Viena Jėzaus pasakojama alegorija trikdo ar net šokiruoja skaitančius Naująjį Testamentą. Dažnas Šventojo Rašto komentatorius bando ją paprasčiausiai ignoruoti, nes atrasti įtikinamą paaiškinimą labai sunku. Turiu galvoje pasakojimą apie apsukrų prievaizdą – apsivogusį tarną, kuris vėliau pradeda dalinti šeimininko turtą. Ką Jėzus nori mums pasakyti, kaip pavyzdį rodydamas, švelniai tariant, nelabai patrauklų žmogų?

A.Lūžos nuotrauka

Štai visas pasakojimas: „Paskui Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Buvo vienas turtingas žmogus. Jis turėjo prievaizdą. Tas buvo jam apskųstas, esą eikvojąs jo turtą. Tuomet, pasišaukęs jį, turtuolis pasakė: ‘Ką aš girdžiu apie tave šnekant?! Duok savo prievaizdavimo apyskaitą, nes jau nebegalėsi būti prievaizdu.’ O tasai tarė sau: ‘Ką veiksiu, kad šeimininkas atima iš manęs prievaizdavimą? Kasti neįstengiu, o elgetauti man gėda. Jau žinau, ką daryti, kad žmonės mane priimtų į savo namus, kai būsiu atleistas iš tarnybos.’

Jis pasikvietė po vieną savo šeimininko skolininkus ir klausė pirmąjį: ‘Kiek tu skolingas mano šeimininkui?’ Šis atsakė: ‘Šimtą statinių aliejaus.’ Tada jis tarė: ‘Imk savo skolos raštą, sėsk ir tuoj pat rašyk: penkiasdešimt.’ Paskui klausė kitą: ‘O kiek tu skolingas?’ Anas atsakė: ‘Šimtą saikų kviečių.’ Jis tarė: ‘Imk skolos raštą ir rašyk: aštuoniasdešimt.’

Šeimininkas pagyrė suktąjį prievaizdą, kad jis gudriai pasielgęs. Šio pasaulio vaikai apsukresni tarp panašių į save negu šviesos vaikai“ (Lk 16, 1–9).

Kiekviena Evangelijos alegorija reikalauja paaiškinimo, be kurio ji tebūtų paprasčiausia buitinė istorija. Tačiau pasakojime apie apsukrų prievaizdą pati buitinė istorija šokiruoja. Net ir alegoriniame siužete privalo būti vidinė logika, tik dėl to, tiesą sakant, ir įmanoma dvasinė interpretacija. Alegorija privalo būti vidujai neprieštaringa, nes tik tada joje bus galima įžvelgti sąsajas su žmogaus dvasinio gyvenimo dėsniais ir santykiu su Dievu. Tačiau pasakojime apie apsukrų prievaizdą yra vidinė prieštara.

Pabandykime jos turinį perkelti į dabarties realijas. Jėzus apsukriu vadina tarną, kuris eikvoja šeimininko turtą ir, sužinojęs, kad greit bus atleistas, pradeda atleidinėti šeimininko skolininkus nuo skolų. Taip daro tikėdamasis, kad šie galbūt jam pagelbės po atleidimo. Akivaizdus sukčius, tačiau, nepaisant to, Jėzus prievaizdą vadina apsukriu ir jo elgesį pateikia kaip pavyzdį.

Kaip tai suprasti? Ar skolų nurašymas nėra toks pat turto eikvojimas, už kurį prievaizdas jau sulaukė priekaišto? Vietoj aiškaus moralo – vien mįslės… Tačiau visi šie nesusipratimai lengvai išsispręstų, jei akimirkai atsitrauktume nuo alegorijos siužeto ir paklaustume: už ką apskritai šeimininkas gali girti tarną? Atsakymas akivaizdus: už tai, kad jis vykdo šeimininko valią. Tai reiškia, jog, jeigu tai, kad prievaizdas nurašo skolas, vertinama pozityviai, vadinasi, būtent to iš jo tikėjosi šeimininkas.

Prievaizdas turėjo paskirstyti šeimininko turtą stokojantiems, tačiau užuot tai daręs, pats buvo gobšuolis ir pradėjo jį leisti savo reikmėms. Toks elgesys labai nepatiko šeimininkui.

A.Lūžos nuotrauka

Palaimintasis Teofilis Bulgaras šią alegoriją aiškina taip: „Viešpats mus bando išmokyti, kaip turime elgtis su mums patikėtu turtu. Pirmiausia turime suvokti, kad nesame to turto šeimininkai. Mes nieko neturime išskirtinai savo, bet valdome tai, kas mums patikėta tikrojo savininko. Tai reiškia, kad viską turime tvarkyti pagal Jo valią. Mes tampame eikvotojais, jei pradedame tenkinti savo įnorius. Tikroji Viešpaties valia – kad mes viską leistume šalia esančių žmonių poreikiams, o ne savo malonumui.“

Kitaip sakant, prievaizdo prievolė buvo dalinti, o ne savintis. Kai pradėjo nurašinėti skolas, jis visai neapgaudinėjo šeimininko, o grįžo prie tiesioginės jo valios vykdymo. Prievaizdas pradėjo naudoti jam patikėtą turtą kitų žmonių poreikiams ir sulaukė pagyrimo iš šeimininko. Štai tokia paprasta istorija.

Tačiau kodėl mums taip sunku suprasti jos prasmę, kodėl ją skaitome kaip sudėtingą rebusą?

Veikiausiai todėl, kad paprastai viską, ką valdome, traktuojame kaip savo nuosavybę. Kalbu ne vien apie pinigus ir daiktus. Turiu galvoje ir visus mūsų talentus, sugebėjimus, grožį, intelektą – visa tai mes linkę laikyti savo nuosavybe ir galvojame, kad turime visišką teisę elgtis su tuo, kaip pageidaujame. Tačiau visi mūsų gabumai, mes patys – visa yra Dievo mums patikėta. Kai praeis tam tikras laikas, Jis pareikalaus iš kiekvieno apyskaitos. Ar viską išeikvojome savo įnoriams? Ar, kaip apsukrus prievaizdas, spėjome išdalinti tiems, kuriems reikėjo mūsų pagalbos?

Parengė AN

Žurnalas Kelionė 2020 m. Nr. III

One Comment