Alvaras Bacevičius nedvejodamas paliko darbą policijoje, kad galėtų daugiau dėmesio skirti sūnui.

Dauno sindromą turinčio Donato tėtį Alvarą Bacevičių kalbina žurnalistė Ginta Gaivenytė

 Alvaras Bacevičius kartais juokauja, kad gyvena sekdamas savo sūnaus poreikius. Dauno sindromą turintis Donatas – šeimos pagrandukas, visiškai pakeitęs tėčio gyvenimą. Anksčiau dirbęs policijos sistemoje Alvaras nedvejodamas pasiryžo karjeros pokyčiams, kad kuo daugiau laiko galėtų praleisti kartu su vaiku. „Mąsčiau ir apie galimybę išvis nedirbti. Patenkinti tokio vaiko poreikius ir visiškai save realizuoti kitoje srityje yra sudėtinga. Juk jei nori, kad vaikas tikrai būtų integruotas į visuomenę, turi būti šalia“, – dalijasi A. Bacevičius.

Dabar jis – Vilniaus Simono Stanevičiaus progimnazijos direktoriaus pavaduotojas ūkio reikalams. Ši darbo vieta tėčiui tokia svarbi todėl, kad taip jis gali padėti sūnui, besimokančiam įprastoje mokykloje. Alvaras neslepia, kad pagrindinis jo tikslas buvo sukurti sūnui socialinį ratą. Pasak jo, neįgalieji dažnai verda savo sultyse. Būtent dėl to jiems labai sunku susirasti darbą ir įsitvirtinti gyvenime.

„Donatą pažįsta dvidešimt trys klasiokai ir jų tėvai. Jau dabar jis turi socialinį ratą. Jie gali jį prognozuoti. Jie sakys: „Mes pažįstam, žinom Donatą, ką jis blogo daro? Nieko, jis tik gera daro“. Ir jei jam gyvenime bus sunku, jam atsiras galimybė į kažką kreiptis. Ne į valstybinę instituciją su prašymu skirti pašalpą“, – samprotauja tėtis.

Jis siekia sugriauti mitą, kad su Dauno sindromą turinčiais žmonėmis sunku bendrauti.

„Tokie vaikai kopijuoja aplinką. Jei nori švelnumo, turi su juo elgtis švelniai. Jei nori geros nuotaikos, turi pats būti gerai nusiteikęs, – A. Bacevičius džiaugiasi matydamas, kad bendraudamas su klasės draugais sūnus dažnai šypsosi, – Jei jis žaidžia, niekados neužgaus. O jei užgaus, tai gali būti tikras, kad netyčia. Net fechtuojant su pagaliukais niekada nebūdavo, kad kirs per ranką. Jis supranta, kad kitam žmogui skaudės. O jei jau užgauna, tai iškart papučia. Ypatinga dar yra tas, kad jis ir papučia ir dar padėkoja už tą papūtimą. Tas jaudina iki pačių širdies gelmių“.

„Reikia tai priimti kaip gyvenimo iššūkį. Dabar nesigailiu nė vienos minutės ir dėkoju Dievui, kad likimas davė tokį vaiką, – A. Bacevičius  tvirtina dabar matantis daugiau gyvenimo spalvų, – Dabar esu kitoks žmogus, turtingesnis, spalvingesnis. Viską matau daug plačiau ir vertinu tas akimirkas, kurias man duoda gyvenimas“.

Palikite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *