Mingailės Žemaitytės-Meldaikės nuotrauka

Jeigu Dagnė Gumbrevičiūtė galėtų, ji mielai pasirinktų vieną veiklos sritį ir liktų joje visą savo gyvenimą. Tačiau kino režisierė dabar jau žino, kad gyvenimas yra panašus į kino filmus: jei viskas klojasi gerai, bet trūksta įdomumo, būtini pokyčiai.

Mingailės Žemaitytės-Meldaikės nuotrauka

Kadaise iš scenografijos studijų perėjusi į kino režisūrą ji sušuko: „Tai mano pašaukimas“. Ir net nustebo, kad po kiek laiko viduje vėl ėmė kažkas graužti. Tuomet įvyko netikėtas posūkis: ji nustojo kurti filmus ir ėmė mokyti pradinukus Melkio mokykloje.

„Skaitydama M. Kunderos knygą radau mintį, kad žmogus neturi pašaukimo ir jo visai nereikia įkišti į pašaukimo rėmus. Ach, kaip gerai“, – D. Gumbrevičiūtė atsipalaidavo supratusi, kad atradimai gali tęstis visą gyvenimą. Pasak jos, jei abejojame tuo, ką darome, tą jaučia ir kiti. Juk reikia pasitikėti savimi ir savo veikla, kad ir kitus galėtume uždegti.

Dagnė Gumbrevičiūtė. Mingailės Žemaitytės nuotrauka

„Kiekvienas noras turi tarsi energijos bateriją. Aišku, būna, kad žmogus pamiršta norą, tarsi jį į žemę užkasa. Tačiau stebuklai ima vykti, kai kartu su pašaukimu eini. Atrodo, kad kažkas globoja, kai imi daryti, kai širdis dega“, – su Dagne kalbamės apie tai, kaip atrasti savo misiją ir drąsiai klaidžioti vingiuotais keliais.

Kino režisierę ir pedagogę Dagnę Gumbrevičiūtę kalbina Ginta Gaivenytė

Palikite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *