Kaip išlipti iš kūrybos duobės?

Dizainerė Dovilė Gudačiauskaitė visai neseniai pristatė naują parodą. Iš senų sovietinių pledų siūti jos meškiukai sulaukė daugybės gerų įvertinimų. Tačiau su menininke šįkart kalbamės ne apie įkvėpimą, o apie kūrybines krizes. Visus kūrėjus ištinka metas, kai kurti tiesiog neišeina. Tik ne visi nori apie tai kalbėti. Dovilė leidžia mums pažvelgti į savo vidinį pasaulį tokį, koks jis yra – ir su džiaugsmais, ir su krizėmis.

Kaip ir daugelis mergaičių vaikystėje ji ieškojo grožio. Tačiau nebuvo iš tų vaikų, kurie nuo pat mažens piešia, tapo, kuria. Netikėtai ėmusi studijuoti drabužių dizainą ir įpuolusi į mados pasaulį mergina pasimetė. „Neturėjau jokių kriterijų, kas man patinka, o kas – ne. Paskui mylimos dėstytojos Jolantos Rimkutės dėka atradau japonų dizainerius ir jų filosofiją“ – jauna menininkė tuomet suprato, kad rūbai ne visada turi būti gražūs, – „Išorė gali atitikti žmogaus vidų, gali būti sulaužyta“.

Būtent šis suvokimas padėjo jai atrasti savitą braižą. Iš šalies atrodė, kad dizainerei sekasi kuo puikiausiai. Tačiau pati kūrėja pasakoja nuolat patekdavusi į kūrybos duobes. „Yra etapas, kai esi tuščia. Tada seka etapas, kai esi nėščia, nešioji ir gimdai. Po gimimo ištinka palengvėjimas“, – dalijasi Dovilė.

Idėjų menininkė nesistengia ieškoti savo jėgomis. „Jaučiu, kad tai yra kaip dovana. Kartais net muziką išgirstu. Dažnai būdavo, kad pirmiausiai muziką kolekcijai turėdavau, o tik paskui matydavau kolekcijos vaizdą“ – dalijasi dizainerė. Tačiau tai nereiškia, kad idėjos visada ateina. Kartais tenka palūkėti.

Paskutinės menininkės parodos „Nigra sum“  idėja kilo skaitant Saliamono Giesmių Giesmės aiškinimus. Pagrindinė mintis – nepaisant savo gyvenimo įvykių ar sužeidimų, žinoti, kad esi graži, nes esi mylima ir vertinga. Visų pirma mylima Kūrėjo. Tačiau per vienerius metus iš pasaulio išėjo abu jos tėvai. „Rankos kaip nukirstos. Jaučiu, kad negaliu įgyvendinti šios idėjos, nes nesijaučiu graži…. Nesijaučiu mylima“.

Padėjo pačios idėjos perkeitimas. Užuot kūrusi mylimos ir laimingos moters rūbus menininkė pradėjo nuo įkapes primenančių objektų.Taip ji leidosi į autentišką kelionę. Pradėjusi siūti juodus meškiukus, išgyveno kuo įvairiausių vaikystės prisiminimų. Taip pamažu įkapės virto nauju išganymo rūbu.

„Krizė yra gerai, nes ji duoda gylio. Tada kūryba negali būti paviršinė“ – dabar kalba sunkumus išgyvenanti menininkė. Jos patarimas kitiems kūrėjams – nesėdėti sudėjus rankas. Kartais išlipti iš duobės padeda įsipareigojimai. Pavyzdžiui, D. Gudačiauskaitei labai padėjo darbas teatre. Kontekstas, tema, scenarijus, laikmetis – daug nuorodų, kurios padeda atsispirti ir kurti. „Kai kuri kostiumus spektakliui, dirbi su komanda, taigi, ne visa atsakomybė lieka tau. Kartu duodi savo indėlį ir nedingsti“ – kalba Dovilė.

Dizainerę Dovilę Gudačiauskaitę kalbina Ginta Gaivenytė