Pandemijos grėsmė mums davė labai svarbią pamoką, kurią, deja, buvome pamiršę: niekas negali būti tikras dėl savo ateities. Tačiau čia iškyla jautri ir gąsdinanti perspektyva – kaip įmanoma susigyventi su kasdienybės pamatus judinančia nežinia?

Aktorius, improvizacijos mokyklos ir teatro „Kitas kampas“ steigėjas Andrius Žebrauskas dalijasi savo patirtimi, kaip išgyventi akistatą su nežinomybe. Improvizacija – tai menas, kai nežinios yra kiekviename žingsnyje. Įvairiems kolektyvams mokymus vedantis A. Žebrauskas visada pabrėžia, kad nežinia – tai galimybė augti. Ir jei augti mes norime, nežinia tampa ne kalėjimu, o kaip tik pačia didžiausia laisve.

Kas nugalės – baimė ar smalsumas?

Žmogaus gyvenimą sudaro dvi dinamikos – stabilumas ir kaita. Jei labiau noriu stabilumo, renkuosi aplinką, kuri man yra pažįstama. Jei geriu kavą man gerai žinomoje kavinėje, šis įprastumas suteikia saugumo jausmą. Tačiau kai pasirenku geriau eiti į nepažįstamą vietą, kur nežinau, kas manęs laukia, tuomet patiriu smalsumą ir įdomumą.

Gedimino Kajėno nuotrauka

Kas nugali? Baimė, kad kažkas gali atsitikti, ir noras būti saugiam? Ar smalsumas, nauji potyriai, dėl kurių atsiranda naujų neuroninių jungčių? Mūsų emocijas nulemia įsitikinimai, tikėjimas, požiūris į gyvenimą. Pavyzdžiui, kas atsitiks žmogui, kuris įtiki, kad netrukus bus išmestas iš darbo ir nebeturės finansų pragyventi? Jei jis tokią mintį nuolat suka galvoje, nejučia ima jaustis taip, lyg jau būtų beveik išmestas iš darbo. Žmogus susigūžia, pradeda elgtis kitaip, nei įprastai. Kalbėdamas su darbdaviu, žiūri į jį galvodamas: „Aš žinau, kad ketini tuoj mane išmesti.“ Galiausiai toks žmogus ir gauna tai, kuo tiki – jį atleidžia iš darbo.

Kartą sutikau žmogų, kuris „žinodavo“, kad atėjęs į mokymus arba pats išeis, arba jį išvys aplinkiniai. Jis viskam garsiai prieštaraudavo. Viskam, kas tik būdavo kalbama. Ir nesuprato, kodėl arba visi aplink tokie kvaili, kad jo nesupranta, arba jį laiko idiotu ir prašo išeiti. Toks buvo jo gyvenimas. Po seminaro jis man padėkojo, nes pirmąkart nenorėjo išeiti ir jautėsi priimtas kitų žmonių. Taip jis apie save sužinojo, kad gali būti ir kitaip nei visada.

Kitas žmogus nuolatos kažko klausinėdavo. Tačiau jam nerūpėjo atsakymai. Iš tikrųjų jis buvo cinikas, nematantis prasmės. Kad ir ką darėme, jis visada klausdavo: „O kas iš to?“ Toks klausimas neveda į pažinimą, tai veikiau teigimas, kad iš to nieko ir nėra. Per pertrauką priėjau prie jo ir su smalsumu uždaviau kelis klausimus. Pirmiausia: „Kas tau vertinga gyvenime?“ Žmogus iš karto įvardijo kelis jam vertingus dalykus. Aš tada: „O kas iš to?“ Po kelių tokių perklausimų mes jau galėjom normaliai pasikalbėti apie tai, kad prasmė savaime neatsiranda, o jos yra tiek, kiek patys įdedame. Jis suvokė, kad, einant mokytis, yra sunku į viską žiūrėti taip, lyg iš anksto žinotum, kad nebus jokios naudos.

„Žinau, kad nieko nežinau“, – sakė Sokratas. Vadinasi, nežinojimas yra gėris. Kai viską žinosime, žaidimas bus baigtas. Nebeliks kur eiti. Būtent nežinioje vyksta augimas. Jei tu viską žinai, tai jau baigta, nebėra kur žengti. Tačiau pasaulio variklis yra nežinia.

Žmogaus protas nori žinoti

Įdomu, kad šiais technologijų laikais mažėja demokratijos. Atrodo, turėtų būti atvirkščiai – laisvė ir demokratija turėtų klestėti. Tačiau XIX amžiuje elitas žinojo daug, nes buvo apsiskaitę, o neraštingieji nežinojo nieko. Tarp šių dviejų visuomenės grupių buvo didelis atotrūkis, o demokratijos nebuvo. XX amžiuje, atsiradus radijui ir televizijai, žmonės ėmė žinoti panašius dalykus – nieko nuostabaus, informacijos kanalas buvo visiems bendras. Pradėjo vykti įvairios apklausos, ir žmonės įvardindavo, ko jie nori. Tuomet atsirado erdvė demokratijai. Tačiau dabar kanalų tiek daug, ir net galima sakyti, jog kiekvienas žmogus – tai atskiras kanalas. Viskas taip fragmentuota, kad nebeaišku, ko žmonės nori. Susiskirstymas didžiulis – grupėmis grupelėmis, gentimis gentelėmis. Nebeliko bendro žinojimo.

Dėl to taip klesti fake news – netikros žinios. Yra žmonių, įsitikinusių, kad koronavirusas sugalvotas specialiai. Kiti dreba, kad užsikrės vien tik išėję į gatvę. O kas yra tiesa? Mes to nežinome. Bet proto prigimtis tokia, kad jam reikia žinoti. Sunku pripažinti: „Nežinia, iš kur atsirado šis virusas.“ O norisi „žinoti“, todėl gimsta pačios įvairiausios, dažnai visiškai neracionalios teorijos: tai – sąmokslas, mus nori prievarta vakcinuoti, čipuoti, jie siekia išnaikinti žmoniją ir t. t.

Labai įdomu stebėti, kaip mano paties protas simuliuoja vaizdą pagal ankstesnę patirtį. Neseniai žmona man parodė maišelį, kuriame buvo kažkas balto. Iškart „supratau“, kad tai yra baltas sūris. Net spėjau nusistebėti, kodėl jis – jos rankinėje, o ne šaldytuve. Paskui paaiškėjo, kad ten visai ne sūris, o baltas prailgintuvas.

Juokinga, nes nežinia

Man visose gyvenimo situacijose padeda humoras. Mėgstu kvailioti. Kartais pradedu kalbėti nesąmones, ir žmogus nesupranta, ar aš čia rimtai, ar ne. „Ai, tu čia juokauji?“ – klausia. O jei mane kas nors išduria, galiu kartu iš savęs pasijuokti. Čia jau pasirinkimas – vieni juokiasi kartu, jei iš jų šaiposi, o kiti į teismą paduoda. Man smagesnis pirmas variantas.

O jei jau prakalbome apie humorą, tai juokinga yra būtent dėl nežinios. Ima juokas, kai išduriamas racionalus protas, kuriantis pranašystes. Kai pranašystė neišsipildo, būna juokinga. Yra viena nuostabi kanadietiška laida „Just for Laughs“. Prisimenu vieną sceną. Supermarketo erdvėje kūrėjai paprašo žmonių čia pat nusifilmuoti reklamoje. Atsiranda sutinkančių. Tuomet žmogaus paprašoma apsirengti chalatą, jis pastatomas už širmos, ir, kai duodamas ženklas, širma krenta, o žmogus turi energingai sušukti: „Jupi!“ Žmogus tikisi, kad kai išeis iš už širmos, jo lauks visa filmavimo grupė – operatorius, apšvietėjai ir t. t. Bet kai tik jis atsiduria anapus širmos, visa trupė staiga dingsta. Visa ši scena filmuojama keliomis paslėptomis kameromis.

Jei tu viską žinai, tai jau baigta, nebėra kur žengti.

Tačiau pasaulio variklis yra nežinia.

Įsivaizduokite, krenta širma ir tu sakai: „Jupi!“ Bet staiga matai, kad supermarketo viduryje stovi pats sau vienas su chalatu… Žmonių išraiškos tą akimirką būna labai juokingos… Kodėl? Todėl, kad tokio vaizdo nebuvo proto pranašystėje. Įsivaizdavai, kad tave filmuos. Bet čia tu vienas viešoje erdvėje apsirengęs visiškai netinkamai.

Kai pasakojame anekdotus, protas taip pat spėlioja. Remdamasis savo patirtimi, jis kuria tūkstančius scenarijų, kaip gali būti. Bet anekdoto netikėtumas ir yra tas, kad jis visiškai neatitinka scenarijaus. Tą akimirką žmogaus protas tarsi atsitrenkia į sieną. Buvo daug kelių, o štai – smūgis į sieną… Ir tą akimirką, kai protas susiduria su netikėta istorijos pabaiga, gali tik juoktis. Dėl to mes nesijuokiame iš anekdotų, kurių pabaiga mums jau žinoma. Nėra netikėtumo, nėra nežinojimo, nėra ir juoko.

Tam, kad galėtum juoktis, reikia įkvėpti. Jeigu neturėsi kuo kvėpuoti, nebus juokinga. Tačiau kol esame sveiki ir galime įkvėpti, gyvenimas nesustoja. Aplink mus yra visokių pavojų, ne tik viruso grėsmė. Visada yra tikimybė, kad važiuosime automobiliu ir žūsime. Tačiau juk apie tai negalvojame. Lygiai taip pat su virusu – saugotis turime, tačiau baimė, kad bet kada galima užsikrėsti, nepadės gyventi. Kaip tik atvirkščiai – visiškai sveikas žmogus ligą sau gali įsikalbėti. O jei gebame džiaugtis šia akimirka, tuomet ir imunitetas yra geresnis.

Parengė Ginta Gaivenytė

Žurnalas Kelionė 2020 m. Nr. IV

One Comment

Palikite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *