Nėra jokių atliktų studijų bei pateiktų įrodymų, teigiančių, kad krikščionys yra geresni žmonės negu visi kiti. Net pats Jėzus sakė: „Ne sveikiesiems reikia gydytojo, bet ligoniams! Aš atėjau ne teisiųjų šaukti, o nusidėjėlių“ (Mk 2, 17). Beje, Jis ir dabar tęsia savo darbą, todėl Bažnyčia yra namai, skirti visiems, o ypač tiems, „kuriems labiausiai reikalingas Jo gailestingumas“. Nenuostabu, kad pirmasis patekęs į Dangaus karalystę buvo kartu su Jėzumi nukryžiuotas plėšikas. Simonas Tugwellas atpasakoja ankstyvosios krikščioniškos Sirijos poemą, kurioje už dangaus vartus atsakingas angelas nenori rojun leisti plėšiko, nes jis mat ne tokio tipo žmogus, kuriam čia būtų vieta. Tačiau plėšikas turėjo argumentą par excellence – Kristaus žodžius, užantspauduotus Meilės auka. Taip ir krikščionys, pasauliui pasakojantys apie Prisikėlusįjį, savo gyvenimais turi liudyti prisikėlimo realybę. Kitaip liudijimas neveikia.

D.Navickaitės nuotrauka

Užaugau krikščioniškoje šeimoje, tačiau niekada ypatingai nesidomėjau savo tikėjimu, kol, sąžinės balso atakuojamas, pradėjau klausti savęs, tiesa tai ar ne. Jei tiesa, tada tikėjimas turi tapti aktyvia mano gyvenimo dalimi, o jei ne, tuomet turėčiau jį pašvęsti kitiems dalykams.

Jei krikščionybė yra tiesa, ji rodys tokį Dievą, kuris yra mūsų gyvenimų ir visa ko tikslas. Juk religijos esmė būtent tokia – parodyti atskiro žmogaus ir visos žmonijos egzistavimo tikslą. Na, o kitokia religija, kuri „reklamuojasi“ kaip galinti patenkinti asmens poreikius, įsitikinimus, pašalinti stresą, padaryti sėkmingą, turtingą ir pan. – visu tuo pati save ir nužudo. Neįmanoma rimtai kalbėti apie religiją, kuri teisinasi, bando prisitaikyti arba tarnauja kitokiam tikslui negu Dievas. Būtų graudu, jeigu kviestume tapti krikščionimis, žadėdami nerūpestingą gyvenimą, priteklių, savų „tiesų“ skelbimo platformą, o visai nesirūpintume supažindinti su Viešpačiu, palydėti į susitikimą su Dievu. Krikščioniško mokymo priėmimas veikia tikinčiojo gyvenimą ir reiškiasi jame ženklais, kurių visumą sudaro asmeniško santykio su Dievu troškimas, ieškojimas ir užmezgimas.

Kad užmegztum santykį, būtina ne tik kalbėti, bet ypač – mokėti klausytis. Juk mūsų religija nėra kažkokių taisyklių ar normų rinkinys, o ir jų laikymasis nepadarytų mūsų laimingų. Tikėjimo džiaugsmas, laisvė, viltis kyla iš susitikimo su asmeniu, trokštančiu bendravimo, bendradarbiavimo ir draugystės.

Ar tikrai suvokiu tiesą, kad Jėzus, tikriausias asmuo, atėjo dėl manęs ir kalba būtent man? Šv. vysk. Teofilis Antiochietis sako: „Jei tartum: „Parodyk man savo Dievą“, atsakyčiau: „Parodyk man savo žmogų, ir aš tau parodysiu savo Dievą.“ Parodyk, kad tavo sielos akys regi ir širdies ausys girdi.“ Kitaip tariant, parodyk, ar esi nuoširdžiai atviras, kad pažintum Jėzų.

D.Navickaitės nuotrauka

Neretai galime išgirsti klausimą: o nuo ko gi turėčiau pradėti, norėdamas susipažinti su Dievu? Tai vyksta panašiai kaip ir pažįstant žmogų: žiūrime į jį, klausomės jo žodžių apie save ir kitus, stebime veiksmus ir galiausiai sprendžiame, ar jis man patinka, ar tai tas žmogus, šalia kurio jaučiuosi saugiai. Todėl norintiems pradėti pažinti Dievą svarbu perskaityti bent vieną iš trijų sinoptinių (panašių) evangelijų pagal Matą, Morkų ar Luką, nes būtent taip atveriame duris Šventosios Dvasios „skersvėjui“, pakeliančiam sielos dulkes ir pažadinančiam troškimą: „Išminties pradžia yra nuoširdus noras mokytis“ (Išm 6, 17).

Prisilietę prie Dievo slėpinio bei pajutę gilesnio pažinimo troškimą, tampame mokiniais, kaip ir pirmieji Jėzaus sekėjai, kurių mokinystės pradžia Evangelijoje pagal Joną aprašoma taip: Jėzus „paklausė: ‚Ko ieškote?‘ Jie atsakė: ‚Rabi (tai reiškia „Mokytojau“), kur gyveni?‘ Jis tarė: ‚Ateikite ir pamatysite‘. Tada jie nuėjo, pamatė, kur jis gyvena, ir tą dieną praleido pas jį“ (Jn 1, 38–39). Vėliau Andriejus „pirmiausia susiieškojo savo brolį Simoną [Petrą] ir jam pranešė: ‚Radome Mesiją!‘ (išvertus tai reiškia: ,Dievo Pateptąjį – Kristų‘). Ir nusivedė jį pas Jėzų“ (Jn 1, 41–42). Šioje evangelinėje ištraukoje vaizduojamas ypač jaudinantis, kvapą gniaužiantis žmogaus susitikimas su Dievu Jėzumi. Jie rado Kristų. Šios žinios skelbimas – Andriejus apie Mesiją praneša savo broliui Simonui Petrui – yra pavyzdys, kaip tikras susitikimo su Dievu džiaugsmas paskelbiamas kitiems. Tikra meilė Dievui negali būti nutylėta. Patyręs susitikimo džiaugsmą tikintysis gerąją meilės žinią ima skelbti kitiems, ypač – šalia esantiems.

Taigi, kaip galiu iš tiesų būti krikščionimi? Pirmiausia – priimti ir tikėti, kad Jėzus yra Dievo sūnus ir Tėvo apreiškimas. Tada pridėti delną prie ausies (taip kartais vaizduojamos dorybės) ir klausytis Žodžio, nes „jame buvo gyvybė, ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa“ (Jn 1, 4). Aktyviai, taip pat ir darbais, mylėti Dievą bei savo artimą, tėvams – savo vaikus, vedant juos į susipažinimą su Tėvu, Sūnumi Jėzumi ir Šventąja Dvasia, kad ir jie taptų mokiniais. O svarbiausia likti tvirtiems tikėjime, viltyje ir meilėje, nes Viešpats mums sako: „Aš jums tai kalbėjau, kad manyje atrastumėte ramybę. Pasaulyje jūsų priespauda laukia, bet jūs būkite drąsūs: aš nugalėjau pasaulį!“ (Jn 16, 33).

Žurnalas Kelionė 2021 m. Nr.II

Palikite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *