Gegužės  12-ąją minėsime Tarptautinę slaugytojo dieną. Ji pasirinkta todėl, kad tai modernios slaugos pradininke vadinamos Florencijos Naitingeil gimtadienis. Nors nuo XIX amžiaus slaugos teoriniai pagrindai gerokai prasiplėtė ir sutvirtėjo, tačiau būtent anglų ledi, neįprastu Florencijos vardu, įvykdė tikrą perversmą, pakeitusį sveikatos apsaugos sistemą, už kurį iki šiol turėtume būti dėkingi.

Spėju, kad daugumai mūsų yra tekę ką nors slaugyti.  Kai žmogus suserga, jo savijauta labai priklauso nuo to, kiek ir kokios artimųjų pagalbos sulaukia. Ypatingai, kai liga atima jėgas. Iki pat XX amžiaus, kai sveikatos apsaugos sistemą radikaliai pakeitė „ispaniškasis gripas“, buvo įprasta kviesti gydytoją į namus. Ligoninės įprastai buvo įstaigos, skirtos prastuomenei, neturtingiems ir dažniausiai tiek gydymas, tiek priežiūra čia nebuvo labai kokybiški. Nors namų aplinkoje ligonis paprastai būdavo kur kas geresnėse sąlygose, nei skurdžios ligoninėse, tačiau artimieji ne visada sugebėdavo deramai juo pasirūpinti, neretai jiems, netutintiems pakankamai žinių, buvo sudėtinga atskirti ligonio poreikius ir įnorius.

 

Sudėtingas kelias link pašaukimo

 

Modernios slaugos pradininkė gimė Italijos mieste Florencijoje turtingų anglų šeimoje ir buvo pavadinta gimtojo miesto garbei. Teigiama, kad ilgą laiką ji buvo vienintelė anglė, su tokiu vardu. Augo kartu su vyresne sese ir jų ugdymu rūpinosi tėvas. Tai buvo svarbu, nes tuo metu merginos dažniausiai buvo ruošiamos būti mamomis ir namų šeimininkėmis, o Viljamas Naitingeilas savo dukras mokė lotynų ir graikų kalbos, istorijos ir literatūros. Vyresnioji sesė buvo labiau linkusi į menus, o Florencijai labiau patiko tikslieji mokslai.

Pirmą kartą patirti, ką reiškia rūpintis ligoniais, Florencija patyrė, kai jai buvo septyniolika ir kilo gripo epidemija. Mergina rūpinosi ne tik namiškiais, bet ir kaimynais. Darė tai rūpestingai ir jai patiko tokia tarnystė. Netrukus ji patyrė mistinę patirtį, apie kurią ilgą laiką bijojo kam nors pasakoti. Ji išgirdo Viešpaties raginimą pasišvęsti tarnystei kitiems. Šis raginimas giliai įkrito jai į širdį, tačiau dėl šio pašaukimo jai teko sunkiai kovoti.

Beje, kalbant apie Florencijos asmenybę, labai daug įtakos turėjo jos kelionės po pasaulį.  Per jas sutiko daug įdomių žmonių, kurie ją drąsino ir įkvėpė, taip pat galėjo susipažinti su ligonių priežiūrą įvairiose kultūrose ir visuomenėse.

Kai jai sukako dvidešimt ketveri, ji kreipėsi į šeimos narius, pranešdama, kad ketina rinktis slaugytojos kelią, Ji buvo suplanavusi vykti į netoliese esančią ligoninę, kurioje dirbo šeimos draugas. Artimųjų reakcija buvo radikaliai priešiška. Šeimos nariai buvo šokiruoti ir išgąsdinti. Jokia pasiturtinti šeima nelinkėjo savo nariui prastą prestižą turinčios slaugytojo profesijos, kuri asocijavosi su piktnaudžiavimu alkoholiu ir net prostitucija. Tai buvo išskirtinai vargingose šeimose gyvenančių merginų kelias, bandant kažkaip išgyventi.

 

Gavusi šeimos atkirtį Florencija paniro į depresiją. Kiek leido jėgos, ji slapta pradėjo studijuoti medicinos literatūrą, įvairių ligoninių ataskaitas. Taip tęsėsi net dvejus metus. Namiškiai, nusprendę, kad jai būtina prasiblaškyti, pritarė jos kelionei į Romą. Čia ji sutiko ir susipažino su žmonėmis, kurie tik dar labiau sutvirtino jos ryžtą dirbti ligoninėje. Tačiau kova su šeima vis dartęsėsi. Tuo labiau, kad atsirado „gera partija“ santuokai. Jai pasipiršo perpektyvus jaunuolis, kuris sparčiai darė karjerą, buvo protingas ir išvaizdus, egis, ir pati Florencija jam nebuvo abejinga. Prieš merginą iškilo sudėtingas pasirinkimas, nes santuoka būtų reiškusi tradicinį namų židinio saugotojos vaidmenį ir ji, nors ir sunkia širdimi, atsisakė.

Tai dar pablogino santykius su namiškiais, kurie pradėjo galvoti, kad Florencija turi rimtų sutrikimų. Galiausiai, kai jai jau buvo trisdešimt, tėvai numojo ranka ir sutiko, kad jis tris mėnesius praleistų vienoje iš Vokietijos ligoninių, su kiek geresne, nei kitos, reputacija.

 

Svajonės išsipildymas

 

Darbas Vokietijoje tik sustiprino Florencijos ryžtą kovoti už savo pašaukimą. Grįžusi į Angliją, ji tęsė darbą Londone, kur buvo įsteigta privati ligoninė sergančioms pagyvenusioms ledi. Aplinka čia labai skyrėsi nuo ligoninių neturtingiems, todėl namiškiams lengviau buvo su tuo susitaikyti.

Netrukus Londone kilo choleros epidemija, kurios metu Florencijos įgūdžiai labai pravertė, o dar po pusmečio prasidėjo jos karjerą labiausiai pakeitęs Krymo karas.

Šis karas buvo tuo išskirtinis, kad tai buvo pirmasis tarptautinis karinis konfliktas po to, kai buvo išrasgtas telegrafas. Jei seniau apie karo veiksmus galima buvo sužinoti tik iš laiškų ir gerokai vėluojančių straipsnių laikraščiuose, tai dabar telegrafas pranešė daug, santykinai operatyvios, informacijos. Taip pat buvo daug žinių apie ypatingai prastas sąlygas, kuriomis tenka būti britų kariams, taip pat ir tiems, kurie susirgo ar buvo sužeisti.

Florencija nenustygo vietoje. Laimei, šeimos darugas buvo karo sekretorius Sidnis Herbertas. Jis kreipėsi į Florencijos tėvus ir jie negalėjo atsakyti aukštas pareigas užimančiam pareigūnui. Jis prašė, kad Florencija surinktų merginų grupę, kurios vyktų padėti sužeistiems britų kariams į Krymą.

Išvyko keturiasdešimt slaugytojų. Beje, skirtingų konfesijų, kas buvo ne taip dažna to meto Britanijai. Kryme jos atrado šokiruojančias sąlygas. Perpildytus purvinus pastatus, kurie buvo paversti ligonine. Jie buvo prastai vėdinami ir čia šmirinėjo žiurkės. Dideliu išbandymu tapo Florencijos kova su vyriausiuoju gydytoju Džonu Holu, kuris į moteris žvelgė iš aukšto ir priešinosi bet kokioms permainoms.

Tačiau po to, kai įvyko didelis mūšis, per kurį buvo sužeisti du tūkstančiai britų karių ir jiems reikėjo sudaryti sąlygas gyti, Florencija pagaliau gavo palaikymą iš Londono ir ėmėsi iniciatyvos. Buvo įrengta speciali skalbykla, išreikalauta geresnio maitinimo kareiviams, buvo griežtai rūpinamasi švara ir vėdinimu. Florencija ypatingai akcentavo sanitarinis normas ir pati rodė didžiulį pasiaukojimo pavyzdį. Būtent  Kryme ji buvo pavadinta Ledi su lempa, apie ją rašė britų laikraščiai ir Tėvynėje ji tapo garsenybė. Jos namiškiai sulaukė karalienės Viktorijos dėmesio ir galutinai pripažino, kad Florencija buvo teisi, o ne jie.

 

Modernios slaugos kūrimas

 

Nesunku idealizuoti Florenciją ir pavaizduoti ją, kaip superheroję. Tuo labiau, kad ji tikrai buvo atkakli, darbšti ir itin akcentavo mokslu paremtą slaugą. Kita vertus, ji garsėjo griežtu elgesiu su kitomis slaugytojomis, dažnai pratrūkdavo pykčiu ir kantri buvo tik su ligoniais.

Kryme ji susirgo karštine ir buvo priversta grįžti į Angliją. Pasveikusi ji ėmėsi permainų Anglijos ligoninėse. Labai svarbu tai, kad ji ne tik įgyvendino permainas, bet jas taip pat teoriškai pagrindė. 1857 m. Naitingeil parengė įspūdingo dydžio ataskaitą – aštuoni šimtai puslapių. Joje ji pateikė tiek savo pastebėjimus apie sveikatos apsaugą, taip pat daug statistikos. Ji savo idėjas grindė grafikais, lentelėmis, aks buvo visiška naujovė.

Dar po poros metų pasirodė jos knyga „Pastabos apie ligonines“ Čia ji daug dėmesio skyrė pačios ligoninės tvarkos ir ligonių sveikatos sąryšiui. Ji ypatingai daug dėmesio skyrė švarai ir geram vėdinimui. Jos žymiausia knyga tapo „Pastabos apie slaugą“. Ji buvo skirta plačiai auditorijai ir joje pagrindžiama slaugos svarba.

Naitingeil tapo oficialia Britanijos valdžios eksperte ligoninių įrengimo klausimais. Ji buvo nuvykusi su delegacija ir į Indiją, kur teikė patarimus, kaip turi būti pertvarkyta sveikatos apsaugos sistema.

Dar svarbiau tai, kad ji paskelbė, jog slaugytojos turi būti ne tik atsidavusios ir darbščios merginos, bet turi įgyti specialų išsilavinimą. Todėl ji įkūrė pirmąją slaugytojų rengimo įstaigą, į kurią labai kruopščiai atrinko kandidates. Merginos gaudavo nakvynę, maistą ir dienpinigius, tačiau apie kiekvieną buvo pildomas griežtas protokolas, kuriame fiksuojami pasiekimai, progresas, būdo bruožai. Jie paaiškėdavo, kad slaugė nederamai bendravo su pacientu, ji nedelsiant buvo šalinama.

1907 m. ji tapo pirmąja moterimi Britanijoje, kuri iš karaliaus Jurgio V rankų gavo ordiną „Už nuopelnus Tėvynei“.

Sulaukusi devyniasdešimt metų, ji vieną popietė atsigulė pokaičio ir ramiai baigė žemišką kelionę. Tūkstančiai žmonių dalyvavo atsisveikinimo su ja ceremonijoje Londone. Florencija buvo palaidota kapinaitėse šalia savo tėvų.

 

Naitingeil apie slaugą

 

Naitingeil rašė: „Kiekviena moteris iš prigimties slaugė“ – tuo įsitikinę dauguma žmonių. Tačiau net dauguma profesionalių slaugių šiandien neišmano ligonio slaugos abėcėlės. Na, o kalbant apie močiutes, tetules ir mamas, net ir labai išsilavinusiose šeimose, jos krečia daugybę dalykų, kurie labiau kenkia, nei padeda. Labai dažnai daro visai ką kitą, nei derėtų.“

„Slauga“ yra kur kas daugiau nei paprastai suvokiama priežiūra: dažniausiai manoma, kad pakanka paprasčiausiai paduoti vaistus, pataisyti pagalvę, paruošti ir uždėti kompresą ir t.t. Tačiau iš tiesų slauga – tai visų higienos sąlygų reguliavimas, taip pat visų sveikatos puoselėjimo sąlygų laikymasis, kurios ne mažiau svarbios sveikstant, nei saugantis nesusirgti, Slauga apima ir patalpos deramą vėdinimą, rūpestį reikiama temperatūra ir šviesa kambaryje ar palatoje, švaros palaikymą, tinkamo valgio ir gėrimo parinkimą. Taip pat nė akimirkai nedera pamiršti, jog būtina puoselėti sergančio žmogaus jėgų atsargas.

„Pastabuose apie slaugą“ teigiama: „Daugeliu atvejų tie, kurie slaugo ligonius namuose ar ligoninėse yra įpratę visus ligonio nusiskundimus ir reikalavimus laikyti neišvengiamais ligos požymiais; iš tikrųjų ligonių nusiskundimus ir tai, kas priimama, kaip kaprizai, dažnai lemia visai kitos priežastys: šviesos, oro, šilumos, ramybės, švaros, tinkamo maisto, nesavalaikio valgymo ir gėrimo trūkumas. Ligonio nepasitenkinimą dažnai lemia netinkama jo priežiūra. Aplinkinių neišmanymas ar lengvabūdiškumas ligos proceso atžvilgiu labai dažnai tampa skausmo ar komplikacijų priežastimi. Pavyzdžiui, jei pacientas ilgai karščiuoja ar yra krečiamas šalčio, prastai jaučiasi po valgio, jam atsiranda pragulų, tai turėtų būti siejama ne su jo liga, o tik su netinkama priežiūra.“

Kai kalbama pie Naitingeil slaugos sampratą, dažniausiai cituojama jos frazė, kad gydytojai rūpinasi, kai pašalinti ligą, o slaugytojas – kaip atgauti pacientui sveikatą. Neretai tenka dėl to „kariauti“ su pačiu pacientu. Labai svarbu pabrėžti, kad profesionalus slaugytojas tūpinasi paciento poreikiais, bet ne įnoriais. Labai svarbu, jog slaugytojas gerai išmanytų medicinos dalykus, nes tai padeda atpažinti tikrus pacieno poreikius. Taip pat svarbu, jog slaugytojas pratintų pacientą pasirūpinti savimi. Deja, dažnai, grįžęs į namų salygas, pacientas nebesirūpina higiena, sveika aplinka ir sveikatai vėl iškyla pavojus.

Be abejo, per daugiau nei šimtą metų nuo Florencijos Naitingeil mirties, moderni slauga gerokai patobulėjo. Vien jau dėl to, kad keitėsi taip pat ir techninės pagalbos galimybės, atsirado nauji vaistai, atlikta daugybė tyrimų dėl to, kaip įvairūs aplinkos veiksniai veikia sveikatą. Tačiau nepasikeitė slaugytojo profesijos svarba.  Teigiama, kad nuo slaugos priklauso net iki penkiasdešimt procentų gydymo sėkmės. Jau nekalbant apie profilaktiką, prevenciją ir palydėjimą sveikstant. Tikrovė tokia, kad ne su gydytojais, bet būtent su slaugytojais kiekvienas pacientas praleidžia daugiausia laiko.

 

Slaugytojo profesijos perspektyvos

 

Noriu dar kartą pakartoti mėgstamą metaforą, kad slaugos sistema yra tas neišsiskleidęs pumpuras, kuris galėtų iš esmės pakeisti visą sveikatos apsaugą. Kita vertus, Naitingeil pavyzdys rodo, kad pokyčiai yra sudėtingas dalykas. Jie reikalauja labai daug atkaklumo ir drąsos. Tačiau, jei norime tikrų pokyčių slaugos sistemoje, turime pradėti nuo šios sistemos svarbos ir galimybių supratimo. Naitingeil pavyzdys gali padėti, tačiau nepamirškime, kad šiandien reikalingi nauji lyderiai – būti slaugytoju dabarties Lietuvoje, nereiškia imituoti Naitingeil, bet reiškia perkelti jos jėgą į naujas sąlygas. To labiausiai ir linkiu šiandienos slaugytojams. Na, o sau ir visiems Jums linkiu tapti ta šildančia pagalba, kuri padeda slaugos pumpurui išsiskleisti.

 

Parengė Andrius Navickas

Comments are closed.