Šiame asmeninių ir visuomeninių iššūkių pilname pasaulyje kiekvienas krikščionis yra kviečiamas būti vilties ženklu, priimti radikalią Kristaus laisvę bei pajusti džiaugsmo, kuriam yra sukurtas, prieskonį. Neretai nutinka taip, kad mums viso to stinga, ir tai reiškia, jog dar bijome, neturime vidinės jėgos ir drąsos pradėti asmeninę piligrimystę Dievo link. Bijome, nes manome, kad į šią kelionę leidžiamės vieni patys, o Dievas prie mūsų prisijungs, kai sutvirtėsime dvasiškai, išsiugdysime dorybes, ištiesinsime tikėjimo, vilties ir meilės „stuburus“. Įsitikinimas „patys“ yra vienas iš skaudžiausių ir beviltiškiausių suklupimo akmenų dvasinėje piligrimystėje. O „negera žmogui būti vienam“ – ne negyvas teiginys, bet viltingas gyvenimo prasmės ingredientas.

Evgenios Levin nuotrauka

Mums dar gali būti baugu padaryti sava krikščioniškąją tiesą, teigiančią, jog mūsų gyvenimai turi prasmę. Gali būti labai sudėtinga tai suvokti ar priimti, bet viliamės, kad vieną dieną sužinosime pačią tikriausią mūsų gyvenimų ir išgyvenimų prasmės istoriją. Žinoma, jau dabar norėtume viską suvokti, o negalėdami to padaryti, savo gyvenimuose ieškome bent jau regimų tikėjimo apraiškų. O tokios apraiškos yra krikščionio džiaugsmas, viltis, laisvė ir drąsa, kurie atrodytų netgi kvailystė, jeigu… ne Dievas. Tas džiaugsmas, laisvė bei drąsa randasi, kai mes per malonę, Bažnyčios slėpinius ir sakramentus dalyvaujame Švč. Trejybės gyvenime. Toks ir yra mūsų dvasinės piligrimystės tikslas – pasitikėti, būti, gyventi ir bendradarbiauti su Dievu bei Jo mylimais žmonėmis.

Pirmieji krikščionybės amžiai buvo pažymėti dideliu nerimu ir nežinomybe, tačiau Romos imperijos atsivertimą sąlygojo pirmųjų kankinių drąsa. Bažnyčios tikėjimas galėjo atrodyti keistas – tikėjimas į vieną Dievą trijuose asmenyse, į kūnų iš numirusių prisikėlimą – bet kankinių drąsa vertė susimąstyti apie krikščionybės nešamą slėpinį, kurio jau nebebuvo galima tiesiog atmesti. Drąsa daro įspūdį, jos neįmanoma nepaisyti, o bailumas išlieka pati nepatraukliausia yda.

Visgi, baimė gali tapti gyvenimą reguliuojančiu įstatymu. Bijome ne tik išorinių grėsmių (ligų, prievartos, karo, neteisybės), bet patiriame ir pačių susikurtas vidines baimes, dėl kurių užsisklendžiame savyje, nebepasitikime nei savimi, nei kitais.

Jei prisikėlęs Jėzus nebeturėtų savo žaizdų,

Jo ryšys su mumis būtų menkas.

Mums reikalinga krikščioniška drąsa. Todėl pirmiausia norime atrasti bendruomenę, kurioje mokytumėmės paprasčiausiai būti vieni su kitais, vieni kitiems sakyti tiesą, išklausyti, leisti sau būti pažeidžiamiems, tiesiog nebijoti vienas kito.

Ar kiekviena krikščioniška bendruomenė, o ir atskiri tikintieji, yra pasiruošę ir pajėgūs pasiūlyti tokią galimybę? Kol Bažnyčioje stigs tikros drąsos, pasaulis nematys įtikinamų ir drąsių vilties liudytojų.

Pažeidžiamumas

Drąsa, pagal Aristotelį ir vėliau pagal šv. Tomą Akvinietį, yra proto savybė matyti dalykus tokius, kokie jie yra, žiūrėti į pavojų tiesiai ir aiškiai. Josefas Pieperis, komentuodamas šv. Tomą Akvinietį, rašė, kad „tvirtumas, drąsa suponuoja pažeidžiamumą; be pažeidžiamumo nėra galimybės būti tvirtam. Angelas negali būti drąsus, nes yra nepažeidžiamas. Tad būti drąsiam ir reiškia sugebėjimą iškęsti sužeidimą, išbandymą.“ Angelams turbūt yra paprasta pasakyti „nebijok“, nes jie veikiausiai nežino, ką reiškia bijoti. Angelams, tačiau ne Jėzui, kuris tapo žmogumi ir iš vidaus pažįsta visas ir visokias žmogiškas būsenas.

Bijoti yra normalu. Tik problema ta, kad baimė gali paversti mus vergais. To išvengti galime įsiklausydami į drąsos balsą, skatinantį mūsų laisvę, nepaisant jokios rizikos, elgtis teisingai. Drąsus žmogus pripažįsta bijantis, tačiau nepasiduoda nevilčiai ir, kiek tuo atveju yra įmanoma, laisva valia ištikimai renkasi tiesą. Drąsa gali pareikalauti, kad atsisakytume gėrio dėl didesnio gėrio: galime netekti geros reputacijos, nes privalome sakyti tiesą, galime netekti sveikatos, nes slaugome sergančius užkrečiama liga, taip liudydami meilę Dievui ir artimui, galime prarasti didžiausią natūralų gėrį – gyvybę, nes pavojingose aplinkybėse, misijų kraštuose, skelbiame Evangeliją dėl amžinojo gyvenimo sau ir savo broliams bei sesėms…

Kryžius yra mūsų tikėjimo esmė. Žvelgdami į kryžių, ant jo matome beginklį, bejėgį, iki mirties sužeistą asmenį. Net ir prisikėlusio Jėzaus kūne lieka žaizdos. Evangelijoje pagal Luką Jis sako: „Pasižiūrėkite į mano rankas ir kojas. Juk tai aš pats!“ (24, 39). Prisikėlęs Kristus vis dar yra žaizdotas: Jo kančia ir mirtis netapo praeitimi. Jei prisikėlęs Jėzus nebeturėtų savo žaizdų, Jo ryšys su mumis būtų menkas. Tada prisikėlimas mums galėtų žadėti būsimą amžinąjį gyvenimą, bet paliktų vienus vaduotis su dabartinėmis žaizdomis ir negaliomis. Tačiau Jėzus savo kančia dalyvauja mūsų kančiose, o mes turime dalį Jo pergalėje prieš mirtį. Esame sužeisti ir išgydomi.

Prancūzų rašytojas Charles‘as Peguy pasakoja istoriją apie žmogų, po mirties nuėjusį į dangų. Jam sutikus ap­skai­tą vedantį angelą, šis jo paprašo: „Parodyk man savo žaizdas.“ Žmogus nustemba: „Žaizdas? Kad aš jų neturiu.“ Tuomet angelas paklausia: „Ar niekada nepagalvojai, kad dėl kažko buvo verta kovoti?“

Nuotraukos šaltinis pexels.com

Visi esame pažeidžiami, „luoši, raiši ir akli“. Dėl to neretai bijome patys savęs, sau atrodome apgailėtini, mūsų išbandymai ir išgyvenimai atrodo patys skaudžiausi, o viltis užleidžia vietą alinančiai baimei. Tokioje tikėjimo, vilties ir meilės trūkumo naktyje šalia Jėzaus kryžiaus esame arčiausiai. Jo žaizdos atvėrė mums dangų. Galime stoti prieš Jį pažeidžiami ir žaizdoti, nes juk būtent tokių Jėzus atėjo pasigailėti ir pakelti.

Laukimo drąsa

Pagal šv. Tomą Akvinietį, drąsa yra ištikimas, kantrus (iš)buvimas, kai yra sunku. Įsivaizduokime nepagydomą ligonį, diena iš dienos patiriantį įvairiausius fizinius, emocinius ir dvasinius sunkumus, arba skirtingų priklausomybių paliestus žmones, besiviliančius blaiviai gyventi artimiausias 24 valandas, o tada vėl iš naujo pradėti ištikimą ir kantrią kovą. Toks drąsus, ištikimas bei kantrus laukimas mus sutvirtina.

Dabartinėje visuomenėje, sotinamoje įvairiausių technologijų ir kitokių galimybių, laukimas netenka vertės, nes vartotojiškumo išugdytas žmogus visko nori čia ir dabar. Visgi, džiugu, kad negalima pagreitinti tokių fiziologinių žmogaus vystymosi procesų, kaip nėštumo laikas ar kūno augimas. Bent taip žmonija priima laiko dovaną. Beje, nelabai paskubinama ir žmogaus jausminio, emocinio, dvasinio pasaulio branda. Juk ne veltui sakoma, kad laikas (kantrus laukimas) gydo.

Panaši laukimo drąsa reikalinga ir Bažnyčioje. Pasauliečiams reikia drąsos iškęsti laiką, kada parapija atrodo mirusi ir sausa, o iš kunigų negaunama dvasinio maisto. Kunigai ir vienuoliai privalėtų būti tvirti, kada džiaugsmas išblėsta, o patiems jų pašaukimas ir jo įgyvendinimas atrodo bergždžias. Pagaliau, įvairių nuodėmių ir dvasinių ligų kamuojamiems, žmogišką kilnumą sužalojusiems ar kitų „teisiųjų“ smerkiamiems svarbu patikėti bei pasitikėti kitų žmonių pagalba ir ją priimti.

Šv. Kotryna Sienietė drąsos idealą matė Kristaus, kaip kantraus ir pažeidžiamo kario, įvaizdyje: „Mes esame lyg kovos lauke ir privalome kautis drąsiai, nevengdami smūgių ar traukdamiesi, bet stebėdami mūsų kapitoną nukryžiuotąjį Kristų, kuris viską ištvėrė. Jis nepasidavė, kada Jam buvo pasakyta – „Nuženk nuo kryžiaus!“ Nei šėtonas, nei mūsų nedėkingumas neprivertė Jo atsisakyti vykdyti Tėvo valios ir mūsų išganymo. Ne, Jis ištvėrė iki pabaigos… Ir tai Jį nužudė!“

Evgenios Levin nuotrauka

Šv. kardinolas Henry Newmanas yra pasakęs, kad „krikščionis yra tas, kuris ieško Kristaus“. Adventas ar gavėnia yra laikotarpiai, kurie lavina mūsų kantrybę nepradėti švęsti per anksti. Kristaus gimimas ir Jo Prisikėlimas yra dovana, ir mes laukiame, kada ši dovana mums bus padovanota. Tai nėra pasyvus laukimas, nes mes ruošiamės tam, kas turi ateiti, kaip moteris ruošiasi gimdymui.

Kodėl norint būti krikščionimi reikia laukti? Kodėl Dievas tuoj pat nesuteikia laimės, ramybės, taikos ir viso to, ko mums reikia? Viena iš priežasčių gali būti ta, kad Dievas nenori ateiti tik išoriškai. Jis ateina iš vidaus, iš mūsų giliausio intymumo. Kaip sakė šv. Augustinas, Dievas yra interior intimo meo (arčiau mūsų, nei mes patys). Augimui ir gijimui reikia laiko. Taip pat reikalinga kantrybė, nes, kaip jau minėjau, Dievas ateina ne išoriškai, o iš giliausio mūsų intymumo. Todėl mes viliamės tuo, kuris tapo žmogumi ir žino bei gerbia mūsų gyvenimo ritmą.

Kai meldžiamės, prašydami Dievą įvairiausių dalykų, dažniausiai jų negauname tuoj pat regimu ar apčiuopiamu būdu. Jis ateina slapta, neregimai, o svarbiausia, gerbdamas mūsų vidinio gyvenimo ritmą. „Budėkite, nes nežinote nei dienos, nei valandos“ (Mt 25, 13). Šis budėjimas yra pasiruošimas Dievo atėjimui, dar daugiau – galimybė Jam būti kartu su mumis. Dažnai būname nepasiruošę išgirsti Jo balsą, įsiklausyti į Jo sakomus žodžius, pasitikėti Juo bei pavesti Jam savo gyvenimus, tačiau kantriai laukdami drįstame tiesti ranką Jėzaus apsiausto kraštelio link ir taip laimėti labai svarbią mūsų gyvenimo pergalę – patikėti, jog esame ne vieni, jog šalia yra Dievas Žmogus, Jėzus – mus pažįstantis, suprantantis, mylintis ir pasiruošęs kartu su mumis viską išlaukti.

Sunkiais momentais laukti vienam gali reikšti sunkiai pakeliamą liūdesį, neviltį, pyktį, pasidavimą. Kada laukimą drįstame dalintis su Jėzumi ir artimu, randasi bendrystė, nekenčiama velnio, kuris nori, kad liktume vieni, niekuo netikėtume ir nepasitikėtume, kad mūsų kančia ir laukimas prarastų bet kokią prasmę.

Nuolankus žmogus jokiu būdu neturi jaustis

kaip paskutinis žemės kirminas.

Nuolankumas – tai pagarba sau pačiam.

Beprasmybės akivaizdoje beveik visada kyla pyktis savęs, kito ar net Dievo atžvilgiu. Neretai mums yra įteigiama, jog pykčio išreikšti negalima, nereikia, negražu, jog tai – nuodėmingas veiksmas. Man pačiam, prašančiam psichologų konsultacijų, buvo labai nelengva, o pradžioje net nesuvokiama, priimti jų raginimą išreikšti pyktį, nelaikyti jo savyje. Tačiau net šv. Tomas Akvinietis moko, kaip reiktų išreikšti pyktį, kad jis taptų vaisingas. O šv. Augustinas sako, kad „pyktis yra viena iš gražiųjų vilties dukterų“. Taigi, pyktis gali būti destruktyvus ir skaldantis, bet taip pat pozityvus ir suvienijantis. Viltingas pyktis yra toks, kurio pagalba norime ir stengiamės ištaisyti klaidingus dalykus, o destruktyvus – tiesiog arogantiškas kalbėjimas pakeltu tonu. Tad išbandymų akivaizdoje pyktis privalėtų tapti mūsų sąjungininku nepasiduoti nevilčiai.

Nors posakis „ir tai praeis“ kenčiant neviltį sunkiai paguodžia, bet juk jau ne kartą esame įsitikinę, jog tai – išmintinga tiesa. Beje, neteisinga būtų laukti, kad tik praeitų. Privalu tikėtis ir siekti kokybinio tikėjimo, vilties ir meilės pasikeitimo.

Mąstyti ir sakyti „mes“

„Vieno turtingo žmogaus laukai davė gausų derlių. Jis pradėjo sau vienas svarstyti: „Ką čia man dabar padarius? Neturiu kur sukrauti derliaus“. Galop jis terė: „Štai ką padarysiu: nugriausiu savo klojimus, statysiuos didesnius ir į juos sugabensiu visus javus ir visas gėrybes. Tada tarsiu savo sielai: mano siela, tu turi daug gėrybių, sukrautų ilgiems metams. Ilsėkis, valgyk, gerk ir linksmai pokyliauk!“ O Dievas jam tarė: „Kvaily, dar šiąnakt bus pareikalauta tavo gyvybės“ (Lk 12, 16–20). Šis palyginimas yra apie žmogų, mąstantį tik apie save. Bet Dievas greitai sužlugdo turtuolio planus, ištardamas „kvaily“. Skamba smerkiančiai, teisiančiai, tačiau iš tiesų tai yra išlaisvinantis nuosprendis, kaip ir visi mums nepatogūs Dievo sprendimai. Viešpats suardo paties žmogaus susikurto narcisistinio kalėjimo sienas. Dabar žmogus pats privalo nuspręsti, ar iš naujo „statydintis kalėjimą“, ar visgi mokytis ištarti „mes“. Svarbiausia to mokymosi priemonė yra nuolankumas.

Pagoniškoje Romoje ir Graikijoje, sekant Aristoteliu, nuolankumas buvo suvokiamas kaip yda. Būti nuolankiam reiškė būti žemos kilmės, atmestam, niekinamam. Krikščionybė kategoriškai pakeitė požiūrį į nuolankumą. Nuolankus žmogus jokiu būdu neturi jaustis kaip paskutinis žemės kirminas. Nuolankumas – tai pagarba sau pačiam, kai nebereikia lygintis su kitais. Tada priimame tiesą apie tai, ką sugebame ir ko ne. Nuolankumo dorybė grąžina drąsą būti realistais bei suvokti, kas iš tiesų esame ir kuo galime tapti Dievo malonės padedami.

„Aš esu, nes esi Tu“, – nes esame mes! Ir kai ateina sunkūs išbandymai, kada norisi atsiriboti ir likti vienam, kai patys sau esame nemieli, pageidautina mintyse ar balsiai kartoti šiuos žodžius kartu su malda, o pasimeldus eiti ieškoti kito žmogaus bendrystės. Juk suvokti, kas bei kokioje situacijoje esame, galime tik būdami su Kitu ir kitais.

Žurnalas Kelionė 2021 m. Nr. I

One Comment

Palikite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *