meilę Jam ir troškimą, kad Jis galėtų laisvai veikti mumyse.
Kovai ir partizaniniam gyvenimui reikalingi ištekliai. Tėvynės partizanai sulaukdavo gyventojų, vadinamų rėmėjais, palaikymo. Šie rėmė partizanus įvairiausiais būdais: maistu, vaistais, pagalba įrengiant bunkerius, leidžiant ir platinant partizanų spaudą. Tik šių žmonių padedami partizanai galėjo išgyventi. Vienuoliai, gyvenantys paslėptą gyvenimą, duodantys neturto įžadą ir neužsiimantys jokia matoma veikla visuomenėje, gyvena pasitikėdami Dievo Apvaizda ir dirbdami rankų darbą (daugelyje vienuolynų galima įsigyti vienuolių gamintų ikonų, rožinių, jų rinktų ir ruoštų arbatžolių bei kt.). Jie taip pat sulaukia pasauliečių paramos. Abiem atvejais, regis, išgyvenamas tam tikras nesaugumas (nėra užtikrintų pajamų), vedantis į pasitikėjimą: „per daug nesirūpinkite gyvybe, ką valgysite, nė savo kūnu, ką vilkėsite. Jeigu Dievas taip aprengia laukų gėlę, šiandien žydinčią, o rytoj metamą į krosnį, tai dar labiau pasirūpins jumis, mažatikiai! Tad neklausinėkite, ką valgysite ar gersite, ir nebūgštaukite!“ (Lk 12, 22. 28–30).
Gyvenimas
Kuo dar ypatingas vienuolių ir partizanų gyvenimas? Jų kasdienybė, buities sąlygos? Partizanai kūrėsi slėptuvėse: bunkeriuose ar maskuotose stovyklose, kad būtų nepastebėti priešų. Vienuoliniame gyvenime pašvęstųjų slaptumą saugo klauzūra – vienuolyno dalis, į kurią nepatenka niekas, išskyrus tos bendruomenės brolius ar seseris. Išorinė klauzūra, kaip sako vienuoliai, yra priemonė tam, kad galėtų gyventi vidinėje: apsaugoti savo mintis, jausmus, maldą nuo sumaištį įnešančių „įsibrovėlių“ – pasaulio triukšmo ir chaoso.
Ir tėvynę ginantys, ir dėl Dievo Karalystės kovojantys partizanai
pabrėžia pažinimo svarbą: pažinimas didina meilę.
Partizanai savo slėptuvėse stengdavosi ilgai neužsibūti, vis ieškodavo kitos vietos apsistoti, kad nebūtų susekti. Vienuoliai, net davę pastovumo įžadą, taip pat yra nuolatiniame budėjimo režime: „Mylėti – tai keistis: neprisirišti prie vietų, daiktų, net savo būdo mąstyti, veikti, mylėti.“
Dar vienas svarbus žodis – konspiracija. Partizanai gyveno ir veikė slaptai, naudojo slapyvardžius ir pravardes. Vienuoliniame gyvenime taip pat svarbus slaptumas – buvimas celės slaptumoje, vienumoje, tylus askezės ir atsižadėjimo gyvenimas. Atėjus į vienuolyną nebesivadinama ir tėvų duotu vardu – gaunamas naujas, žymintis naują gyvenimą ir „senojo žmogaus mirtį“ (plg. Rom 6, 6).
Partizanai turėjo kruopščiai slėpti savo pėdsakus, kad jų neaptiktų sovietai. Tam tikras maskavimas reikalingas ir vienuolyne, tik čia svarbu „uždengti artimo nuodėmę, prisiimant sau ar diskretiškai įspėjant, o savo tuojau išpažinti ir nesiteisinti (velnias bijo atvirumo)“. Kaip partizanai turėjo būti akylūs kiekviename žingsnyje, taip ir vienuoliai negali nei akimirkai prarasti budrumo. Dvasinį budrumą žymi graikų kalbos žodis nepsis. Jis reiškia savęs stebėjimą, nuolat atmenant: „tai, ką kituose matau neigiamo, dažniausiai yra tai, ką darau pats“.
Kovotojai už Lietuvos laisvę iš savųjų slėptuvių išlįsdavo tik naktį. Tuomet jie veikdavo aktyviai: kurdavosi naujose vietose, ieškodavo maisto ir kitokios vietinių gyventojų paramos, vykdė savo kovos veiksmus. Vienuoliai veikia remdamiesi tikėjimu, tai – kova nematomos tikrovės „fronte“. O tai, kad frontas nematomas, tik didina kiekvieno kovotojo atsakomybę, tiek besikaunančiųjų už Tėvynę, tiek kovojančių už vienybę su Dievu.
Nepasiduoti!
Vienas svarbiausių žodžių aptariamoje kovoje yra „nepasiduoti“. Partizanams „nepasiduoti“ reiškė nesileisti suimam gyvam, kad kankinamas neišduotum bendražygių. Mus nuolat stebina liudijimai apie partizanus, kurie, pamatę artėjantį priešą ir supratę, jog bus paimti į nelaisvę, atimdavo sau gyvybę. Šv. Kazimieras sakė: „geriau mirti, negu nusidėti“. Partizanų pasirinkimai liudija: geriau mirti, negu išduoti Tėvynę. Vienuoliniame gyvenime žudytis išties nereikia, tačiau čia taip pat svarbu nepasiduoti – „nuolat pradėti iš naujo ir neprarasti vilties“. Nepasiduoti Priešo taktikai čia reiškia – laikytis savo įsitikinimų, savo krypties, išliekant Tiesoje su Meile, t. y. pagarba kiekvienam žmogui, netapatinant asmens su jo veiksmais negatyviose situacijose.
Priešas yra stipresnis – tai suprato ir partizanai, ir vienuoliai, tačiau, nors tai tikra tiesa, svarbu įsisąmoninti, kad „mus išlaiko šaknys“. Dvasiniame gyvenime tai – Dangun įleistos nuolankumo (kaip panašumo į Dievą) šaknys: „Tavyje yra mano šaknys“ (Ps 86, 7). Partizanus laikė ir stiprino kraujo giminystė ir tautiškumo šaknys – bendra tapatybė ir istorinė atmintis. „Mūsų nepasidavimas iki galo jas dar labiau sustiprins, ne tik mūsų, bet ir visos tautos / visos Bažnyčios labui, net jei tai mums kainuotų gyvybę. Taigi, turime bijoti prarasti ne gyvybę, bet ištikimybę“ – tokia išvada vienija partizanų ir vienuolių atspirtį kovoje. Partizanų kovos variklis yra žinojimas, jog turi aukoti viską, kad laimėtų kovą, nes, jei pralaimės, turės žūti. Tačiau vienuolių gyvenime viltis šviečia kur kas skaidriau: „Jei pralaimėsime, tai bus Dievui proga nugalėti. Juk „nė plaukas nenukris nuo mūsų galvos be Dievo žinios“!
Kaip partizanams gyvybiškai svarbu išlaikyti ryšį vieni su kitais,
taip vienuoliniame gyvenime itin svarbus ryšys
su tikruoju Vadu – Viešpačiu.
Kas dar padeda nepasiduoti? Paklusnumas ir disciplina, kurie laiduoja tikslo siekimo efektyvumą. O šitai tinka abiems kovoms. Įstatai, regula, paklusnumas, reagavimas, susikalbėjimas… Dar vienas svarbus dalykas, įpareigojantis tęsti kovą – priesaika. Partizanai duodavo priesaiką, žinodami, kad už jos sulaužymą gresia mirtis. Vienuoliai, pasiaukodami Dievui, duoda įžadus. Už netęsėtą pažadą laikytis priesaikos partizanų laukdavo griežta bausmė. Ją laiduodavo karo lauko teismas, kuriame nebuvo pasigailėjimo galimybės ir kiekvienas, bunkeryje kėlęs grėsmę išduoti ar kolaboruoti su priešais, turėjo mirti. Ačiū Dievui, dvasiniame gyvenime teisingumą persveria gailestingumas ir vienuolinėje bendruomenėje paprastai apsiribojama pastaba bei brolišku pataisymu, neprarandant vilties, kad suklydęs brolis ar sesuo sugrįš į vienybę su Dievu ir bendruomene.
Gyvybiška ryšio svarba
Suderintam ir efektyviam partizanų veikimui būtina informacijos apytaka – ryšys su vadavietėmis, su kitais partizanais. Kaip partizanams gyvybiškai svarbu išlaikyti ryšį vieni su kitais, taip vienuoliniame gyvenime itin svarbus ryšys su tikruoju Vadu – Viešpačiu. Šis ryšys palaikomas ir ugdomas naudojant tam tikras priemones, tai: dalyvavimas liturgijoje, nuolatinė malda, visko aukojimas Dievui (kaip atgaila ar užtarimas), visko priėmimas iš Dievo rankos.
„Ryšys diktuoja veiksmą“, – sako kontempliatyvieji. Ryšys abiem atvejais yra labai saugomas ir būtinai laikomas paslaptyje. Kaip eiliniai partizanų kovotojai nežinojo nei kovų strategijos, nei rėmėjų vardų, nei jokių smulkmenų, kurios nebuvo susijusios su konkrečia jų veikla, taip ir tikinčiojo ryšyje su Dievu slypi neįvardijama paslaptis. Pavojaus atveju, kilus grėsmei partizanams būdavo svarbu sunaikinti visą dokumentaciją, kad priešas nesužinotų, kaip jie veikia, ir negalėtų įveikti kitų. Tai buvimas nuolatinio pavojaus akivaizdoje. Vienuoliai taip pat patiria nuolatinį pavojų, nes Priešas – Piktasis – nesnaudžia. Tik čia „dokumentacijos sunaikinimui“ galima prilyginti Atgailos sakramentą. Nuodėmės išpažinimas, atvirumas dvasios tėvui demaskuoja Piktojo veikimą ir apsaugo nuo dvasinės grėsmės.
Tam, kad partizanai nuolat būtų „ryšyje“ ir laikytųsi vieningos taktikos, ypač svarbus buvo kovotojų apmokymas, įvesdinimas į partizaninį gyvenimą. Formacija yra svarbus ir vienuolinio gyvenimo dėmuo, čia taip pat būtinas laipsniškas įvedimas į vienuolystę ir vienuolinį gyvenimas, kuris nesibaigia įveikus tam tikrus etapus (noviciatas, laikinieji įžadai), bet tęsiasi visą gyvenimą. Graikišku žodžiu paradosis nusakomas gyvenimo su Dievu išminties perėmimas iš vyresniųjų, kuriuo ir paremtas ugdymo procesas. Apie vyresniųjų išmintį kaip lobį nuolat kalba ir Popiežius Pranciškus. Pasak jo, vyresniesiems „skirta labai svarbi užduotis: perduoti gyvenimo patirtį, šeimos, bendruomenės, tautos istoriją“ (2019 12 16).
Be to, kovoje itin svarbu saugoti savo draugus, nestatyti jų į pavojų ir… branginti ginklus. Partizaninėje kovoje ginklus svarbu kruopščiai prižiūrėti ir dauginti, kaip tik įmanoma. Ar tai tinka vien tik partizanams? Veikiausiai ne. Apaštalas Paulius kalba apie ginklus, nepamainomus kiekvieno tikinčiojo dvasinėje kovoje: tiesos juostą, teisumo šarvus, ryžtą skleisti evangeliją, tikėjimo skydą, išganymo šalmą bei Dvasios kalaviją – Dievo žodį (plg. Ef 6, 10–17).
Ūpas
Kas dar padeda partizanų kovoje ir vienuolių gyvenime? Ogi paprasti ir džiugūs dalykai, į rimtus iššūkius ir grėsmingas situacijas padedantys žvelgti su šypsena, be kurios išgyventi kovą būtų praktiškai neįmanoma. „Humoras, gerumas, išradingumas, atlaidumas, gebėjimas džiaugtis ir su paprastumu priimti netikėtumus bei nepatogumus kelia bendrą nuotaiką ir palengvina gyvenimą bei santykius“ – apibendrina partizaninę ir dvasinę kovą kontempliatyvieji. Taip, išties galima įsivaizduoti, kad bunkeriuose gyvenimas buvo nepaprastai slegiantis, įtemptas, o nuotaika – niūri. Lygiai taip pat gali atrodyti ir tai, kas vyksta už aukštų vienuolyno sienų: darbas, malda, dvasinė kova… O kur gyvenimas, džiaugsmas, juokas? Štai geras ūpas, keliant vieni kitų dvasią ir skatinant nenuleisti rankų bei padrąsinti draugus, Pietų Tauro apygardos partizanų statutuose nurodytas kaip būtinybė. Dvasinę kovą kovojantiems ūpas taip pat nepaprastai svarbus: „Visuomet džiaukitės, be paliovos melskitės! Už viską dėkokite, nes to Dievas nori iš jūsų Kristuje Jėzuje“ (1 Tes 5, 16–18). O kaipgi kitaip kovoti rimtas kovas, jei ne su šypsena? Ir štai, tiek skaitant partizanų liudijimus, jų raštišką palikimą, poeziją ir dainas, galima matyti, jog jie buvo gyvenimą mylintys ir šypsotis mokantys žmonės. Jei kada teks apsilankyti vienuolyne, nepraleiskite progos pasišnekučiuoti su broliais ar sesėmis, gyvenimą pašventusiems tylai ir maldai. Nustebsite – tokias tikras šypsenas ir tyrą džiaugsmą retai kur pamatysi.
Ar partizanų ir vienuolių kovos palyginimas yra skirtas tik šioms siauroms grupėms? Ar kasdienis kiekvieno mūsų gyvenimas nėra nuolatinė kova už laisvę, santykį, tiesą? Ar kiekvienas krikščionis savo širdies celėje nekovoja dvasinės kovos, ne ką mažesnės nei ką tik aprašytoji? Galbūt ir mes, Popiežiaus paraginti, žvelgdami į partizanų ir kontempliatyvių vienuolių kovos būdus, čia rasime pastiprinimą savajai kasdienybės kovai.
Partizanų fotografijos – iš Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus fondų. Vienuolių nuotraukų autorius Eugenijus Barzdžius.
Popiežiaus Pranciškaus žodis kontempliatyviesiems
Man pasakė, kad šioje koplyčioje yra kontempliatyvios seserys. Jūs esate čia atskirtos todėl, kad esate pavojingos. Jūs esate labai pavojingos velniui! Dėl to, kad jūs užsiimate nuolatiniu Bažnyčios saugojimu, užtarimu. Iš tiesų jūsų darbas, jūsų malda, jūsų tarnystė atnaujina Bažnyčią. Šiame vienuoliniame kelyje yra labai daug sunkumų, ir aš žinau, kad jūs visada pašvenčiate juos Viešpačiui. Tai gali būti maži kasdieniai dalykai, ar kiti… Bet žinokite, kai paaukojate savo sunkumus, maldą, savo darbus Dievui, tuomet jūs tiesiog smogiate velniui. Tai yra tiesa. Taip jūs atnešate laisvę daugeliui žmonių savo vyskupijose.
Diktatūros laikais – jūs žinote, ką tai reiškia – tie, kurie mylėjo savo tėvynę, buvo partizanai. Ne visi tai galėjo, bet kai kurie pasirinko gyventi ir kovoti miškuose, taip gindami savo tėvynę. Tad noriu pasakyti: jūs esate Bažnyčios partizanai. Apginkite pasaulį nuo piktosios dvasios ir nuo diktatūros.
Ačiū. Melskitės už mane.
Žurnalas Kelionė 2020 m. Nr. I
