„Pagrindinis principas, kuriuo vadovaudamiesi turime gyventi, yra meilės veikla“,  – sako radijo, televizijos, interneto laidų vedėjas, humoristas, didžėjus Rimas Šapauskas (g. 1972), kalbėdamas apie šiandienos aktualijas, kiekvieno mūsų ir visos visuomenės vertybines nuostatas bei pasirinkimus. Dar vaikystėje perskaitytas Šventasis Raštas, tėvų įskiepytas ir vėliau, jau santuokoje su žmona Lina, visu grožiu išsiskleidęs tikėjimas, šiandien žinomam laidų vedėjui Dievo žodį leidžia liudyti ne lozungais, bet savo paties gyvenimo pavyzdžiu, krikščioniškomis vertybėmis paremta tvirta laikysena, įkvepiančia būti, kurti ir dalintis su kitais tiek meninėmis idėjomis ar per humoro prizmę aktualizuotomis įvairiomis įžvalgomis, tiek pagarba, supratimu, o ne priešiškumu paremtu santykiu. Žvarboką pavasario rytą susėdus pašnekesiui prie arbatos puodelio, šį santykį nesunku pajusti, atrodo, tarsi kalbėtumeisi su mielu, seniai matytu mokyklos laikų bičiuliu, kurio norisi tiek daug visko paklausti, o jis tau vis draugiškai primena apie beauštančią arbatą ar dar nepaliestą cinamonu kvepiančią bandelę… Šiame pokalbyje – Rimo mintys apie humorą, laidų vedėjo darbą, tikėjimą ir tarnystę, didžėjavimą, pomėgius bei kūrybinius sumanymus.

Pastaruoju metu pokalbiuose su pašnekovais, natūralu, neišvengdavome temos apie pandemiją ir karantiną, kiekvienas jų, turintis savąjį gyvenimo būdą ir veiklas, pasidalindavo patyrimais ir įžvalgomis apie mus visus užklupusią bendrą situaciją. Šįkart šios temos tikėjausi nebeliesti, tačiau žinia, kad suplanuotą pokalbį teko kuriam laikui atidėti dėl visgi Jūsų neaplenkusio koronaviruso, provokuoja klausti, kaip Jūs ir Jūsų šeima išbuvote karantino laikotarpį?

Rimas Šapauskas. Evgenios Levin nuotrauka

Na, galiu sakyti, gyvenom be paranojos. Žinoma, saugojomės, plovėm rankas, nešiojom kaukes, tačiau stengėmės nepasiduoti panikai. Su vaikais išeidavom į mišką pasivaikščioti, bet apskritai gyvenom mums įprastą gyvenimą, gal tik kažkiek pakoreguotą nedidelių permainų – nuotolinio vaikų mokymosi, uždarytų tam tikrų erdvių. Tačiau vieną sykį rankų, matyt, visgi nenusiploviau… Juokaudamas sakiau, kad durniausia būtų susirgti likus savaitei iki skiepų, ir va… pasigavau (juokiasi).

O kaip karantinas paveikė Jūsų veiklą? Dirbate su komunikacija susijusioje erdvėje, tenka bendrauti su daugeliu žmonių…

Mes darbuojamės, sakyčiau, tam tikrame socialiniame burbule: filmuojant „Dviračio žinias“ niekas iš mano kolegų, man susirgus, neapsikrėtė, vadinasi, tvarkos laikomės. O laidoje „Rimas ir kunigas“, žinoma, laikėmės ir socialinės distancijos, kalbantis su kunigais dėl to nekilo jokių problemų – turėjome filmavimui tinkamą erdvę (už tai esu dėkingas Vilniaus piligrimų centrui), be to, kūrybinė komanda jau buvo persirgusi, taigi, ir tokiomis sąlygomis šis projektas, manau, pavyko.

Daug metų esate žinomas humoro, satyros žanro laidų kūrėjas. Koks buvo Jūsų kelias į humoristo veiklą, kaip jis prasidėjo?

Jau nuo pat vaikystės galvojau kažką panašaus daryti, t. y. darbuotis muzikos, pramogų versle ar panašioje srityje. Na, ir, žinoma, lemtinga pažintis su Algiu Ramanausku. Su juo pradėjom durniuoti gal kokiais 1992 ar 1993 metais, padarėm projektą „Radioshow“, o jis vėliau išsivystė ir į kitus projektus.

Apie „Radioshow“ fenomeną sakoma, kad tai buvo ne tik juodojo humoro laida, bet ir ryškus to meto subkultūros reiškinys.

Mes tada tiesiog kvailiojom ir tiek… (juokiasi)

Rimo Šapausko asmeninio archyvo nuotrauka

Bet tame kvailiojime būta ir stiprių dalykų – Jūsų laidose visuomenė tarsi veidrodyje matė save, savo ydas ir kompleksus. Esate sakęs, kad tuo metu „kiekvieno daugiabučio laiptinėje buvo po Česlovą, Bronių, Igarioką ar Zbygniewą“, o laidos populiarumą lėmė tai, jog „žmonės iškart atpažino archetipus“. Kaip manote, ar tie archetipai pasikeitė per trisdešimt laisvės metų?

Manau, kad taip, nes užaugo nauja karta, kuri dabar, pavyzdžiui, balsuoja už „Laisvės partiją“ ir jos deklaruojamas vertybes. Dabartinėje visuomenėje atsirado toks naujas segmentas, pasisakantis už žmogaus teises, toleranciją, bet sykiu ir už tai, kad viskas galima, viskas leistina ir panašiai. Atrodo, jog gimė nauji standartai, tačiau, pasak vieno mano bičiulio, „šitie žmonės įsivaizduoja, kad mąsto labai originaliai, nors iš tiesų tas jų mąstymas labai šabloniškas“.

Ar humoro, parodijos žanro rėmuose pateikta problema – socialinė, politinė, kultūrinė ar ekonominė – pasiekia žiūrovą greičiau, tiksliau ir aštriau nei, tarkim, kokioje nors debatų laidoje?

Manau, kad taip, tačiau svarbu kokioje pozicijoje tas juokautojas atsiduria. Jei jis „varo“ pagal meinstryminę dūdelę, tuomet yra fainas humoristas, bet jeigu jis aštriai paliečia tam tikras problemas, gali būti išvadintas šiokiu, tokiu ir anokiu. Laikai, kai galėjai aštriau pajuokauti, baigėsi. Dabar visuomenės jautrumas atsiranda iš daugelio pusių, tačiau liberaliai nusiteikę žmonės dažnai nė patys nepastebi, kaip tampa hate’o (angl. – neapykanta) skleidėjais, besišaipančiais tiek iš fizinių žmogaus savybių, tiek iš visokių kitokių dalykų. Inkvizicijos laikais kvestionuojančius tikėjimą žmones žudydavo, tačiau ir šiais laikais tikintieji būna persekiojami, arba, jei, tarkim, sovietmečiu homoseksualius asmenis sodindavo į kalėjimą, tai šiandien „nepatogius“ klausimus keliantieji gali sulaukti kvietimo pasibylinėti teismuose. Tad po šia saule nieko naujo, viską daro žmonės.

Iš tiesų taip, kaip „Radioshow“ laikais, dabar tikrai nepajuokautum… Tačiau Vikipedijoje radau tokį sakinį: „<…> „Radioshow“ laida buvo nutraukta už per didelį vulgarumą, žmonių užgauliojimą, įvairių politinių partijų, politikų žeminimą.“ Kaip manote, kur yra riba tarp juodojo humoro ir vulgarumo arba patyčių?

Pirmiausia reikėtų susirasti tą Vikipedijos rašytoją ir paklausti, kodėl jis taip parašė… Iš tiesų, ten jokio vulgarumo nebuvo, mudu su Algiu tikrai turėjome vidinį cenzorių, todėl jokių pašaipų, skirtų konkrečiam žmogui, niekada nebūdavo. Pavyzdžiui, „Dviračio žiniose“ pasišaipoma iš konkretaus politiko, tačiau „Radioshow“ laidose mes šaipėmės, kaip ir sakėte, iš archetipų, ten tiesiog kalbėdavo archetipai, o ne konkretūs žmonės.

Algis Ramanauskas yra sakęs: „Mus žiūrėjo pakankamai brandūs ir protingi žmonės, kad viską suprastų…“

Taip, tai buvo tas visuomenės segmentas, kuriam galėjai reklamuoti gerus automobilius ar gerus gėrimus – jie suprato, kas yra kas.

Vaikystėje. Rimo Šapausko asmeninio archyvo nuotrauka

Juodojo humoro žanras dažnai leidžia pasijuokti ir iš to, kas visuomenėje laikoma tabu. Iš ko, kaip humoristas, niekada nesišaipytumėt, kas pačiam yra tabu?

Na, kol esi jaunas, į viską žiūri radikaliau. Su amžiumi atsiranda branda, todėl kartais jau pagalvoji, ar tik neperlenksi lazdos… Esu sakęs, kad pyktis dažnai būna varomoji jėga: kai tu pyksti ant tam tikrų socialinių reiškinių ar kažkokių kitokių dalykų, išeina tikrai geras humoras, nes pyktis šiuo atveju tampa pagrindiniu kūrybiniu užtaisu. Kita vertus, jeigu matai kokius nors absurdiškus dalykus, kurie jau savaime yra juokingi, iš to absurdo ir šaipaisi. O kartais būna tiesiog bajeriai apie nieką, bet tada jie turi turėti tam tikrą juokingą potekstę.

Vis dėlto reikia pajautimo, kad tokie bajeriai netaptų banaliais juokeliais, kaip ir su pykčiu – juk jis pirmiausia turi savyje didelę griaunamąją jėgą…

Taip, be abejo, bet jis gali būti ir kuriamoji jėga. Tokiai transformacijai reikia talento.

Talentingąjį judviejų duetą kas vakarą galima matyti vedantį „Dviračio žinias“. Ar ši laida yra kokybiškai naujas produktas ar natūralus „Radioshow“ tęsinys?

Tai yra natūralus tęsinys, bet mes su Algiu čia jau ne vieni, laidoje dirba ir daugiau kūrėjų – jie rašo tekstus, mudu su Algiu juos atliekam, todėl tai yra daug platesnis kūrybinis bendradarbiavimas. „Dviračio žinių“ laida galbūt išsiskiria savo koncepcija – ją paprastai žiūri vyresnė auditorija, jaunimas turi savo humoro laidas. Kartais juokaudamas sakau, kad esu senukų „žvaigždė“! (Juokiasi.)

Šita laida beveik kasdien rodoma jau daug metų. Kaip manote, kur slypi jos fenomenas?

Manau, pagrindinis dalykas yra kūrybiškumas. Kol esi kūrybingas ir sugebi pateikti kažką naujo, tol žmonėms esi įdomus. Tai ir yra esminė varomoji jėga.

Visi Jūsų anksčiau kurti ir dabar kuriami personažai labai skirtingi – Česlovas, Filadelfijus, Budulis, Mauzeris… Kuris Jums mieliausias?

Jie visi mieli, bet juokingiausias man gal yra Budulis – natūraliai gimęs, natūraliai susapnuotu vardu, toks senos kartos „autoritetas“, užsikonservavęs savo laikmetyje. Tačiau svarbiausia – jis gali kartu su manim senti: juk kadaise jis buvo jaunas, bet kaip laida po laidos senstu aš, taip sensta ir Budulis… (Juokiasi.)

Apie Budulį kažkada esate sakęs: „Jis – kaip mėnulio tamsioji pusė – užslėptas mano ūmumas ir choleriškumas.“

Na taip, man patinka pabliaut ir parėkaut… (Juokiasi.)

O kaip Jums atrodo, kokia apskritai šiandien yra humoro laidų kokybė Lietuvoje?

Lietuvoje dabar atsirado nemažai jaunos kartos humoristų, pavyzdžiui, „Šventinis bankuchenas“ arba tie žmonės, kurie kažkada priklausė humoro klubui – dabar jie sėkmingai tęsia savo solines karjeras ir, manau, kiekvienas randa savo nišą. Naujas dalykas galbūt yra tai, kad humoristai dabar dažnai turi scenaristus, kurie jiems kuria tekstus, tačiau bėda ta, kad būtent gerų scenaristų šio žanro kūryboje ir pasigendama. Pavyzdžiui, Vakarų šalyse humoristiniuose tekstuose kiekvienas sakinys yra nušlifuotas, turintis prasmę, pasakojimas visada turi tam tikrą priešistorę, kuri kulminacijoje baigiasi bajeriu, o jeigu tų bajerių būna daugiau, jie vienas kitą papildo. Lietuvoje tokiuose tekstuose dar yra daug „vandens“.

Kol esi kūrybingas ir sugebi pateikti kažką naujo,

tol žmonėms esi įdomus.

Tai ir yra esminė varomoji jėga.

Bet šiame žanre labai svarbi ir improvizacija. Kiek, tarkim, „Dviračio žiniose“ judu su Algiu improvizuojate ir kiek laikotės scenarijaus?

Turbūt penkiasdešimt ant penkiasdešimt. Improvizacija visada būna, be jos pasakojimas būtų sausas tekstas, bet improvizuoti gali tik turėdamas patirtį arba labai gerai pažinodamas kolegą. Pavyzdžiui, dirbdamas su Algiu nuo senų laikų žinau, kad jis mintį projektuoja keliais sakiniais į priekį, lygiai kaip ir aš, todėl ko nors klausdamas Algio, tikiuosi iš jo tokio atsakymo, kokio noriu, dažniausiai taip ir būna. Dėl to mums taip gerai ir natūraliai pavyksta sužaisti vienokią ar kitokią situaciją. Dažnai netgi būna taip, kad, pradėję vystyti bajerį, nežinom, kas bus toliau, kaip jis baigsis, panašiai kaip ir „Radioshow“ laikais – ten gi pasąmonės srautas būdavo, mes juk dirbdavom be jokio scenarijaus.

O kokių savybių reikia parodijuotojui, kad jis gebėtų taikliai, nenuvažiuodamas į lankas, atskleisti temos esmę ar, kaip sakėte, vystyti bajerį?

Manau, kad tokie gebėjimai yra įgimti, jau turimi. Pavyzdžiui, Algis turi skaitmeninę atmintį, jis gali kokio nors jam nepatinkančio žmogaus kalbą įsiminti tiesiog sakiniais, ir ta savybė jam labai praverčia, ypač tais atvejais, kai kas nors jį suerzina, nors dažnai sakau, kad aš pats Algį ir prikurstau (juokiasi). Manau, su savo turimomis savybėmis mes vienas kitą puikiai papildom.

Jūs tikrai esate fenomenalus kūrybinis duetas, gyvuojantis jau kelis dešimtmečius, nors viename interviu sakėte, kad ne kartą buvote ir mirtinai susipykę… Vis dėlto kokia esminė gija judu sieja, kokios yra tos judviejų savybės, leidžiančios šitiek metų dirbti ir kurti kartu?

Manau, kaip ir visada, reikalui esant galime susivienyti. Pavyzdžiui, jei reikėtų sukurti humoro projektą apie kokį nors valstybėje vykstantį svarbų įvykį, puikiai galime sujungti jėgas ir visa tai padaryti. Algis šiuo metu turi savo projektus, aš – savo, susitinkame „Dviračio žiniose“, bet jei reikia daugiau veiklos, tai imam ir padarom. Abu galim leisti sau malonumą dirbti kartu tada, kada norim.

Rimo Šapausko nuotrauka

Šalia ekscentriškojo peliuko Sūrskio Mauzeris atrodo toks santūrus, išlaikytas… Ar toks esate ir gyvenime?

Manyčiau, kad taip. O Sūrskis ir Mauzeris – tai du charakteringi personažai, sujungti kontrasto principu, netgi mūsų marškiniai laidoje skirtingi – vieno tamsūs, kito – šviesūs.

Kiek Jūsų paties asmeninės savybės padeda kurti Mauzerio personažą?

Kurdamas Mauzerį paprastai įsivaizduoju… na, tokį nenusisekusį Vilniaus inteligentą (juokiasi).

O namuose, privačioje erdvėje ar mėgstate juokauti? Gal kokį anekdotą papasakojate ir draugų kompanijoje?

Šeimos nejuokinu, tačiau namuose mes tik­rai susigalvojam savų pramogų, o anekdotų aš nemėgstu, nebent būtų labai geras, tačiau labai geras atsiranda turbūt tik kartą per mėnesį.

O kaip vaikai žiūri į tėčio darbą? Juk tėtis kas vakarą pavirsta peliuku Mauzeriu televizoriuje…

Vaikams patinka, nes tėtis gali persimainyti, gali sukurti kokią nors istoriją… Manau, kad mūsų vaikai yra tokie pat kūrybingi kaip ir mes, o matydami kūrybingą tėtį, jie lavina ir savo kūrybiškumą.

Jūsų šeimą sekmadieniais galima sutikti bažnyčioje, šv. Mišiose. Humoristo veikla ir tikėjimas, pramogų verslas ir bažnyčia… Daugybę kartų Jūsų klausė, kaip tuos dalykus suderinate, tačiau būtų įdomu sužinoti, koks apskritai buvo Jūsų kelias į santykį su tikėjimu, su Bažnyčia. Ar jis gimė vaikystėje, šeimoje?

Taip, šeimoje. Abu mano tėvai – tikintys žmonės, todėl vaikystėje jie mane vesdavosi į šv. Mišias, iš tų laikų, galima sakyti, paveldėjau tokią savotišką XX a. pradžios katalikybę ir tikrai nemanau, kad tai yra blogai. Šeimoje augau vienturtis, nes mano tėveliai manęs susilaukė jau būdami vyresnio amžiaus – mamai buvo 42, tėčiui – 44 metai. Tėtis mano mamą Vilniuje sutiko tik grįžęs iš Sibiro, todėl jie susipažino jau būdami vyresni, vėlai ir susituokė. Kadangi iš prigimties esu smalsus, atsimenu, dar sovietmečiu, būdamas kokių dvylikos ar trylikos metų, pas senelį radau Šventąjį Raštą ir jį perskaitęs tąkart labai nustebau: obaa, čia gi viskas parašyta taip, kaip buvo iš tikrųjų! Tačiau gilesnį tikėjimą atradau tik susipažinęs su žmona Lina, būtent ji man parodė visą tikėjimo grožį, apvalė visus mano pasenusius, netikusius supratimus. Galiu sakyti, kad nuo tada ir prasidėjo mano tikroji kelionė su Dievu.

Kartais žmonės brandų tikėjimą ir jo grožį atranda po tam tikrų patyrimų, krizių ar sukrėtimų. Ar būta tokių Jūsų gyvenime?

Ne, mano tikėjimas užaugo ramiai, be jokio šantažo, be kažkokių krizinių dalykų. Tiesa, vienu metu turėjau nemažai su savo veikla susijusių išorinių ir vidinių konfliktų, todėl kartą nuėjau pas kunigą, kuris, galima sakyti, tuo metu buvo mano dvasios tėvas, ir paklausiau: „Dirbu humoro srityje, ką man daryti?“ Patylėjęs keletą akimirkų jis man pasakė: „Žinote, humoras yra labai geras dalykas, popiežius Jonas Paulius II irgi labai mėgo humorą, bet Jūs, gerbiamasis, žiūrėkit, ką su tuo humoru darote.“ Man tai buvo labai geras atsakymas, apsisprendžiant, ką toliau gyvenime veikti, todėl taip ir likau su humoru. Šiandien jis, žinoma, kitoks, bet kalbant apie „Radioshow“ laikus – su tokiu humoru tada buvom savo laiku ir savo vietoje.

Būdamas kokių dvylikos ar trylikos metų, pas senelį radau Šventąjį Raštą

ir jį perskaitęs tąkart labai nustebau:

obaa, čia gi viskas parašyta taip, kaip buvo iš tikrųjų!

Minėjote, kad tėveliai Jus vesdavosi į bažnyčią, tačiau tais sovietiniais „brežneviniais“ laikais į tai tebebuvo žiūrima labai įtariai. Kaip jautėtės mokykloje, ar neteko iš draugų patirti patyčių? Atsimenu, dvi mūsų klasės mergaitės, lankiusios bažnyčią, nuolat jausdavosi atstumtos, tarsi būtų klasės užribyje.

Taip, tai buvo sovietmetis, todėl tuometinė katalikybė dar tebebuvo daugiau ar mažiau pogrindinė, uždara, kiekvienas gyveno kas sau, nebuvo jokių bendruomenių, gal dėl to ir nepatyriau kažkokių sunkumų. O kalbant apie bendruomenes apskritai, tai sovietai su jomis „puikiai“ susitvarkė – perkirto joms visoms stuburą. Šiandien, jau praėjus tam trauminiam laikui, bendruomenės pamažu kyla iš pogrindžio ir kuriasi iš naujo. Man atrodo, kuo bendruomeniškesni būsime, tuo demokratiškesnis bus ir mūsų gyvenimas. Juk, pavyzdžiui, Jungtinės Amerikos Valstijos sudarytos iš bendruomenių, Izraelis – taip pat, Vakarų Europą irgi iš esmės sudaro bendruomenės ir visai nesvarbu, ar tos bendruomenės kuriamos religiniu, ar kokiu kitokiu pagrindu.

Jei jau prakalbom apie bendruomenes, norėčiau paklausti ir apie paties dalyvavimą jų veikloje. Esate vilnietis, užaugęs Antakalnyje, su šeima čia gyvenate ir šiandien, tad turbūt ir prie Šv. Jono brolių bendruomenės, įsikūrusios Antakalnyje, prisijungėte neatsitiktinai?

Brolių joanitų bendruomenę pasirinkom iš praktinės pusės – bažnyčia netoli namų, tad kol vaikai buvo mažesni, sekmadieniais čia būdavo tiesiog paprasčiau ateiti. O kai bendruomenėje tave pamato, tai, žiūrėk, ir skaitinį paprašo paskaityti, dar kažką padaryti, po to natūraliai atsiranda ir tarnystės, taip ir įtraukia… (Juokiasi.)

Žinau, kad šioje bendruomenėje kartu su žmona Lina tarnaujate pasirengimo santuokai palydėtojais. Įdomu, su kokiomis vertybėmis šiandien ateina jauni, bažnyčioje ketinantys tuoktis žmonės? Ar jie supranta Santuokos sakramento reikšmę, ar yra tam pasiruošę?

Žmogus žmogui nelygu, būna įvairiai. Yra puikiai suprantančių, ką daro, yra lengvabūdiškai į tai žiūrinčių, tretiems tuoktis liepė tėvelis ar mamytė, ketvirti tai daro iš reikalo, o penktiems rūpi dar kitokie dalykai.

Kaip su jais komunikuojate? Suprantu, kad liudijate savo šeimos pavyzdžiu, bet visgi…

Na, liudiji tai, ką turi liudyti, ką iš tiesų nori pasakyti, bet jei, tarkim, susirenka kokia trijų šimtų žmonių auditorija, tu vis tiek suvoki, kad iš tų trijų šimtų tave girdi gal tik kokie trys, na, gal trisdešimt, o gal kartais ir visi trys šimtai. Bet kalbėdamas visiems, aš kalbu ir tam vienam konkrečiam žmogui. O ar jis nori priimti tai, ką kalbu, ar ne – jau ne mano problema. Yra buvę, kad gatvėje mane sutikęs žmogus žodis žodin pacitavo tai, ką aš buvau kalbėjęs prieš kokius tris mėnesius.

Rimo Šapausko nuotrauka

Kaip sakoma, suvibravo ta pačia gaida?

Tikriausiai taip.

O kokio amžiaus jaunuoliai šiandien ateina tuoktis? Juk mūsų kartos žmonės paprastai tuokdavosi gana jauni, dažnai vos peržengę dvidešimtmetį.

Įvairiai, bet dabar yra visai kiti gyvenimo modeliai. Pasaulis jaunam žmogui sako: pagyvenk sau, neskubėk, pakeliauk po pasaulį, nuvažiuok kur nors į Aziją, į Balį, dar kažkur. Tai vėlgi yra tie patys stereotipai, apie kuriuos kalbėjau, tačiau šiuo atveju jaunam žmogui bandoma nurodyti, ką jis turi daryti, pasaulis jį tiesiog spaudžia. Atsimenu, dar „Radioshow“ laikais, vienu metu staiga suvokiau, kad visiškai neprivalau daryti kažkieno man primetamų vienokių ar kitokių dalykų, tiesiog gyvenu ir darau taip, kaip man išeina. O dabar yra tokia bendra mada, kuri sako: tau reikia to, tau reikia ano, tau reikia trečio… Iš tikrųjų tau nieko nereikia, reikia tiesiog gyventi. Dabar daug žmonių negyvena, o reikia paprasčiausiai gyventi.

Šiandien dažnas „gyvena“ socialiniuose tinkluose, kuriuose pastaruoju metu netyla diskusijos ir apie LGBT bendruomenes, Partnerystės įstatymą, Stambulo konvenciją ir panašius dalykus, vyksta įvairūs protestai, maršai… Kokia yra Jūsų laikysena šiame kontekste, ar tikrai kyla grėsmė tradicinei santuokai, šeimai, jos vertybėms?

Visų pirma, reikia pasižiūrėti į save, į tai, kaip tu pats gyveni, o ne su kirviu kovoti prieš kažką ar už kažką. Pirmiausia, savo santuokoje reikia gerai jaustis, vyras turi mylėti žmoną, vaikus, stengtis iš tikrųjų gyventi šeimoje. Kita vertus, jeigu mes, krikščionys, eidami į pasaulį išsitrauksim pagoniškus ginklus – kirvius ar žeberklus, labai greitai pamatysim ant galvos metamą tinklą ir dar su kuoka gerai gausim per galvą. Toje „gladiatorių arenoje“ paprasčiausiai būsim subaladoti ir palikti gulėti. Manau, pagrindinis principas, kuriuo vadovaudamiesi turime gyventi, yra meilės veikla. Kartais musulmonai mums teisingai papriekaištauja sakydami: „Jūs, krikščionys, dažnai negyvenat tuo, ką tikite.“ Iš tikrųjų, jeigu mes visi gyventume tuo, ką tikime, Šventoji Dvasia tarp mūsų padarytų tikrai daug stebuklų ir nereikėtų tuomet rėkauti gatvėje, galėtume tiesiog būti pavyzdžiu besiblaškančiam, savo vietos pasaulyje nerandančiam žmogui. Kitą patraukti gali tik savo paties pavyzdžiu. Kodėl, tarkim, Romos imperijoje krikščionybė per beveik porą šimtų metų tapo dominuojančiu tikėjimu, nors tuo metu krikščionims ir galvas kirsdavo, ir liūtams sušerdavo, ir ant kryžiaus kabindavo? Ogi todėl, kad šitie žmonės iš tiesų gyveno kaip krikščionys, jie buvo sektinas pavyzdys, kuris galingai veikė. Jeigu šiandien mes savo pavyzdžiu skleistume, kaip dabar madinga sakyti, meilės kvapą, tai krikščionybė ne tik taptų patrauklesnė pasaulio akyse, bet visų pirma būtų sektinas pavyzdys tam pasauliui.

Visuomenėje esate žinomas, populiarus žmogus, liudijantis Dievo Žodį būtent savo pavyzdžiu, savo paties gyvenimu, tvirta laikysena ir apsisprendimu. Ar Jums reikia drąsos tą daryti?

Manau, ta drąsa kyla ne iš manęs, ji ateina iš Dievo. O lozungais ir panašiais dalykais mažai ką tepasieksi. Svarbu yra tai, ką tu deklaruoji, ką kalbi. O kalbėti turime apie sugyvenimą. Neseniai socialiniuose tinkluose pasirodė toks madingas rėmelis „Lietuvoje tilpsime visi“. Aš tikrai labai norėčiau, kad mes tilptume visi. Bažnyčios žmonės gyvena pagal tai, kaip moko Bažnyčia, pasaulis – pagal savo modelius, todėl nelabai mes ką galim pamoralizuoti, sakydami: jūs gyvenkit taip arba kitaip. Visi žmonės gyvena pasirinkdami tokius modelius, kokius nori, bet tai neturi tapti jų teise niekinti kitaip gyvenančius. Liudyti, kaip ir sakiau, galime tik savo pavyzdžiu. Jeigu tu namie sėdėdamas prie teliko valgai čipsus ir gerdamas alų raugėji, tai nenorėk, kad tavo vaikas valgytų su peiliu ir šakute ir dar kalbėtų prancūziškai.

Dažnai vaikui būna daug lengviau pamoralizuoti nei parodyti pavyzdį… Tačiau pokalbį norėčiau kreipti muzikos link, juk ji yra bene universaliausia mus visus vienijanti ir visiems suprantama kalba. Pramogų versle esate žinomas ne tik kaip humoristas, laidų vedėjas, bet ir kaip didžėjus. Būtų įdomu sužinoti, kaip apskritai užsimezgė Jūsų santykis su muzika, gal ir muzikos mokykloje teko pasimokyti?

Muzikos mokyklos nelankiau, bet kažkada su draugu Aliuku sugalvojom išmokti groti gitara. Nuėjom, atsimenu, pas tokį muzikantą Slyvą, o jis mums ir sako: „Tai ką, vaikinai , išmokit gamą, dar porą gitaros pratimukų duosiu…“ Tačiau mano įžūlusis draugas Aliukas atkirto: „Klausyk, nesiruošiam mes čia boboms pliaže su gitarom groti, geriau parodyk kaip pankroką varyti!“ (juokiasi)

Parodė?

Parodė dvigarsius, porą akordų, pasakėm ačiū ir išėjom. Ir po šitos pamokos įkūrėm pankroko grupę (juokiasi).

Tikras jaunatviškas maksimalizmas! Visgi didžėjavimas, kaip suprantu, visada buvo grynai Jūsų kūrybinė erdvė, asmeninis saviraiškos laukas?

Taip, ir dabar tai tapo normalia profesija. Didžėjavimas man yra rimtas darbas, kartais juokaudamas sakau, kad esu smulkusis verslininkas.

Kokios muzikos paprastai pageidauja Jūsų auditorija?

Iš esmės tapau savo kartos didžėjumi. Kai mano amžiaus žmonės švenčia gimtadienius arba vyksta įmonių vakarėliai, dažniausiai ten skamba laiko patikrinta muzika. Labiausiai man patinka groti kokiuose nors 60-mečiuose, ten tada skamba Queen, Smokie, Nazareth, ABBA, Boney M… Kartais prieš renginį tų žmonių klausiu, kokios jie norėtų aparatūros – garsesnės, smarkesnės ar atvirkščiai – ramesnės, jie sako: „Kur jau ten mums smarkesnės, amžius nebe tas…“ Bet kai jie siaučia, tai siaučia smarkiau negu aštuoniolikmečiai! (juokiasi)

O kokios muzikos pats klausotės?

Įvairios. Mėgstu elektroninę… Na, pavyzdžiui, Sound Cloud’e galite susirasti tokį Bill Brewster – tai, ką jis transliuoja, man patinka.

Sekmadieniais per šv. Mišias girdite ir bažnytinę muziką, galbūt kartu su bendruomene ir giedate. Kaip Jums atrodo, kokia dabar liturgijos metu skambančios muzikos kokybė?

Manau, visaip būna, kartais pavyksta, kartais ne. Jei giedama iš širdies, tada viskas puiku. Man patinka Dievo Gailestingumo šventovės ansamblis, jis kartais gieda ir pas brolius joanitus. Mano širdžiai paprastai artimas senasis Romos giedojimas, ortodoksinės giesmės, polifonininė muzika, po jų sektų grigališkasis choralas. Tačiau iš esmės liturgijoje man patinka pačios paprasčiausios giesmės, tos, kurias gali visa bažnyčia giedoti kartu, pavyzdžiui, „Garbė Dievui aukštybėse“ arba „Šventas“. Atsimenu, vieną vasarą visi brolių joanitų bažnyčios chorai atostogavo, todėl šv. Mišiose giedodavo seserys – jos užvesdavo giesmę ir visa bažnyčia, be jokio choro, kuo puikiausiai kartu pagiedodavo. Būtent dėl to man labai patinka brolių liuteronų patirtis – jų liturgijoje gieda visa bendruomenė, visa bažnyčia. O katalikų bažnyčiose kartais nutinka taip, kad liturgijos metu tenka klausytis kokio nors vargonų ar choro koncerto su ypatingai sudėtingomis partijomis, kurias tas choras vos vos ištempia. Tuomet ne tik Mišių laikas prailgsta, bet toks choro mėgavimasis savimi, savo balsais tampa didžiausia klaida, nes choristai tų giesmių dažnai būna iki galo nesurepetavę arba tam kolektyvui jos paprasčiausiai yra per sudėtingos. Toks giedojimas ne tik atbaido jaunimą, kuris tokiose Mišiose jaučiasi svetimkūnis, bet, pripažinkim, nepuošia ir pačios liturgijos.

Rimo Šapausko nuotrauka

Šiuo klausimu tikriausiai dar yra apie ką pamąstyti… Tačiau žinau, kad Jūsų kūrybos laukas apima ne tik muziką, domitės ir fotografija, pats taip pat fotografuojate.

Sakyčiau, labiau buitiškai.

Bet esate surengęs ir parodų, jų fotografijose – vanduo, atspindžiai jame… Kuo Jus traukia vandens estetika?

Fotografuoju viską, ne tik vandenį, tiesiog vienu metu vandens fotografijos buvo tapusios savotišku mano brand’u – keletas veiklių žmonių, pamatę mano nuotraukas, pasiūlė surengti parodas. O fotografavimas man patinka kaip principas, kaip veiksmas, ko, pavyzdžiui, negaliu pasakyti apie filmavimą. Nuotrauka man yra tarsi sustabdyta laiko akimirka, kurią po to visais kampais gali tyrinėti. Tačiau man įdomiausia būna ne šiaip sau sustabdyta akimirka, bet užfiksuota tos akimirkos emocija. Sakoma, kad yra tiesiog nuotraukos ir yra labai geros nuotraukos, ir visai nesvarbu, ką tu fotografuoji – saulės apšviestą tamsų debesį prieš audrą ar atspindžius vandenyje. Sykį Kaune fotografavau Perkūno namus ir kaip tyčia tą akimirką iš dangaus į šalia buvusią balą nukrito lašelis – gavosi tokie raibuliai… Matyt, kažkas iš dangaus sugalvojo pagerinti tą kadrą, sako – va, tas lašelis tau „ištrauks“ visą nuotrauką!

Gal yra minčių rimčiau tuo užsiimti?

Savo fotografavimą vadinu labiau popsu – padarei vieną, antrą kadrą… Rimtas fotografas žino tuos visus fintus, kaip padaryti gerą nuotrauką, o mano fotografavimas, sakyčiau, yra toks lengvas kičas, juolab kad neturiu jokios profesionalios kameros, viską fotografuoju telefonu. Tiesiog paprasčiausiai fiksuoju tai, kas man patinka.

O žmones ar fotografuojate?

Kartais. Ir tik tada, jeigu matau, kad gerai pavyks. Fotografija, kaip sakiau, man yra tam tikras sustabdyto laiko atspindys, į kurį vėliau smagu pasižiūrėti, prisiminti, koks buvo gyvenimas. Vienu metu pagalvojau: žmonės važinėja į visokias turistines keliones, fotografuoja turistinius objektus, bet tos nuotraukos paprastai būna negyvos, dažnai tau nieko nesakančios, todėl man įdomiausios fotografijos yra iš kasdienio gyvenimo, iš to, kuris yra aplink mus. Žiūrėdamas į nuotraukas, darytas prieš kokius dešimt metų, matau jose tiek visokiausių įdomybių: ką valgėm, kaip atrodėm, kaip gyvenom… Žiūri ir supranti, kaip greitai viskas keičiasi. Anksčiau darydavau tokių nuotraukų failus, dėdavau juos į kompiuterį, tačiau specialiai jų ilgai nežiūrėdavau. Dabar, jas išsitraukęs, atrandu daugybę įdomių dalykų, kuriuos jau seniai buvau pamiršęs.

Jeigu mes visi gyventume tuo, ką tikime,

Šventoji Dvasia tarp mūsų padarytų tikrai daug stebuklų

ir nereikėtų tuomet rėkauti gatvėje.

Tai tarsi savotiškas metraštis?

Taip, tikrai… darau savo gyvenimo metraštį.

Jeigu galėtume į mūsų laiką pažvelgti plačiau, tarsi į globalų metraštį, kaip manote, ką išvystume? Kokios įžvalgos Jums kyla gyvenant šiandieniniame moderniame pasaulyje, besigalynėjančiame su pandemija, geopolitinėmis įtampomis, klimato kaita? Per vieną pamokslą yra tekę girdėti ir apokaliptinių gaidų…

Šventojo Rašto apokaliptinė knyga yra universali, žmogus ją prisitaikydavo visiems laikams – nuo pirmųjų amžių Romos imperijoje iki šių dienų. Aš galbūt norėčiau atkreipti dėmesį į kitą aspektą: man vis kažkaip ateina į galvą Fatimos pranašystės, kurių dvi jau išsipildė su kaupu: pirmoji, parodžiusi pragaro viziją, ir antroji – išpranašavusi Antrąjį pasaulinį karą. Tačiau yra ir trečioji – apie vyrą baltais drabužiais, kuri, manoma, gali būti jau pusiau išsipildžiusi – popiežius Jonas Paulius II po pasikėsinimo pritaikė ją sau. Tačiau svarbiausia, kad šioje pranašystėje yra ir šviesioji dalis – tai Švč. Mergelės Marijos pažadas, kad jos Nekaltoji Širdis galų gale triumfuos. Norėčiau pamatyti tą triumfą.

Kalbate apie viltį?

Taip, juk mes, krikščionys, esame vilties žmonės. Šėtonas skuba suprasdamas, kad laiko liko mažai, tačiau pažadas, jog Nekaltoji Dievo Motinos Širdis triumfuos, tikintiesiems suteikia vilties.

O koks šalia Dievo Motinos pažado būtų Jūsų palinkėjimas?

Atsakysiu Kristaus žodžiais: „Neišsigąsk ir tikėk.“

Kalbino Lina Mikalauskienė

Žurnalas Kelionė 2021 m Nr. III

Palikite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *