Pabaiga. Paskutinis tekstas apie Vėžį. Ar viską pasakiau?
Ne. Neįmanoma visko išpasakoti, nors ir kaip stengiesi. Pirmą tekstą parašiau ištikta šoko, negebėdama suvaldyti užplūdusių emocijų. Paskutinį – suvokusi, kad ar karas, ar maras, ar vėžys – vis tiek gyvenimas teka savo vaga, o tu iš jo gauni tai, į ką sutelki dėmesį. Man iš to laikotarpio liko juokas, šviesa ir meilė. Ir daug, daug, daug gerumo. To linkiu ir Jums, visą tą laiką buvusiems su manimi.
***
Mirė Džilda.
Žiūriu į pirmą ir paskutinį mūsų selfį – kaip dvi katės, prisilaižiusios grietinėlės, žiūrim viena į kitą ir juokiamės. Tooooookios patenkintos gyvenimu ir viena kita, iš tikrųjų prisirijusios „Draugystės“ pyrago, susitikusios po daugel metų nesimatymo, per porą valandų apkalbėjusios prabėgusį gyvenimą… Pirmame kurse gyvenom vienam kambary. Dalinomės teptukais, šaukštais, bernais… Ir juokėmės. Ypač Džilda. Visas kiemas ir bendrabutis skambėdavo nuo jos juoko. Nebuvo nė vieno, kas nenorėdavo jos patampyti už ilgų, storų, geltonų kasų… Selfyje – viena su skrybėlaite, chemijos nugraužtais plaukais. Vėžininkė. Kita – nusirėžusi savo kasas, vis padejuojanti apie skaudamą nugarą. Išsiskirdamos apsikabinom stipriai stipriai. Ji pažadėjo už mane pasimelsti. Ir išsiskirstėm po savo gyvenimus.
Tai buvo lygiai prieš metus.
Šiandien ją laidoja, o aš sėdžiu prie kompiuterio, braukiu nevaldomas ašaras, į tarpus šnabždu „amžiną atilsį duok mirusiai…“ ir rašau.
Kodėl ne laidotuvėse?
Todėl, kad tuoj važiuosiu į Klaipėdą tyrimams, nes galbūt į mane įropojo kitas vėžys ir graužia kepenis.
Tikriausiai nereikia sakyti, kad Džildą suėdė vėžys. Iš jos beliko tik kaulai ir oda. Ir tikėjimas, kad pasveikusi pakeis darbovietę, bus lengvesnis darbas ir tada jau viskas bus gerai. Apie tai ji kalbėjo likus mėnesiui iki mirties. Bendramokslei.
Ji tikėjo, kad pasveiks. Kai jau nebepakildavo iš lovos, ji tikėjo, kad pasveiks.
***
Aš netikėjau, kad sergu. Nei kai leido nuodus, nei kai vežė į operacinę, nei kai kasdien laksčiau švitintis. Aš buvau sveika. Ir dabar esu sveika, tik kažkoks nesusipratimas buvo manyje guzelio pavidalu, o dabar kažkoks nesusipratimas kepenyse, kuris nepatinka gydytojams, ir jie mane vis tyrinėja. Toks jų darbas.
O mano darbas – gyventi. Kiekvieną dieną. Iki pat mirties. Ir tikriausiai ne nuo Vėžio.
Bičiuliai ir pažįstami, žinantys mano diagnozę ir laikas nuo laiko užsukantys pasėdėti galerijoj ant raudonosios kėdės, turi priežodį – „Na, tu tarp mūsų sveikiausia…“
Taip ir yra, nes visiems vis ką nors skauda – ranką, koją, galvą, skrandį, – ir vėl nuo pradžių.
O man nieko. Dešinė, sudegintoji, pusė dar yra jautresnė, kartais pažeisti audiniai niežti taip, kad norisi ranką pakišti po oda ir pakasyti, bet nekišu, o tik švelniai paviršių pakrebždenu nagais, ir tiek tos bėdos. Jei niežti, reiškia gyja. Kas dar? Ranka? Ranka neskauda, jei nepradedu dirbti nesąmonių. Nesąmones darau vis rečiau. Vėžys moko galvoti. Ir išsisukti iš padėties.
***
Kai paprašo padėti supakuoti keturis šimtus maišelių su bandelėm kalėdiniam vakarėliui, sutinku nemirkčiodama. Ko čia mirkčiot? Keturios bandelės į maišelį, maišelis į dėžutę, ir vėl keturios bandelės… Po kelių minučių dešinę ranką vos juntamai ima mausti: dar nesuprantu, kurią vietą, bet pasąmonėje ima ryškėti kelių puslapių mano negalios aprašas… To negalima, to, to, to… Suglaudžiu rankas ir pasižiūriu, ar dešinė ne storesnė, ar netinsta. Naujas įprotis, atsiradęs iš baimės, kai pašalino kelis limfmazgius ir prigąsdino, kad ranka tins. Ne, netinsta. Negerumą rankoje jaučiu, o darbą padaryti reikia. Dantis sukandus nedėliosi bandelių lyg per karą, o paskui savaitę čiučiuosi ranką, vaizduodama didvyrę… Prieš ką? Prieš save? Tokių herojų nevertinu, gailesčio jiems nejaučiu, nes tiesiog manau, kad jie yra durniai, o durnių ir bažnyčioj muša. Ne aš tai sugalvojau. Bet ir nemojuosi moterims po nosim savo invalido pažymėjimu po kelių maišelių supakavimo… O tada ir pradedi galvoti. Teisingai. Viską imu kaire, o dešine tik prilaikau maišelį. Ir vilkas sotus, ir avis sveika.
Pastebiu, kad vis daugiau situacijų, kai šiek tiek pamąsčiusi išsisuku iš padėties. O kartais jau ir nemąstydama.
***
Į galeriją įkiša galvą senas bičiulis fotografas:
– Kodėl nedarysi Karklėj parodos?
– Todėl, – sakau. – Nenoriu. Tiesiog neįdomu. Nusibodo tąsytis pirmyn atgal su paveikslais.
– O man sakė, kad sergi, – kažkaip keistai numykia.
– Sergu? – išpučiu akis, negalėdama suvokti, apie ką čia.
– Ir aš sakau, kad nusišnekėjo. Gerai atrodai…
Ir išeina kraipydamas galvą. Tik tada suvokiu, kad jis kalbėjo apie Vėžį, o aš naivuolė pagalvojau apie gripą, slogą ir kitas rudens negandas. Aš taip natūraliai nustebau, kad jis tikrai pagalvojo, jog čia kažkoks nesusipratimas, juk mane mato dažnai – kai ateina apsipirkti, taip ir užsuka paplepėti. Tikrai būtų pastebėjęs…
Tikrai?
***
Po šio pokalbio suvokiu, kad mano mintyse Vėžio nelikę nė kvapo. Jo yra mažiau nei tada, kai dar nesirgau, kai skaitydavau straipsnius apie Vėžį ir antraštes, besistengiančias sukelti kuo daugiau siaubo. Tada Vėžio manyje buvo daug. Ir baimės. O jeigu ir aš susirgsiu? Kas tada? Ką darysiu? Kaip ištversiu?
Neuždavinėk Visatai kvailų klausimų, nes gausi atsakymą.
Gavau.
Taip puikiai parodė, ką darysiu ir kaip ištversiu. Ir tai buvo kur kas paprasčiau, nei gyventi amžinai gąsdinamai. O kiek žmonių paveikti baimės taip ir nebeatsitiesė, nes kaip bemąstytum, visos ligos prasideda mintyse. Pasąmonės lygmenyje. Kai atsuku savo gyvenimo juostą, aiškiai matau, kaip many gyveno Vėžio baimė. Apdangstyta, prislopinta. Ir taip ne vienus metus.
***
Už tai dabar ramiai skaitau visus tuos straipsnius ir puikiai matau, kur spalvos patirštinamos, kur trokštama pagąsdinti, kur bandoma sukelti gailestį, kur manipuliuojama jausmais, kur norima prastumti vaistus ir gauti pelną, o kur tiesiog rašomos nesąmonės. Išsamių, rimtų, mokslinių straipsnių apie Vėžį mūsų spaudoj nėra. Nes jų nereikia.
Kodėl prie straipsnių apie Vėžį dedamos nuotraukos būtinai plika galva arba pilka skarele? Ar vėžio siaubas tik toj plikoj galvoj? Kodėl nepaveiksluoja mano atžėlusios ševeliūros? Tai taip pat vėžio gydymo pasekmė – atžėlė dar daugiau, storesni ir banguoti. Bet tokia nuotrauka niekam nekels nei užuojautos, nei baimės. Nieko nesugraudinsi, nupaveikslavęs tą kupetą plaukų, nes jų tiek daug, kad nė vieno nepalieka abejingo – kokie tavo plaukai, kokie tavo plaukai… Prieš norint turėti, reikia prarasti.
Aš netikėjau, kad sergu.
Nei kai leido nuodus, nei kai vežė į operacinę, nei kai kasdien laksčiau švitintis.
Aš buvau sveika. Ir dabar esu sveika.
Taip, vėžys klastinga liga. Bet tik liga. Kaip ir daugelis kitų. Plaučių uždegimas taip pat klastingas…
Šalutiniai vėžio gydymo poveikiai ne iš maloniausių. Gal dar baisesni už pačią ligą.
Po to skaitalo, kurio prisiskaičiau iki sąmonės netekimo, suvokiau, kad tie penkeri metai yra riba, per kuriuos Vėžys gali atsinaujinti, bet gali ir neatsinaujinti. Visi gydytojai kaip užsukti kartoja – „penkeri metai, penkeri metai…“ Kaip užkeikimas. Kodavimas, kad penkerius metus atlaikytum. Sykį sėdėjau vienoje palatoje su moterimi, kuri penkerius metus sąžiningai gėrė vaistus, o dabar jai leido chemiją, nes… ji patikėjo tais pažadėtais metais. Pasąmonėje nusibrėžė ribą. Iki jos ir gyveno.
***
„Apskaičiuota, kad prevencinis 1 tūkst. didelės rizikos moterų gydymas galėtų užkirsti kelią 29 krūties vėžio atvejams ir 9 mirtims nuo krūties vėžio“, – tą tekstą nupyliau iš vieno straipsnio. Kaip bežiūriu į tuos skaičius – jie manęs neįkvepia ir nenuteikia optimistiškai. 1000 ir 29. Galėtų. Ką reiškia „galėtų“? Tai reiškia, kad negali.
Todėl ilgai kraipiau galvą, skaičiau apie tos vienos vakare geriamos tabletės sukeliamus šalutinius poveikius, bandžiau įsiklausyti į savo pojūčius, potyrius ir vėl skaičiau. Taip ir yra – nuo jos gelia sąnarius, naktį jaučiu, kaip kilnoju kojas, nes maudžia ir visaip negerai, taip, pila prakaitas, šlykštus, lipnus, net dilgčioja oda, atsirado keistas niežėjimas, silpnėja regėjimas, nebematau nei su akiniais, nei be akinių… Gali išopėti gimda, atsirasti cistos ir t. t. Taip rašoma informaciniame lapely… Viso to dar nepatyriau, todėl negaliu nieko tvirtinti. Dar gali būti depresija, nuotaikų kaita… Po penkerių metų būsiu visa užsidepresavusi. Ar man to reikia? Ar man reikia penkerių metų skausmingo ir depresinio gyvenimo?
Tikrai ne.
***
Ir vieną dieną, nuskambėjus signalui, kad laikas gerti tabletę, jos neišgeriu. Kitą dieną taip pat. Viduj krebžda nerimas, kad gal blogai darau, gal vis dėlto reiktų gerti…
O po to įsiklausau į savo vidinę tylą ir prisimenu, kiek esu negėrusi prirašytų antibiotikų, hormoninių tablečių, sirupų nuo kosulio ir dar visokio velnio. Ir kaip matot – gyva.
Jei nesugebi pabūti savo tyloje, tampi marionete,
vykdančia kitų užgaidas, įgyvendinančia svetimus sprendimus.
Dar šiek tiek paplūduriavusi savo tyloj, nusiimu visas kaltes ir baimes, kas bus, jeigu bus, aiškiai pasakau sau, kad bijodama išvengti Vėžio atsinaujinimo, nedarkysiu organizmo taip, kad reikėtų pradėti ryti vaistus nuo sąnarių skausmo, nesioperuosiu gimdos ir penkerius metus nevaikščiosiu apspangusi nuo antidepresantų. Kam man toks gyvenimas? Kam man tokie sušikti penkeri metai?
***
Nuspręsta. Tabletės nebegeriu.
Ar pasakysiu gydytojai?
Dar nežinau.
Kai savo sprendimą pasakau vyrui, jo veide pamatau šmėkštelint baimę, nerimą ir dar kažką. Trumpam. Paskui sako:
– Aš gerbiu bet kokį tavo sprendimą.
Ačiū jam, kad nekapsi ant smegenų.
Artimiesiems sunkiausia. Tiesiog jiems sunkiau negu sergantiems.
Bent jau mano atveju. Nes mačiau, girdėjau ir viską supratau. Kaip sugebėjau, taip stengiausi palengvinti jų dalią. Gyvenau taip, kad jie užmirštų šalia turintys MIRTINĄ ligonį. Atrodo, pavyko. Kartais imu įtarti, kad jiems atrodau nemirtinga.
***
Sukam su dukra aikštelėje ratus, nes nerandu, kur pastatyti mašiną.
– Gal reikia į invalidų vietą? – burbteliu nepatenkinta, nors kažkodėl ten statyti visai nesinori.
– Bet tu – ne invalidė, – sako dukra.
– Ar pažymėjimą parodyti? – juokiuosi. – Gal tau paskaityti, ko negaliu daryti?
– Bet tu viską darai…
– Viską… – sakau, ir randu vietą mašinai.
***
Ne viską darau. Tik nedemonstruoju savo negalios, nes ji nėra tokia didelė, kad visus šokdinčiau. Man nereikia nei gailesčio, nei užuojautos, nei palaikymo, nei supratimo. Didžiausias palaikymas – kai su tavimi elgiasi kaip su normaliu žmogumi ir patyliukais nerauda į tave žiūrėdami. Esu be galo dėkinga mamai, kai suvokdama, jog po operacijos daržo jau nekasinėsiu, pavasarį paklausė, ką ir kur norėčiau sodinti. Bet kai nieko gero nesurezgusi pasakiau, kad kas išaugs, tą ir rasiu, mama numojo ranka ir daugiau su manim nesikonsultavo. Ką išaugino, tą nuėmė, ką nuėmė, tą užkonservavo. Valgau ir dėkoju jai, nes nė karto nesudejavo: „vargšė mano dukrelė, serga nepagydoma liga… vai, vai, vai…“ Tiesiog sutvarkė mano daržą be dejonių ir rypavimų. Mano daržas šiais metais blizgėjo kaip niekad. O kaip bus kitais? Kaip Dievas duos. O Dievas duos.
Jei ne mama, ką būčiau dariusi? Būčiau turėjusi pagalvoti. Nes išeitis yra. Išeitis yra visada. Jei jau nieko nebūčiau sugalvojusi, gamta būtų viskuo pasirūpinusi ir vietoj daržo būčiau turėjusi pievą, kur veši kiaulpienės, žliūgės, garšvos, dilgelės, balandos ir visos kitos piktžolės, kurios yra vaistažolės. Kaip tai pavadinsi – priklauso nuo tavo žinių. Ir ką tu sau – nei sėjus, nei ravėjus, turiu vaistažolių sodą. Gal kada nors taip ir padarysiu?
***
Kai dienos sumaišty atrandi laiko ir nugrimzti į savo vidinę tylą, ateina pačios geriausios mintys, patys teisingiausi sprendimai. Iš pasąmonės gelmių iškyla tai, ką kažkada žinojai, bet besimaldamas begaliniam informacijos alase, užmiršai. Tyla yra būtina tavo išgyvenimui. Jei nesugebi pabūti savo tyloje, tampi marionete, vykdančia kitų užgaidas, įgyvendinančia svetimus sprendimus, ir kada nors sustojusi ir praregėjusi naiviai klausinėji: „O kur aš tada buvau? Kur aš?“
Tyla mane gelbsti visuomet. Ji ateina bet kuriuo metu ir į bet kurią vietą, reikia tik mokėti ją pasikviesti. Tyla mane užklupo mašinoj, lekiant iš Klaipėdos po švitinimo, kai su siaubu uždaviau klausimą: „O jei sudegins man odą? Jei atsivers žaizdos? Ką daryti?“ Ir tada tyloje iš pasąmonės gelmių atsklido: „Alijošius!“ Grįžusi namo vonioj, kaip kokia laukinė indėnė, paėmusi peilį, nurėžiau alijošiaus lapą, perpjoviau per pusę ir uždėjau ant degančios krūties. Braukiau per sudegintą odą: sultys akimirksniu gėrėsi kaip į dykumą, o lapai akyse sausėjo. Ir taip diena iš dienos visą švitinimo laiką. Oda liko švelni, lygi, be žaizdų ir tik nežymiai patamsėjo. Dėkojau alijošiui ir pasisodinau dar vieną. Nes jis gydo ne tik nudegimus… Kai likimo draugės dejavo, jog joms jau atsiranda žaizdos, kad peršti, ir tuomet klausė, kuo aš tepu, kad maivaus savo lygia oda, tai išgirdusios mano atsakymą, nutaisydavo nepatiklų žvilgsnį. Sakydavo, kad reiks pabandyti, bet vis tiek varydavo į vaistinę, pirkdavo tepalus, toliau dejuodavo, ir tiksliai žinau, kad mano patarimu nepasinaudojo. Net nebandė. Todėl nebedalinu patarimų norintiems tik pašnekėti dėl šnekėjimo. Tokių patarimų davimas – vien energijos švaistymas.
Ir dar – didesnis vaistų pirkimas nereiškia didesnio rūpinimosi savim.
***
Toje stebuklingoje tyloje atėjo mintis užsirašyti priėmimui pas žolininkę. Antrą kartą. Pirmą kartą taip ir nenuvažiavau, nes aplinkos gaudesys neleido susikaupti, ką ir kaip daryti. Tada buvo ligos pradžia. Dabar, kai aplinkinio triukšmo mažiau, atvažiuoju į kaimą už Virvytės, į naujai atstatytą sodybą, įeinu į medžiu ir vaistažolėm kvepiantį namą. Esu pasodinama erdvioj patalpoj ir, kol laukiu žolininkės, galiu pasivaišinti arbata arba džiovintomis vaistažolių šaknelėm. Dėžutėj kaip saldainukai. Kramtau kiaulpienių šakneles ir dairaus aplink. Patalpos pakraščiais sukabintos žolės, šaknimis į viršų, su ant popieriaus lapelių pririštais pavadinimais. Vaikštau, žiūrinėju ir stebiuosi, kiek daug aš jų pažįstų… ir kiek daug jų auga mano darže.
Ko čia atsibeldžiau? Manau žolėmis išsigydyti Vėžį? Ne. Pirmiausia, nenoriu gerti tablečių nuo kraujo spaudimo, todėl bandysiu jį sureguliuoti žolių arbatomis. Pabandysiu, ar veikia. Nes kraujo spaudimą galiu patikrinti kasdien. Jei veikia, gersiu žolę, kuri stabdo auglių atsiradimą. Jei kepenyse yra auglys, jis turi arba išnykti, arba bent jau nedidėti. Daviau sau pusmetį laiko, nes nebenoriu chemijos ir švitinimo, nes jau žinau, kas tai yra. Išbandžiau savimi.
Kiekvienas turim savo tiesą, kiekvienas auginam savo Vėžį.
Tik tu pats gali nuspręsti, kiek jam leisi augti ir kiek jam atiduosi savo gyvenimo.
Atėjusi žolininkė atidžiai manęs išklauso ir paduoda tris ant balto lapo atspausdintus receptus. Tie mišiniai stabdo ar net naikina auglius. Kokį pasirinkti, reikia nuspręsti pačiai, nes niekas niekada tau nieko nepasakys. Visada turi nuspręsti pats. Nusprendžiu. Smulkiai malta vieno augalo šaknis. Pabandysiu, nes šis variantas paprasčiausias. Ir žolininkė, ir aš žinom, kad neužtenka prisipirkti vaistažolių, jas reikia ir vartoti… O arbatas virtis – tau ne tabletę praryti. Nuo kraujospūdžio arbatą išgėriau, nuo auglių – pamiršdavau. Ar padėjo? Ne.
Stebuklų nebūna. Stebuklus turi susikurti pats. Ir susikursiu. Šiek tiek vėliau. Kai baigsis gruodžio sumaištis. Viskam reikia laiko.
***
Kristaus gimimo laukimas, advento metas, turėtų būti rimties ir susikaupimo laikas… Daug kas turėtų būti, bet nėra. Todėl negalėdama susikaupti, nei ramiai ką nors apsvarstyti, kad tas šėlo laikas nebūtų prarastas, triukšmą dar labiau padidinu. Dieną naktį ausys užkištos ausinėmis, o ten į mano pasąmonę daktarai, profesoriai, lektoriai, gyvenimo būdo mokytojai, atradėjai, pasveikėjai, žolininkai pila viską, ką tik netingi. Dar užsiregistruoju grupėse „Išsigydžiau vėžį“, „Gyvenimas sergant krūties vėžiu“, „Išsigydžiau vėžį natūraliai“. Skaitau viską, kas ką parašo. Nė vienas komentaras nelieka nepaskaitytas. Viską siurbiu į save. Be jokios atrankos. Atsirinksiu paskui, kai viskas nutils. Su visu tuo informacijos triukšmu bus taip, kaip su televizoriumi – vieną dieną viską išmesiu. Nebesiklausysiu paskaitų, nebeskaitysiu straipsnių ir nebepilstysiu iš tuščio į kiaurą. Panaikinsiu Vėžį iš savo gyvenimo ir iš sąmonės. Jo neliks. Aš juo nesidomėsiu. Neleisiu vešėti, nes iš to begalinio informacijos srauto supratau, kad niekas nieko konkrečiai apie tą mistinį gyvūną nežino. Kiek yra šnekėtojų – tiek yra nuomonių. O kur tiesa? Kiekvienas turim savo tiesą, kiekvienas auginam savo Vėžį. Tik tu pats gali nuspręsti, kiek jam leisi augti ir kiek jam atiduosi savo gyvenimo.
Aš neduosiu.
***
Taip ruošiuosi savo didžiajai tylai. Kada ji ateis?
Planavau, kad po Trijų Karalių.
Ne.
Vyras praneša, kad išvažiuoja. Palieka mane. Vieną.
Dabar žinau – tyla nusileis, kai jis uždarys duris. Liksiu viena ir tada ateis mano laikas, kurio taip reikia, kurio taip labai reikia kiekvienam, nes tik tyloje gali išgirsti tikrąjį save.
Ar jis būtų mane palikęs, jei nebūčiau susirgusi? Tikriausiai ne. Nes tada būčiau buvusi kita, ta ankstesnė, kuri gyveno ir mąstė kitaip. Kai vyras pasakė, jei aš nenoriu, kad jis išvažiuotų, jis pasiliks, ankstesnioji būtų sakiusi: „Nevažiuok, nenoriu būti viena.“ Dabartinė, perėjusį Vėžį, pasakė – „Tu turi pats nuspręsti.“ Nes dabartinė aš žino, jog sprendimus turime priimti patys. Kad paskui nesigailėtume, jog galėjome pabandyti, bet neišdrįsome. Kad silpnumo minutę neieškotume kaltų – man taip sakė, man taip patarė, taip norėjo… Mano norai neturi daryti įtakos kitų žmonių sprendimams, kaip ir jų norai – maniesiems. Todėl vakarais paraudodavau nosį įkišusi į jo pažastį, o ryte žinodavau – turi išvažiuoti. Jei jam atėjo ta mintis – turi išvažiuoti, nes visi vyrai turi išeiti ir parnešti grobį, kad pasikeltų savo savivertę ir pasijaustų nugalėtojais. Visi vyrai savo laiku turi išeiti kariauti savo karo. Vienokio ar kitokio, nes jei to nepadaro – nebegerbia savęs. Tuomet jų nebegerbia jų moterys, kurioms skirta išjausti savo jausmus – ilgesį, liūdesį, vienatvę, meilę, džiugesį… Tą per vėlai supratau… Bet supratau.
***
Žinojau, kad turiu pakeisti savo gyvenimą. Žinojau, koks jis pilnas netinkamų įpročių, žudančių mane. Bet kaip? Kaip išeiti iš to užburto rato? Kaip, jei taip patogu jame suktis? Juk taip jauku ryte pasivolioti lovoj, kai vyras išveda šunį… Kas čia blogo? Tas, kad vietoj pasivaikščiojimo grynam ore, prasiraitau miegamajame. Kas čia blogo, jei vakare ant pagalvės randu mėgstamiausių saldainių? Tas, kad juos visus suryju. Ir gaunu dar. Kas čia blogo, kad pusryčius atneša į lovą? Tas, kad jais per ilgai mėgaujuos, o po to vėluodama išlekiu į darbą, užmiršusi ką nors įsidėti pietums, ir blaškausi prekybos centre ieškodama, ką čia prarijus. O prarijus – sustoja skrandis…
Ar galėjau šitų mažų malonumų atsisakyti savo noru? Teoriškai – taip. Praktiškai – neįmanoma, nes bandžiau, ir ne kartą, ir vėl grįždavau prie to paties. Per silpna. Galiu guostis tik tuo, kad bandžiau.
***
Kaip, kaip, kaip visa tai pakeisti? Tas klausimas nedavė man ramybės.
Ir tada Dievas priėmė sprendimą, atsiųsdamas mano vyrui mintį – išvažiuoti.
Dievas, susimokęs su vyru, padovanojo tylą ir naują gyvenimą. Kitą gyvenimą. Visom prasmėm.
Neuždavinėk klausimų. Atsakymai kartais pritrenkia.
Tyla atėjo jau kitą rytą išvykus vyrui, kai atsikėlusi nupėdinau nemažą ratą su šunim. Ką aš tikiuosi rasti toje tyloje ir kitame gyvenime? Panacėją nuo Vėžio? Išklausiusi tiek paskaitų, žymių ir nelabai žymių žmonių, peržiūrėjusi nemažai dokumentinių filmų, prisiskaičiusi ligonių nuomonių ir nusiskundimų, supratau – nėra vieno kelio, kuriuo pabėgtum nuo Vėžio. Nėra vieno sprendimo, kuris išgelbėtų nuo mirties. Kiekvieno Vėžys kitoks, kiekvieno kelias kitas, kas tinka vienam, tas netiks kitam. Todėl po tradicinio gydymo esi paliktas vienas, su pažadu, kad Vėžys gali sugrįžti, nes nėra nė vieno gydytojo, kuris pasakytų: „Jūs sveikas. Istorija su Vėžiu baigta.“ Nėra nė vieno, kuris ištartų tuos žodžius. Ir net nėra pinigų, už kuriuos galėtum nupirkti pasveikimą. Jei būtų – turtingieji nemirtų.
Todėl ir neieškosiu to, ko nėra.
***
Tačiau aš žinau, kas yra.
Energija. Gyvenimo džiaugsmas.
Kiekvieną dieną pasitikti spindinčiomis akimis, kiekvieną vakarą užbaigti mintimi apie rytą. Skonis. Gyvenimo skonis. O tam reikia jėgų – fizinių ir dvasinių. Drąsos ir tikėjimo.
Tuo ir užsiimsiu.
Savo tyloje susirikiuoju žinias, kurias įgijau klausydama visko be atrankos, ir tai, kas man priimtina ir suprantama, panaudosiu savo gyvenime. Tie metodai tokie paprasti, kad niekas nepriima jų labai rimtai. Nes didžioji dalis nori tik tabletės – kuo brangesnė, tuo geriau. O judėjimas, kvėpavimas ir šlamšto į save nekišimas – argi tai metodas? Čia juk nieko nuostabaus. Visi tai žino. Yra vienas lektorius, kuris vėžininkams pataria rinkti nuorūkas, plauti grindis arba valyti klozetą. Na, pagal savo išgales, na, žiūrint, kiek žmogus turi jėgų. Ir moteriškės rimtu veidu pasakoja, kaip jos tai daro, ir tai joms padeda. Vėžys traukiasi. Tačiau ne nuo grindų valymo – nuo judėjimo. O pasakyk, kad reikia judėti – tai nežinos, kokia kryptim.
Aš nuorūkų nerinksiu. Keliausiu su šunimi. Vis toliau ir toliau, ir lauksiu pavasario, nes daržas ir gėlynai jau mintyse apsodinti, laistomi ir ravimi. Taip, taip, nesvarbu, kad man sako dešine ranka nieko nedaryti. Netikiu. Nes niekam ta ranka nerūpi. Kai gydytojai pasakau, jog skauda alkūnę, nežvilgtelėjusi į mane, pasakė, kad taip ir turi būti. Juk Vėžys. Juk operacija. O kai bandau paaiškinti, jog ji skaudėjo ir prieš Vėžį, tik mažiau, tai nieko nekeičia. Ir tada suprantu, kad dabar bet kokį mano negalavimą nurašys Vėžiui. Patogi pacientė – viena liga visiems atvejams.
Kažkodėl netikiu, kad išpjovus keturis limfmazgius pažasty, limfa neturi kur nutekėti. Nežinau, kiek tų limfmazgių yra, bet jei kažkam pašalino dvylika, tai man kažkiek jų dar turi būti likę… Todėl karts nuo karto savo limfai sakau: „Turi kur tekėti, tai ir tekėk.“ Ir ji teka. Nes ranka netinsta. Tik atrodo, jog skauda venas. Manau, nuo chemijos. Gydytoja teigia, kad chemija veikia tik dvylika savaičių. Sakau, kad man skauda apatinį šonkaulį ir visa krūtis ištinusi, tai gal spinduliavimas galėjo pažeisti, nes… Ne, sako gydytoja, spinduliavimas veikia taip pat tik dvylika savaičių. Ir, nežinau kodėl, aš jos žodžiais netikiu… Kažkodėl.
Kai visai pasiklystu abejonėse, prieš akis iškyla mane operavusio chirurgo žvilgsnis, kai aš jo paklausiau, ar po operacijos turėsiu ranką. Žvilgsnyje buvo toks nustebimas, jog, atrodė, net nesupranta, apie ką aš kalbu. Visada, kai imu abejoti, įsikimbu į tą žvilgsnį.
Ir dar. Jei kažkas kažkada pasakė ar parašė, jog taip yra, tai dar nereiškia, kad taip yra iš tikrųjų. Gydytoja pasakė, kad prieš dešimt metų buvo manoma, jog sergantiems Vėžiu papildų ir vitaminų vartoti negalima. Dabar manoma kitaip. Dar pridūrė – kai mokėsi, buvo sakoma, jog kepenys neatsinaujina, o dabar aiškiai žinoma, kad jos atsinaujina…
***
Tai kuo tada tikėti?
Savimi. Savo nuojauta. Bet tikroji, išgryninta nuojauta, giluminis tikras žinojimas ateina, kai nebelieka baimės. Baimės paliesti nesugebame protauti, tik bėgam nuo vieno gydytojo pas kitą, nuo vienų vaistinės durų prie kitų ir kramtom, kramtom, kramtom tabletes. Taip sakė viena moteris, sėdėjusi šalia manęs ir laukusi eilėje. „Kramčiau, kramčiau, kol suėdė skrandį. Tada kramčiau kitas, o jų man nebuvo galima, tuomet skrandį išpjovė…“ Norėjau pasakyti, kad liautųsi visokį š… kramtyti, bet patylėjau. Juk nesupras.
Laikas, paženklintas Vėžio, buvo tikresnis, skambesnis, gilesnis,
suteikęs vidinės jėgos, atvėręs duris, kurių kitaip nebūčiau atidariusi,
davęs neįkainuojamų patirčių…
Panirusi į savo tylą, vieną vakarą išėjau iš visų grupių, kalbančių apie Vėžį. Išjungiau visas paskaitas apie Vėžį. Sąmoningai nepaspaudžiu ant nuorodų, reklamuojančių Vėžį, nes tų šaukiančių antraščių su patarimais gerti enzimus kitaip pavadinti ir negalima – tik reklama. Kur tik sušmėžuoja žodis „Vėžys“, sąmoningai nusuku akis. Jo mano gyvenime nebebus. Taip kuriu informacinę tylą ir naikinu Vėžį. Savo Vėžį, kurio nėra, bet kurį galiu užsiauginti. Vėl. Naują.
***
Stano savo knyga visos Lietuvos klausia: „Kodėl aš?“ – tikriausiai todėl, kad iki šiol nerado atsakymo. Aš tik užčiuopusi gumbą, žinojau kodėl. Posūkis. Nes tyliai, niekam nepastebint ėjau į prapultį. Todėl teks keisti kryptį. Ir tai – nauja patirtis. Tai atsakymas į baimės kupiną klausimą – „Kas būtų?“ Gal dar dėl to, kad parašyčiau šį tekstą? Nes kas, jei ne aš, taip būtų parašęs? Žinau, kad šis tekstas buvo kažkam labai reikalingas, kaip ir man buvo reikalingi kiti tekstai. Dabar net nebeįstengiu atsiminti, kodėl ir kaip užrašiau pirmas eilutes: „Jis atėjo ne šiandien…“ Būtent…
Nieko kitaip su manim nevyko, kaip ir su kitais, paliestais Vėžio. Šokas, informacijos ieškojimas, susitaikymas, nusiraminimas, savigyda. Jei nebūčiau metų metais gąsdinta, tas guzelis krūty būtų buvęs tik guzeliu. Išpjautas, išmestas ir užmirštas. Bet ne. Dar ir po to gąsdina – jis gali grįžti, jis gali grįžti… Gali. Bet nebūtinai.
***
Užtai grįžo vyras. Į mano tylą. Sukėlė naują gaudesį. Bet tas gaudesys yra mūsų gyvenimas. Tai yra gyvenimas. Ir aš vėl voliojuosi, kai jis išveda šunį ryte, vėl ryju saldainius, ir vėl sekmadienį pusryčiai lovoje… O Dieve, pagailėk manęs. O Dievas atsako – tu turi pati nuspręsti, ką daryti su savo gyvenimu. Pati. Ne riedėti kaip padaužtas bilijardo kamuoliukas. Vienas bakstelėjo lazda ir riedi, kitas bakstelėjo ir vėl riedi… O ko nori tu?
Ko noriu aš?
Tai klausimas, į kurį kas dieną ieškau atsakymų. Ir stebiuosi. Be galo stebiuosi juos radusi. Kaip seniau to nesupratau, nežinojau, nedariau… Todėl, kad pati sau nerūpėjau, todėl, kad kai kuriems dalykams, jei nori, kad jie būtų tavo gyvenime, reikia žinių, pastangų, disciplinos. Sąmoningumo, o ne plaukimo pasroviui. Bet kai pradedi eiti tuo keliu, vis daugiau atsiranda ženklų, rodančių kryptį.
***
O kur čia Vėžys?
Vėžio čia nėra. Ir ta tema man neįdomi. Nebeįdomi. Bičiulė iš Rožinio kaspino draugijos prieš metus paklausė: jei reiktų kokiam renginy pakalbėti, ar galėčiau. Galėčiau galėčiau, kaipgi ne…
O šiandien žinau, kad ne. Negalėčiau. Nes neturiu, ką pasakyti. Nes apie Vėžį nieko nežinau.
Gal pasakyti, jog yra, kaip tiki?
Tikėjau, kad galiu susirgti, ir susirgau. Tikiu, kad esu sveika. Esu.
„Bus, kaip tiki.“ Visi tą žino. Bet ne visi tuo pasinaudoja.
O jeigu Jis grįš? Tada bus kitas Vėžys. Ir kita istorija.
Bet aš tikiu savo organizmu, stebuklingu jo gajumu, stebuklingu jo sugebėjimu atsinaujinti ir išsigydyti. Tik reikia šiek tiek jam padėti, tai yra per daug nesikišti į jo reikalus.
***
Eksperimentas. Ne savo noru, bet kad suprasčiau. Tamsų vasario vakarą einu su šunimi. Jis šniukštinėja žemę, aš žiūrinėju dangų. Koja krypteli ir – veidu į akmenis. Pirma šmėkštelėjusi mintis – ar sveiki akiniai. Sveiki. O dantys kur – ant kelio ar vis dar burnoj? Burnoj. Jau beveik laiminga atsikeliu ir raišuodama pareinu namo, jausdama, kaip tinsta lūpos ir darausi panaši į gražuoles iš gliancinių žurnalų, ančiukų snapais. Veidrody pamatau ne gražuolę, o vampyrą, prisisiurbusį kraujo, tik šįkart – savo. Uždedu ledo ir nutariu pažiūrėti, per kiek laiko tas grožis užgis nieko nedarant. Penktadienį plojaus, pirmadienį popiet šašas nukrito pats. Ar bereikia didesnių stebuklų?
Bet mes juk norim visko dar greičiau. Tuoj pat. Čia ir dabar. Būti sveiki. Tačiau viskam reikia laiko. Todėl vėl nusiperku arbatos nuo kraujospūdžio. Gersiu ir tyrinėsiu, kaip veikia, nes Vėžys išugdė naują savybę – tyrinėti save, savo pojūčius ir su savim daryti eksperimentus. Seniau to nebuvo. Tiesiog nekreipiau dėmesio. Bet dabar be galo įdomu, kokios galios slypi mano viduje. O jos – didelės…
***
Esu slapta lentelių maniakė. Viskam, kas mane domina, sudarinėju lenteles. Jausmams, pojūčiams, įplaukom, išplaukom… Sudarau kraujospūdžio lentelę. Tikriausiai aišku, kad vaistų negeriu. Lentelė kas kažkiek laiko pasipildo naujomis grafomis ir, betyrinėdama ją, prieinu prie išvados, kad jei dirbu fizinį, man patinkantį darbą, kraujospūdis mažėja, jei ilgai vaikštau – taip pat gerai. Jei gaunu nemalonų laišką ar žinutę ir, nors apsimetu, kad nekreipiu į juos dėmesio, kraujospūdis pakyla. Jei neprisiryju mėsos – geriau, jei prisiryju, ypač nakčiai, yra blogiau. Taip yra man. Todėl nusprendžiu, kad tai ne kokia liga, o gyvenimo būdo pasekmė. Po kelių mėnesių gerai ištyrinėjusi lentelę, iš savo gyvenimo išmesiu visa tai, kas kenkia, ir paliksiu, kas padeda.
***
Darbas padeda visada. Mėgstamas darbas padeda visada. Įdomu, kaip būčiau išgyvenusi, jei chemoterapijos, radioterapijos metu būčiau nėjusi į darbą, o sėdėjusi namuose, įsijautusi į ligonio vaidmenį? Arba gulėjusi ligoninėje… Šiandien tikriausiai sirgčiau depresija ir paslika laukčiau mirties. Na, kažkaip taip…
Vidury galerijos sustingstu, įsikibusi į šluotą, nuo netikėtai šmėkštelėjusio klausimo – jei reiktų pasirinkti laiką su Vėžiu ar laiką be Vėžio, kuri svarstyklių lėkštė nusvertų? Nebegaliu valyti grindų, nes į tyloje iškilusius klausimus būtina atsakyti. Taip atrandu tikrąją save. Jei neatsakai – toliau gyveni sumaišty, taip ir nesužinojusi, kas tokia esi ir kam.
Tai kurį laiką pasirinkčiau? Bijau garsiai ištarti atsakymą. Atrodo, kad jis kažkoks neteisingas, kad taip negali būti. Bet laikas, paženklintas Vėžio, buvo tikresnis, skambesnis, gilesnis, suteikęs vidinės jėgos, atvėręs duris, kurių kitaip nebūčiau atidariusi, davęs neįkainuojamų patirčių, be kurių nenorėčiau būti, padovanojęs žmonių, kurių kitaip nebūčiau sutikus ir leidęs pažinti save tokią, kokios nemaniau esant. Ar dabar sutikčiau viso to atsisakyti ir vėl nugrimzti į letargo būseną, kurioj plūduriavau prieš Vėžį – nei gyva, nei mirusi, galvodama, kad jau nieko negaliu padaryti, kad taip bus visada.
***
Ne visada.
Taukšt – ir likimo dovana. Vėžys. Atsibusk. Pradėk gyventi. Pradėk matyti. Jausti. Pradėk būti savimi, o ne tuo paliegusios sielos padaru. Tau duota tiek daug. Tu tiek daug gali padaryti, o nedarai. O jeigu pati nesugebi suprasti, tau padės. Jau padėjo. Jau esu. Ta kita, kuri man daug labiau patinka, su kuria taip nenuobodu būti, ji prisigalvoja tokių dalykų, kad aš tik spėju bėgti paskui ją ir aikčioti. Ir noriu dar, dar… Nejaugi tai tikrai aš?
Esu aš – sveika, linksma ir laiminga,
ir ta kita, onkologinė ligonė, kurios ligos išrašo geriau neskaityti.
Taip. Tai aš. Žliumbianti prekybos centre už stiklinės pertvaros kaip akvariume, lyg egzotinė žuvis, į kurią sustoti paspoksoti gali bet kas, kam pasidarys įdomu. Žliumbiu ir paišau, stengdamasi, kad ašaros, didelės lyg pupos, nekristų ant piešinio. Pirštu kaip užkerėta suku aplink saulę ratus, nes saulė yra gerai. Saulė visada gerai. Ir piešti yra gerai. Ryte darbo kalendoriuj užrašiau: „Kai nežinai, ką daryti – piešk. Kai nieko negali daryti – piešk.“ Tai ir piešiu, nes nežinau, ką daryti. Žliumbiu iš pasiutimo ir piešiu.
Užsukęs vyras, savo nelaimei, paklausia, kas atsitiko. Gulėję žodžiai išsiveržė kalnų upe. Nebegaliu taip, nebenoriu, nebebūsiu, pavargau, nenoriu gyventi ritmu, diktuojamu prekybos centro, nenoriu kaip inkubatorinė višta visą gyvenimą praleisti prie dirbtinio apšvietimo, nenoriu nuo ryto iki vakaro klausytis kasų pypsėjimo ir be perstojo plimpinančios muzikos, nenoriu dieną sėdėti už stiklo, o vakare iki išnaktų dirbti. Nenoriu, nenoriu, nenoriu… Nes toks gyvenimas man varo Vėžį. Vyras, supratęs, kad situacija nevaldoma ir nepaguodžiama, paliko mane šventoj ramybėj. Man ir nereikia paguodos, man reikia sprendimo. O sprendimas ateis, kai baigsis audra, kai viskas nurims, ir aš panirusi į savo tylą gausiu atsakymą. Jis turi būti. Jis tikrai kažkur yra.
***
Po trijų dienų atsakymą radau gatvėje. Tiesiog iškilo prieš akis, sulindo į mintis ir nebepaleido. Vienu ypu sugrioviau įprastą tvarką, darbo vietą ir pasirašiau raštą nežiniai. Iki Vėžio nedrįsau to daryti. Sugebėjau tik dejuoti.
Taip, priešvėžinė nebūčiau žliumbus stebima praeivių. Priešvėžinė būčiau susitvardžius prieš vyrą ir pasakius, kad nieko, šiaip, praeis. Priešvėžinė nebūčiau į visatą išpylus viso savo siuto. Ir nebūčiau gavus tokio greito atsakymo. Nes priešvėžinė „aš“ nurydavo viską, kad tik niekas neįtartų, kas dedasi mano viduje. O viduje gulė neišsakytos nuoskaudos, neviltys ir kiti gniuždantys ir naikinantys dalykai. Apsimesdavau, kad yra gerai. O gerai niekados nebuvo. Nes mano vidus nesutapo su išore. Visą laiką gyvenau draskoma prieštaravimų.
Perkirtau Gordijaus mazgą. Vienu ypu. Pati tuo dar netikiu, bet žinau, kad tai įvyko, tik dar nematoma. Ir ateis diena, kai uždarysiu šitos galerijos duris visiems laikams ir plačiai atmerktomis akimis žiūrėsiu į dienos šviesą, o aplink bus tyla.
***
Jau seniai nebegalvoju apie Vėžį. Šis tekstas yra vienintelė grandis, keistu būdu dar rišanti mane prie jo. Yra dvi moterys – aš ir ta kita, kuri dar turi užsiregistruoti eiliniams tyrimams. Esu aš – sveika, linksma ir laiminga, ir ta kita, onkologinė ligonė, kurios ligos išrašo geriau neskaityti.
Dvi moterys – viena aprašyta ligos istorijoj, kita – gyva, sėdinti šį vakarą prie kompiuterio, pasaulyje, krečiamame koronaviruso siaubo, ir žinanti paslaptį, kaip išgyventi. Bet kokiomis sąlygomis. Reikia tik nužudyti baimę ir įsiklausyti į tylą. Ten vyksta patys įstabiausi dalykai, ateina teisingiausios mintys ir kuriasi pasauliai.
Nauji.
Ten aš ir pasiliksiu.
Norėčiau išsaugoti tą tylą, kurioje ryškėja mano pasaulis.
Tikrasis.
Tekstas iliustruotas autorės piešiniais
Žurnalas „Kelionė“ 2020 m. Nr. II
Pirmoji dalis „Žinia. I pasakojimas“
Antroji dalis „Nuodai. II pasakojimas“.
Trečioji dalis. Peilis. III pasakojimas.
Ketirtoji dalis. Sugyventinis. IV pasakojimas.
Penktoji dalis. Šešėlis. V pasakojimas.
Knyga. R.Sadauskienė. Būsenos: gyvenimas su vėžiu
