Labai laukėmė pandemijos pabaigos. Ji iš tiesų gerokai atsitraukė – bent ju, iš mūsų galvų. Deja, dėl to, kad prasidėjo karas, kurio dar žmonija nematė. Taip jau yra, kad kiekvienas naujas karas yra baisesnis už buvusį. Pirmiausia dėl to, kad mokslas gali būti naudojamas ne tik progresui, bet ir žudymo aparatų tobulinimui.

Daug rašyta, kad giljotinos išradimas pavertė Prancūzijos Revoliuciją teroro siautėjimu. Cheminis ginklas pirmą kartą panaudotas Pirmajame pasauliniame kare. Dujų kameros tapo šiurpiu Holokausto simboliu. Iki šiol norisi pamiršti Hirosimos ir Nagasakio tragedijas. Šiandien žudyti dar lengviau.

Karas Europoje tapo sudėtinga moraline dilema visiems. Ypatingai po Putino grasinimo branduoliniu karu, jei bet kuri Vakarų valstybė padės Ukrainai. Racionalizuoti beprotybę beviltiška, todėl visi priima šiuos grasinimus labai rimtai, tačiau taip pat rimtai turime priimti ir tai, kad Putino beprotybė tik didėja ir jokios nuolaidos jo nesustabdys.

Šiandien bombarduojami, griaunami Ukrainos miestai, žudomi žmonės. Daugelis iš mūsų lankėsi ar net kurį laiką gyveno tose vietose, kurios dabar virto griuvėsiais.

Kijevas. DN nuotrauka

Džiaugiuosi, kad Ukrainos tauta priešinasi labai oriai ir atkakliai. Tačiau kas akimirką žūsta žmonės. Tai klaiku.

Ką daryti? Prisiminkime priesaką – ora et labora. Melstis ir dirbti. Viešpats mūsų nepalieka niekada ir prašykime Jo stiprybės bei apgynimo. Taip pat kiekvienas dirbkime tai, ką sugebame, ir atlikime tai kuo geriau.

Tikrieji herojai ne tie, kurie išoriškai atrodo stiprūs, bet tie, kurie nepalūžta net sunkiausios krizės akivaizdoje.

Kijevas. DN nuotrauka
Kijevas. DN nuotrauka
Kijevas. DN nuotrauka
Kijevas. DN nuotrauka

One Comment

Palikite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *