Tapytoja Kunigunda Dineikaitė atvirai pasakoja apie tai, ką išgyveno penkiolika metų slaugydama vėžiu sergančius tėvus. Ji stengėsi padaryti viską, ką gali. Ilgi išlydėjimo metai visiškai pakeitė ją pačią – atsirado daugiau empatijos kenčiantiems. Sunki, bet labai gili „Suvokimo ašių“ tinklalaidė  – apie ligas, kančią, mirtį.

Kunigunda Dineikaitė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

„Noriu kalbėtis apie ligas, kančias, nežinomybę“, – truputį dvejodama pristatau tapytojai Kunigundai Dineikaitei pokalbio temą. Ši nedvejoja nė akimirkos: „Manau, kad apie mirtį reikia kalbėti. Žmogus gyvendamas turi mokytis išeiti sąmoningai“.

Penkiolika metų – tiek laiko ji slaugė vėžiu sergančius tėvus. Kai pirmasis susirgo jos tėtis Vincas Dineika, ji sau pasakė turinti padaryti viską, ką gali – kad paskui savęs nekaltintų.

Tam reikėjo daug stiprybės. Kai mama (rašytoja Vidmantė Jasiukaitytė) perbraukė ranka savo plaukus ir delne liko kuokštas, Kunigunda pasilenkė po lova atseit kažko paimti, kad per tą akimirką galėtų susitvardyti neverkusi.

„Jie buvo labai stiprūs. Tačiau kiekvienam ligoniui reikia palaikymo. Mano suvokimas, kas yra sergantis žmogus, visiškai pasikeitė. Supratau, kad žmogui, kuris visada buvo kupinas energijos, gėda pasakyti, kad jis blogai jaučiasi, neturi jėgų net pasikelti iš lovos“, – K. Dineikaitė dalijasi patirtimi.

Kunigunda Dineikaitė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Ji pripažįsta, kad ilgi išlydėjimo metai visiškai pakeitė ir ją pačią: „Tapau geresniu žmogumi“. Anksčiau ji daugiau galvojo apie save, o dabar atsidaro daugiau empatijos kenčiantiems. Taip pat atsirado daugiau drąsos įvardinti savo jausmus. K. Dineikaitė gerai prisimena, kaip jai buvo sunku pirmąkart nueiti pas tėtį ir pasakyti, kad jį labai myli. Tačiau tai padaryti buvo svarbu – lyg tona nuo pečių nukrito ištarus meilės prisipažinimą.

Jos šeimoje kalbos apie mirtį niekada nebuvo tabu. Tėvas Vincas Dineika sakydavo, kad mirties išvis nėra. K. Dineikaitė labai dėkinga, kad galėjo būti šalia abiejų tėvų jų mirties akimirką. „Bėgiojau pas seseles, klausiau, kada žvakę uždegti. Jos mane ramino, kad pajusiu. Galvojau, kaip galima pajusti. Bet iš tiesų pajunti. Ateina tą akimirką kažkokia ypatinga ramybė. Paskutinis iškvėpimas yra tobulas, visai nebaisu. Manau, kad mirtis yra graži“.

Kunigunda Dineikaitė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Dabar, kai tėvų šalia nebėra, ji tvirtina supratusi, kad ryšiai nenutrūksta: „Aš juos nuolat jaučiu. Ne, jie ne vaiduokliai, nesėdi šalia. Aš jaučiu juos savo kraujyje. Aš esu jie“.

Tapytoją Kunigundą Dineikaitę kalbina Ginta Gaivenytė

 

Palikite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *