„Geras kūrinys visuomet atitiks tam tikrus visuotinius dėsnius <…>, o visuotiniai dėsniai – tai Dievo dėsniai“, – sako kompozitorius, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius, choro „Jauna muzika“ meno vadovas ir dirigentas Vaclovas Augustinas (g. 1959), pažymėdamas, kad muzika, nesvarbu ar ji sakralinė, ar pasaulietinė, savo esme paklūsta tiems patiems universaliems harmonijos ir grožio principams.
Gero kūrinio gimimas, kaip ir visa muzikos kūryba – tai sunkiai žodžiais nusakomas vyksmas, per tūkstantmečius susiklosčiusiomis estetinėmis normomis ir muzikiniais klodais grindžiamas kūrybinis procesas, kurio esmė – atspindėti Kūrėjo tobulumą. Ir visai nesvarbu, ar tos kūrybos vaisius yra mišios, ar harmonizuota liaudies daina, o gal roko baladė – visi šie žanrai kompozitoriaus kūryboje paremti pagarba tekstui, kūrinio formos darnai, harmonijai, įtaigiam ir estetiškam skambesiui. Ar šios vertybės dar aktualios jaunajai kūrėjų kartai, ar technologijomis grįsti kompoziciniai sprendimai gali prilygti amato meistryste paremtai kūrybai? Kaip virtuali realybė keičia muzikinės veiklos bei raiškos formas? Ir pagaliau, kokia šiandien bažnyčiose skambančios muzikos kokybė? Apie visa tai – pokalbis su maestro Vaclovu Augustinu.
Pastarojo laiko aktualija – pandemija – sujaukė ne tik mūsų kasdienę rutiną, bet ir stipriai keitė bendravimo formas. Jūsų veiklos specifika reikalauja aktyvaus bendravimo su daugeliu žmonių, tačiau viskas staiga persikėlė į skaitmeninę erdvę: virtualus choras, virtuali pedagogika, nuotolinė bičiulystė. Kokių iššūkių ir atradimų Jums atnešė ši situacija?
Žinoma, pandemija keičia ir mano gyvenimą, tačiau galiu pasakyti, kad pirmasis, pavasario, karantinas man visai patiko: tempas sulėtėjo, miestas pustuštis, nebuvo spūsčių, gatvėse mažai žmonių. Taigi, pavasarį iš esmės aš džiaugiausi, nors iš tiesų man visai patinka ir antrasis karantinas. Ačiū Dievui, nelabai pasikeitė mano pajamos, pakito tik kasdienis ritmas: atsirado daugiau laiko paskaityti knygą, pažiūrėti filmą, kam anksčiau vis neprisiruošdavau. Dirbdamas namuose sutaupau tą laiką, kurį skirdavau kelionei, be to, man labai patinka, kai galiu bet kada prieiti prie kompiuterio, parašyti kokį nors laišką, perklausyti studento užduotį arba padėti vieną kitą štrichą kokiame nors savo kūrybos darbelyje, ir tai galiu padaryti tuojau pat. O bendravimo man netrūksta, nesu ypatingai socialiai aktyvus, tačiau nesu ir antivakseris (juokiasi), man nesvetimas ir feisbukas ar kitokios platformos, galų gale, juk turiu bendrauti su studentais. Be to, šiuo metu daug daugiau bendrauju su mama, kuriai dabar aštuoniasdešimt devyneri, telefonu kalbamės mažiausiai dukart per dieną, anksčiau to nebūdavo. Visgi didžiausias atradimas per karantiną yra tai, kad supratau, jog buvęs įprastas tempas man per greitas, visa savo esatimi pajutau, kad gerai jaučiuosi tada, kai tempas sulėtėja.
Viename interviu sesuo vienuolė, paklausta apie galbūt mums siunčiamą pamoką nurimti ir tapti nuolankesniems, atsakė, jog Viešpats ligų nesiunčia, tačiau panaudoja visas priemones, kad mus pasiektų.
Nesinori nuklysti į spekuliacijas ar pseudofilosofijas, neva Dievas mus baudžia už kažkokius blogus darbus, gamtos teršimą ir panašiai. Iš dalies gal ir taip, bet mintis, kad esame mokomi nuolankumo, iš tiesų labai graži. Jau daugelį metų praktikuoju meditaciją, kurios principas – priimti realybę tokią, kokia ji yra. Ši pandemija dabar ir yra mūsų realybė. Patinka ji ar nepatinka, pykstu ar jaučiuosi nuskriaustas, apleistas, o gal išduotas – tai jau žmogaus prote vykstančių reiškinių pasekmė, juk mūsų makaulėse verda įvairiausi dalykai, kurių galbūt iki šios pandemijos ir nepatyrėme, taigi, natūralu, kad ne visus juos gebame suvokti ir įvardinti.
Vis dėlto ši realybė pareikalavo ir kitokių mums įprastos veiklos raiškos formų, ne išimtis ir muzika. Kasmet antrąją Kalėdų dieną Jūsų vadovaujamas choras „Jauna muzika“ dovanodavo klausytojams sakralinės muzikos koncertą, kuris šiemet persikėlė į virtualią erdvę. Su kokiais iššūkiais teko susidurti ruošiantis šiam koncertui?
Tiesą sakant, aš šiek tiek dviprasmiškai žvelgiu į šią situaciją. Kai pavasarį viskas sustojo, nebebuvo galima koncertuoti, repetuoti, susiburti, užsidarė teatrai, muziejai, parodų salės, kultūra tapo tarsi nebereikalinga. Po kelių savaičių pradėjo persekioti mintys apie mano profesijos reikalingumą. Pamačiau, kad žmonėms yra svarbiau nusipirkti maisto ir kad būtų šilta – elementariausi poreikiai, o be koncertų, teatrų ar kino galima ir apsieiti. Tiesą sakant, tąkart išsigandau, mane apėmė, sakyčiau, tokia egzistencinė baimė: juk iš esmės žmonės kuo puikiausiai gali apsieiti be manęs, be mano darbo ir mano sugebėjimų. Pagalvojau: kai viskas buvo gerai, gal manęs ir reikėjo, o dabar, kai visiems svarbiausia patenkinti pirminius poreikius, gal jau nebereikia? Ši situacija mane šiek tiek supurtė, nors kolegos ramino, sakydami, jog žmonės ilgainiui viso to išsiilgs. Savivaldybė, ačiū Dievui, chorui finansavimo nesustabdė, vadinasi, reikia kažką veikti. Pasitarėm su administracija ir choro direktorei Ingridai Alonderei kilo virtualaus choro idėja, o mano artima draugė Justė Andrikonytė pasiūlė parašyti būtent „Da pacem, Domine“ (lot. – Suteik ramybę, Viešpatie). Taigi, per pandemijos laiką su „Jauna muzika“ padarėme du virtualius įrašus: pirmasis balandžio mėnesį buvo minėtasis „Da Pacem, Domine“, antrasis – Kalėdoms – XVI a. anglų kompozitoriaus Richard’o Farrant’o kūriniai.
Be to, supratau, jog svarbu, kad „Jauna muzika“ net ir pandemijos metu būtų bent šiek tiek matoma, nes puikiai žinome – jeigu žmonės kažko ilgiau nemato, tai kaip ir nebuvę, viskas greitai pasimiršta.
Galbūt šį kūrinį rašėte tam tikra prasme ir sau, apimtas egzistencinių nuotaikų?
Taip, nes pagalvojau: ar gali būti kas aktualiau, gyvenant pandemijos gniaužtuose, nei prašyti Viešpaties suteikti ramybę mūsų dienoms? Iš tiesų gana greitai pavyko parašyti šį kūrinį, o po to iškart ir įdainavom. Žinoma, tokiai koncepcijai reikėjo paruošti ir visas kitas dalis: padaryti kiekvieno dainininko įrašą, po to viską sujungti į bendrą visumą, bet tai jau buvo garso operatoriaus ir video menininko darbas.
Įprastai bendradarbiavimas su įvairių sričių menininkais jūsų chorui nėra naujiena, tačiau šįkart reikšmingos įtakos rezultatui turėjo būtent vizualūs sprendimai. Kiek Jums pačiam buvo įdomi ši vizuali koncepcija, kiek prisidėjote prie jos įgyvendinimo?
Parašiau muziką, paruošiau skaitmeninę fonogramą, pagal kurią kiekvienas dainininkas turėjo įrašyti savo partiją, o toliau jau viskas vyko be mano dalyvavimo. Vaizdo menininkai Kornelijus Jaroševičius ir Dinas Marcinkevičius, paklausę muzikos, pasiūlė pritaikyti vizualikai Žvėryno bažnyčios erdvę. Peržiūrėjęs keletą jų atsiųstų kadrų iškart supratau – labai gerai pritaikyta šiai nuotaikai, kameros judėjimas puikiai atitinka muzikos tėkmės greitį, taigi, manau, rezultatas – visai gražus.
Galbūt tam tikrus vizualinius sprendimus panaudosite ir vėliau, jau atsivėrus koncertų salėms?
Manau, kad tokie virtualūs dalykai vis dėlto yra surogatas, tai tik iš bėdos gali pakeisti įprastą kontaktą, gyvą koncertą. Žinoma, egzistuoja video klipo žanras, ypač pop muzikoje, tačiau akademinė muzika tokiame formate praranda daugybę esminių dalykų. Aišku, galima žiūrėti „Metropolitan Opera“ spektaklius kino teatre, kur yra didžiulis ekranas, labai geras įgarsinimas, žiūrovai mato tikrai puikų rezultatą, bet tai vis tiek yra pakaitalas. O kaip, tarkim, tokį spektaklį paruošti saviizoliacijos sąlygomis? Manau, kad menininkai – chorų, orkestrų muzikantai – išmokę naudotis skaitmeninėmis technologijomis, jas labiau pritaikys asmeniniam kūrybiniam pasiruošimo etapui, kurį kuo puikiausiai galima vykdyti ir per atstumą.
Klausytojai koncertų salėse chorą paprastai įpratę matyti kaip bendraveidį kolektyvą, kuris šiame virtualiame formate virto stambiu planu rodomų solistų bendruomene, kiekvienas choristas turėjo įrašyti savo partiją profesionaliai ne tik muzikine prasme, bet ir vizualiai estetiškai. Kokių iššūkių patyrė dainininkai?
Teisingai pastebėjote. Iš tikrųjų beveik visi choristai turėjo peržengti savo asmenines ribas, nors žiūrovas to ir nemato. Vienam atsidurti prieš kamerą – tikrai baisoka, juolab kad choristai nėra ugdomi būti solistais. Tačiau vieniems šis iššūkis buvo didesnis, kitiems mažesnis, tai priklauso nuo kiekvieno žmogaus asmeninio reiklumo sau. Kai kurie choristai, girdėjau, valandų valandas praleido įrašinėdami, daugybę dublių padarė, kol pasiekė juos tenkinantį rezultatą, kiti sakė – daugiau niekada gyvenime to nedarys, nes iškankino ir save, ir savo šeimą! (Juokiasi.) Kita vertus, tokios patirtys duoda didelės naudos: žmogus ima labiau pasitikėti savo jėgomis, mato, kad jis ir vienas puikiai gali dainuoti, nes kolektyviniame muzikavime kartais pasitaiko, jog būna šiek tiek slepiamasi už lyderiaujančiojo, galbūt kitą kartą apsikeičiama vietomis. O čia – tik mikrofonas ir kamera. Manau, artistams tai buvo naudinga ir profesine prasme, ir psichologiškai.
Kūrinio „Da Pacem, Domine“ vizualikai panaudoti bažnyčios skliautai primena visais laikais egzistavusį glaudų muzikos ir sakralios erdvės sambūvį, tačiau dabar bažnyčiose muzika skamba ne tik liturgijos metu, dažnai jų erdvė naudojama ir sakralinės muzikos koncertams. Kaip manote, kur yra skirtis tarp liturginės ir sakralinės muzikos?
Pirmiausia, liturgijai skirta muzika turi būti tam tikros trukmės, kūriniai negali būti ilgi. Antra, turi gerai girdėtis tekstas, ypač tose mišių dalyse, kuriose yra daug žodžių – Gloria, Credo (būtent dėl ilgo teksto Credo dalis retai kada giedama apeigų metu), be to, taisyklingai ir tam tikrą skaičių kartų turi būti giedamas Kyrie eleison ar Agnus Dei. Kitas faktorius – vienos ar kitos bažnyčios muzikantų (choro ar vargonininko) galimybės atlikti apeigoms skirtą muziką. Tačiau žiūrint plačiau, istoriškai, kai kuriose šalyse, ypač Austrijoje ir Vokietijoje, liturgija neretai būdavo aukojama dėl muzikos: mišių dalys labai išplėtotos, apeigų metu chorų ar orkestrų atliekama muzika pamaldas ištęsdavo taip, kad jos retai, kaip mes įpratę, tilpdavo į valandą. Tačiau esminis skirtumas – daugiau praktiniuose dalykuose.
Bažnyčia visais laikais bandydavo nubrėžti ribą ir tarp sakralinės bei pasaulietinės muzikos, nurodydama apeigų metu netinkamų žanrų ar instrumentų naudojimą. Muzika iš esmės yra vientisas reiškinys, tad ar įmanoma apskritai brėžti tokią ribą, ypač šiais laikais? Žinoma, turiu omenyje ne tekstą, bet komponavimo, muzikinės minties plėtojimo, raiškos priemones.
Ši tema išties labai sudėtinga. Pirmiausia dėl to, kad dabar bažnyčiose yra tiek daug įvairiausių muzikos formų, tiek visokiausių instrumentų… Na, tarkim, ar gali netikintis žmogus parašyti gerą religinę muziką, pavyzdžiui, mišias? Vieni teigia – negali, tačiau pažįstu ne vieną kolegą kompozitorių, kuris, kaip suomis Jakko Mäntyjärvi sako, – nieko panašaus! Jei kompozitorius parašo gerą kūrinį, visai nesvarbu, ar jis tikintis, ar ne, nes geras kūrinys visuomet atitiks tam tikrus visuotinius dėsnius – harmonijos, balanso ir panašiai. O visuotiniai dėsniai – tai Dievo dėsniai, todėl, galų gale, nesvarbu, ar tekstas sakralinis, ar ne, vis tiek tai yra Dievo šlovinimas.
Ar gali būti kas aktualiau, gyvenant pandemijos gniaužtuose,
nei prašyti Viešpaties suteikti ramybę mūsų dienoms?
Gerą kūrinį mes jaučiame ir priimame visa savo esybe, netgi fiziškai gana greitai pajuntame, ar kūrinys yra darnus ir integralus.
Absoliučiai taip. Žinoma, yra šiuolaikinių menininkų – avangardistų, multimedininkų – kurie prisigalvoja visokių keistų dalykų! Ten, matyt, veikia kitokie dėsniai.
Vis dėlto sakralinė muzika be darnos ir proporcijų tiesiog neįsivaizduojama, juk ji yra ne tik apeigų dalis, bet ir bažnytinis menas, kurio paskirtis tikinčiuosius vesti į Dievo slėpinį. Ar šiuolaikinė sakralinė muzika pajėgi tą atlikti?
Neįmanoma apie tai kalbėti neturint istorinės perspektyvos, nes nori nenori turi lyginti, kaip buvo anksčiau ir kaip yra dabar. O anksčiau viskas buvo daug paprasčiau. Prieš tris ar keturis šimtus metų meno santykis su kasdieniu gyvenimu ir religija buvo daug aiškesnis ir labiau apibrėžtas. Tarkim, J. S. Bacho laikais niekam nekildavo klausimų, kokia muzika yra vertinga ir reikalinga, visi savaime žinojo, kokia ji turi būti. Dabar, kai šiuolaikiniame pasaulyje ir moderniajame mene yra tokia begalinė įvairovė, pliuralizmas, sunkiai aprėpiamas nuomonių ir įvairių skonių išsišakojimas, kuris lygiai taip pat egzistuoja ir bažnytinėje muzikoje ar meno ir Bažnyčios santykyje, tampa labai sunku visa tai apibrėžti ar juolab apibendrinti.
O kokią liturginės muzikos padėtį matote šiandien Lietuvos bažnyčiose? Dabar čia galima išgirsti ir gitaras, ir džembes, ir trombonus, trimitus, elektrinius pianinus…
Norėčiau gyventi prieš tuos tris ar keturis šimtus metų (juokiasi), tada viskas buvo aiškiai pasakyta, kaip turi būti, o kaip ne, ką galima naudoti, o ko negalima. Trombonai ar trimitai tradiciškai suvokiami kaip Dievą šlovinantys instrumentai, tačiau džembės ir gitaros… Manau, gitaros bažnyčiose gali būti, nematau čia nieko blogo, jeigu tokia muzika į bažnyčią pritraukia daugiau žmonių, tai yra gerai. Tačiau man yra daug baisiau, kai girdžiu prastai grojant vargonais arba falšyvai, šalia tono giedantį chorą. Man toks muzikavimas yra daug didesnis Dievo papiktinimas nei gražus ir darnus grojimas gitaromis. Liturginę muziką suprantu kaip sudedamąją visų apeigų dalį: gražiai pasiūti tam tikrų spalvų šventikų drabužiai, lygiai kaip ir vitražai ar apskritai visa bažnyčios architektūra, visos detalės, kiekviena sritis čia turi labai aukštus reikalavimus, todėl ir muzikai turi būti keliami tokie pat aukšti reikalavimai. Mane labai piktina, kai stengiamasi, kad visos kitos apeigų dalys būtų aukšto lygio, išdailintos ir išpuoselėtos, o muzika – kaip jau išeina…
Po Vatikano II susirinkimo pasauliečiai pradėti raginti būti aktyviais liturgijos dalyviais, tačiau mažai galėdami dalyvauti kitose Mišių dalyse, į muzikinį vyksmą žmonės įsitraukia daugiau ar mažiau aktyviai. Kaip, Jūsų manymu, tai veikia bendrą muzikinę liturgijos estetiką? Juk tikrai ne visi besimeldžiantieji puikiai gieda, tad kur yra riba tarp bendruomeniškumo, profaniškumo ir estetikos?
Labai sudėtinga tą ribą nubrėžti arba, atvirkščiai, surasti sąlytį, kuris patenkintų visas puses. Dažnai tą lemia tiesiog kultūriniai dalykai, vienoje ar kitoje šalyje susiklosčiusios tradicijos. Tokiose šalyse kaip Vokietija, Prancūzija ar Anglija, kuriose muzikinis ugdymas ir visa kultūra pradėjo plėtotis daug anksčiau, bendruomenės muzikinis dalyvavimas liturgijoje yra visai kitoks nei ten, kur ši tradicija yra labai jauna arba kaip, tarkim, Lietuvoje, kur buvo nutraukta okupacijos. Kokioje nors Vokietijos provincijos bažnyčioje jūs pamatytumėte klauptuose sudėtus keturbalsius giesmynus ir visi, juos atsivertę, pamaldų metu gieda keturiais balsais – moterys sopraną ir altą, vyrai – tenorą ir bosą, ten jokio choro net nereikia! Tai – visiškai lygiavertis bendruomenės dalyvavimas pamaldose. Tačiau Lietuvoje šitai beveik neįmanoma, bendras mūsų muzikinis išsilavinimas yra daug žemesnio lygio, bendruomenė nepajėgi kokybiškai dalyvauti apeigų muzikinėje dalyje. Kas tuomet atsitinka: bažnyčios choras arba jos muzikos vadovas turi vis žemiau ir žemiau leisti kartelę, mažinti muzikinius reikalavimus, kad bent kiek priartėtų prie bendruomenės. Rezultatas – tolydžio žemėjantis muzikinis lygis bažnyčiose. Galbūt dauguma kunigų su manimi ir nesutiks, tačiau manau, kad žmogus Dievo artumą daug labiau patirs klausydamasis darniai skambančios muzikos nei mėgindamas pats kažką slebizavoti ar bambėti „pro šalį“.
Kalbos gyvybę, jos pulsavimą labai branginu ir saugau.
Galbūt todėl mano kūriniuose tekstas ir nepasislepia balsų vingrybėse.
Jūsų kūriniai skamba bažnyčiose ir liturgijos metu, ir sakralinės muzikos koncertuose, tad man įdomios tam tikros įtakos Jūsų kūrybai. Visais laikais nekvestionuojamas muzikinis klodas, traktuotas kaip vienintelis teisingas į maldingumą vedantis žanras, yra grigališkasis choralas. Koks Jūsų santykis su šiuo žanru, kokį kūrybinį impulsą randate toje muzikoje?
Grigališkojo choralo tradicija yra tas pamatas, ant kurio laikosi visa bažnytinė muzika. Per šimtmečius ši muzika tapo tokia nugludinta, taip išgryninta ir ištobulinta, kad atrodo kaip nepajudinama uola, kurios nei laikas, nei audros negali pažeisti. Jaučiu didžiulę pagarbą ir lenkiu galvą prieš šių dienų vienuolius ar pasauliečius, kurie ir toliau studijuoja, gieda choralą, leidžia leidinius, knygas, įrašus. Grigališkasis choralas yra ne tik bažnytinės, bet ir visos Vakarų muzikinės kultūros ištakos. Tačiau manęs nenustoja stebinti tai, kad ši muzika, kuriai jau pora tūkstančių metų ir kuri galbūt turėjo tapti tik didžiulės pagarbos verta tradicija, šiandien yra lygiai tokia pat gyvybinga ir netgi konkurencinga šiuolaikinei muzikai.
Ji tarsi belaikė…
Galbūt, tačiau nereikėtų jos per daug mistifikuoti, nes visgi tai yra profesionali kūryba, o ne folkloras. Melodijas kūrė talentingi, genialūs kompozitoriai, likę anonimais, nes tų laikų vienuoliai apie jokią autorystę nė negalvojo. Analizuojant šią muziką grynai muzikologiniu požiūriu ar žvelgiant kompozitoriaus akimis, patraukus į šoną tą romantinį debesį bei visokias emocijas, galima matyti tobulas proporcijas, logiką, formą, tobulą teksto ir muzikos santykį. Tai yra tiesiog šedevrai. Žmogus, neturintis muzikinio išsilavinimo, grigališkuoju choralu gali gėrėtis, galbūt pasijausti jo pakylėtas, sujaudintas ar sugraudintas, tačiau profesionalas į jį žiūri ir kaip į enciklopediją, kaip į vadovėlį, iš kurio galima mokytis visą gyvenimą.
Kitas pagal vertę ir svorį Dievui garbinti tinkantis muzikos žanras yra polifonija arba daugiabalsumas. Visgi, skirtingai nuo grigališkojo choralo, jame iškyla muzikos ir teksto santykio problema: balsų vingrybėse kartais pasimetantis Dievo žodis. Jūsų polifonija tokia meistriška, kad tekstas kuo puikiausiai girdimas. Kaip Jums tai pavyksta?
Šitie ginčai, kas geriau – monodija ar daugiabalsumas – nesibaigia ir šiandien. Yra tokių prisiekiusių monodijai, netgi tarp mano bičiulių, kurie galvoja, kad polifonija, pradedant Palestrina ir kitais meistrais, yra tik sekuliaristų išmislas, Bažnyčiai visiškai to nereikia, nes tame daugiabalsiškume beveik prapuola Dievo žodis, kompozitoriai demonstruoja išmonę, o choristai puikuojasi savo balsais ir sugebėjimais. Aišku, tai niekaip nedera su nuolankumu. Betgi nieko čia nepadarysi, Bažnyčia nėra izoliuota nuo gyvenimo, nori nenori, viskas persipina.
Nežinau, kiek man tai pavyksta, tačiau pirmiausia labai pagarbiai žiūriu į tekstą, jis man yra vienas svarbiausių impulsų kūrybai. Kiekvienas žodis ar sakinys turi tikrai ne vienintelį muzikinio ištarimo, išdainavimo būdą, tačiau aš randu sau tinkamą, kuris man yra pakankamai organiškas, per daug nenutolęs nuo kalbos. Apskritai, kalbos gyvybę, jos pulsavimą labai branginu ir saugau. Galbūt todėl mano kūriniuose tekstas ir nepasislepia, kaip sakote, balsų vingrybėse.
O kaip Jūs renkatės tekstą? Esate puikus Šventojo Rašto žinovas, bet juk ten, rodos, neišsemiama bedugnė…
Dažnai renkuosi intuityviai, tačiau susiduriu su tam tikra problema, nes senųjų raštų kalba, koks geras bebūtų vertimas, yra senovinė. Ten labai daug pasažų, pastraipų, ypač psalmėse, kurios šiuolaikiniam žmogui skamba keistai, nes dabar taip niekas nebekalba. Taigi, kartais tenka imtis tam tikrų pagalbinių priemonių, bandant tą tekstą paversti šiuolaikine kalba. Tačiau yra tokių tekstų, frazių ar atskirų sakinių, kurie mane visiškai pribloškia savo kalbos šiuolaikiškumu, kaip, tarkim, šv. Augustino raštuose, kur, atrodo, prabėgęs laikas nieko nepakeitė. Lygiai taip, kaip jis rašė IV a., buvo galima parašyti ir vakar.
Mano akis užkliūva už tokių pasažų, kurie ir šiandien skamba aktualiai, jų sakinių struktūra, žodžių tvarka ar tam tikri įvaizdžiai man yra patrauklūs ir atrodo šiuolaikiškai. Bet jei, tarkim, naudoju lotynišką tekstą, net nekeliu klausimo dėl šiuolaikiškumo, nes tai yra tiesiog nekvestionuojamas dalykas. Tačiau psalmės man dar yra didžiulė mįslė, ten kai kurie dalykai kol kas niekaip nepasiduoda mano supratimui. Neseniai gavau dovanų kunigo Mozės Mitkevičiaus knygą „Nesuskambėjęs pragaras“, kurioje jis analizuoja psalmes. Skaičiau ją išsižiojęs, taip įdomu, kaip jaunas žmogus tas psalmes „išlukštena“…
Vokalinė polifonija glaudžiai susijusi su tekstu, šis žanras natūraliai siejamas su chorine muzika, o Jūs, maestro, rašote ne tik puikią chorinę muziką, bet ir esate ilgametis choro „Jauna muzika“ meno vadovas bei dirigentas. Prie choro vairo stovite beveik tris dešimtmečius, tačiau šiais kaitos laikais toks stabilumas tampa vis retesnis, kolektyvų vadovai keičiasi gana dažnai, tad man įdomu, kokios Jūsų asmeninės savybės lemia šį pastovumą, jau nekalbant apie tebelaikomą aukščiausio meistriškumo kartelę?
Dabar jau sunku būtų atsekti, kada tiksliai pradėjau vadovauti chorui, bet Jūsų klausimas, manau, yra apie tai, kaip mes per tuos trisdešimt metų neišsilakstėm, nesugriuvom ar nesužlugom…
Chorinė muzika yra mano gyvenimas,
mano aplinka, šiose rogėse sėdžiu patogiai…
Na, sutikit, vadovo, kaip kolektyvo lyderio, indėlis tikrai nėra nereikšmingas. Galbūt tam tikras savybes atsinešėte iš savo šeimos, iš tėvų?
Man labai sunku kalbėti apie save, galiu tik spėlioti. Tačiau mano tėvas buvo labai taikus žmogus, visada ieškantis kompromisų, tad, manau, turiu tam tikrą sugebėjimą labiau sutaikyti besipykstančiuosius nei įžiebti nesantaiką. Ko gero, jei neturėčiau tam tikrų savybių, išbūti šitiek metų vadovu nebūtų pavykę. Mūsų choras nėra valstybinė įstaiga, kolektyvas iš esmės gyvuoja tik dėl tam tikro vidinio ryšio arba vidinės motyvacijos, ir nors savivaldybė mums skiria biudžetą, tačiau nesame susaistyti jokiomis darbo sutartimis, visi turime kitus darbus. Mus veikiau sieja kiti dalykai: tai bendros gražios patirtys, muzikiniai išgyvenimai, kelionės, gyvenimiški patyrimai, bendravimas. Matyt, turiu tam tikrų savybių, kurios man leidžia pajausti tas nematomas žmogiškas gijas, sukontroliuoti situaciją – kartais sėkmingiau, kartais galbūt mažiau sėkmingai.
O kaip tėvų įtaka formavo Jūsų pasirinkimus – tiek muzikinius, tiek santykį su religija?
Mano tėvai buvo paprasti darbininkai, jų biografija labai panašini į daugelio to meto Lietuvos žmonių. Jų tėvai, mano seneliai, buvo paprasti valstiečiai, kurie kažkada turėjo šiek tiek žemės, tačiau atėję sovietai viską atėmė ir ištrėmė juos į Sibirą. Tėvai susipažino tremtyje, Sibire ir susituokė. Jų abiejų vaikystė prabėgo karo metais. Tėvas yra gimęs 1929 m., mama – 1932 m., taigi, jiems sulaukus tokio amžiaus, kai jau reikėjo eiti į mokyklą, prasidėjo karas. Mama apie tuos laikus sako: „Kokia ten mokykla galėjo būti, kai vieną savaitę vienas mokytojas moko lenkiškai, po to jį išvaro ir kitą savaitę atsiunčia lietuviškai kalbantį, trečią savaitę – jau rusiškai, paskui apskritai jokios pamokos nebevyksta.“ Todėl mano tėvai ir liko neišsimokslinę. Tačiau tėvas nuo vaikystės mokėjo groti akordeonu, tai galbūt ir yra ta vienintelė muzikinė sąsaja.
Vis dėlto atsimenu, kad namuose turėjome seną patefoną, pamenu, kad jo adatos – tokios storos kaip tikros adatos – buvo laikomos specialioje metalinėje dėžutėje. Tas adatas keisdavau reikia nereikia (juokiasi). Be to, turėjome ir dešimt ar penkiolika plokštelių, kurias aš vis grodavau ir grodavau… Taigi, toks ir buvo tas mano muzikinis background’as (angl. – pamatas, pradinis išsilavinimas). O vėliau mano gyvenime atsirado choras „Ąžuoliukas“.
Na, o santykis su tikėjimu atėjo per mamą, ji mane labai dažnai vesdavosi į bažnyčią, dažniausiai – į Aušros Vartų koplyčią arba į Šventosios Dvasios bažnyčią Dominikonų gatvėje, nes čia pamaldos vykdavo ir lenkų kalba, o mano mama – lenkė. Praėjus gal kokiai penkiasdešimčiai metų vieną dieną užėjau į Aušros Vartus: laiptai, koridorius su skliautais… Belipdamas tais laiptais prisiminiau, kad anuomet ten visada būdavo tokia prieblanda, visą laiką daug žmonių, bet, būdamas gal kokių penkerių ar šešerių, matydavau tik jų šonus. Nelabai jauku būdavo…
O tėtis eidavo kartu?
Tėtis į bažnyčią eidavo tik per šventes, jis buvo daugiau „proginis“ katalikas, tačiau mama mane į bažnyčią vesdavosi kiekvieną sekmadienį. Vėliau, kai mano gyvenime atsirado „Ąžuoliukas“, šie apsilankymai pradėjo retėti, o paauglystėje santykis ne tik su Bažnyčia, bet ir su tikėjimu apskritai buvo nutrūkęs. Tik daug vėliau jau sąmoningai grįžau prie viso to iš naujo, žinoma, tada teko atsiversti ir Šventąjį Raštą, ir kitas knygas. Bet emociniai vaikystės patyrimai, likę kažkur pasąmonėje (net kvapą po tiek metų atpažinau!), buvo tas pagrindas, ant kurio vėliau galėjau statyti visa kita.
Turiu tam tikrą sugebėjimą labiau sutaikyti
besipykstančiuosius nei įžiebti nesantaiką.
Mūsų gyvenimuose didelį pėdsaką palieka ne tik tėvai, bet ir sutikti mokytojai. Vienas tokių Jūsų gyvenime – Hermanas Perelšteinas, „Ąžuoliuko“ įkūrėjas, ilgametis jo vadovas ir turbūt drąsiai galima sakyti – muzikinis Jūsų krikštatėvis. Kokią įtaką Jums turėjo ši iškili asmenybė?
Manau, man labai pasisekė, kad mano gyvenime atsirado šis žmogus. Tai – dovana. Jis buvo man tarsi antras tėvas ne tik muzikine, bet ir bendražmogiška prasme. Ne tėvai mane išmokė valgyti peiliu ir šakute, o jis! Tai labai daug pasako apie santykio artumą, apie to žmogaus svarbą mano gyvenime. Iš tiesų, šis žmogus man sugebėjo įkūnyti viską. Būna, vertini kokias nors žmogaus profesines savybes, tačiau neįvertini žmogiškų, arba tas žmogus tau, kaip vaikui, atrodo nelabai gražus. O jame derėjo viskas. Hermanui Perelšteinui visada jaučiau didžiulę pagarbą, be galo vertinau jo gebėjimus – moka daug kalbų, puikiai groja, elegantiškai rengiasi. Žiūrėdavau į jį išpūstomis akimis ir man, berniukui, jis atrodė kaip dievas! Tas santykis man yra labai brangus. Žinoma, didžiulį pėdsaką jis paliko ne tik man, bet ir Vytautui Miškiniui, Vladimirui Prudnikovui ir daugeliui kitų „ąžuoliukų“. Jis mums buvo milžiniškas pavyzdys ir visiems jo užteko – toks buvo neišsemiamas ir kaip asmenybė, ir kaip Mokytojas. Iš tiesų, šis žmogus man buvo didžiulė malonė ir dovana.
Šiandien Jūs ir pats esate mokytojas, autoritetas jauniems žmonėms, ugdote jaunąją kompozitorių kartą, kuriai šiais laikais galimybių įvairovė, saviraiškos, kūrybos, pasirinkimų laisvė yra plati kaip niekada anksčiau. Ar globalumas, technologijos, informacijos perteklius nepaskandina jų šiame vandenyne?
Nelengva tuos dalykus apibendrinti, tačiau kartais juokauju, kad ta įvairovė ir technologijų invazija mane vieną dieną nužudys (juokiasi), nes žiūriu, kad nuo tų dvidešimtmečių jaunuolių, kurie ateina į akademiją, aš vis tolstu ir tolstu… Kompozicijos katedroje yra jaunesnių kolegų, kurie yra arčiau visų šių technologinių dalykų, man galbūt daugiau lieka koordinavimo ir tėviškos priežiūros vaidmuo.
O įvairovė… Prieš keletą metų Muzikos ir teatro akademijoje atsirado elektroninės muzikos ir skaitmeninių technologijų specializacija, tad dabar į Kompozicijos katedrą ateina kas tik nori – nuo absoliučiai talentingų, net genialumo požymių turinčių jaunuolių iki tokių, kurie beveik nepažįsta muzikinio rašto. Pastarieji gelbstisi technologijomis ir visokiomis kompiuterinėmis programomis. Labai noriu tikėti, kad pritaikydami šiuos sugebėjimus, jie ras savo vietą gyvenime, juk šiais laikais reikia visokio tipo muzikantų. Tačiau man nerimą kelia ar netgi nuvilia viena tendencija – mažėjantys, ypač kompozitorių ugdyme, profesinio meistriškumo reikalavimai ir didėjantis koncepcijos vaidmuo. Tos žirklės vis plečiasi. Muzikine prasme beraštis žmogus, įvertintas už kokią nors konceptualiai netikėtą idėją ar tam tikrų dalykų sugretinimą, pradeda vaizduotis, kad jau kuria meną… Na, galbūt, kai kalbame apie trumpalaikę perspektyvą, tokie dalykai ir suveikia, patraukia, bet ilgainiui jie gali virsti oro burbulu. Ši tendencija, numenkinanti meistriškumą, amato svorį ir labiau paremta technologijomis ar niekuo nepagrįsta fantazija, man kelia nerimą. Manau, kad žmonės, turintys muzikinį pagrindą, ilgametį pasiruošimą, smuiku ar fortepijonu pradėję mokytis groti dar vaikystėje, paskyrę daugybę metų tam, kad pasiektų tam tikrą meistriškumo lygį, tikrai gali ir turi kurti tikrąjį meną, nes toks pamatas yra vertybė.
O kaip Jūs pats rašote muziką? Ar turite kažkokią rutiną? Kaip Jums gimsta tokie nuostabūs kūriniai kaip „Tėvyne mūsų“, „Anima Christi“ ar „Šimtmečio mišios“?
Kiekvienas kūrinys turi vis kitokį impulsą, vis kažkas kitas jį inspiruoja. Nevadinu savęs, kaip sakoma, full time composer (angl. – visą darbo dieną rašantis kompozitorius), tai labiau momentinis dalykas. Vokaliniuose kūriniuose pirmiausia viskas kyla iš teksto, o teksto pasirinkimas priklauso nuo būsenos: tiesiog kartais kažkokia eilutė ar žodis ima ir surezonuoja su mano tos akimirkos psichine ar emocine būkle, o tai ir būna ta pirminė žiežirba sėsti prie stalo ir rašyti.
Kitą kartą gauni elementarų užsakymą ir iš to kyla labai pragmatiški dalykai: konkreti užduotis, derėjimasis dėl honoraro, deadline’as (angl. – galutinis terminas). Tokiais atvejais įsijungia ir kiti mechanizmai: vaizduotė, įvairios nemuzikinės inspiracijos – gamta, literatūra ar dar kažkas, tiesiog bandai tą varikliuką užvesti. Kurdamas „Šimtmečio mišias“ pirmą kartą parašiau visą mišių ciklą, anksčiau vis nedrįsdavau, atrodė, kad dar nesu tam pasiruošęs, subrendęs tokiam darbui, taigi, vien jau šis užsakymas man buvo ir kūrybinis impulsas, ir atsakomybė. Pajutau, kad galiu. Visą ciklą parašiau jau būdamas nebejaunas (juokiasi), nežinau, ar dar bepasitaikys tokių progų…
Dar vienas gražus Jūsų kūrybos laukas – liaudies dainų aranžuotės. Kone visi didieji mūsų tautos kompozitoriai yra palikę puikių aranžuočių, o kaip Jūs renkatės dainas iš šio archajiško lobyno?
Kai kurie mano kolegos kompozitoriai ar muzikologai mano, kad liaudies dainų aranžuotės yra nesąmonė, kad folkas ir turi likti folku, ir kad profesionaliam kompozitoriui nereikia gerinti ar kaip nors gražinti liaudies dainų – tegul jas sau dainuoja kokia močiutė ar etnomuzikologų suburti ansambliai. Aš su tuo nesutinku, manau, kad turiu teisę ne padailinti, bet pasinaudoti liaudies daina kaip kūrybiniu impulsu, kaip medžiaga. Nesu linkęs ir sudievinti liaudies dainų, į jas žiūriu tiesiog kaip į įrankį, kuris, kaip ir grigališkasis choralas, turi savyje jau garantuotą sėkmę, nes tai yra patikimi, per šimtmečius nugludinti ir patikrinti dalykai. Man įdomūs liaudies dainų tekstai, nors kartais jie būna labai archajiški, ir šiuolaikiniam žmogui šulinėlio ar vainikėlio simbolika jau nieko nebesako. Mano akį dažnai patraukia dainos su tam tikra istorija, nesunkiai iššifruojama simbolika arba turinčios kokią nors emociją, kaip antai „Anoj pusėj Dunojėlio“ – kareivio mirtis arba „Tykus, tykus“ – meilės, ištikimybės ir išdavystės tema. Tai bendražmogiški dalykai, ir jeigu liaudies dainoje jie nesunkiai perskaitomi, manau, įdomūs tampa ne tik man, bet ir kitiems.
Chorinė muzika sudaro bene didžiausią Jūsų kūrybos dalį, tačiau ar tai, kad po ranka visada turite chorą ir galite greitai išgirsti rezultatą, įkvepia rašyti daugiau muzikos chorui?
Ne tiek įkvepia, kiek padeda. Drįstu sakyti, kad pažįstu šį instrumentą – chorą, žinau, kas skamba gerai, o kas ne, kaip turėtų būti gerai, o kaip būtų blogai. Jau seniai esu apsisprendęs, kad chorinė muzika yra mano laukas, todėl nekišu nosies į kitus žanrus – operą ar instrumentinę muziką. Chorinė muzika yra mano gyvenimas, mano aplinka, šiose rogėse sėdžiu patogiai ir žinau, per kokias duobes jos gali važiuoti, o per kokias – ne. Toks apsisprendimas leido viduje nusiraminti ir būti ten, kur ir turiu būti.
Maestro, negaliu nepaliesti dar vienos reikšmingos Jūsų kūrybinės erdvės – roko muzikos. Savo muzikine raiška esate toks gerąja prasme dviveidis – akademinė muzika ir rokas nuolat kartu, „Jauna muzika“ ir „Antis“ visada ėjo greta. Kaip suderinate šiuos dalykus?
Pirmiausia reikia pasakyti, kad roko muzikoje esu nuo šešerių metų, taigi, šis „dvigubas“ žaidimas prasidėjo labai anksti. Kai mane priėmė į „Ąžuoliuką“, ten susidraugavau su vienu klasioku, kurio tėvai turėjo giminių Amerikoje, taigi, jo namuose jau tada buvo galima rasti pirmuosius The Beatles, The Rolling Stones įrašus. Vėliau pradėjau groti mokyklos roko grupėje, paprastai grodavom šokiuose, o tuomet – merginos, populiarumas… Visa tai tuo metu užėmė didelę mano gyvenimo dalį. Bet ir „Ąžuoliukas“ nuolat buvo greta. Dar vėliau atsirado roko grupė „Saulės laikrodis“, po to – „Antis“, choras „Jauna muzika“, ir visa tai – šalia.
Roko muzikoje dar iki „Anties“ buvau jau gana seniai, tačiau šioje grupėje man viskas atrodė labai sava. Iš tikrųjų, didžiausia dovana „Antyje“ man buvo žmonės – Algirdas Kaušpėdas, Arūnas Blūšius, Linas Būda, Gintautas Rakauskas. Jeigu gyvenimo pabaigoje reikėtų už ką nors dėkoti „Ančiai“, tai pirmiausia būčiau dėkingas už bendrystę su šiais žmonėmis.
„Antis“, Roko maršai – protestų prieš sovietinę santvarką, bundančios Lietuvos simboliai. Kaip atsimenate tą laiką?
Žiūrint iš dabartinės perspektyvos, nebūčiau linkęs pervertinti tų dalykų, bet kai kuriuos momentus tikrai atsimenu virpančia širdimi: dar pirmojo ar antrojo Roko maršo metu atvažiavom į vieną Lietuvos kaimą ir pro autobuso langą išdrįsom iškišti trispalvę! Žmonės, ją pamatę, verkė…
Roko maršo metu atvažiavom į vieną Lietuvos kaimą
ir pro autobuso langą išdrįsom iškišti trispalvę!
Žmonės, ją pamatę, verkė…
Roko muzika paprastai yra kolektyvinis kūrybinis procesas, o kiek „Antyje“ buvo Jūsų autorinės kūrybos?
Labai įvairiai. Pirmajame etape, kai „Antis“ tik susikūrė, mano indėlis buvo labai nedidelis – susikurdavau klavišinę partiją ir tiek, bet kai grįžome po didžiosios pertraukos, visa muzika iš esmės jau buvo mano rašyta. Roko muzikos kūryba yra specifinė, ji beveik visada yra kolektyvinė, ten nėra kaip akademinėje muzikoje, kai būna užrašomos natos, gauni jas ir groji. Roko kūryboje daug kas vyksta improvizuojant. „Antyje“ idėjų generatorius dažniausiai būdavo Algirdas Kaušpėdas: ateidavo parašęs kokį nors tekstą, brazdindamas gitara jį sukalbėdavo arba sudeklamuodavo, o jūs jau ten toliau darykit…(juokiasi). Taigi, antrajame etape didesnioji darbo dalis jau gulė ant mano pečių – instrumentuotė, harmonija ir visa kita. Prie kūrybinio proceso daug prisidėjo ir Gintautas Rakauskas, tačiau kai kurios dainos, išskyrus tekstą, jau buvo visiškai mano rašytos, tad paskutinėse programose mano indėlis buvo nemažas.
Esate pakankamai užimtas žmogus, muzika yra Jūsų kasdienė veikla – kūryba, pedagoginis darbas, choras, koncertai, dar turite ir įvairiausių pareigų. Ar lieka laiko ne muzikai? Ir kuo jį užpildote?
Mano užimtumo nereikia per daug mistifikuoti. Jei būtume kalbėjęsi prieš dešimt metų, gal ir sutikčiau su tuo, bet pastaruoju metu jau išmokau nepersidirbti, po truputį vis stengiuosi trauktis iš visokių visuomeninių komitetų, tarybų… Į visus tuos dalykus žiūriu kaip į pareigą, kai tam tikrą laiką turi atitarnauti, nes tiesiog taip reikia. Manau, geriausias laikas ten būti yra tarp kokių penkiasdešimties ir šešiasdešimties: jau turi tam tikros patirties, kažkokių nuopelnų, išmanymo, bet dar nesi visai nukvakęs ar suvaikėjęs (juokiasi).
O muzika tikrai nepasiglemžia viso mano laiko, lieka jo ir kitiems dalykams. Man labai patinka keliauti, tiesiog būti kelyje, labai mėgstu vairuoti automobilį, todėl rūpinuosi jo švara, technine būkle, man svarbu, kad jame būtų patogu, gera, jauku. Įlipęs į automobilį tikrai nepuolu išjungti radijo, kad, gink Dieve, neskambėtų muzika, fone ji gali groti, bet vairuodamas dažniausiai mėgstu klausytis žinių. Taigi, keliavimas yra vienas didžiausių mano pomėgių. Dar labai mėgstu būti gamtoje, vienas vaikštinėti po mišką, kažkada netgi ritualų prisigalvodavau – apsikabindavau medį, manydamas, kad tas šimtametis ąžuolas turi kažkokios energijos. O kartais tiesiog mėgstu žiūrėti serialus. Viešuma, fotoaparatų blykstės man jau darosi nebeįdomu, viso to visuomeninio įvaizdžio man jau nebereikia, priešingai, norisi vis labiau susitraukti, būti mažiau matomam. Gal tai po truputį artėjančios pabaigos nuojauta…
„Tau bet kokios sutemos šviesios“ – taip pavadintas vienas Jūsų kūrinių, o drauge ir visa neseniai išleista Jūsų autorinių kūrinių plokštelė. Ši nuostabi psalmės eilutė yra kupina vilties, giluminio pasitikėjimo Dievu, beje, ji labai tinka ir šiandieniniam laikui. Gal ją galima būtų vadinti Jūsų kūrybos, gyvenimo leitmotyvu ar credo?
Betgi ji ne man vienam graži! Tai yra Sigito Gedos vertimas, man jis artimesnis, gal lengviau suvokiamas nei kiti. Nežinau, ar tai credo, negaliu atsakyti, kodėl pasirinkau šią eilutę, matyt, kažkuriuo metu tiesiog surezonavo. Apskritai, muzikos kūryba yra labai kompleksiškas dalykas, joje veikia daugybė faktorių – nuo teksto suradimo, apsisprendimo pagal jį rašyti muziką iki tinkamo žanro pasirinkimo. Šiame procese yra daugybė nepaaiškinamų dalykų, kodėl vienaip ar kitaip darai, kodėl pasirenki vieną ar kitą tekstą. Kiekvienas mano kūrinys tam tikra prasme atskleidžia mano santykį su tikėjimu, su Dievu, šio santykio paaiškinti žodžiais negaliu. Muzikos kūryba yra tiesiog autentiškiausia mano raiškos forma, tad paklausykite šio kūrinio, jame ir yra atsakymas.
Kalbino Lina Mikalauskienė
Žurnalas Kelionė 2021 m. Nr. II
