Teksto autorė Ginta Gaivenytė
Fotografijos Domo Rimeikos ir iš Monikos Katkutės asmeninio archyvo

Monika Katkutė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

„Mano antrokams čia be šansų… Juk čia reikia šimtais skaičiuoti…“ – MONIKA KATKUTĖ dažnai girdi tokias pradinių klasių mokytojų abejones. Informatikos ir technologinės kūrybos ugdymo programos „Vedliai“ kūrėja pedagogus visada skatina elgtis drąsiai ir pamėginti vaikams duoti sudėtingesnes užduotis. Jau ne sykį ji patyrė džiaugsmą, kai mokytojai susižavėję ėmė pasakoti apie tai, kiek daug gali padaryti pradinukai. Taip programavimas tampa senąją ir jaunąją kartas vienijančia grandimi – mokytojai didžiuojasi vaikais, o vaikai laukia nesulaukia dar vienos programavimo pamokėlės.

Monika, kodėl reikia mokyti vaikus technologijų? Juk daugelis suaugusiųjų sako, kad jie patys viską išmoksta…

Sutinku, kad retas kuris vaikas dabar gyvena be technologijų.
Tačiau yra didelis skirtumas tarp priklausomybės nuo technologijų, kai vaikas gali visą dieną tysoti prie ekrano, ir gebėjimo susigaudyti technologijų pasaulyje.

Gerai prisimenu savo atradimus, kai dvyliktoje klasėje pramokau programavimo pagrindų. Supratau, jei mokėsiu šią kalbą, labai daug galiu sukurti pati. „Vau, aš viską parašau pati ir tai veikia“, – mane ypač žavėjo, kad programuodama viską sprendžiu aš pati. Jau tada pajutau, kokia didelė tai yra perspektyva.

Lietuvos – kaip ir daugelio šalių – švietimo sistemos bėda yra ta, kad joje nelieka vaiko kaip kūrėjo. Vaikas mokosi taisyklingai atlikti užduotį, tačiau jis pats nesprendžia, ką nori sukurti. Programavimas jauniesiems kūrėjams atveria didžiules galimybes.

Kai po studijų išvykau gilinti žinių į Londoną, jau buvo akivaizdu, kad technologinis proveržis iš esmės pakeis mūsų kasdienybę. Man buvo labai įdomu, ką galima sukurti šioje srityje. Taip atsidūriau startuolių technologijų industrijoje.

Nuo technologijų iki švietimo – tai netikėtas posūkis. Kaip nusprendei pasukti tokiu keliu?

Švietime atsiradau jau vėliau, būdama dviejų vaikų mama. Tai buvo pokyčių metas, kai turėjau priimti naujus sprendimus. Galėjau grįžti į technologijų industriją. Tačiau supratau, kad technologijas noriu naudoti kaip įrankį socialiniams iššūkiams spręsti. Labai sąmoningai rinkausi temą, dėl kurios man labiausiai skauda.

Švietimas yra ta sritis, nuo kurios priklauso labai daug vaiko gyvenimo galimybių. Deja, dažnai kaip tik mokykloje vaikas praranda mokymosi džiaugsmą. Pirmokai į mokyklą ateina žibančiomis akimis. O paskui akys užgęsta, nes diktantą reikia parašyti būtent taip, matematikos uždaviniai taip pat turi tik vieną sprendimą.

Ilgainiui supratau, kad vaikų smalsumą technologijoms galima naudoti kaip būdą gerinti vaikų įsitraukimą į ugdymo procesą. Svarbus dalykas čia tas, kad jie gali sugalvoti savo idėją ir ją iki galo įgyvendinti. Štai per pamokas dvidešimt keturi vaikai rašo vienodą diktantą. O čia gimsta dvidešimt keturi skirtingi projektai.

Mano siekis yra programavimo kalbą sujungti su laisvąja kūryba. Galime kurti virtualią realybę, pavyzdžiui, programuoti objektų judėjimą mieste. Tai gali būti 3D programavimas, kai kuri erdvines figūras, jas pjaustai ir visaip dėlioji, taip iš savo patirties suvokdamas, kas yra tūris ir kas nutinka, jei išpjauni gabaliuką iš apskritimo. Susipažįstame su dirbtinio intelekto pagrindais – kaip mokosi dirbtinis intelektas, kokių duomenų jam reikia, ką jis gali ir ko negali. Mėginame kurti grafinius sprendimus žaidimams. Tai – daug mažų dalykų, per kuriuos vaikai mokosi naudotis technologiniais įrankiais.

Nuotraukos autorius Domas Rimeika


Sakoma, kad šiuolaikiniai vaiko rezultato nori greitai. Kaip jiems pavyksta išgyventi nesėkmę, kai nepavyksta taip, kaip norisi?

Jiems velnioniškai sunku. Dauguma įpratę, kad su technologijomis yra viskas lengva. O programavime yra taip, kad jei neištaisysi klaidų, programa neveiks. Tačiau tai ir yra mokymasis nueiti kelią iki galo.

Vis dėlto šeštadieniais vykstančių bit&Byte užsiėmimų pačiai neužteko. Kodėl?

Man labai skaudėjo, kad pasiekiame tik tuos vaikus, kurių tėvai supranta technologijų naudą ir gali išleisti į programavimo būrelį. Man pačiai gyvenime labai pasisekė, kad tėvai skatino bet kokius mano mokymosi eksperimentus. Jie man atsisakė nupirkti telefoną, tačiau galėjau eiti į visus būrelius. Tačiau ne visi turi tokias geras galimybes kaip aš. Todėl aš daug mąsčiau apie tai, kaip užtikrinti sąlygas kiekvienam Lietuvos vaikui. Noriu, kad technologijų kūrimas taptų tokiu pačiu baziniu įgūdžiu kaip skaitymas ir rašymas.

Ir tiesiausias kelias atrodė mokyti pradinių klasių mokytojus?

Tiesiausias ir sunkiausias. Juk jie pirmiausiai turi patikėti, kad vaikams tai tikrai yra svarbu.
Dar ne visi supranta, kad kurti technologijas šiais laikais yra toks pats svarbus įgūdis kaip mokytis skaityti ir rašyti.

Aš pati šį projektą kurti labai bijojau. Atrodė, jei nueisime į mokyklas, mokytojai ims sakyti, kad tai yra nesąmonė. Iš tiesų mes ir patys nežinojome, ar mūsų sugalvoti metodai veiks klasėje.

Iš pradžių dažnai girdėdavau: „Mano antrokams čia be šansų… Juk čia reikia šimtais skaičiuoti…“ O po mėnesio atėję tie patys mokytojai didžiuodamiesi pasakoja: „Įsivaizduojat, ir šitą padarė, ir aną… Patys pabaigė iki galo.“

Štai tada užsikuria pasididžiavimo jausmas, nes jie supranta, kokie gabūs yra jų vaikai. O vaikai pamato, kokius stebuklus moko kurti jų mokytojai.

Iki pirmųjų pamokų klasėje stengiamės mokytoją palydėti kuo greičiau. Nenorime, kad jie dvejus metus mokytųsi, o tik paskui viską mėgintų su vaikais. Net juokauju, kad mūsų lobistai sėdi klasės suoluose. Jie šaukia: „Mokytoja, kada vėl eisim programuot?“, „Mokytoja, kokia jūs kieta, kaip čia taip mokat?“

Teko girdėti labai gražių istorijų. Gerai prisimenu mokytojos Astos iš Pakruojo žodžius: „Aš trisdešimt metų dirbu mokytoja. Niekas nėra man padėkojęs, kad gerai linksnių formas išmokiau. Ir dar nė vienas vaikas nėra sakęs: „Kaip tu kietai varai.“

Taigi, kai mokytojai įvaldo tokius dalykus, tai sustiprina ir jų santykius su vaikais. Ir man gera žinoti, kad taip galiu padėti Lietuvos švietimui.

Turbūt smagu sugriauti ir mitą, kad mokytojai apie technologijas žino mažiau negu vaikai?

Taip, labai populiaru sakyti, kad mokytojai technologijose visiškai nesigaudo.
Tačiau argi ne naivu tikėtis, kad iškart susigaudys žmogus, kuris niekada to nesimokė? Todėl aš niekada nesakau, kad mokytojai nemoka naudotis technologijomis. Aš sakau, kad jie yra apleisti.

Kai pradėjome pilotinius užsiėmimus, nė vienas mokytojas nebuvo girdėjęs apie Zoom. O mes nusprendėme viską daryti nuotoliu, kad galėtų įsitraukti mokytojai iš visos Lietuvos. Taigi, pirmuosius dalyvius išmokėme ir susijungti per atstumą.

Kartu su mumis mokytojai gali įveikti ir emocinį barjerą – baimę ir nepatogumą naudojantis technologijomis. Galiu pasidžiaugti, kad čia griūna visi amžiaus stereotipai. Štai pernai viena mokytoja, išeidama į pensiją, sakė: „Jaučiu, kad gimiau per anksti. Juk pagaliau gavau tai, ko mano vaikams reikia.“

Man atrodo, kad ypač vyresni mokytojai nuogąstauja, jog technologijų pasaulyje taps nereikalingi.

Aš esu įsitikinusi, kad pagrindinis žmogus mokykloje yra mokytojas. Jis geriausiai žino, ko vaikams reikia. Ne technologijos išspręs visus iššūkius, o mokytojas. Technologijos gali padėti mokytojui gerinti ugdymo kokybę ir vaikų įsitraukimą. Jeigu kuriam nors mokytojui nepadeda, tai geriau jis jų tegu ir nenaudoja. O jei padeda, tai dar reikia labai daug darbo įdėti, kad mokytojai patikėtų, jog jie gali.

Mes juk nesiekiame, kad mokytojai tobulai išmoktų – taip, kad galėtų sau pasirašyti dešimtuką. Svarbiausia, kad jie jaustųsi pasiruošę dirbti su vaikais: eitų, klystų, taisytų klaidas ir pajustų malonumą.

Nuotraukos autorius Domas Rimeika

Kartais mokytojai jaučiasi bejėgiai, jei vaikai turi mokymosi sunkumų. Technologijos čia taip pat gali padėti. Antrokas, kuris nemoka skaityti, galėdamas kažką sukurti kompiuteriu, jau nebesijaus klasės nevykėliu. Labai svarbu, kad vaikai jaustųsi pamatyti ir galintys pasireikšti.

Turi galvoje, kad technologijos gali padėti ir ypatingų poreikių turintiems vaikams?

Kol kas nedrįstu sakyti, kad tikrai galime atliepti tokius poreikius. Tačiau yra atvejų, kai tokių poreikių turintis vaikas patiria atradimo džiaugsmą padaręs, kad jo sukurtas veikėjas šoktų. Čia vėl labai svarbu tai, kad ne kažkas kitas, o jis pats viską sugalvojo ir tai veikia.

Tai yra skirtinga prieiga prie paties mokymosi. Kai rašome kontrolinį darbą, sužinome, kiek klaidų padarėme ir kiek nemokame. O technologijos mums parodo, kiek daug galime.

Juk technologinę kūrybą galima sujungti ir su mokomaisiais dalykais. Pavyzdžiui, galima mokytis apie ekosistemas kuriant kūrybinio programavimo projektą. Nors atrodo, kad vaikai tik žaidžia, iš tiesų tai yra gilus mokymasis. O kai atsipalaiduoja, tai ir pasiekia geresnių rezultatų.

Paskutinis klausimas – būtent apie atsipalaidavimą. Ar manai, kad galima vaikams leisti tiek laiko prie ekrano, kiek jie nori?

Tikrai ne. Mano pačios vaikai (vyresniesiems – aštuoneri, o dukrai – šešeri) liko be telefono. Man atrodo, kad vaikai yra labai jautrūs. Jie dar nesuvokia, kokį turinį vartoja ir kaip jį vartoja. Man vis dėlto atrodo, kad toks neapgalvotas telefono davimas į rankas ar pasodinimas prie kompiuterio tiesiog naršyti yra pavojingas. Mes turime čia jiems padėti. Tiesa, ne visada dar ir patys suprantame, kaip jiems padėti.

Aš su vaikais stengiuosi daug kalbėti apie tai, kokį turinį vartojame. Negaliu pati peržiūrėti kiekvieno filmuko. Tačiau aiškinu, kad tai, ką žiūrime, neturėtų būti apie pyktį, kovą, pasijuokimą iš kitų žmonių. Aiškinu, kad vaikų smegenys dar neatskiria, kur filmukas, kur realybė. Trumpai sakant – ir mes, ir vaikai mokomės, kaip gyventi gausios informacijos ir naujų technologijų amžiuje. Lengviausiai seksis tiems, kurie tai priims kaip galimybę suprasti pasaulį ir jame kurti.

Palikite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *