Kiekvienas savitai išgyvename skausmo patirtį: vieni kartkartėmis, o kitiems skausmas – nuolatinis gyvenimo palydovas. Kam žmogui reikalingas skausmas? Ar negalėtume būti be jo? Kaip gyventi, sužinojus ligos diagnozę? Iš kur kyla skausmai, kuriems medicininių priežasčių, regis, nėra? Ir kodėl svarbu įsiklausyti į savo skausmą ir leistis vedamam į jo pasiūlytą vidinę kelionę? Apie visa tai – pokalbis su psichologe dr. Justina Kymantiene.

Justina Kymantienė

Skausmo patirtis yra sava kiekvienam, bet kartu – ta, kurios visais būdais stengiamės išvengti, norėtume gyventi be jos. Kam žmogui reikalingas skausmas? Į ką kreipia fizinis ir dvasinis skausmas?

Visa, kas mums duota Dievo, yra reikalinga ir prasminga. Net ir nelengvai pakeliami dalykai: fizinis ir dvasinis skausmas ar neigiami jausmai, tokie kaip liūdesys ar neviltis. Jau senovės graikai skausmą vadino sarginiu sveikatos šunimi. Jie suprato jo funkciją – saugoti, gelbėti mūsų gyvybę. Jei kažkur suskauda, atkreipiam į tai dėmesį, ieškom priežasčių, pagalbos.

Įdomu tai, jog yra labai nedidelė dalis žmonių – maždaug keli šimtai visoje populiacijoje, – turinčių įgimtą skausmo pojūčio nebuvimą. Tokiam žmogui labai lengva nusideginti, susižeisti. Juk savisaugos mokomės būtent per skausmą. Buvo atliktas labai įdomus tyrimas, kurio metu stebėta, kaip žaidžia maži vaikai. Nustatyta, kad augdamas žmogus vidutiniškai kas 20 minučių patiria skausmą: atsitrenkia, nukrenta, susimuša… Kas 20 minučių! Taip mes mokomės, suprantame, ką galima daryti, o ko – ne, kur derėtų būti atsargesniems. Žmonėms, neturintiems skausmo pojūčio, be galo sunku išmokti save saugoti. Jei suserga liga, kurios vienas simptomų – skausmas, šie žmonės netenka galimybės sunerimti ir kuo anksčiau ieškoti priežasčių bei pagalbos. Taigi, į skausmą galime žvelgti netgi kaip į dovaną.

Viena vertus, mums gali atrodyti: kiek pasiekčiau, jei nejausčiau skausmo! Kita vertus, neįvertiname, kiek daug skausmas mums duoda. Jis kalba, primindamas mūsų trapumą, pažeidžiamumą, net mirtingumą, o apie tai galvoti nenorime, netgi senėjimo bijome.

Skausmas ir kančia iš tiesų kviečia žmogų ieškoti

atsakymų į labai svarbius gyvenimo klausimus.

Skausmo kalbą ne visuomet labai lengva iššifruoti. Susidūrus su ūmiu skausmu, pavyzdžiui, įsipjovus pirštą, paprastai viskas būna gana aišku, mat jis dažniausiai kalba apie mechaninius mūsų audinių pažeidimus. Bet jei patiriame ūmų pasikartojantį skausmą, pavyzdžiui, migreną ar lėtinį skausmą, tokį kaip nugaros, tuomet skausmo kalbą ne taip lengva suprasti, išsiaiškinti. Čia suskamba taiklūs gydytojo psichiatro psichoterapeuto Aleksandro Alekseičiko žodžiai, kad Dievas mums kalba pašnibždomis, tačiau, jei Jo negirdime, ima mums rėkti per skausmą.

O tai nėra malonus kalbėjimas, kurį lengva priimti. Dažnai liga ar skausmas supurto mūsų kasdienybę, ateities įsivaizdavimą, netenkame jėgų, sveikatos, kartais ir gyvenimo džiaugsmo. Ar galime sakyti, jog ligos diagnozę, savąjį skausmą ir bejėgystę turime išgedėti, panašiai kaip gedima netekus artimo žmogaus?

Gedulą patiriame, kai susiduriame su reikšmingu praradimu. Be artimo žmogaus netekties galime prarasti daugelį mums svarbių dalykų. Tai ir reikšmingi santykiai, sveikata, darbas, statusas, svajonės, namai, pagarba, saugumas, stabilumas ir kita. Šiandieną kaip niekada gerai galime tą jausti, suprasti. Štai dėl Covid-19 pandemijos patirta tiek daug žmonių netekčių, šitiek neteko sveikatos ir vis dar kenčia nuo šios ligos liekamųjų reiškinių, jau ilgiau nei metus esame praradę galimybę bendrauti gyvai, saugiai, dalis žmonių prarado galimybę dirbti, pajamas, negalime keliauti… Sunku būtų išvardinti visus dalykus, kurie buvo natūralūs, reikšmingi ir kurių netekome.

Marek Piwnicki nuotrauka iš Unsplash

Kai į mūsų gyvenimą ateina skausmas, ypač jei atkeliauja ne vienas, o su nepagydomos ligos diagnoze, mūsų ateitis supurtoma nežinios. Tuomet galime gedėti prarastos sveikatos, turėtų galimybių, planų, svajonių, saugumo, stabilumo.

Gedulo procesas yra labai individualus, sudėtingas, nelengvas. Kai taip sunku, galime norėti, kad gedulo nebūtų, tačiau neturime galios paspausti mygtuką ir jį išjungti.

Vis dėlto turime pasirinkimą, kaip tame būti. Noriu pasidalinti klinikinės psichologės dr. Lucy Hone, psichologinio atsparumo tyrėjos, įžvalgomis. Psichologinis atsparumas – tai gebėjimas nesubyrėti, nepalūžti, kai susiduriame su sukrečiančiomis patirtimis. Ši mokslininkė pati netikėtai patyrė skaudžią netektį: avarijoje dėl kito vairuotojo kaltės žuvo jos dukra kartu su geriausia savo drauge ir jos mama. Po penkerių metų psichologė pasidalino, jog didelis skausmas ją nuvedė toliau, nei būtų galėjusi nukeliauti kaip tyrėja. Ji išskyrė tris dalykus, kurie padeda gedėjimo procese ar išgyvenant stiprų skausmą.

Pirma, turi laisvę rinktis – būti aukos vaidmenyje ar ne. Aukos vaidmuo yra labai pavojingas, čia daug savigailos, vedančios į klampias tamsumas. Kuomet kenčiant norisi klausti: „O kodėl man?“, „Už ką man?“ – Lucy siūlo šitą procesą stabdyti klausiant: „O kodėl ne man?“ Šis klausimas supurto, pažadina klausiantįjį. Juk iš tiesų pasaulyje nuolat vyksta sudėtingi, sunkūs dalykai.

Antras dalykas, kuriam ryžtis nelengva, tačiau gydanti galia neįtikėtina – dėkingumas. Tyrimai leidžia dėkingumą vadinti „natūraliu antidepresantu“. Reguliariai praktikuojant dėkingumą mūsų smegenyse išskiriami dopamino ir serotonino neurotransmiteriai, kurie susiję su mūsų jausmais, pozityvia savijauta. Reguliariai dėkodami mes save gydome. Lucy savo liudijimu pabrėžia, jog visada yra už ką padėkoti. Ji yra dėkinga už tai, kad dukra žuvo vietoje. Juk galėjo ilgai kankintis arba pakliūti į komą, tuomet artimieji būtų patyrę dar didesnę kančią ir nežinią.

Trečiasis Lucy įvardintas dalykas – ne pasyvus buvimas gedėjimo procese, kai tartum plaukdamas laivu leidiesi nešamas srovės, bet aktyvus buvimas, vairuojant tą laivą. Tai dažiausiai vyksta per sąmoningą sprendimų priėmimą situacijose, kuriose gali rinktis. Čia galima pasinaudoti klausimu: „Tai, ką darau, man padeda, ar žlugdo?“ Jei nuoširdžiai užduosi sau šį klausimą, tavo paties vidus labai greitai leis suprasti atsakymą. Lucy sako: „Klausiu savęs, ar dukros nuotraukų žiūrėjimas man padeda ar žlugdo? Vidus sako – žlugdo. Tuomet nežiūriu, kol neatėjo laikas. Ar dalyvavimas žmogaus, sukėlusio avariją, teisme šiame etape man padės ar sužlugdys? Sužlugdys. Tuomet neinu.“ Net būdami didžiulėje kančioje šią laisvę pasirinkti mes turime.

Atjauta – meilės kenčiančiam,

jo kančios supratimo ir nuoširdaus noro

palengvinti skausmą išraiška.

Kokia svarbi mūsų laisvė, net tuomet, kai, rodos, esame apriboti, net įkalinti savo skausmo, savo kančios…

Dažnai prisimenu Aušvicą išgyvenusį austrų psichiatrą, neurologą, logoterapijos kūrėją Viktorą Franklį. Pasak jo, „iš žmogaus stovykloje galima atimti viską, tik ne paskutinę žmogišką laisvę – priimti vienokią ar kitokią nuostatą į duotąsias aplinkybes“. Skausmas gali mus labai riboti, varžyti, kankinti. Žodžiai „išsaugoti viltį“ kančios kontekste gali skambėti labai banaliai, pabandykite tai pasakyti žmogui, kuriam labai skauda. Bet kai išgirstame, kad išgyvenusiems dideles tragedijas, pavyzdžiui, holokaustą, tą pragarą pereiti padėjo būtent viltis ir prasmės paieškos, žodžiai įgyja kitą svorį. V. Franklis rašė apie du įkalintus vyrus, kurie prisipažino, kad daugiau nebegali ir planuoja nusižudyti. Besikalbant apie prasmę abiejų žmonių pasirinkimai pasikeitė. Vienas iš tų vyrų buvo pradėjęs rašyti svarbų mokslinį darbą, kuriame niekas negalėjo jo pakeisti. Jis suprato, kad jei mirtų, visas tas įdirbis pradingtų. Kitas žinojo, kad kažkur laukia jo vaikas – ir tai buvo prasmė išgyventi. Taigi, įprasminimo motyvas labai svarbus, kaip ir klausimai: apie ką kalba šis skausmas? Kokia jo prasmė? Kokia prasmė šį skausmą tverti?

Šie klausimai, rodos, labai paprasti – tiesiog pažvelgi iš kitos pusės ir jau gali judėti į priekį. Tačiau dar lengviau – įsijausti į aukos vaidmenį ir apsigyventi savo tamsumoj… Įsiminė neseniai skaityta Irenos Veisaitės mintis, jog sergant „svarbiausia neturėti ligonio sąmonės. Kai pradedi galvoti apie save kaip apie ligonį, kai manai, kad nebegali to ar ano, iš karto užsidarai ligonio kiaute. Tada būna labai sunku pasveikti.“ Kaip išvengti to užsidarymo ligonio kiaute, neįsijausti į aukos vaidmenį?

Kai įsijauti į aukos vaidmenį, galvodamas „kodėl man taip blogai…“, „kodėl būtent man“, „gyvenimas man neteisingas“, smengi į klampumas. Tačiau susidūrę su skausmu galime siekti išlikti savo gyvenimo autoriai. Taip, man skirta kančia, ir ką su tuo galiu padaryti? Skausmas leidžia patirti savo pažeidžiamumą, suprasti, kad mūsų būtis yra ribota laike. Skausmas ir kančia iš tiesų kviečia žmogų ieškoti atsakymų į labai svarbius gyvenimo klausimus: kaip aš gyvenu? O kodėl taip?

Marek Piwnicki nuotrauka iš Unsplash

Dirbome su daug pasiekusia moterimi, kuri netikėtai išgirdo nepagydomos ligos diagnozę. Ši liga padėjo jai atpažinti, kad lig tol visi jos gyvenimo pasirinkimai buvo labai inertiški: moteris buvo gabi, jai viskas sekėsi, tad ir rinkosi tai, kas saugu ir finansiškai stabilu. Taigi, ta moteris tiesiog ėjo ir nemažai nuėjo. Staiga – liga, didelis skausmas ir klausimas: ar esu laiminga ten, kur esu? Atsakymas buvo labai aiškus… Ši moteris turėjo drąsos sustoti, įsiklausyti į tai, ko iš tiesų nori, o ko ne, ir pradėjo keliauti visiškai nauja kryptimi, kur visi jos gebėjimai bei asmeninės savybės taip pat nuostabiai sužydo. Taigi, liga jai buvo dovana, dėl kurios gyvenimas iš visiškai intertiško tapo sąmoningu.

Priimti ligą – rimtas iššūkis ne tik sergančiajam, bet ir jo artimiesiems. Labai dažai artimieji mėgina išreikšti savo meilę, gailestį, tačiau tuo sukelia net priešingus jausmus. Kaip būti šalia sergančio, kenčiančio artimo žmogaus?

Kai išgyveni skausmą, labai sunku prisileisti artyn kitą žmogų dėl vidinio dirglumo ir jausmo, kad iš tiesų, nors supratingai linksi, tavęs nesupranta, nes skausmas yra labai subjektyvus, tuomet gali kilti ir pyktis.

Būti šalia sergančiojo – tikrai didelis iššūkis. Kai žmogui, kuris mums brangus, skauda, patiriame labai daug jausmų: nerimą, baimę, bejėgystę. Tampame tikrais kito kančios liudytojais. Tuomet gali būti sunku atrasti tarpusavio bendrystę, artimasis pas sergantįjį, kuris ir taip patiria skausmą, ateina, atsinešdamas sunkius savo išgyvenimus.

Artimiesiems reikėtų įsivardinti savo jausmus. Svarbu išmokti skirti atjautą nuo gailesčio. Pastarasis sukuria nujaučiamą pranašumo poziciją, kai artimasis žvelgia į kenčiantįjį kaip į esantį prastesnėje situacijoje už save. Dėl to kenčiantys asmenys gailesčio nenori, nepriima. Atjauta – meilės kenčiančiam, jo kančios supratimo ir nuoširdaus noro palengvinti skausmą išraiška. Artimieji turėtų atsisakyti vertinimo, skausmo matavimo viena liniuote. Skausmas yra labai subjektyvus, jo slenksčiai – skirtingi. Yra itin jautrių žmonių, kurių skausmo slenkstis labai žemas.

Be to, artimiesiems svarbu įsiklausyti. Jei paklausei, kaip kitas jaučiasi, turėk drąsos išgirsti atsakymą. Jei neišklausome iki galo, kaip užsimegs tas artumas, kuris gimsta per supratimą?

Liga, skausmas moko paprašyti pagalbos. Tai gana ryškiai atsiskleidžia priklausomybės ligų paliestų žmonių ir jų artimųjų gyvenimuose. Kol priklausomybe sergantis asmuo kartoja „viską galiu pats“, tol tęsiasi savęs naikinimas, laviravimas ant Gyvenimo ir Mirties lyno. Priklausomų asmenų artimieji kenčia gilų dvasinį skausmą, bejėgystę, sukasi užburtame rate, kartodami „jeigu ne aš, tai…“, „kokia dar pagalba, kai aš pats jau tiek visko išbandžiau“. Pokyčiai, sveikimas prasideda išdrįsus paprašyti pagalbos. Neretai šį lūžio momentą ženklina skausmas ir kančia, kai žmogus supranta, kad daugiau taip gyventi nebegali.

Skausmas sukuria augimo galimybes ne tik sergančiajam, bet ir jo artimiesiems. Pamenu, sykį pavėžėjau pakelėje automobilius stabdančią moterį. Ji pasidalino, jog slaugo nepagydomos ligos kamuojamą sūnų. Moters veide bei kūne matėsi nuovargio palikti pėdsakai, tačiau akys buvo gilios, šviesios. Išlipdama moteris atsisveikino Pauliaus Širvio eilėmis: „Aš didelius lobius valdau. Turiu savo džiaugsmą. Turiu savo skausmą. Ateik, – dovanosiu ir tau.“

Dar vienas klausimas, kurį norisi paliesti – psichosomatinis skausmas kaip dvasinio skausmo išraiška…

Psichosomatiniai sutrikimai mums kalba: jaučiame skausmą, o patologijos nustatyti nepavyksta. Neišjausti, paneigti jausmai, patirtos psichologinės traumos, mūsų dvasinis skausmas išsiveržia per kūno skausmą. Kai kurie praktikai tvirtina, kad daugelio ligų priežastys yra psichologinės. Pavyzdžiui, gydytojas Gabor Mate bei psichoterapeutė Alice Miller, analizuodami garsių žmonių biografijas bei savo klinikinės praktikos atvejus, nurodo, kad dvasinis skausmas įvairiomis formomis gali virsti kūno skausmu per autoimuninės sistemos ligas, onkologiją ir kitus labai rimtus susirgimus. Iš savo darbo praktikos pastebiu, kad psichosomatika neretai ištinka priklausomų asmenų artimuosius. Jie taip akivaizdžiai savęs nenaikina, kaip priklausomybe sergantys, tačiau nuolat kenčia gilų dvasinį skausmą.

Su viena moterimi darbavomės ties nuolankumo tema. Kalbėjome apie nuolankumą priimti tai, ko pakeisti negali, apie atleidimą. Ji kentėjo psichosomatinius skausmus keliuose. Moteriai buvo atlikta daugybė medicininių tyrimų, o priežastis liko neatrasta. Ėmiau galvoti apie kelių ir klūpėjimo kaip nuolankumo išraiškos sąsają. Kai tu negali galvos nuleisti ir atsiklaupti, patys tavo keliai ima kalbėti apie tai, ko tau reikia, kur iš tiesų ieškoti išgijimo…

Rizikinga norėti greitai pasiimti skausmo dovanas.

Reikia jų siekti ir kas duota – iškentėti.

Dirbome su kita moterimi, kuri patyrusi psichologinių traumų, pakeitė daug dalykų gyvenime, siekdama nesusidurti su anksčiau patirtomis grėsmėmis. Bet tam, kad tai padarytų, ji išsižadėjo pati savęs, pasirinko tai, kas ne jos, ne apie ją. Ilgainiui šią moterį ėmė varginti pėdų skausmai, kuriems kilti nebuvo jokių objektyvių priežasčių. Susikurtas saugumas buvo perteklinis, jo kaina tapo nepakeliama. Tai labai simboliška: kai tampi pasiruošęs eiti tolyn, net pėdos prabyla: „eik, eik“.

Dažnai sakoma: „Kovoju su liga…“ Kokia pozicija yra tinkamesnė – susitaikyti su savo diagnoze, skausmu, priimti tai, ar kovoti ir priešintis?

Ligos mus tiesiog ištinka. Kiekvienas žmogus susirgęs viliasi išgyti ir gyventi taip, kaip anksčiau. Kartais, jei liga nepagydoma, tai tampa neįmanoma. Išgirdus nepagydomos ligos diagnozę neretai viskas susiplaka į vieną debesį. Tokiais atvejais labai svarbu atskirti, ką pakeisti įmanoma, o ko ne. Sveikstantys nuo priklausomybių asmenys ramybės, stiprybės ir vilties semiasi kalbėdami Ramybės maldą: Dieve, suteik man ramybės susitaikyti su tuo, ko negaliu pakeisti; drąsos keisti, tai, ką galiu pakeisti, ir išminties tą skirtumą suprasti.

Tenka priimti diagnozę, susitaikyti su faktu, kad gyvenimo be ligos nebus, bet yra ir daugybė dalykų, kuriuos gali pakeisti. Lėtinės ligos atveju žmogui svarbu žinoti, ko jis gali tikėtis, kas jo laukia. Reikia susipažinti su liga. Faktas – bus sunku. Tačiau supurtydama žmogaus pasaulį nepagydoma liga neatima iš jo gyvenimo čia ir dabar. Su dauguma nepagydomų ligų – ŽIV, cukriniu diabetu, išsėtine skleroze, priklausomybėmis ir kt. – galima gyventi. Negalima pagydyti, bet galima kontroliuoti ligą. Svarbu prisiimti atsakomybę už savo ligą: ką turiu daryti, kad galėčiau ją valdyti? Ką turiu keisti savo gyvenime? Kur manosios kančios prasmė? Nyčė yra pasakęs, kad tas, kuris turi kam gyventi, ras būdų kaip.

A. Alekseičikas sako: „Gyvenimą reikia priimti ir viską, kas mums duota, iškęsti, keičiant save ir lėtai bręstant.“ Tie dalykai, kurių negalime pakeisti, kviečia mus keisti save pačius.

Kaip galime patys sau pagelbėti, kentėdami skausmą ar išgirdę bauginančią ligos diagnozę?

Turime pažinti savo skausmą, ištikusią ligą. Kuomet žinai, su kuo susidūrei, gali ieškoti pagalbos. Yra daugybė skausmo valdymo technikų. Nemedikamentinės technikos apimtų dėmesio nukreipimą, įvairius kvėpavimo pratimus, meditacijas, raumenų atpalaidavimo, dėmesingu įsisąmoninimu (atida) grįstas praktikas, gydomąjį masažą, akupunktūrą, įvairius fizinius pratimus ir kt. Esama specializuotų skausmo klinikų, kur sprendimų padeda ieškoti įvairių sričių specialistų komandos. Tokią kliniką turime ir Lietuvoje.

Be to, savitarpio pagalbos grupės gali atliepti į daugybę kenčiančio asmens poreikių. Jose galima pajausti, kad kiti išties supranta, mat patys yra susidūrę su labai panašiomis patirtimis. Šiose grupėse galima išgirsti naudingų įžvalgų, kaip sprendžiami vieni ar kiti sunkumai. Ir svarbiausia, galima gauti paramą. Svarbu pasirūpinti savo psichologine savijauta, dvasiniais poreikiais. Ligas, skausmą siekiame suprasti, paaiškinti remdamiesi biopsichosocialiniu-dvasiniu modeliu, tad ir kentėdami turėtume ieškoti pagalbos ne tik savo kūnui, turėtume atpažinti, įsivardinti savo psichologinius, socialinius bei dvasinius sunkumus ir poreikius. Čia gali padėti psichologai, psichoterapeutai, sielovadininkai.

Kartais žmonėms tenka patirti nuolatinius skausmus. Dažnai skausmas vertinamas ir pagal tai, kiek jis kenkia gyvenimo kokybei. Pamenu vieną epizodą, kai dėl migrenos man siaubingai skaudėjo galvą, bet prisiverčiau nueiti į bažnyčią ir ten įvyko labai gražus susitikimas. Grįžusi sėdėjau sode ir drauge su didžiuliu fiziniu skausmu jaučiau dar didesnį dvasinį džiaugsmą. Tuo metu mano gyvenimo kokybė buvo labai aukšta… Taigi, kyla klausimas: ar tikrai skausmas mažina gyvenimo kokybę ir gyvenimas kenčiant yra mažiau vertingas už įprastą?

Reikia atkreipti dėmesį į tai, kaip mes suprantame gyvenimo kokybę. Mokslininkai pateikia ne vieną apibrėžimą, bendrai sutariama, kad gyvenimo kokybė aprėpia daugelį žmogaus gyvenimo matmenų, tokių kaip fizinė sveikata, psichologinė savijauta, ekonominė gerovė, socialinis gyvenimas, santykiai, savarankiškumas (turint omenyje, galėjimą nepriklausyti nuo kitų), religiniai įsitikinimai ir galimybės patenkinti dvasingumo poreikius… Pasaulio sveikatos organizacija gyvenimo kokybę apibrėžia kaip individo vietos gyvenime suvokimą, priklausantį nuo kultūros, kurioje individas gyvena, jo vertybių sistemos, tikslų, vilčių, normų ir interesų.

Matome, kad gyvenimo kokybės samprata apima tiek negatyvius, tiek pozityvius žmogaus funkcionavimo aspektus. Negatyvius aspektus gali iliustruoti sveikatos nebuvimo požymiai, pavyzdžiui, depresijos ir nerimo sutrikimams būdingų simptomų pasireiškimas. Kai kurių tyrimų duomenimis, depresija yra būdinga apie 3–5 proc. populiacijos, bet jei žvelgtume į lėtinį skausmą patiriančių žmonių imtį, nuo depresijos kenčia 35–45 proc.

Pozityvius funkcionavimo aspektus iliustruoja pasitenkinimas gyvenimu, psichologinė gerovė ir pan. Daugelio tyrimų rezultatai rodo, kad skausmas neigiamai veikia ir šias sritis.

Marek Piwnicki nuotrauka iš Unsplash

Negalima būtų tvirtinti, kad skausmas neveikia gyvenimo kokybės neigiamai, tačiau reikėtų atsižvelgti į tai, kurioje skausmo kelionės „vietoje“, kuriame taške būdamas žmogus savo gyvenimo kokybę vertina. Ši sudėtinga kelionė nevyksta tiesia linija. Kai ištinka skausmas, jis priklausto visą kenčiančio žmogaus dėmesį, veikia jausmus, mintis, elgesį. Jei tai būtų spektaklis, skausmas įkūnytų pagrindinį veikėją. Prireikia laiko, kol su skausmu ar ir su nepagydoma liga susipažįsti, sužinai, kaip su ja būti, kaip valdyti. Užtrunka, kol minėtame spektaklyje pradedi matyti ir kitus veikėjus, vykstantį veiksmą. Kaip ir Jūsų, ses. Faustina, liudijimas, yra begalė žmonių, kurie nesutiktų, kad skausmas ar liga menkina jų gyvenimo kokybę. Puikus to pavyzdys, sveikstantys nuo priklausomybių asmenys. Priklausomybė – labai sunki, nepagydoma liga, tačiau, pasirinkę savo ligą pripažinti, su ja susitaikyti ir gyventi kitaip, asmenys susikuria nuostabius gyvenimus. Išsyk suskamba vieno kliento žodžiai: „Man visai ne gėda alkoholio atsisakyti, kai siūlo. Pasakau, kad savo jau išgėriau ir jums nerekomenduoju. Priklausomybė iš manęs atėmė viską, bet dabar, kai pagalvoju, ir nepalyginamai daug davė.“

Šis klausimas apie gyvenimo kokybę siejasi su augimo galimybe. Taip, skausmas ir kančia sukuria ribotumus, negaliu imtis tų darbų, veiklų, kurių imdavausi anksčiau, arba tai daryti tampa kur kas sunkiau, gal turiu iš esmės keisti savo gyvenimą, daug ko atsisakyti. Kita vertus, pagrindinis klausimas: kaip tu būni su tais ribotumais? Ką iš jų pasiimti? Išgyventas skausmas iš tiesų labai daug mums duoda.

Kai pažįsti tikrą skausmą, gauni dovaną atjausti kitą, tavyje auga empatija. Skausmo patirtis brandina. Tavo žodžiai įgyja daugiau svorio. Tai – augimo galimybės, kurių iš pradžių pats žmogus gali ir nepastebėti.

Esu girdėjusi daug liudijimų apie tai, kaip susirgus rimta liga, kenčiant, kardinaliai pasikeičia žmogaus požiūris į daugelį dalykų, gyvenimo prasmės suvokimas, santykiai su artimaisiais, vertybės, net atsivėrimas Dievo gailestingumo patirčiai…

Tokią kelionę matome ir Jurgos Ivanauskaitės „Viršvalandžiuose“, kur daug kalbama apie skausmą, bet drauge čia labai daug šviesos, sakralių patirčių. Ji rašo: „Galiu jausti dalelę Dievo, ranka liesdama medinę spintelę prie lovos.“

Vis dėlto tai nėra lengvai nukeliaujamas kelias, būtinai greitai padovanosiantis gilias įžvalgas, dvasingumo, laimės patirtį, artumą santykyje su kitais. Skausmas yra kvietimas leistis į kelionę. Kelionė sunki, kartais gali atrodyti nepakeliama, keliautojas nežino, kiek ilgai ji tęsis. Svarbu eiti ne vienam, atrasti, kas gali pagelbėti, palydėti, ir kam tu pats gali būti pagalba.

Jei dar neatradai savo skausmo prasmės bei augimo galimybių, jei jauti, jog dar esi tamsoje, nesi nei blogas, nei nevykęs. Kelionė tokia. Rizikinga norėti greitai pasiimti skausmo dovanas. Reikia jų siekti ir kas duota – iškentėti. Panašumų galima įžvelgti su atleidimo procesu. Kuomet siekdami atleidimo dovanų – palengvėjimo, išsilaisvinimo,– norime kuo greičiau nueiti šį kelią, tačiau nelegalizavę, neišreiškę savo jausmų, neišbuvę skausme, galime lengvai apsigauti ir nusivilti.

Kalbino Faustina Elena Andrulytė, SF

Žurnalas Kelionė 2021 m. Nr. II

One Comment