Gydytoja oftamologė doc. dr. Genovaitė Jusaitienė savo gyvenimą padovanojo sergantiesiems akių ligomis. Pasak jos, jei konsultuodama „30 pacientų per dieną nepriimdavau, būdavo nei šis, nei tas“, o šios gydytojos darbo stažas – net 60 metų. Genovaitė dalijasi savo istorija, kaip basakojė alkana kaimo mergaitė, aplinkiniams pašiepiant, bet tėvelių raginama atkakliai siekė mokslo, o auklėtojos paskatinta, svajonę studijuoti literatūrą iškeitė į medikės kelią ir niekada to nesigailėjo. Tačiau visą gyvenimą Genutę traukte traukė tiek literatūra, tiek menas, tiek apskritai kultūrinė ir visuomeninė veikla. Dar būdama devyniasdešimties kartą ji giliai atsiduso: „Anksčiau per dieną nueidavau į tris renginius, o dabar tik viename galiu sudalyvauti.“

gyd. Genovaitė Jusaitienė. Evgenios Levin nuotrauka

Baigusi dėstyti Vilniaus universitete Medicinos fakultete ir išėjusi į pensiją docentė sugrįžo gyventi į gimtąjį Pasvalį ir iki pat 84-erių gydė pasvaliečių akis. Už dosnią tarnystę savo kraštiečiams ir aktyvią visuomeninę veiklą bei pilietines iniciatyvas gydytoja yra gavusi Pasvalio krašto garbės pilietės vardą.

Su Genute kalbamės apie jos istoriją, vaikystę, apie kelią į pašaukimą, šeimos gyvenimą su visad veikloje ją palaikiusiu mylimu vyru, apie autoritetus, įkvėpusius meilę medicinai, tarnystę žmonėms ir apskritai – gyvenimo apstybę, kuri veržte veržiasi iš gyvų į devynias dešimtis perkopusios gydytojos akių.

Genute, Jūs visa esate tiesiog augte įaugusi Pasvalio krašto žemėje. Ten prasidėjo Jūsų gyvenimo kelionė. Papasakokite apie jos pradžią.

Gimiau Žiliškiuose sekmadienį, liepos 21 d. ir… tėveliams sutrukdžiau nuvažiuoti į bažnyčią, o net arklys jau buvo pakinkytas… (Juokiasi.)

Mano tėveliai labai manęs laukė. Pirmoji jų dukrelė, mano sesutė Boleslava (ją tėveliai meiliai vadinu Baliute), būdama pustrečių metukų mirė dėl plaučių uždegimo – lauke lakstydama pašalo. O ją labai mylėjo tėvelis ir tos pirmosios dukrelės niekaip negalėjo užmiršti. Kai ji mirė, vienas broliukas jau buvo gimęs, po trejų metų gimė dar vienas. Kai mamytė vėl tapo nėščia, likus porai mėnesių iki gimdymo ji su draugėmis pėsčiomis ėjo į Šiluvą – ką gi, tik šimtas kilometrų! O žygio intencija buvo – kad gimtų mergaitė… Taigi, kiek džiaugsmo buvo tėveliams man gimus! Tėvelis, pamenu, iš darbų pargrįžęs, atsisėdęs prie stalo, iškart klausdavo: „Kur ta mergaičk?“, tada aš tik klest jam ant kelių… Buvau tėvelio numylėtinė.

Tėvelių sodyboje Pajiešmenių kaime

Tuo metu, kai mergaitėms buvo įprasta tapti namų šeimininkėmis ir didelių mokslų nekrimsti, Jus tėveliai leido ne tik į kaimo mokyklą, bet ir į gimnaziją. Kaip tai nutiko?

Mano tėveliai labai vertino mokslą. Tėvelis sakė: „Kad aš būčiau mokyklą lankęs ir bent kokį popieriuką turėjęs, būčiau caro armijoje generolu tapęs. Vaikai, turit mokytis iš paskutiniųjų.“ Kai valgydavom vakarienę, tėvelis visada prašydavo: „Papasakok, ką šiandien mokykloje girdėjai.“

Taigi, kaime buvau vienintelė gimnazistė, o paskui – ir studentė. Kai kas pasijuokdavo iš mano tėvelių: „Neturi valgyt ko nusipirkti, o mergaičkų laidž į mokslus. Dirbti reikia – jai jau trylika metų!“

O kokia Jūs buvot mokinė?

Pirmoji… (Juokiasi.) Mokytis man nepaprastai patiko. Kai pradėjau eiti į pirmą skyrių Ąžuolpamūšyje, kadangi jau mokėjau skaityti, mokytoja duodavo man antrokų užduotis. Mokėjau truputį ir rašyti – iš brolių išmokau. Kai prašydavau brolio, kad pamokytų, pirmiausia sprigtą į kaktą gaudavau nuo to išdykėlio, o tada jau parodydavo, kaip kokią raidę rašyt. Kadangi pirmokai sėdėdavo su trečiokais, tai jei mokytoja ko nors jų klausdavo, o aš žinodavau, keldavau ranką. Kartą girdžiu, koridoriuje mokytoja sako mokyklos vedėjui: „Ką man su ta Maslauskaite daryti? Klausiu trečiokų, o ji atsakinėja.“

Brolio geografijos, istorijos vadovėlius skaitydavau mėnulio šviesoj, naktį, kai visi sumigdavo…

Mėgau ne tik mokytis: per pertraukas kieme organizuodavau visokius ratelius, šokius. Dar Smetonos laikais, kai būdavo Vasario 16-osios šventė, man vis kalbą reikėdavo pasakyti, nors keliais sakiniais.

Su artimaisiais, 1945 m.

Vėliau mokiausi Krinčino mokykloje. Kai baigiau šešis skyrius ir išlaikiau egzaminus, mane priėmė į gimnaziją – pirmiausiai Pasvalyje, o paskutines klases baigiau Radviliškyje. Labai greitai tapau geriausia mokine – taip labai man patikdavo mokytis. Vakare perskaitydavau, o ryte tik užmesdavau akį ir jau mokėdavau. Ko gero, šiuos gabumus paveldėjau iš tėvelio – jis viskam buvo labai gabus. Štai Balio Sruogos sodyba statyta tėvelio rankomis. Atsimenu, jis sakė: „Kai ans pons atvažiuoj, tai jis mėgst su manim pasikalbėt. Man reikia dirbt, o jis su manim šnekas.“ Be to, pas mus vienintelius visame kaime ateidavo laikraštis „Ūkininko patarėjas“. Kaimo vyrai šeštadienio vakarą ar sekmadienį ateidavo pas tėvelį: „Tai kų naujo rašo laikraštis?“ O šis komentuoja, aiškina…

Jūsų šeima nebuvo turtinga ir į mokslus leido iš paskutiniųjų… Kaip jautėtės tarp savo bendraamžių?

Prieš pat užeinant rusams tėveliai nusipirko žemės. Pamenu, kaip gegužę grįžo tėvelis ir išdidžiai mums, vaikams, pasakė: „Paskutines skolas už žemę sumokėjom.“ Juk 8 hektarai Pasvalio žemės, dvi karvės, arklys, avelės – tai jau šis tas. O birželį atėjo rusai… Pirmiausia reikėjo išvesti karvę… Taigi, gyvenom labai neturtingai, valgyt daug neturėjom, bet meilės netrūko – tik keliamės ir jau juokiamės.

Gimnazijoje mokytojai daugiausia dėmesio kreipdavo į turtingąsias mergaites. Jos ūkininkų dukros, gražiai apsirengusios, sėdėdavo priekyje… Iš 45 mokinių mes tik penkios buvom vargšelės: ta pati suknytė, rankoje atsinešti guminiai batukai. Iš pradžių skirtumas labai jautėsi, turtingosios juokdavosi, kad mes ateinam basos, bet kadangi labai greitai iškilau kaip gera matematikė, kitos mergaitės nustojo mane ignoruoti – ypač kai ateidavo uždavinių neišsprendusios (juokiasi). Per matematikos rašomąjį mokytojas mane pasisodindavo prie savo stalo, kad špargalkų nesiuntinėčiau, o aš vis tiek siuntinėdavau (juokiasi).

Pirmo kurso studentė. Vilnius, 1950 m.

Tiesa, buvo vargas, kad turėjau vienintelę knygą – vokiečių kalbos vadovėlį, paveldėtą iš brolio. O kitus pasiskolindavau ir skaitydavau per pertraukas – ketvertui išmokti spėdavau. Kartą viena mokytoja mane išbarė, kad buvau namų darbų nepadariusi, o taip nutiko, nes neturėjau knygos… Ji pažemino mane prieš visą klasę. Kai tapau akių gydytoja ir dirbau Pasvalyje, ta mokytoja atėjo pas mane kaip pacientė. Pasakiau, kad esu jos mokinė, bet tos situacijos nepriminiau, pagalvojau: „Dabar kaip tik skirsiu jai daugiau dėmesio.“

Mokydamasi Ąžuolpamūšio mokykloje, paskui Krinčine, o ir gimnazijoje Pasvaly į mokyklą keliaudavot, kaip sakote, pėsčiomis ir basa…

Į gimnaziją kasdien tekdavo eiti pėsčiomis basai 8 kilometrus. Žiemą mamytė ryte anksti atsikeldavo, man keptuvėje išvirdavo pieniškos sriubytės ir keturis kilometrus lydėdavo iki „Via Baltica“ kelio. Būdavo tamsu, šalta. O juk po karo pasitaikydavo ir išprievartavimo atvejų…

Pamenu, jau buvau keturiolikos ar penkiolikos metų. Tuo metu žiemos būdavo labai šaltos – trisdešimties laipsnių šaltis. Tuo metu į Pasvalį atsikėlė mamytės pusbrolis su šeima, tad, kai būdavo labai šalta, kartais priimdavo mane pernakvoti. Vieną vakarą – beldimas į duris. Įėjo vokiečių kariškis. Mes labai išsigandom. Ten buvo dar viena mergaitė, abi prie stalo ruošėm pamokas. Tas vokietis priėjęs mums sako: „Su tavim dvi valandas gulėsiu, o paskui su tavim.“ Nutirpom iš baimės. Staiga – vėl beldimas į duris, įeina kitas vokietis. Dar labiau išsigandom. Tas pasilenkęs pirmajam, kuris buvo oficierius, kažką pasakė į ausį ir abu tekini išbėgo. Argi tai ne stebuklas?

Bet vokiečių būta visokių. Kadangi mūsų sodyba buvo prie geležinkelio, kartą su sesute netoliese rinkom žemuoges. Žiūrim – važiuoja traukinys ir vis lėtina greitį. Sustojo visai šalia. Iš jo išlipo vokietis ir… padavė mudviem po saldainį. Nusišypsojo, paglostė mums galvytes ir įlipo atgal. Tada pirmąkart ragavom šokoladinių saldainių. Kai papasakojom šį nuotykį tėveliams, jie sakė: „Tikriausiai prisiminė savo vaikus. Vokiečiai – taip pat žmonės.“

Genute, buvot gabi matematikė, kokios buvo Jūsų vaikystės svajonės, kaip save įsivaizdavot suaugusią?

Dar labiau nei matematiką mėgau literatūrą. Į literatūros studijas ir buvau apsisprendusi stoti. Itin mėgau skaityti. Iš mokyklos leisdavo pasiimti knygų, tai skaitydavau Žemaitę, Gabrielę Petkevičaitę-Bitę. O Bitė juk iš Pasvalio. Dar ir sutikti ją teko, bet jau gulinčią patale. Mokytoja suorganizavo pas ją ekskursiją, kai buvom ketvirtame skyriuje. Važiavome su arkliais. Didelį važį, kurio keliavom, mums davė grafas Tiškevičius, mat Tiškevičiūtė mokėsi kartu su mumis. Kai tik įėjom pas Petkevičaitę-Bitę, ji pirmiausia persižegnojo, sukalbėjom drauge „Tėve mūsų“, o tada kalbėjomės.

Genovaitė su džiaugsmu prisimena studijų metus ir studentišką bendrystę

Tiesa, vienu metu dar troškau būti vienuole. O buvo taip. Kai buvau 13–14 metų, norėjau pabėgt iš namų, nes jaučiausi baisi nevykėlė. Kai mamytė liepdavo kokius darbus nudirbt, kiek daržo nuravėt, tai aš… pasislėpus už namo skaitydavau. Po to teisindavausi: „Ai, užmiršau…“ O sesutė buvo labai stropi. Sykį mamytė pasodinus burokus išėjo į bažnyčią, o mus paliko gyvuliukų saugoti. Na, žinoma, aš į knygą įkritau ir nemačiau, kad avelės visus mamos pasodintus burokus nuėdė… Tąsyk vienintelį kartą gavau pančiu per pečius. Tada nutariau, kad aš nereikalinga, pasiskundžiau: „Jūs manęs nemylit, eisiu iš namų.“

Mamytės sesuo buvo našlaičių prieglaudos virėja, tretininkė. Matyt, mamytė pasiskundė, kad su manimi nebemoka susitvarkyti. Tada tetulė atnešė man Kūdikėlio Jėzaus Teresėlės knygutę. Žinoma, ją prarijau ir nutariau – būsiu vienuolė. Skaičiau tą knygą su tokiu džiaugsmu – juk ji ne ką už mane vyresnė. Pasikeičiau taip, kad net tėvelis sakė: „Kas su ta mergaičk pasidarė?“ Ir dabar mano vakarinė malda – Kūdikėlio Jėzaus Teresėlės litanija.

Labi įdomu, kaip galiausiai pasirinkote medicinos studijas.

Paskutinėmis mokslo metų dienomis, kai jau vyko egzaminai, auklėtoja Domicelė Navickaitė mus pakvietė į išvyką prie ežero. Ten ji išsitraukė kortas ir pasakė: „Mergaitės, aš jus pabursiu. Kortos parodys, kokia spe­cia­ly­bė jums tiktų.“ Labai nustebom ir tik vėliau supratom, kad tų kortų ji net nepažįsta… Taigi, buvo taip: išsitrauki kortą, o ji tada apibūdina tavo charakterį ir kur geriausia tau būtų stoti. Man sako: „Geriausia būtų, kad tu ne į literatūrą stotum – galima skaityti, ja domėtis, – bet į mediciną.“ Po to aš jau visą naktį galvojau, kaip pirmą kartą važiuosiu pas ligonį, o anksčiau net minčių apie tai neturėjau. Taip ir pasirinkau mediciną.

Studentų vakaronė bendrabutyje. 1952 m.

Konkursas buvo labai didelis – 8 mergaitės į vieną vietą, bet man pavyko. Nesukliudė ir tai, kad nebuvau komjaunuolė. Radviliškio partijos sekretorė buvo moteris, kuri pati slapta lankė bažnyčią, ir visiems, stojantiems į aukštąjį mokslą, rašydavo geras charakteristikas. Taigi, čia kliūties nebuvo. Kai stojau į universitetą, priėmimo komisijoje Medicinos fakulteto dekanas tris kartus manęs klausė, ar esu mačius lavoną ir ar jų nebijosiu – juk buvau mergaitė su kasytėm ir mėlynais bantukais… (Juokiasi.)

Kaip auklėtoja ir patarė, universitete lankiau literatūros vakarus ir kai kurias paskaitas su literatais. Tuo metu ten mokėsi Marcinkevičius, Baltakis, Maldonis – žymūs Lietuvos poetai, jie į mūsų kambarį ateidavo skolintis marksizmo-leninizmo užrašų. Mes visi, kaimo vaikai, puikiai žinojom, kad esam užgrobti ir kad tas „mokslas“ tėra komedija. O kai iš marksizmo gavau ketvertą, visiems planus sumaišiau – dėstytojai tikėjosi, kad baigusi mokslus gausiu raudoną diplomą…

Stojant į mediciną fakulteto dekanas ne be reikalo triskart klausė Genutės, ar ji nebijo lavonų – studijuojant jai ne kartą teko grumtis su baime ir šleikštuliu. Antroje eilėje ketvirta iš kairės

Sovietmečiu universitete jautėsi baisi įtampa. Lengvai galėjo už prasitartą žodį pašalinti ir iš universiteto, ir iš gydytojų… Būdavo, durys atsidaro, įeina kariškiai: „Tokie ir tokie, einam su mumis.“ Žinom, kad jie jau negrįš… Ir niekad nežinai, kur neįtiksi. O Markulis – didžiausias partizanų išdavikas – buvo mūsų profesorius. Įdomu tai, kad jis gražiausiai iš visų dėstė medicinos istoriją ir pasižymėjo nepaprasta iškalba.

Kurse tik dvi buvom nekomjaunuolės, taigi, Stalino mirties dieną mus pasikvietė karinės katedros generolas ir pasakė: „Šią liūdną Tarybų sąjungos minutę rinkitės: ar jūs su Tarybų sąjunga, ar prieš ją – stojat į komjaunimą ar ne? Dvi valandos pagalvoti.“ Paverkėm abi. Penktas kursas! Jei išmes, liksim niekur netinkamos, net seselės darbo negausim… Nusišluostėm ašaras ir pasirašėm. Tų įstatų niekada taip ir neperskaičiau. O dar nuo kiekvienos stipendijos nuskaičiuodavo nario mokestį!

Kaip pasirinkote akių ligų medicinos kryptį? Juk medicinoje tokia daugybė krypčių!

Studijuodami turėjom paskaitas iš visokiausių ligų, bet kai išgirdau pirmą profesorės Marijos Horodničienės paskaitą apie akių ligas, man nebekilo jokių abejonių. Horodničienė buvo didelis, taurus žmogus, puiki lektorė. Tiesa, ji buvo docentė, moterys tuo metu negalėjo būti profesorėmis, bet iš pagarbos taip ją vadinome. Gydytoja Horodničienė buvo vyriausia akių ligų specialistė Lietuvoje. Be to, jai buvo labai svarbi lietuvybė. Mano profesorė artimai bendravo su Basanavičiumi, o per jo laidotuves turėjo privilegiją uždengti karstą tautine juosta…

Jaunosios medikės pasiruošusios skubėti pas ligonius

Kai pareiškiau, kad noriu rinktis akių ligas, Horodničienė labai stipriai mane egzaminavo, tik tuomet priėmė. Nuo tada manimi rūpinosi kaip savo dukra.

Vieną kartą operacijos metu asistuodama profesorei aš apalpau. Tada ji suprato, kad buvau nevalgius. Tiesiog nebeturėjau… Man buvo nustatyta plaučių tuberkuliozė. Nuo to laiko iki pat mokslų pabaigos profesorė kasdien maitindavo mane pietumis. Jos vyras doc. Henrikas Horodničius buvo Fizikos ir matematikos fakulteto dekanas, ir profesorė man sakė: „Genute, tetukas [taip ji vadino savo vyrą] visad vėluoja pietų, bet jei yra svečias, ateina laiku.“ O ten būdavo ir daugiau svečių: ir Baltušis, ir Mieželaitis, ir Martinaitis, ir Kaziukas Saja – su visais prie to medinio stalo susitikdavom. O žinote, ką studentui reiškia gauti pietus?

Žinoma, greitai pamilau Horodničienę, o ji mane ėmė visur kviesti: „Genute, šiandien tetukas negali manęs lydėti į teatrą“, „Žinai, eisim pas dainininkę Grincevičiūtę pietų. Man per toli eiti vienai.“ Ji stengėsi mane įtraukti į intelektualų, menininkų ratą, su visais supažindindavo. Net pas Putiną drauge ėjome į svečius. Visur jaučiausi kaip sugauta pelytė, nieko nekalbėdavau, bet viską girdėjau.

Tauragės ligoninė, kurioje Genovaitė, atlikdama praktiką, sutiko būsimą savo vyrą Minvydą. 1953 m.

Bendravimas su Marija Horodničiene labai ugdė Jus kaip asmenybę?

Labai. Mane, tą amžinai nevalgiusią kaimo mergaitę, ji itin mylėjo. Iš profesorės gavau ne vieną svarbią pamoką. Pirmiausia – atsidavimo darbui. Horodničienė dirbdavo, jei tik reikėdavo, ir po 12 valandų per dieną, kai galėjo tik penkias. Be to, ji buvo labai sumani. Tuo metu visoje Sovietų sąjungoje siautė akių liga trachoma. Mūsų profesorė sugalvojo porai savaičių siųsti gydytojus į komandiruotes: į vieną rajoną vieną gydytoją, į kitą – kitą. Man pakliuvo Trakai. Pamenu, tikrinom visus žmones, kurie ateidavo, ir važiuodavom pas tuos, kurie negalėdavo ateiti. Būtent dėl tokio darbo organizavimo mes, lietuviai, pirmieji nugalėjom siaučiančią ligą.

Nuostabu, kad profesorė manimi labai pasitikėjo, tai davė drąsos ir augino mane kaip gydytoją. Be to, ji buvo puiki pedagogė ir ugdytoja.

Iš profesorės Horodničienės gavau ir labai svarbių gyvenimiškų patarimų. Vienas jų – laimingos santuokos receptas. Pasak jos, kai vyras grįžta iš darbo, jį vos duris atidarius reikia apkabinti, pabučiuoti, o tada sakyti: „Tu labai alkanas, einam prie stalo.“ Tais laikais juk visi buvo alkani… O kai vyras jau gerokai užkanda, svarbu paklausti: „Na, kaip tau šiandien sekėsi? Kokios naujovės tavo darbe?“ Net jei tu visai neišmanai tos specialybės, labai svarbu domėtis jo veikla. O vyrui tai – didžiausia vertybė. Iš mūsų dvylikos gydytojų, kurios buvom pas Horodničienę, nė vienos šeima neišsiskyrė.

Akių ligų skyriaus gydytojai Vilniaus Raudonojo kryžiaus ligoninėje. Pirmoje eilėje trečia iš dešinės – doc. Marija Horodničienė

Pamenu, kartais gydytojų kambaryje profesorė pasižiūrėdavo į mane ir sakydavo: „Genute, o kodėl tavo akys šiandien liūdnos? Užeik pas mane į kabinetą.“ Kai ateinu, ji sako: „Jeigu nenori ar nedrįsti, nepasakok. Paverk“,  – ir stipriai motiniškai apkabina. Išsyk pagerėdavo. Tik tada, dar mane pabučiavusi, išleisdavo iš kabineto.

Žvelgiant į Jūsų gyvenimą, matyti, kad ponios Horodničienės laimingos santuokos receptas iš tiesų buvo sėkmingas. Papasakokit apie savo šeimą, kaip susipažinote su vyru Minvydu?

Susipažinome 1954 m., buvau baigusi keturis studijų kursus. Mano draugė Elenutė iš Žemaitijos pakvietė važiuoti atlikti praktiką į Tauragės ligoninę. Ten studentams buvo skirta palata. Atbėgi, būdavo, ir klausinėji ligonių: kaip jaučiatės, ką skauda? Tada su gydytoju viską aptari. Na, o vėliau mus leisdavo ir į iškvietimus – lankydavom ligonius namuose.

Gimus sūnui Minvydui

Tuo metu Tauragėje vyko karinė studentų stovykla, kur dalyvavo ir mano būsimas vyras. Jo tėvai ištremti, o jį teta išpirko iš vagono… Minvydo tėvai buvo ūkininkai, turėjo nemažai žemės, todėl juos ir išvežė su pirmaisiais. Marijampolėje vagoną perėmė rusų kareiviai. O jie buvo visada alkani – tokį menką maistą gaudavo, tad vis prašydavo jo arba atiminėdavo iš žmonių. Mama vienam kareiviui pro langą ėmė šaukti: „Čia ne mano vaikas, man svetimą įdėjo!“ O kaip tik buvo atėjus prie vagono teta mamai perduoti maisto. Tada ji ėmė šaukti: „Čia mano sūnus!“, rodydama kareiviui butelį degtinės ir dešros gabalą. „Na, jei tavo vaikas, tai pasiimk.“ Taip mano vyras buvo išgelbėtas nuo tremties.

Toje stovykloje būnant jam ėmė skaudėti šoną ir reikėjo operuoti apendicitą. Taigi, jis atsigulė į palatą, kuri buvo mano priežiūroje. Paskui pasakojo: „Pirmiausia paėjau su tavimi koridoriumi, kad suprasčiau, aukštesnis už tave esu ar ne.“ Aukštesnis. (Juokiasi.) Prieš jį operuojant ploviausi rankas – reikėdavo 15 min. trinti jas su šepečiais ir muilu, juk nebuvo dezinfekcijų. O tada Minvydas, gulėdamas palatoj, matė mane ir galvojo: „Gal nebloga boba būtų…“ (juokiasi). Toks juokdarys! Žinoma, apie jokią meilę tada negalvojau, bet jis vis ko nors paklausdavo… O paskui prasidėjo bendravimas laiškais. Turiu 130 likusių savo vyro laiškų. Tik išleistas po operacijos, jis parašė man, savo gydytojai, labai gražų padėkos laišką, po kelių dienų – kitą laišką, jau prašydamas patarimo, kaip tęsti gydymąsi… Taigi, pradžioje laiškai buvo medicininiai.

Taip nutiko, kad mirė mano mamytė. Šiaip taip spėjau atvykti prieš laidotuves – važiuoti iki tėviškės reikėjo pusantros paros. Tėvelis buvo sutrikęs, reikėjo viskuo pasirūpinti. Pamenu, ruošiuosi, tvarkausi ir staiga atsidaro durys – įeina Jusaitis. Pasirodo, jis atėjo pas mane į bendrabutį ir sužinojo, jog išvykau į mamos laidotuves. Iš mano draugių pasiskolino pinigų ir atvažiavo. Tik įėjęs iš mano rankų paėmė skudurą ir ėmė plauti grindis.

Po kurio laiko atlikdamas praktiką jis atvažiavo į Pasvalio kolūkį. Ten, man nesant, ateidavo pas mano tėvelį jam padėti ir taip susidraugavo. Paskui ir aš parvykau atostogų. Ten, kaime, jis man ir pasipiršo, o aš sakiau: „Pagalvosiu tris mėnesius“ (šypsosi). Galvojau, galvojau, o tada vieną dieną jis atėjo ir sako: „Rytoj skirstymai, jei nesusirašysim, mus paskirs dirbti skirtingose Lietuvos pusėse!“ Jei ne tai, būčiau dar galvojus…

Keturis mėnesius po vestuvių dar nebuvau jo žmona – tik pasibučiuodavom. Mat gyvenom dar atskirai. Ta meilė buvo tokia didelė ir tauri! Kartą vyras atvažiavo manęs aplankyti, pabuvom, pasivaikščiojom, o vakare sako: „Eisiu nakvoti į viešbutį.“ Sakau: „Neik, man bus gėda – atvažiavo pas mane vyras, o eina į viešbutį…“ Kaip koks anekdotas! (Juokiasi.)

Jusaičių šeimoje netrūko nei meilės, nei džiaugsmo. Su vyru ir sūnumi

O koks mano kraitis buvo – pasiėmiau vieną lėkštę ir šaukštą! Nieko daugiau iš tėviškės neėmėm. Kai su vyru apsigyvenom Trakų Vokėje, jau turėjom puodą, tad išvirdavau zacirkos ir iš tos vienos lėkštės valgydavom. Dar turėjom sofą – daugiau nieko. Pasidėdavom ant sofos lėkštę, iš jos valgydavom ir virš jos pasibučiuodavom. (Juokiasi). Vyro draugai juokaudavo: „Jeigu Minvydas dvidešimt kartų per dieną Genutės nepabučiuoja, tai ji nelaiminga.“

Turėjot nedaug, bet visko užteko – buvot laimingi…

Labai… Kur bebūdavau, jaučiausi apsaugota nuo viso pasaulio, nes turėjau vyrą. Minvydas buvo geros širdies, visada norėjo padėti žmogui: pinigais, daiktais… „Per tris keturis mėnesius sutaupysim, tam paltą nupirksim… ir globotines reikia aprengti.“ Niekada rytmečio nepradėdavom kokiais barniais – tardavomės tik ką reikės po darbo dėl šeimos padaryti, paskui susėdę prieš mėnesio galą skaičiuodavom pinigėlius, kad užtektų duonai, drabužėliams vaikams… Taurus buvo gyvenimas.

Baisiai sunku buvo apkabinti Minvydo galvą, kai jis užgeso.

Pajiešmenių kaime su mylimu vyru Minvydu

Mes abu vairavom. Kartą važiuojant pasakė: „Tu dabar pavairuok“, o jis tada – 5 tabletes analgino. „Kas čia?“ – „Ai, skauda.“ Man kilo įtarimas, apžiūrėjau – plaučiuose guzai. Kitą dieną ligoninėje rentgenas parodė – visi plaučiai apimti vėžio. Žinojau, kad kiekviena diena gali būti paskutinė. Paskutinę savaitę jau nebepajėgiau jo prižiūrėti namuose, leidom morfijų. Vyras mirė ligoninėje pusę penkių ryte, o pusę dviejų dar pasakė: „Genute, aš tave labai myliu.“

Užsiminėt apie gyvenimą Trakų Vokėje. Tai buvo pirmasis Jūsų paskyrimas?

Ne, pirmiausia buvau paskirta dirbti Vilkijoje, čia buvo mano kaip medikės darbo pradžia. Ten dirbau 8 mėnesius. Tuo metu su vyru dar gyvenome atskirai, o paskui jau abu drauge apsigyvenome Trakų Vokėje, ten turėjom kambariuką ir virtuvę. Langelis tik lubose, bet buvom laimingi – jau turėjom kažką savo.

Tačiau atsitiko nelaimė – gimus sūneliui susirgau kaulų tuberkulioze. Dėl gydytojos Horodničienės rūpesčio buvau paguldyta ne Tuberkuliozės institute, o akių ligų skyriuje, gydytojų kambaryje, kad mane kartą per savaitę ar dvi galėtų aplankyti vyras ir atvežti sūnelį, nes į Tuberkuliozės institutą lankytojams patekti nebuvo galima. Ten gipso lovoje pragulėjau šešis mėnesius, o nedirbau net dvejus su puse metų.

Tą pusmetį, kai buvau prikaustyta prie patalo, pasakiau gydytojai: „Naktį, kai atvažiuoja ligoniai, aš galiu jiems akis apžiūrėt ir gulėdama lovoj…“ Taip ir būdavo, ligonis palenkdavo galvą, seselė prilaikydavo, ir aš su aparatu apžiūrėdavau akies dugną, pasakydavau, kokius vaistus išrašyti (juokiasi). Profesorė džiaugdavosi mano nakties darbu, kad nereikėdavo gydytojo iš namų kviesti. Be to, tuo metu ji pavedė man tvarkyti ligos istorijas, tad jaučiausi reikalinga. Vis dėlto tą ligos laiką taip pasiilgau savo darbo, savo pacientų… Taip norėjau dirbti, kad komisijos, kuri skiria invalidumus, prašiau: „Na, duokit man trečią grupę…“

Nors labiau užvis svajojau sugrįžti į darbą, bet važinėti į Vilnių, būnant tokios sveikatos, buvo labai nepatogu. Profesorė man sakė, jog galėčiau dirbti, jei apsigyventume Vilniuje. Ji man patarė nueiti pas Vilniaus merą, kuris buvo didelis komunistas, be to, pasižymėjo nepaprastu grubumu ir piktybe. Visi jo bijojo. Nežinau, kaip man užteko drąsos, bet nuėjau pas jį. Paklausė: „Ko jūs norit?!“ Atsakiau: „Noriu dirbti…“ Jis loštelėjo atgal: „Ko norit?“ – „Dirbti noriu…“ – „Tai ko nedirbat?“ – „Sergu kaulų tuberkulioze ir negaliu važinėti į Vilnių…“ – „Tikrai norit? Ar gydytojai jums jau leidžia?“ Žinoma, gydytojai man dar neleido, bet neišsidaviau… Tada jis paskambino savo pavaduotojui ir sako: „Kraustykis į naują butą, o čia ateis gyventi gydytoja, serganti tuberkulioze.“ Tame bute dar apsigyveno poetas Marcelijus Martinaitis, kuris irgi sirgo tuberkulioze, tik plaučių, ir viena mokytoja. Meras man sako: „Nueikit pasižiūrėti, ar jums patiks.“ „Ką jau, pone, su viskuo sutinku…“ „Pasikalbėkit ir su savo vyru!“ Ir kitą dieną jau galėjom kraustytis. Visi negalėjo atsistebėti, kaip ta vargšė moteriškutė iš karto gavo didžiulį trijų kambarių butą…

Literatūra Jūsų neapleido – gyvenote poeto M. Martinaičio kaimynystėje. Kaip prisimenate tą laikotarpį?

Įdomiausia, kad mano vyras visai nemėgo poezijos, bet užsidarydavo kartu su Marcelijumi vonioje ir… Marcelijus skaitydavo savo eilėraščius, o Minvydas kritikuodavo (juokiasi). Kartais net po dvi valandas! Jau neištverdavom, belsdavomės, nes reikėdavo į vonią… Kai Minvydas užeidavo į virtuvę, jei susitikdavo Marcelijų, sakydavo: „Marc, ką šiandien parašei? Deklamuok!“ (Juokiasi.) O kartą jau sakė: „Man nusibodo tavo Kukutis, kuo nors kitu pakeisk!“

Kai pas Martinaičius ateidavo svečių, dažniausiai poetų ir rašytojų, pakviesdavo ir mudu. Marcelijus iš anksto pasakydavo, kai vykdavo koks literatūros vakaras… Būdavo taip: pirmas eilėraštis standartiškai – apie komunistinę tvarką. Marcelijus saugojosi, nes jam vis grasindavo už tai, kad jo eilės per daug lietuviškos. Na, o po duoklės komunizmui, jau skambėdavo tik lietuviška poezija. Man visa tai buvo nepaprastai įdomu, nes ir pati jaunystėje rašiau eiles. Taip gyvenom septynerius metus.

Buvote viena iš nedaugelio lietuvių gydytojų, mokslininkų, kurie sovietmečiu važinėjo į komandiruotes užsienyje. Stažavotės ir skaitėte mokslinius pranešimus Italijoje, Anglijoje, Šveicarijoje, Vengrijoje, Vokietijoje… Kaip Jums tai pavyko?

Universiteto rektorius į užsienį išleisdavo tik tuos, kurie buvo susituokę ir turėjo vaikų. Na, mes turėjome sūnų ir globotinę. Pamenu, kai mano palatoj mirė viena moteris, nedidelė jos dukrelė bėgiojo aplinkui. Tada su vyru sutarėm, kad ją auginsim. Mergaitė gyveno su mumis iki 12 metų, kol ją pasiėmė močiutė. Taigi, rektorius žinojo, kad mūsų šeima tvirta, tad ir pasitikėjo, išleido. Tiesa, išleisdamas į komandiruotę man sakė: „Daktare, jokios politikos! Jus domina menas, literatūra, architektūra. Sakykit – mes, moterys, politika nesidomim.“

Akimirka iš kelionės į Vokietiją 1974 m. Ten, vykdydama mokslinę veiklą, Genovaitė praleido vienerius metus

Visi užsieniečiai labai stebėdavosi, kad aš iš Lietuvos. Paprastai, iš Pabaltijo niekas neatvažiuodavo. Užsienyje manęs visuomet prašydavo, kad pakalbėčiau lietuviškai. Rodydavau žemėlapį ir sakydavau, kad mes kalbame seniausia Europos kalba, kad garsiausias mūsų menininkas yra Čiurlionis, kad seniausias Sovietų sąjungoje universitetas – Vilniuje, o seniausia medikų draugija įsikūrusi 1806 m. Vokiečiai būdavo sužavėti.

Taip susidraugavau su užsienio gydytojais, kad Europos akių gydytojų draugija, nors negalėdavau nuvažiuoti į visas sesijas, Europos akių ligų žurnalą man visuomet atsiųsdavo dovanų.

Pirmoji mano komandiruotė užsienyje buvo Šveicarijoje, ten turėjau skaityti pranešimą Europos akių gydytojų suvažiavime. Oficialiai daliai pasibaigus, profesoriai pakvietė mane į parodą. Po jos – aptarimas restorane. Dėl vieno paveikslo visi ginčijosi nesutardami, kas jame vaizduojama. Tuomet autorius paprašė, kad viešnia iš Lietuvos pasakytų žodelį. Atsistojau ir pasakiau, nors vokiškai kalbėti apie meną nebuvo lengva, keletą sakinių, kaip aš suprantu, kas norėta tame paveiksle pavaizduoti, ką jaučiau į jį žiūrėdama. Tada paveikslo autorius su džiaugsmu pasakė: „Ji pasakė teisingiausiai.“ Kitą dieną klinikose tas menininkas mane surado ir padovanojo vieną savo paveikslą.

Daugiausiai laiko buvau Vokietijoje – iš viso ten praleidau metus. Mane išsiuntė moksliniam bendradarbiavimui su Greifsvaldo universiteto profesūra, per pusę metų drauge su profesoriumi Hansu Gliemu turėjome parengti mokslinius straipsnius į tarybinę ir užsienio spaudą. Tai padariau per tris mėnesius, nes taip ilgėjausi Lietuvos… Juk vyras ten likęs su mažu vaikeliu. Minvydas niekad neprieštaravo mano kelionėms, bet kartu nevažiuodavo, vis bijojo, kad kas sužinos, jog yra tremtinių vaikas.

Jusaičių sodyboje buvo pašventintas medinis kryžius. Genutė pasipuošusi tautiniais drabužiais. 1991 m.

Vokietijoje taip uoliai dirbau, kad net raktą nuo bib­lio­te­kos turėjau. Be to, iš viešbučio persikėliau gyventi į kliniką, kad galėčiau asistuoti profesoriui operacijų metu ir naktį, nemažai operacijų teko ir pačiai atlikti. Kartą pietaujant prof. H. Gliemas man pasakė: „Ponia Jusaitiene, valgykit! Ką aš į Vilniaus universitetą – jūsų kaulus parsiųsiu?“ (Juokiasi.) „Ko jums stinga?“ „Pienuko…“ – atsakiau. Nuo tada kiekvieną vakarą gaudavau stiklinę pieno ir bandelę.

O kartą profesorius atėjo pas mane ir pasakė: „Susitarėm su Maskva: mes jums duodam dviejų kambarių butą, persikelsit į jį su visa šeima, vyras gaus tokį darbą kaip ir Lietuvoje – Žemės ūkio ministerijoje, o sūnus galės lankyti anglų mokyklą.“ Paskambinau vyrui pasitarti, o jis tik nusijuokė ir paklausė: „Tai tu vokiečių akis gydysi?!“ Kitą dieną pasakiau profesoriui: „Ačiū, bet aš dirbsiu Vilniaus universitete.“

Ir gydėte lietuvių akis iki 84-erių metų! Galima sakyti, kad esate gydytoja iš pašaukimo…

Jūs turbūt pajutot, kokį gyvenimą man padovanojo. Nuo basakojo kaimo vaiko…

Esu dėkinga už savo profesiją, pacientus, studentus. O kaip jie mane mylėjo! Būtent su studentais dirbdama išmokau juokauti. Akių skyriuje buvo didelė auditorija, kur su jais mokydavomės teoriją, o paskui eidavom apžiūrėti pacientų. Tada vėl susirinkdavom ir dar gerdavom kavutę (juokiasi).

O gydytoja dirbti man buvo smagu. Jeigu 30 ligonių per dieną nepriimdavau, būdavo nei šis, nei tas. Per visus savo darbo metus neatsakiau nė vienam žmogui, iš kur jis besikreipdavo. Su siuntimu ar be, dieną ar naktį – visus priimdavau. Tiesiog negalėjau be ligonių gyventi.

Docentams nepriklauso turėti palatą, o aš išsiprašiau, kad man duotų dviejų vietų palatą, ir jau ten būdavau gydytoja. Nors lankydavom visas palatas, man reikėdavo savo. Taip norėjau, kad manęs kas rytą kas nors lauktų… Taigi, pirmiausia eidavau pas tuos du pacientukus, o paskui vizituodavau kitus.

Net pati vykdama gydytis į sanatoriją pasiimdavau pagrindinius instrumentus akių tikrinimui ir pranešdavau, kad kiti ligoniai gali pas mane ateiti – net ir ten negalėjau būti be pacientų.

Mano darbo stažas – 60 metų! Kai baigiau darbą universitete ir išėjau į pensiją, grįžau gyventi į Pasvalį ir ten savanoriškai dirbau ligoninėje. Neatlygintinai. O anksčiau Pasvalio žmones nemokamai konsultuodavau tik atostogų metu.

Kyšių niekada neėmiau. Žmonės žinojo, kad pinigų iš jų neimsiu, seselė jiems iš karto pasakydavo: „Daktarei pinigų nekiškit, antraip ji jūsų nežiūrės.“ Bet paskui vis rasdavom prikaišiota į kokią knygelę ar žurnalą. Tada sekmadienį tuos pinigus bažnyčioje renkant aukas įdėdavau į krepšelį.

Na, o po ketverių metų savanoriško darbo kilo baisus pasipiktinimas: kaip čia Jusaitienė neteisėtai dirba, kompensuojamų vaistų receptus išrašinėja, nebūdama etatinė darbuotoja. Tada jau turėjo mane įdarbinti už nedidelį atlyginimą. Taip išėjusi į pensiją dar dirbau Pasvalio žmonėms septyniolika metų.

Pasvalio krašto garbės pilietė. Su Pasvalio meru Gintautu Gegužinsku. 2006 m.

Jūsų meilė Pasvaliui tikrai nepaprasta. Čia ne tik gydėte žmones, bet rūpinotės ir kultūriniu gyvenimu, visuomenine veikla. Esate gavus ir Pasvalio krašto garbės pilietės vardą „už pasiaukojantį ir kūrybingą triūsą sveikatos apsaugos ir kultūros veiklos srityse“.

Aš gi neprašiau tų garbės vardų, o gavau net tris… Iš tiesų gimtasis Pasvalys man labai brangus. Mano iniciatyva čia įsikūrė Sėlių kultūros ir socialinės paramos bendrija. Man juk vis norisi ką nors veikti! O kadangi įsisteigė kauniečių bendrija, tai kaipgi Jusaitienė gali leisti, kad tokios nebūtų ir Pasvaly? (Juokiasi.) Juk mes, pasvaliečiai, pagal kilmę esam sėliai.

Nemažai pastangų drauge su kitais mokslininkais teko įdėti, kad Pajiešmeniuose būtų įkurtas botaninis draustinis, saugantis čia perinčius retuosius vandens paukščius: nendrinę lingę, didžiuosius baublius ir dar daugybę sparnuočių, radusių čia prieglobstį. Mums pavyko, nors ten jau buvo ketinta įrengti auto-motodromo trasą…

Pasistengiau, kad ir Katalikių moterų draugija Pasvalyje atsirastų, ir Trečiojo amžiaus universitetas, kuriame dėsčiau, – ką tik galėjau, tą ir nešiau į tą savo Pasvalį…

Jus, jau baigusią aktyvų darbą, grįžusią gyventi į Vilnių, kone kasdien būdavo galima sutikti šv. Mišiose…

Iš tiesų – kol sveikata leido, kiekvieną dieną dalyvaudavau Mišiose Dievo Gailestingumo šventovėje. Mano sveikata nebuvo stipri, dar studentė būdama sirgau plaučių tuberkulioze, vėliau – kaulų. Bet taip norėjau tapti medike, kad sirgdama daviau tokį įžadą: „Jei man pavyks tapti gydytoja, Viešpatie, lankysiu Tave, kada tik galėsiu.“

Viskas mano gyvenime buvo Dievo valia! Niekada Jam neatsilyginsiu, niekada Jam neatsidėkosiu…

Kalbino Faustina Elena Andrulytė, SF

Straipsnis iliustruotas Genovaitės Jusaitienės asmeninio archyvo nuotraukomis.

Žurnalas Kelionė 2021 m. Nr. III

Palikite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *