Mano svarstymų tema – netekties išgyvenimas. Tačiau sunku kalbėti apie netektį, neliečiant mirties temos. Tai, kaip išgyvename artimo žmogaus netektį, tiesiogiai priklauso nuo to, ką galvojame apie mirtį, kaip ją priimame.

Pirmiausia susitinkame su mirtimi, kai baigiasi žemiškosios mūsų artimųjų kelionės. Labai retai šią pažintį pradedame nuo teorinių samprotavimų apie mirtį, dažniausiai ji prasideda nuo netekties patirties, kuri ir tampa klausimų šaltiniu.

Algimanto Lūžos nuotrauka

Galiu tvirtai pasakyti, kad vaikystėje įgytos patirtys labai veikia mūsų gebėjimą išgyventi mums brangių artimų žmonių mirtį ar sutikti savąją. Todėl ir aš pradėsiu nuo pasakojimo apie savo pirmąjį susitikimą su mirtimi. Jis įvyko, kai man dar nebuvo septynerių. Tuo metu mano tėtis dirbo diplomatinėje tarnyboje Persijoje (dabartinis Iranas) ir kartą vakare jis nusivedė mus su mama apžiūrėti vieno Teherano gyventojo sodo. Plačiai sklido garsas apie tame sode esantį rožyną. Šeimininkas maloniai leisdavo svečiams vaikštinėti po sodą ir juo grožėtis. Kai atėjome, šis labai paslaugus, ramus, pagyvenęs žmogus sutiko pavedžioti mus po sodą, pasiūlė mums šerbeto ir saldumynų. Tik po poros dienų sužinojome, kad vos prieš kelias valandas rožyno savininko sūnus buvo rastas nužudytas, ir tuomet, kai mes vaikščiojome po sodą, jo kūnas gulėjo viename iš kambarių. Tačiau šeimininkas nusprendė, kad nemandagu, nepagarbu neparodyti mums svetingumo, taip pat jis manė, kad būtų neteisinga pasidalinti su mumis savo skausmu ir tam tikra prasme mums jį užkrauti. Jam tai buvo išskirtinai asmeninis skausmas, su kuriuo norėjo pasilikti vienas.

Anuomet šis nutikimas mane labai sukrėtė. Aišku, tuomet aš negebėjau jo giliai apmąstyti, tačiau ši patirtis liko ir veikiausiai formavo mano supratimą apie mirtį: kad į netektis, net ir artimiausių žmonių, reikia reaguoti santūriai, tvirtai.

Kai mokiausi Prancūzijoje, vienas iš dėstytojų, psichiatrijos profesorius, sakė: „Kuo gilesnis išgyvenimas, tuo sunkiau jį išreikšti.“ Tik paviršutiniški jausmai gali pereiti į triukšmingas reakcijas. Dabar galvoju, kad to iraniečio netekties skausmas buvo toks gilus, kad jis sugebėjo jį išlaikyti paslaptyje, niekaip neišreikšdamas. Jis parodė mums svetingumo pavyzdį ir tik tada grįžo prie to, kas jam buvo šventa ir svarbu.

Persijoje yra pasakojimas apie karalių, kuris buvo paimtas į nelaisvę. Jo akyse buvo nužudyti geri jo draugai, ir jis juos apraudojo. Tada buvo nukirsta galva karaliaus sūnui, tačiau jis į tai žiūrėjo tarsi suakmenėjęs, per skruostą nenubyrėjo nė viena ašara. Karo vadas, kuris nugalėjo karalių, pasakė: „Koks didelis turi būti jo skausmas, kuris net ašaromis neišsilieja, kad atneštų palengvėjimą.“

Per visą gyvenimą man daug kartų teko susidurti su mirtimis. Vienas rusų rašytojas sakė, kad labai dažnai, kai netenkame artimo žmogaus, mus kamuoja jausmas, kad nepakankamai jį mylėjom, kad nesugebėjom išreikšti jam savo prielankumo, o dabar jau per vėlu. Taip pat ir prancūzų filosofas Gabrielis Marselis rašė: „Pasakyti žmogui „myliu“ yra tas pats, kas pasakyti – tu niekada nemirsi.“

Tai, kaip išgyvename artimo žmogaus netektį,

tiesiogiai priklauso nuo to, ką galvojame apie mirtį,

kaip ją priimame.

Ši ištarmė yra sulaukusi įvairių komentarų. Man asmeniškai šie žodžiai reiškia, kad jei mus būtin iškvietė Gyvojo Dievo meilė, tai mums yra skirta Amžinybė, nes Jo meilė neleis mums „iškristi“ iš būties. Tai taip pat reiškia, jog tuomet, kai prarandame mylimą žmogų, neturėtume leisti sau sakyti: „Mes mylėjome vienas kitą, mes buvome artimi.“ Neturėtume kalbėti būtuoju laiku, tarsi mirtis būtų sunaikinusi meilę ir palikus tik skausmą. Mes visada turime kalbėti esamuoju laiku: „Myliu ją ar jį, pasitraukusį iš šio gyvenimo“, – nes, kaip rašoma Senajame Testamente, „meilė stipri kaip mirtis“. Tai vienintelė jėga, kurią galime priešpriešinti mirčiai ir nebūti nugalėti. Kaip krikščionys, mes galime teigti, kad meilė stipresnė už mirtį, nes tikime Viešpaties Prisikėlimu, Jo pergale ant Kryžiaus.

Tačiau būna itin skaudžių situacijų. Prieš kurį laiką Prancūzijoje sutikau žmogų, kuris jau pasiekė devintą dešimtį. Jis kreipėsi į mane: „Noriu paprašyti pagalbos. Kai man buvo dvidešimt, buvau įsimylėjęs merginą. Mes abu kovojome Baltojoje armijoje ir per vieną mūšį aš ją nužudžiau.“ Aišku, jis tai padarė netyčia: per susišaudymą ji netikėtai išlindo ten, kur niekas nesitikėjo, ir jis instinktyviai iššovė. Vyras pasakojo: „Nuo tos akimirkos niekada nebeturėjau ramybės. Aš ne tik pakirtau gyvenimo medį, kuris tik pradėjo skleistis, augti, kuriame buvo tiek vilties, meilės žiedų… Ji mylėjo mane, ir mes planavome susituokti. Nuo to laiko daugiau nei šešiasdešimt metų jaučiau, kad neturiu kaip išpirkti šios kaltės, juk net neturiu galimybės papasakoti jai apie savo skausmą.“

Algimanto Lūžos nuotrauka

Paklausiau, ką jis visus tuos metus darė. Jis atsakė, kad darė viską, ką tik jam kas patarė: meldėsi už mylimosios sielos ramybę, išpažino savo kaltę, gavo išrišimą, tarėsi su dvasininku, aukojo vargšams, prašė žmonių melstis už ją ir už jį – tačiau ramybės taip ir nesurado. Tada aš jam spontaniškai pasakiau: „Jūs prašėte atleidimo iš dvasininko, kuriam nieko blogo nepadarėte, iš Dievo, kurio jūs neužmušėte, tačiau niekada tiesiogiai nesikreipėte į merginą, prieš kurią jaučiatės kaltas. Šiandien po pamaldų paprasčiausiai atsisėskite ir pasikalbėkite su savo mergina, kurią nužudėte. Papasakokite apie savo kančias per visus tuos metus, apie tai, kaip gyvenote tuos šešiasdešimt metų, paprašykite jos, jei ji gali, atleisti. Galbūt ji jau yra atleidusi ir galėtų užtarti jus prieš Gyvąjį Dievą, prieš Tą, kuris yra gyvųjų, o ne mirusiųjų Dievas, kuriam visi mes esame gyvi. Galbūt ji gali paprašyti ramybės jūsų širdžiai, tokios ramybės, kurios jums negali suteikti pasaulis, ką bedarytumėte.“

Jis taip ir padarė. Kai kitą kartą susitikome, šis žmogus su didžiuliu džiaugsmu ir dėkingumu Dievui pasakojo, kad jam pasidarė kur kas lengviau: jis išliejo širdį merginai, paprašė jos užtarimo ir tada į jo gyvenimą atėjo ramybė. Svarbiausia, jis suprato, kad niekas jųdviejų su mylimąja neskiria, nes juos jungia Dievas.

Tai dar vienas pavyzdys, kodėl nevalia apie meilę, mylimus žmones kalbėti būtuoju laiku. Jei mes jau sugebėjome užmiršti savo meilę, mylimas žmogus mums jau nebėra svarbus, tuomet tenka pripažinti: „Mes niekada nemylėjome vienas kito. Mirtis pasirodė stipresnė už tą jausmą, kurį vadinome meile. Taip niekada ir nesužinojau, kas yra tikra meilė.“

Kai esame mirties akivaizdoje,

kiekvienas žodis, gestas tampa galimybe

išreikšti begalinę meilę.

Jums gali atrodyti, kad lengvabūdiškai ir paviršutiniškai kalbu apie netektis ir mirtį. Tikrai ne. Aš esu praradęs visus savo giminaičius ir daugybę žmonių, kurie man buvo labai svarbūs. Tačiau noriu jums pasakyti dar kai ką reikšmingo apie pačią mirtį, apie tai, kaip ją priima vaikai ir suaugusieji.

Prieš keliolika metų mane pakvietė į Kembdridžą. Labai mylima senelė mirė po ilgos ligos. Šeimos tėvas buvo rusas, kaip ir jo velionė mama, o štai jo žmona – anglė, ir jų vaikai gimė ir buvo išauginti Anglijoje. Tiems vaikams buvo šešeri ir kiek daugiau metų. Kai atvažiavau, pamačiau, kad vaikų name nėra. Pirmas mano klausimas buvo: „O kur vaikai?“ Mama atsakė: „Mes juos išvežėme, negalėjome leisti, kad jie liktų vienuose namuose su mirusiu žmogumi.“ Labai nustebau: „Kodėl?“ Ji atsakė: „Nes jie žino, kokia baisi yra mirtis.“ Buvau sukrėstas: „Ką jūsų vaikai tokio baisaus žino apie mirtį?“ Tėvai susižvalgė ir papasakojo: „Prieš keletą dienų sode radome sudraskytą triušiuką, ir tai buvo baisu.“ Buvau dar labiau sukrėstas ir paklausiau tėvų: „Jūs suprantate, jei būtent tokį mirties vaizdinį vaikai nešis per visą savo gyvenimą, jiems mirtis visada bus kraupi, atgrasi ir nuolat gresianti?“ Po ilgo ginčo tėvai man pasakė: „Mes esame įsitikinę, kad vaikai bus psichiškai sužaloti, jei bus čia, tačiau mes juos atvešim, ir tegul tai slegia jūsų sąžinę.“ Sutikau su tuo.

Kai atvežė vaikus, priėjau prie jų ir pasakiau: „Močiutė mirė.“ Vienas iš vaikų paklausė: „O ką tai reiškia? Ar tai yra tai, kai ji kalbėdavo, kad labai nori mirti ir būti kartu su seneliu ir su visais tais, kuriuos mylėjo?“ „Taip“, – atsakiau. Tuomet išgirdau: „Labai norėtume ją pamatyti.“

Nuvedžiau vaikus į močiutės kambarį. Ji ilgai sunkiai sirgo ir jos veidas būdavo iškreiptas skausmo, tačiau dabar ji atrodė visiškai rami. Įėjome į kambarį ir kurį laiką ten paprasčiausiai stovėjome. Buvo labai tylu. Tokia tyla retai būna tarp gyvųjų. Berniukas pasakė: „Ach, tai štai kas yra mirtis.“ Mergaitė pridėjo: „Kaip nuostabu.“

Ar nuo tos akimirkos abiem vaikams neprasidėjo sveikesnis gyvenimas? Ši patirtis, neabejoju, ateityje jiems padės išgyventi artimųjų netektis bei pasiruošti savo pačių mirčiai.

Mes turime visišką teisę jausti skausmą, net jei jis mus degina.

Tai daugiau nei teisė – tai mūsų pareiga.

Nes skausmas – tai mūsų meilė.

Ramybės ir susitaikymo jausmas mane giliai persmelkė per tėčio laidotuves. Tai buvo laikotarpis, kai mes gyvenome labai skurdžiai. Jis mirė staiga. Įėjau į tėčio kambarį. Ten buvo lova, stalas, kėdė, kelios knygos. Tuomet studijavau mediciną ir neseniai buvau įkopęs į trečią dešimtį. Stovėjau kambaryje vienas, ir tyla čia buvo ypatinga – itin gili, tokia gili, kad išgirdau savo paties žodžius: „O sako, kad mirtis yra – koks melas.“ Ši tyla nebuvo vien triukšmo nebuvimas, tai nebuvo ir ta tyla, kurią kartais galima pajusti gamtoje, ne – tai buvo tyla kaip Dievo buvimas čia ir dabar.

Ankstyvojoje krikščionybėje buvo populiari ištarmė: „Atmink, kad mirsi.“ Šiuolaikinis žmogus į šį patarimą reaguoja irzliai. Kam visada prisiminti, kad mirsi, kam reikia, kad ta mintis kaip juodas debesis užstotų visa kita? Juk mirties baimė gali persmelkti visą gyvenimą, ir niekas nebedžiugins, o viltis virs siaubu?

Ne, ne apie tai kalbėjo ankstyvųjų laikų krikščionys. Jie sakė, kad įsisąmoninimas, jog mirtis gali kiekvieną akimirką pasiimti tave ar kitą žmogų, su kuriuo, pavyzdžiui, šią akimirką kalbi, padeda kurti tikresnius santykius.

Tai pajutau, kai prie mirties artėjo mano mama. Trejus metus ji sirgo, dėl vėžio kankinosi namuose, kur ir mirė. Metai prieš mirtį jai buvo atlikta operacija, tačiau nesėkmingai. Daktaras patarė jai nieko nesakyti. Nepaklausiau šio patarimo. Nuėjau pas mamą ir papasakojau apie nesėkmingą operaciją. Ji tyliu balsu paklausė: „Vadinasi, aš mirsiu.“ Atsakiau: „Taip.“ Nieko negalėjau pridėti. Mes ilgai sėdėjome ir tylėjome, bendraudami be žodžių, suprasdami, kad mūsų gilios meilės santykiai, ilgas gyvenimas kartu pasibaigs, tačiau niekas negalės sunaikinti mūsų tarpusavio meilės. Po kurio laiko aš nuėjau dirbti savo darbų, o ji liko lovoje. Tačiau šio pokalbio sėkmė slypėjo tame, kad mama niekada neliko užsisklendusi vienatvėje su artėjančia mirtimi, ji neturėjo vaidinti tragikomedijos, kurią taip dažnai matome ligoninėse, kai ir pats mirštantysis, ir visi susirinkusieji žino, kad mirtis arti, bet visi toliau vienas kitam meluoja, tarsi būtų ne taip. Tokiu atveju žmogus, kuriam reikia supratimo žodžio ar gesto, praranda tokią galimybę. Taip pat ir artimieji, kurie, iki priartėjant mirčiai, gėdijosi tam tikrais būdais išreikšti meilę, gėdijasi tai padaryti ir dabar. O mums nereikėjo žaisti šio bjauraus žaidimo.

Algimanto Lūžos nuotrauka

Dar daugiau, mums svarbi tapo  kiekviena smulkmena: kai esame mirties akivaizdoje, kiekvienas žodis, gestas tampa galimybe išreikšti begalinę meilę. Mes pajutome – ir galvoju, jog tai tiesa ne tik kalbant apie priartėjusią mirtį – kad gyvenime nėra nesvarbių dalykų. Net menkiausias dalykas, jei jis išreiškia tarpusavio meilę, iš tiesų yra didis. Tačiau jei jis nieko neišreiškia, neįkūnija, neperteikia meilės, tuomet jis apskritai nieko nereiškia ir subyra kaip dulkės.

Pasakysiu dar kartą: mirtingumo įsisąmoninimas yra labai svarbus, ir kalbu ne tik apie žmones, kurie serga, guli lovoje ar jiems diagnozuota mirtina liga. Mes visi esame mirtinai ligoti, nes visi neišvengiamai mirsime. Tai faktas. Jei tik suvoktume, kad turime tik dabartį, o ateities paprasčiausiai gali ir nebūti… Jei suprastume, kad gali taip nutikti, jog manęs ar mano pašnekovo gali nebelikti dar šiam pokalbiui nepasibaigus, argi dėl to nepasikeistų mūsų balsas, mūsų judesiai, mūsų santykiai? Negi nepradėtume elgtis kitaip nei tada, kai galvojame, kad turime labai daug laiko? Leidžiu sau būti nekantriam, grubiam, abejingam, nes manau, kad dar bus laiko visa tai kompensuoti. O kas, jei to laiko jau nebebus? Tik suvokimas, kad kiekviena akimirka gali būti paskutinė, leidžia išgyventi dabartį pilnai, giliai. Mes neturime laiko laukti, kol viskas galiausiai virs tragedija, kad paskui dėl visko gailėtumėmės, gręžiotumėmės atgal ir klaustume: „Viešpatie, kodėl aš to nepadariau anksčiau?“

Kalbant apie netekties išgyvenimą, yra dar keli momentai. Kai esame prieš žmogų, kuris dėl amžiaus ar prastos sveikatos artėja prie mirties, viena iš didžiausių mūsų galimų klaidų – bandyti apsimesti, jog to nepastebime, stengtis ištrinti tai iš atminties. Tuomet, kai ištinka mirtis, ji tampa skaudžiu smūgiu – tarsi mums artimas žmogus būtų netikėtai žuvęs. Netekties staigumas gali sugniuždyti. Labai svarbu, kad tiek pats sergantis žmogus, tiek aplinkiniai nenusigręžtų nuo artėjančios mirties. Mamai mirštant, buvo akimirkų, kai aš jutau nepakeliamą skausmą, arba kai mama labai išgyveno dėl neišvengiamo išsiskyrimo. Tada ateidavau prie jos lovos ir mes sėdėdavome, suvokdami, kad gyvenimo smėlio laikrodis senka, mirtis artinasi. Mes žvelgėme artėjančiam išsiskyrimui į akis, kiek tik tai įmanoma. Kalbu ne apie kalbėjimą, bet veikiau apie buvimą, dalijimąsi skausmu, gyvenimu, išgyvenant ir tai, kad išsiskyrimo gelmėse yra susitikimo viltis.

Tikiu amžinu gyvenimu ir tuo, kad ateis laikas, kai mes būsime kartu. Kiekvieno artimo žmogaus mirtis, be kita ko, yra savotiškas stebuklas – vis daugiau žmonių, su kuriais niekada nenorėtume skirtis, atsiduria amžinybėje, ir amžinybė mums tampa vis jaukesnė, darosi vis mažiau baisu iškeliauti. Apaštalas Paulius sakė, kad jam gyvenimas yra Kristus, o mirtis – laimėjimas. Kodėl? Nes tai galimybė grįžti į artumą to, ką labiausiai brangini.

Dar vienas svarbus dalykas: kai ateina mylimo žmogaus mirties laikas, artimieji neretai bando pademonstruoti heroizmą, nepasiduoti skausmui. Tai didelė klaida. Mes turime visišką teisę jausti skausmą, net jei jis mus degina. Tai daugiau nei teisė – tai mūsų pareiga. Nes skausmas – tai mūsų meilė. Anksčiau ji reiškėsi per džiaugsmą, o dabar – per skausmą. Tai – ta pati meilė, ir nėra nieko gėdingo ją jausti. Žinoma, nereikia skausmo vien dėl skausmo, tačiau nereikia ir slapstytis.

Esminis klausimas – o kas toliau? Jei žmogus gyveno taip, kad jam pavyko pažadinti mumyse meilę, pagarbą, dėkingumą, tai jis paliko pavyzdį ir mums. Kai žmogus pasitraukia, mes esame pašaukti, kol neateis mūsų laikas iškeliauti, tęsti jo misiją, turime pareigą gyventi taip, kad pasaulis nepajustų meilės trūkumo dėl to, kad kuris nors žmogus baigė savo žemišką kelionę. Man ne kartą teko sutikti bendruomenes, kurios puikiai tai suprato. Jų veikloje galima matyti Evangelijos švytėjimą ir žodžių, kad, kai grūdas nukris į gerą dirvą ir apmirs, jis duos šimteriopą derlių, išsipildymą. Jei kiekvienas, kuris neteko artimojo, pagalvotų: ką man reiškė tas žmogus? Kur slypėjo jo didybė, tiesa, grožis, kilnumas, kuriuo jis su manimi pasidalino? Tada kiekvienas galėtume tapti tęsėju. Juk gyvenime yra daug dalykų, kuriuos mes tik pradedame daryti, ir labai svarbu, kad kas nors juos pratęstų. Tikiu, kad galiausiai ateis laikas, apie kurį rašoma Senajame Testamente, kai sėjantis ir derlių nuimantis džiūgaus kartu.

Parengė A. N.

Žurnalas Kelionė 2020 m. Nr. IV

Palikite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *