Šįkart „Nutylimoje temoje“ dalinamės dviejų jaunų žmonių kelionės į vidinę laisvę istorija. Iki susitikimo dienos, draugystės ir santuokos Justas ir Vita (vardai, laikantis anonimiškumo principo, pakeisti) abu ėjo per savo gyvenimo pragarus. Justas dar paauglystėje įklimpo į narkotikų vartojimo pelkes ir labai atvirai dalijasi savo priklausomybės bei gijimo patirtimi. Vita irgi pasakoja apie kelią į sveikimą: mergina, užaugusi šeimoje, kurioje tėtis kentėjo dėl priklausomybės, nuolat kūrė nesveikus santykius ir patyrė daug skausmo, kol supratusi savo sužeidimų gylį galėjo pradėti gijimo kelionę. Justas ir Vita liudija apie kelius į laisvę, jųdviejų susitikimą, lydimą abiejų meilės muzikai, ir nelengvus, bet reikalingus pasirinkimus, pavyzdžiui, labai nepopuliarų sprendimą – iki santuokos gyventi skaisčiai.

nuotraukos šaltinis pexels.com

Justo pasakojimas

Bėgimas nuo tėvų konfliktų

Pradėti savo pasakojimą norisi nuo vaikystės – juk čia yra mano istorijos šaknys. Iš to laikotarpio pamenu nuolatinius tėvų konfliktus: kai buvau dvejų metukų, jie jau nesutarė. Nors visko nesupratau, jaučiau, kad kažkas negerai. O kai man buvo 10–12 metų, namuose prasidėjo stiprūs barniai.

Augau su broliu, bet jis vyresnis, turėjo kitą chebrą, mokyklą, tad nebuvome artimi. Mane daugiausia supo kaimo draugai, prie kurių mėgindavau šlietis. Kuo toliau, tuo mano gyvenimas darėsi labiau pašėlęs: būdamas pa­aug­liu šeidavau iš namų ir negrįždavau paromis – namuose buvo nemiela. Savo kambaryje, net ir visas duris užsidaręs, girdėdavau, kaip tėvai barasi, keikiasi, indai dūžta… Bėgdavau nuo to. Tėvams konfliktuojant paprastai būdavau tėčio pusėje – žinojau, kad mama turėjo romaną ir dėl to kildavo barniai. Kai mama pati man apie tai pasakė, tas romanas tęsėsi jau septynerius metus. Mūsų šeimoje santykių problema buvo didžiulė, ją bandėm spręsti ir su psichologais.

Tuo laikotarpiu daugiausiai pagalbos sulaukiau iš savo muzikos mokytojo, kuris man atstojo tėvą. Mano tėtis tuo metu nemokėjo palaikyti tėviško santykio, niekur drauge manęs nesiveždavo, jaučiausi esąs daugiau kaip trukdis ir nuolat išgyvenau tėvo baimę: ką grįžęs pasakys, už ką gausiu barti… O muzikos mokytojas buvo fantastiškas žmogus, puikus pedagogas ir daug laiko skirdavo man. Jo vaikai jau buvo suaugę ir jam trūko tokio bendravimo, be to, jis matė ir mano problemas. Kartą mokytojo sodyboje sudegus vienam pastatui, jis manęs paklausė: „Nori užsidirbti specialybės pamokų? Jei taip, pusę dienos griausim pastatą, o kitą pusę – grosim.“ Taigi, kasdien penkias valandas dirbdavom ir po to tiek pat laiko grodavom, ir taip – visą vasarą.

Vartai į „laisvę“ ir intymumo iliuzija

Muzikos mokyklą baigiau anksčiau – buvau gabus muzikai, o dar nemažai padirbėjom su mokytoju individualiai. Tuomet su tėvais sprendėme, kur mokytis toliau. Mokslai vidurinėje mokykloje sekėsi labai prastai – gaudavau vien penketus, ketvertus, miegodavau per pamokas. Kalbant apie mokslus, mane buvo apėmusi didžiulė apatija, norėjosi tik lakstyt, uliavot su chebra, merginom… Man rūpėjo viskas, kas nesusiję su atsakomybe ir pareigomis. Galėjau gerai mokytis, kai pasistengdavau, bet neturėjau jokios motyvacijos.

Taigi, buvo akivaizdu, kad reikia rinktis muziką – nieko daugiau nesugebėjau. Su tėvais nutarėm, kad važiuosiu mokytis į Kauną. Ten, konservatorijoje, buvo visai neblogos programos, geri dėstytojai, atsidarė naujas džiazo skyrius, be to, buvo suteikiamos geros gyvenimo sąlygos: bendrabutis, maitinimas.

David Marcu nuotrauka. šaltinis unsplash.com

Kaune prasidėjo tikras laisvas gyvenimas. Gyvenau bendrabutyje, kur visi susirinkę tuo pačiu tikslu – mokytis muzikos. Viskas buvo įdomu: nauja programa, naujas skyrius, nauji dalykai – džiazo harmonija, džiazo istorija… Programa buvo dar nesureguliuota, tad turėdavom kone dvigubai daugiau pamokų nei kiti – tai buvo didžiulis krūvis. Tuomet ieškodavom būdų, kaip atsipalaiduoti. Paprasčiausia išeitis – alkoholis. Nuo 15 m. gerdavau be ribų – jei geri, tai taip, kad po to būtų apie ką pašnekėt… O kai buvau 17–18 m. prasidėjo ir žolytė.

Svaiginimosi esmė – keisti būsenas. Tokiu būdu ieškojau, kaip atrasti vidinę ramybę arba atgauti energiją. O kai pirmąjį kartą pabandžiau amfetamino, supratau, kad jo vartojimas gali patenkinti pokalbio ir intymaus ryšio poreikį. Pavartoję su vienu bičiuliu kiaurą naktį sėdėjom ir kalbėjomės. Tas pokalbis buvo be galo malonus ir geras. Žinoma, veikė narkotikai, ir jie davė tą gerumo pojūtį. Tuomet kalbėjomės apie mus sukrėtusius gyvenimo įvykius, pavyzdžiui, skyrybas (mano tėvai buvo neseniai išsiskyrę), ir buvo taip gera visu tuo dalintis. Po to pasakiau: „Viskas, šis narkotikas yra mano.“ Susikūriau iliuziją, kad amfetaminas suteikia man tai, ko iš tiesų trokštu – intymų ryšį, santykį. Mano smegenyse tai tarytum užsifiksavo, be jokių klausimų, jokių išlygų… Nors kiti sakė, kad nuo šio narkotiko vartojimo darosi negera, nieko neklausiau, man tai visiškai nerūpėjo. Nuo to laiko penkerius ar šešerius metus amfetaminas buvo pagrindinis mano narkotikas. O jo vartojimas labai išvargina: paromis nemiegi, paskui būna labai bloga, negali valgyti… Bet, kol vartoji, pa­sek­mių nematai, vienintelis svarbus dalykas – gaudyti kaifą.

Tuo metu susiradau merginą iš tos pačios mokyklos. Mes abu vartojom. Klimpom vis gilyn: būdavo, paskutinius pinigus krapštai, skoliniesi, imi kreditus. Tais laikais pasiimti kreditą buvo labai paprasta: nesvarbu, kad tau dar nėra 18 m., išsiunti sms ir gauni 500 litų. Taip laisva ranka stipriai įsiskolinau.

Buvau visiškai sudžiūvęs, galvoje – vien tūsai, didžiulis intymaus ryšio poreikis, laisvas seksas ir taip toliau. Vis labiau augo mano poreikiai. Augo ir tolerancija narkotikams, reikėjo vis didesnio kiekio. Atėjo laikas, kai atsikelt iš lovos nebegalėjau be vadinamojo takelio. Paskui prasidėjo kiti narkotikai: ekstazi, kokainas, MDMA… Išbandžiau viską, kas rūkoma ir šniojama per nosį, išskyrus intraveninius narkotikus – ačiū Dievui, iki to prieita nebuvo.

Tuometinė mano draugė buvo labai talentinga vokalistė. Net vartodama ji sugebėjo baigti mokyklą dešimtukais, o aš tiesiog nebeidavau į pamokas. Du kartus buvau užstrigęs dešimtoje klasėje, du kartus vienuoliktoje. Mano laida seniai jau buvo išėjusi, o aš kaip sėdėjau, taip sėdėjau…

Keliai veda į Angliją

Galiausiai išėjau iš mokyklos. Ką daryti? Darbo nėra. Draugų rate vieni kitiems ėmėm pardavinėti narkotikus, kad pinigų užtektų bent maistui. Tada mano merginai atėjo mintis: „Varykim į Angliją.“ Sutikau. Ji kažkam paskambino ir… kitą rytą išvažiavom. Tai buvo vienas iš beprotiškiausių sprendimų. Keliavom bijodami, įsitempę – juk ir narkotikų vežėmės. Kai nuvykom, tris mėnesius nieko neveikėm – net darbo neieškojom. Gyvenom Londone, važinėjom, tūsinomės. Paskui pinigai baigėsi, draugų neliko. Reikia pradėti dirbti. Susiradom darbus lietuvyne, kur iki šiol didžiausia lietuvių koncentracija. Darbas buvo sunkus, kambarys prastas, aplinkiniai gyventojai irgi savotiški – čia susirinko visi, nuo kažko bėgantys ir kažko ieškantys.

Anglijoje prasidėjo kristalų – metaamfetamino – vartojimas. Tai labai stiprus narkotikas, jo pavartojęs taip užkaifuoji, kad nieko nebegali daryti. Sėdi, tau pusę valandos gera, o po to reikia kitos dozės… Net rankos dreba, kaip labai tau reikia to narkotiko. Niekada nebuvau susidūręs su tokiu didžiuliu potraukiu. O kainavo jis brangiai, negalėdavom vartoti kas pusę valandos, tai vis laukdavom, kol gausim atlyginimą. Metaamfetamino vartojimo padariniai baisūs: iškrenta akys, pajuosti, lieki visiškai be dvasios, be jokių emocijų, esi tuščias tuščias – negali nei šypsotis, nei liūdėti… Esi tarsi išplautas, išsausintas ir nieko nenori.

Karl JK Hedin nuotrauka. šaltinis unsplash.com

Pusę metų su mergina gyvenom taip vartodami. Tada kartą labai stipriai susipykom. Tąsyk ji grįžo į namus visiškai apsivartojus, ją tiesiog parnešė. Supykau, kad buvo kažkur ir neaišku su kuo, be manęs. Sukonfliktavom, ji man trenkė per veidą, sulaužė akinius… Tada susikrovė šmutkes ir kitą dieną išvažiavo į Lietuvą. O aš likau.

Vienas sezoninis darbas baigėsi, ieškojau kito. Radau neblogą darbą, gavau gerą atlyginimą. Vis mažiau vartojau. Bet kartą atvykus į darbą man pasakė: „Jūs atleistas, darbo sezonas baigėsi.“ O juk nebuvau blogas darbuotojas, dirbau labai sąžiningai, manimi paprastai nesiskųsdavo. Tai buvo smūgis. Sezonui baigiantis, negalėjau susirasti kito darbo. Būtent tada patyriau, kas yra emocinis, dvasinis, fizinis dugnas. Atrodė, kad viskas sugriuvo. Pinigų nebeturėjau, liko tik 20 svarų, o dar nemaža skola už kambario nuomą… Paskambinau mamai ir pasakiau: „Viskas, važiuoju į Lietuvą. Atsiųsk pinigų, kad galėčiau grįžti.“

Nesėkminga prekyba

Grįžau į Lietuvą visas suvargęs, sudžiūvęs. Artimieji, mane pamatę, buvo išsigandę.

Per visus 5–6 aktyvaus narkotikų vartojimo metus mano šeima nesuprato, kur buvau įklimpęs. Kartu su jais negyvenau, o jei laiką leisdavau drauge, būdavau blaivus, švarus. Paskui prasidėjo labai daug melo, kodėl kažkur drauge nevažiuoju, o aš bijodavau, kad nesuprastų, jog vartoju.

Kai grįžau, mėginau įsitaisyti Lietuvoje. Mama davė butą gyventi Kaune, tuomet vėl susimečiau su ta pačia drauge. Su ja daugybę kartų skyrėmės ir taikėmės. Įsidarbinau parduotuvėj krovėju. Su mergina vėl pradėjom vartoti…

Paskui gavau pasiūlymą vienoje muzikos grupėje groti saksofonu. Tai buvo mano svajonių darbas! Kurį laiką jaučiausi dvasiškai pakylėtas, bet niekada nenustojau vartoti. Ten dirbau dvejus metus: puikus atlyginimas, puikūs žmonės. Kai tik atėjau, buvo mano pakilimo laikas: jauniausias, labai talentingas – visi manim džiaugėsi. O paskui kritau, kritau, kritau… Imdavau sulaukti replikų: „Kaip čia atrodai?!“ – pradėjau vėluoti, nebeateiti į repeticijas. Taip praradau ir šį darbą.

Bandymas įsitvirtinti Lietuvoje nepavyko. Nebeturėjom pinigų. Vartojom. Vieną vakarą mano mergina grįžo su 100 gramų amfetamino, turėdama tikslą šiuos narkotikus pardavinėti. Labai supykau. Grąžinti atgal nebegali, kontraktas padarytas… Tada ji ėmė pardavinėti amfetaminą, o aš ėmiausi prekybos žole. Jai sekėsi neblogai, neturėjo konkurentų, turėjo apsaugą. O aš apsiėmiau dirbti su mažai žinomais, neaiškiais žmonėmis. Paprastai rajone būna vienas ar keli taškai, kur ateinantys žmonės yra apsaugoti nuo policijos. Kadangi pradėjau pardavinėti žolę, kiti pardavėjai iškart pajuto konkurenciją.

Atsimenu, vieną vakarą vyko veiksmas: ateina žmogus žolės, pabeldžia specialiu būdu, ateina kitas… Vienas pirkėjas išėjo, po dešimties sekundžių – tas pats beldimas. Galvoju – pamiršo ką nors. Nepažiūrėjęs pro akutę atidariau duris, o ten – du vyrai su kaukėm, su ginklais. Trenkė į veidą, apspardė, nutempė į kambarį: „Rodyk, ką turi! Kur pinigai, kur žolė? Ką čia galvoji, lengvai pabarygausi?“ Paėmė pinigus ir žolę. Nieko daugiau nedarė, tik apspardė šonkaulius, atskaitė trumpą moralą ir išėjo. O man – panika, didžiulė baimė, nesupratimas, kaip ir kodėl, ir vis dar visiškas nesuvokimas, kad kažką darau ne taip.

Po šio įvykio su tiekėjais ėmėm ieškoti, kas mane užpuolė. Įsitaisiau pistoletą, kad kitąkart galėčiau apsiginti. Įsitraukiau į kovą. Paskui sužinojom, jog tie vyrai turi kazino sieną, ir reiktų sumokėti didžiulius pinigus, kad gautumėm informaciją, kas jie. Nutarėm nebeieškoti. Vis dėlto versle skylė – iš manęs pavogė žolės už 2,5 ar 3 tūkst. litų. Tiekėjai pasakė: „Atidirbk ir galėsim skirstytis.“ Sutikau, nes supratau, kad daugiau taip tęstis negali.

Man atvežė žolės, vėl labai tyliai, ramiai, saugodamasis ėmiau ją platinti. Bet įvyko identiška situacija: atėjo žmogus, išėjo, už dešimties sekundžių vėl beldimas… Lyg ir pažiūrėjau pro akutę, bet buvau toks apsinešęs, kad nesupratau, ką darau. Po šio apsilankymo buvau visas kruvinas, mėlynas. Tada jie išlaužė visas SIM korteles, visus kroviklius, stipriai sumušė, dar ir draugei kliuvo, gavo per kojas. Jiems išėjus, šliaužte nušliaužiau užsirakinti…

Kai pabudau, nei mano draugės, nei jos daiktų nebebuvo. Užsikaliau langus su pledais ir tris paras sėdėjau užsidaręs, bijodamas net pasijudinti.

Gydymosi pradžia ir atkryčiai

Kaip tyčia, baigėsi visi narkotikai, nors visur buvau jų prislėpęs… Baigėsi ir pinigai, maistas, drabužiai buvo kruvini, namai atrodė kaip visiška landynė. Tai buvo visiškas dugnas. Tris dienas gulėjau, kol galėjau atsikelti, apsiprausti, viską skaudėjo. Kažkas pabeldė į duris. Pažiūrėjau pro akutę, o ten – mano brolis. Jis atėjo kaip išganytojas. Apsidairė: „Kas čia, b… buvo?!“ Ir staiga broliui viskas pasidarė aišku. Nuėjęs nupirko man vandens ir narkotikų testą. Testas rodė, kad vartota visų, išskyrus opioidus. „Tu sergi, – pasakė. – Tau reikia gydytis.“ Tada mano galvelėj kažkas pasidarė. Ėmiau verkti.

Dar dvi savaites buvau vienas, reikėjo išsivalyti nuo narkotikų, atsigauti, išsilaižyti žaizdas. Tada brolis sukvietė tėvus, nors jie jau gyveno skirtinguose Lietuvos kraštuose. Susitikom, ant lapelio surašėm mano mokesčius, skolas. Dėl didžiulio skausmo ir gėdos tiesiog sėdėjau ir verkiau. Tėvai sutiko padengti visus finansinius nuostolius, iškraustė mane iš to buto ir atvežė į Vilnių gydytis pagal „Minesotos“ programą.

Prieš tai dar kalbėjausi su psichiatru, ir jis man sakė: „Tu esi priklausomas. Ši liga visam gyvenimui.“ Tuomet dar nepriėmiau to fakto. Taip, man blogai, bet kad šitaip blogai – ne…

Vilniuje prasidėjo nauji etapai, nauji butai, nauji darbai, naujos merginos… Bandymas gydytis vieną kartą, antrą… Tuomet sužinojau apie anoniminių narkomanų grupes, 12 žingsnių programą, globėją. Bandžiau visko griebtis, bet iki galo to nesupratau. Suvokiau, kad mano priklausomybė yra problema, bet visiškai dar nepasidaviau, iki galo jos nepripažinau, todėl bet kokie mano žingsniai buvo beverčiai.

Erik Eastman nuotrauka. Šaltinis unsplash.com

Vienu metu turėjau kitą merginą. Gyvenom su ja keletą metų, bet būti kartu man nepatiko, nes… ji man trukdė vartoti. Ši draugystė nepatiko mano ligai. Dariau viską, kad sukurčiau tokias situacijas, jog susipyktume, išsiskirtume. Tiesiai sakyti „skirkimės“ negalėjau, nes tai reikalavo prisiimti atsakomybę už savo pasirinkimą, o tuo metu tam neturėjau jėgų. Galų gale, peržengiau savo įsitikinimus ir vertybes – buvau jai neištikimas.

Kadangi mačiau neištikimybės pavyzdį šeimoje, buvau sau pažadėjęs, kad niekada taip nedarysiu, bet… tai padariau. Prisipažinau merginai, labai stipriai ją įskaudinau, išsiskyrėm. Po to gerus 8 mėnesius visiškai destruktyviai vedžiau save mirties link: išgerdavau po litrą degtinės kasdien, vartojau įvairiausius narkotikus… Viską, kas įmanoma, pyliau į save. Neaiškūs žmonės, vakarėliai, tūsai… Kai pradėjau gydytis, supratau, ką tuomet dariau – baudžiau save dėl išdavystės. Viena iš priklausomybės fazių yra tuomet, kai pamini savo vertybes. O kai susivoki, viso to svoris griūva ant tavęs kaip akmuo, kurio nebegali pakelti.

Lemtingas sprendimas

Vieną vakarą vos paeidamas, svirduliuodamas, vemdamas, verkdamas nušliaužiau pas mamą. Prieš tai ji jau jautė, kad kažkas negerai, ir man parašė: „Sūnau, aš viena. Jeigu nori, ateik.“ O tuo metu buvau prisivalgęs tiek nesąmonių, kad keturias paras negalėjau užmigti. Širdis daužosi, kankina didžiulis nerimas, negali valgyti, nekoncentruoji dėmesio… Tada, kai nušliaužiau pas mamą, staiga pasidarė ramu. Pradėjau atvirauti, pasakoti, ką, kaip, kiek vartoju. Nebeturėjau ko slėpti. Bepasakodamas supratau – man reikia gydytis.

Dvi paras pabuvau pas mamą, tada grįžau namo, reikėjo eiti į darbą. Bet… vėl prisipirkau alkoholio, narkotikų ir dar kartą kritau. Pamenu, vieną rytą nubudau 4 val., šilta, praviros balkono durys, garsiai groja muzika, o aš guliu, verkiu net kūkčiodamas. Pasižiūriu į balkoną ir galvoju: „Nebėra ką galvoti. Ketvirtas aukštas – man užteks. Nebenoriu gyventi.“ Nuoširdžiai nenorėjau gyventi, bet iššokti irgi nenorėjau. Ta baimė, kai suvokiau, kad noriu mirti, mane akimirksniu išblaivė: „Ne, ne, su manim dar ne taip blogai, dar galiu išsikapstyti.“ Jau žinojau, kur kreiptis: „Minesota“, psichiatrai, grupės…

Tada paskambinau savo buvusiai draugei ir paprašiau: „Atvažiuok pabūti drauge, nes man reikia išsiblaivyti ir aš varau gydytis.“ Ji atvažiavo ir pabuvo su manimi dvi savaites, nes prieš „Minesotos“ programą reikia būti blaiviam bent 3 savaites. Tai buvo priešpaskutinis mano vartojimas. „Minesotoje“ neišsilaikiau dėl minusų sistemos – jei surenki keturis, tave išmeta. Gavau minusus lygioje vietoje, smegenys dar gerai neveikė, vis kažką pamiršdavau. Bet ten susipažinau su vienu lošėju, kuris man papasakojo apie „Aš Esu“ bendruomenę.

Taigi, nuėjau ten ir užpildžiau anketą. Galvojau: „Ką aš prarasiu? O kiek jau praradau? Daug. Aštuonerius metus. Pusė metų jau nieko nepakeis.“ Užpildžiau anketą ant durniaus, nieko labai nesitikėdamas. Pažiūrėjau, kaip ten gyvena sveikstantys: vaikšto, tenisą, krepšinį žaidžia… Visiškai nesuvokiau, kas yra reabilitacija. Man atrodė – gražu, ramu, daug kambarių – tikra sanatorija!

Po savaitės sulaukiau skambučio ir žinios, kad esu priimtas. Ta proga dar užgėriau tris dienas, tada tris dienas blaiviausi… Tai labai tradicinis „atsisveikinimas“. Mane priėmė, parašiau motyvacinį laišką. Po geros savaitės, kai jau buvau visiškai priimtas, prisipažinau, jog prieš pat atėjimą buvau atkritęs. Jei bendruomenėje apie tai būtų sužinoję anksčiau, nebūtų manęs priėmę. Pakliuvimas čia buvo tikras stebuklas.

Sveikimo kelias

Nuo reabilitacijos pradžios atsivėrė visai kiti dalykai. Buvo intensyvus asmenybės šlifavimo laikas. Po trijų mėnesių suvokiau to laiko naudą ir viskas bendruomenėje man pradėjo patikti.

Po paskaitų vis eidavau į koplyčią pabūti. Kai kalbėdavom apie sunkius dalykus, susijusius su priklausomybe, man pasidarydavo labai skaudu, taip skaudu, kad imdavau dusti, vemti, prasidėdavo panikos priepuoliai. Kad nusiraminčiau, eidavau į koplyčią. Neturėjau jokio aukštesnio tikslo, pavyzdžiui, atrasti tikėjimą, melstis. Man reikėjo tiesiog pabūti vienam, nes jaučiau, kad joks žmogus negali man padėti – taip labai skauda. Darėsi vis ramiau. Kartą pradėjau dairytis ir staiga pajutau, kad esu ne vienas.

Kijevas. DN nuotrauka

Taip, man buvo labai sunku, bet galvodavau: „Ar galiu su tuo gyvent? Galiu. Juk nėra taip, kad turėčiau mirti, kad susivaryčiau peilį į širdį. Bet žiauriai skauda… Tai jeigu Tu esi… gal taip ir turi būti?“ Niekas man neprimetinėjo tikėjimo, neliepė eiti į koplyčią. Vykdavo katechezės, bet to nepriimdavau. Dievo įvaizdis, suvokimas, kas Jis yra, man kilo iš asmeninės skausmo patirties. Kai išlaisvėjau iš jo, mano širdy atsirado Dievas. O nuo tada… tik spėk gaudyt dovanas!

Vis dėlto reikėjo patirti daug kančios, kad išsilaisvinčiau. Tam, kad po 3 mėnesių reabilitacijos patirčiau lūžį, teko daug ir sunkiai dirbti. Tuo metu mano gyvenime buvo padėtas geras pamatas. Taip pat ir draugystės su Dievu pamatas. Man buvo aišku – ant jo statysiu savo gyvenimą.

Be to, įsijungiau į parapijos bendruomenę, šlovinimo grupėje pradėjau groti saksofonu. Vis dėlto visada, kai ateidavau į bažnyčią, man skaudėdavo. Skaudėdavo dvasią ir širdį, nes vyko gijimo procesas… Supratau, kad gali ir turi skaudėti, todėl nereikia orientuotis į būseną. Labai padėdavo grojimas, giedojimas. Turėjau, kur padėti, kaip įprasminti savo skausmą – adoracijoje jį atnešdavau Dievui ant altoriaus per giesmę.

Džiaugiuosi, kad aplinka sveikti man buvo labai paranki: abi bendruomenės – „Aš Esu“ ir parapijos, grupės, programos, palydėjimas… Visa ši kelionė atvedė mane iki santuokos.

Vitos pasakojimas

„Kad tik būčiau pastebėta…“

Kai kalbu apie save, tuoj įsijungia toks šabloniškas mąstymas ir norisi sakyti: mano gyvenime viskas buvo gerai, jokios įspūdingos istorijos neturiu – nei aš priklausoma, nei mano tėvai išsiskyrę – „viskas gerai“. Tai ir yra didžiausia bėda, kad esame nepratę kalbėti apie savo žaizdas, skausmus, norime tai numenkinti, sakydami: „Na, kas gi čia tokio…“ Taip buvau ugdoma nuo vaikystės.

Mano tėtis – alkoholikas. Kartu jis buvo labai atsakingas, pareigingas žmogus, bet grįžęs iš darbo gerdavo. Žvelgdama į jį mačiau, kad galima gyventi du gyvenimus: eini į darbą, kur viską darai puikiai ir atsakingai, o grįžęs namo visa tai meti į šalį. Nors tėtis gėrė, mūsų šeimoje buvusios problemos man atrodė nepakankamai svarbios, juk taip yra ir kitur, tad vis kartodavau: „Viskas gerai…“

Mano paauglystė buvo gana audringa: vakarėliai, alkoholis, seksas… Vidinę tuštumą bandžiau užpildyti emocijomis, draugystėmis, tad anksti prasidėjo ir mano lytinis gyvenimas. Na, o šeimoje buvau auklėjama taip: kad tave vertintų, mylėtų, turi būti tobula. Kadangi esu vyriausia, visuomet turėjau rodyti pavyzdį sesėms ir siekti tobulumo. Taigi, namie ir mokykloje mėginau sudaryti tobulos mergaitės įvaizdį, o visai šalia gyvenau kitą gyvenimą – su tūsais iki paryčių, naktiniais klubais… Viduje, matyt, vyko kova už būvį, kai stengiausi gauti dėmesio. Nes kiek namuose ar mokykloje besistengdavau kitiems įtikti, vis būdavo kas nors negerai, vis netobulai, ne geriausiai…

Marek Piwnicki nuotrauka iš Unsplash

Tuomet mano gyvenime atsirado muzika. Buvau jai gabi nuo mažens, bet tėvai to nepastebėjo, galvojo, kad reikia dar ypatingesnio talento… Tad ir į muzikos mokyklą nuėjau gerokai vėliau nei kiti vaikai. Muzikos mokytoja, pas kurią mokiausi groti pianinu, įžvelgė mano gabumus ir rekomendavo eiti į muzikos mokyklą „Liepaitės“, ten greitai buvo pastebėtas mano balsas. Muzika man buvo kaip oazė – visai kitas pasaulis.

Suaugę alkoholikų vaikai jaučiasi kitokie. Tas jausmas visuomet mane lydėjo, visuomet jaučiausi kažkokia nenormali. Jei visos draugės mėgsta „normalią“ muziką, aš dainuoju kažkokias arijas, jei muzikos mokykloje visos mokosi groti „Elizai“ ir „Mėnesienos sonatą“, tai man mokytoja duoda Bachą… Toks nepritapimo jausmas, išskirtinumas vertė mane jaustis ne geresne, o prastesne.

Kadangi mano savivertė buvo labai žema, ieškojau būdų, kaip ją pakelti. Tą nišą radau muzikoje. Supratau, kad turiu talentą, galiu daug ką pasiekti. O troškimas tai daryti buvo žvėriškas. Norėjau pasiekti kuo daugiau, parodyti, kad kažką galiu padaryti tobulai.

Mano gyvenimas taip ir išsimėtė: vidurinėje mokykloje labiausiai skleidžiausi tiksliuosiuose moksluose, muzikos mokykloje – dainavime. O asmeniniame gyvenime taip pat buvau pasidalinusi – siekiau padaryti gerą įspūdį giminėms ir mokytojams, ir visai kitokia buvau draugų kompanijoje. Užsisukus tokiame rate, kur labai siekiau save parodyti, itin augo mano egocentrizmas. Dėjau visas pastangas į tai, kad tik būčiau pastebėta ir įvertinta.

Muzika ir tikėjimas – neatskiriami

Baigusi mokyklą įstojau į socialinę pedagogiką bei parengiamąsias dainavimo studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje ir dar pradėjau dirbti – juk viską galiu ir moku.

Vis dėlto pradėjau abejoti dėl gabumų muzikoje – įstojusi į akademiją, pamačiau daugybę talentingų žmonių – pristigo pasitikėjimo, o dar žema savivertė… Be to, muzikos mokykloje buvau pertempusi balsą. Po parengiamųjų studijų suabejojau, ar tikrai stoti į dainavimo bakalauro studijas. Jau įsisukau į darbą, studijas pedagoginiame universitete, kur buvau išrinkta grupės seniūne… Apsisprendžiau toliau muzikos mokslų keliu nebeiti. Tada mano gyvenime buvo dvejų metų tylos laikotarpis, po kurio supratau, kad… be muzikos einu iš proto.

Vieną naktį pagalvojau: „Noriu mokytis dainavimo. Kur? Florencijoje!“ Ryte nulėkiau į Italų kalbos institutą, užsirašiau į kalbos kursus. Savo vaikinui apie tai, kad ruošiuosi vykti į Italiją pranešiau telefonu. Tada sugrįžau pas muzikos dėstytoją mokytis privačiai. Keliavau į Florenciją, bet neįstojau: konkursas buvo didžiulis, ir nė vienam užsieniečiui nepavyko įstoti.

Grįžusi galvojau, kur man dėtis. Staiga atėjo mintis tarsi nušvitimas – bažnyčios choras! Kur kur, o jau bažnyčioje mano talento užteks per akis. Juokiuosi: „Dieve, Tu mane taip suvedžiojai…“ Močiutė vaikystėje mokė mane tikėjimo dalykų, bet paauglystėje viską mečiau į šalį. Dabar atėjusi į bažnyčią pasijutau pradedanti naują gyvenimo etapą: daug kas ėmė keistis, atėjo supratimas, kad tas gyvenimas, kokį gyvenau, prasilenkia su mano sąžine. Be to, sugrįžau prie muzikos.

Vis dėlto net ir bažnyčios chore atsirado, kas iš manęs reikalavo tobulesnio dainavimo. O kritikai dėl muzikos buvau itin jautri. Supratau, kad man reikia mokytis toliau. Tuomet gavau pasiūlymą dainuoti ansamblyje, kuriame buvo vokalo mokytoja. Ji mane padrąsino stoti mokytis dainavimo į akademiją. Tuo metu supratau svarbų dalyką: muzika ir Dievas mano gyvenime neatskiriami, ir muziką turėsiu tol, kol turėsiu tikėjimą.

Skubotas sprendimas

Visos žaizdos, kurias atsinešiau iš vaikystės, mąstymas, atkeliavęs iš kreivų veidrodžių karalystės, turėjo savo pasekmes. Mano tėvai, nors ir neišsiskyrę, niekad neapsikabindavo, nerodė vienas kitam švelnumo, ir tai buvo tarsi normalu. Toks pavyzdys paveikė ir mano gyvenimą. Daugybę nesveikų dalykų buvau priėmusi kaip normą.

Minėtame ansamblyje atsirado vyriškis, kuris man simpatizavo. Pradėjome draugauti. Reikia pridurti, kad mano užsidegimas tikėjime buvo visai šviežias. Ne be reikalo sakoma: saugokis ką tik atsivertusių krikščionių. Iš savo užsidegimo jie gali tokių nesąmonių pridaryti… Tokia buvau ir aš. Mano tikėjimas buvo šviežias, karštis didelis. O kadangi šalia pasitaikė vyras, tai aš jį – iškart prie altoriaus. Nei tėvai supažindinti, nei aš pati jo pažinojau… Šiandien suprantu, kad šis vyras buvo mano tėčio kopija – žmogus, turintis priklausomybę. Tik jis neturėjo tokio atsakingumo kaip tėtis, bet čia suspindo mano mamiškumas – aš viskuo pasirūpinsiu! O toks mąstymas – visiškai liguistas. Pakliuvau.

Kadangi buvau tikinti, atrodė natūralu, kad santuoka turi būti tik bažnytinė. O kad ilgai laukti ir kentėti nereikėtų, vestuvėms pasiruošėm per tris mėnesius. Viskas vyko žaibišku greičiu. Mano nuostata buvo tokia: jokių draugysčių iki santuokos, aš jau prisidraugavau, tų žaidimų jau nebereikia, o jei bus kokios bėdos, jas spręsim susituokę.

Likus savaitei iki vestuvių supratau, kad darau didžiausią klaidą savo gyvenime. Buvo labai daug pykčio, įtampų, streso, ašarų… Suvokiau, kad visiškai nepažįstu to žmogaus. Mane net gąsdindavo kai kurios jo būsenos. Buvo baisu, bet negalėjau pripažinti, kad darau klaidą. Ėjau prie altoriaus galvodama: „Dieve, kas jau bus, tas, jei kas – ištrauksi.“

Šventė buvo puiki – su koncertu, pompastika, gausybe svečių, bet… kas iš to. Prasidėjo gyvenimas ir supratau, kad tarp mudviejų nėra jokio ryšio, esam du svetimi žmonės, kurie kažkaip mėgina būti kartu. Kadangi esu aktyvi, greitai įsisukau į veiklas, abu įsitraukėm į dainavimą chore, ansamblyje, daug važinėjom.

Pamenu, vyrui priėjus ir mane apkabinus, pasijausdavau nemaloniai. Galvojau, kad tai – mano problema. Be to, dažnėjo jo išgėrimai. Palaipsniui ėmiau suprasti, kad gyvendama su žmogumi, su kuriuo nejaučiu jokio ryšio, pati save uždariau į kalėjimą.

Dar vienas svarbus dalykas – negalėjome susilaukti vaikų. Nei ryšio, nei romantikos, nei jausmų – nieko… Ėmiau dvejoti – ką aš veikiu šioje santuokoje? Lydėjo gėda ir pasmerkimo baimė. Kaip galiu pripažinti, kad padariau klaidą, kaip galiu išsiskirti?..

Ėmė kilti klausimai: kas yra santuoka? Bažnytinė santuoka? Ką reiškia gyventi sakramentinį gyvenimą susituokus? Tada su ansambliu giedojom lotynišką kūrinį pagal Giesmių giesmę ir ruošiantis koncertui buvo proga perskaityti šią knygą. Tuomet pradėjo kažkas vertis, dėliotis, supratau, kad turiu siekti nuolankumo. Kai pradėjau gilintis į Šventąjį Raštą, į tai, ką jis kalba apie meilę ir santuoką, suvokiau, jog mūsų su vyru santykyje nėra nieko panašaus. Supratau, kad reikia išdrįsti padėti tašką.

Kartą įsidrąsinau apie savo santuoką pasikalbėti su kunigu. Jis davė visokių patarimų: išbandyti tai ir tai, nueiti pas psichologą. Viskas buvo išbandyta, vis atsimušdavau į sieną… Supratau, kad nei man, nei mano vyrui santuokos gaivinimo nereikia. Abu supratom, kad mes nesam ir niekada nebuvom kartu – kiekvienas gyvenam savo gyvenimus. Tas suvokimas buvo labai skausmingas. Laimei, tuo metu atradau bendruomenę ir galėjau būti joje su visu savo skausmu.

Supratusi, kad mūsų santuoka greičiausiai net neegzistavo, atradau drąsos išeiti ir išsiskirti. Kilo mintis kreiptis į bažnytinį teismą – tribunolą – dėl santuokos paskelbimo negaliojančia. Svarbus argumentas buvo ir tai, kad penkerius metus pragyvenę santuokoje nesusilaukėm vaikų. Dėl to vis sulaukdavau kaltinimų, kad su manim kažkas negerai. Galiausiai, tik išsiskyrus sužinojau, kad buvo atvirkščiai… Taigi, mūsų santuoka buvo negaliojanti nuo pat pradžių.

Naujas etapas

Pamažu atėjo supratimas, kad su manimi ne viskas gerai. Tai pasimatė būnant bendruomenėje – čia itin gerai pamatai savo trūkumus, nuolankumo stoką. Kartu bendruomenėje atsiskleidė ir mano dovanos. Pradėjau ne tik giedoti, bet ir akomponuoti, groti, ko anksčiau nedarydavau. Atsirado nauja tarnystė šlovinimo grupėje. Muzika man tapo atrama ir maldos forma.

Taigi, bendruomenėje dar labiau išryškėjo mano problema, kad visur ir visiems stengiuosi būti mama, pamiršdama save. Prisiimdama per daug atsakomybių, labai daug iš savęs atimu, tada išsitaškau ir guliu be jėgų, nieko nebesinori… Prasidėjo darbas su savimi.

Laikas bėgo, bet rūpestis dėl ateities manęs neapleido. Vieną vakarą atsistojau savo kambarėly prie lango ir pasakiau: „Dieve, suprantu, kad esu pašaukta šeimai. Nežinau, kaip bus su mano santuoka, bet… atsiųsk man vyrą. Tokį, kuriam aš nebūčiau mama. Noriu būti žmona, o ne mama.“ Po to teparėjo dvi ar trys savaitės, kai bažnyčioje vyko maldos už iškeliavusius dėl priklausomybių vakaras, ir jo metu išgirdau grojant saksofonu…

Lemtingas susitikimas

Kai Justas pirmąkart atėjo į mūsų chorelį ir vienas į kitą pažvelgėm, staiga prabėgo mintis: „Dieve, negi Tu man atsiuntei vyrą?“ Greitai ją nuvijau… Vėliau labai greitai su bendruomene vykom į renginį Palangoje ir pakvietėm Justą keliauti kartu. Tuomet man buvo labai aktuali priklausomybių tema, rūpėjo galima pagalba, grupės, nes mano tėtis jau buvo rimtai įklimpęs, prasidėjo ir bėdos su policija… Man buvo labai svarbu apie visa tai pasikalbėti, suprasti, kaip galiu jam padėti. Be to, rūpėjo sužinoti ir Justo istoriją. Po šios kelionės prasidėjo intensyvesnis mūsų bendravimas.

Nuotraukos šaltinis pexels.com

Vieną dieną Justas atsiuntė man žinutę, kurioje labai tiesiai parašė apie savo jausmus. Atsakiau irgi tiesiai: „Mano santuoka dar nepaskelbta negaliojančia, tad mano rankos surištos. Juk tarnauju bažnyčioje, sakramentinis gyvenimas man yra gyvybės duona, be jo negaliu…“ Po to pajaučiau, kad ir aš norėčiau to santykio, draugystės. Susizgribau, parašiau laišką į tribunolą, užpildžiau anketą, prašymą, reikiamus dokumentus ir… prasidėjo laukimas.

Sunkumuose palaikant vienas kitą

Taigi, mūsų draugystė mezgėsi, santykis pamažu augo, bet sunkumai nesiliovė. Pirmasis didelis smūgis mano gyvenime buvo sugriuvusi santuoka, o antrasis ištiko, kai sužinojau, kad mano tėtis suimtas. Tuomet supratau, kad esu bejėgė, nieko negaliu padaryti, nieko negaliu sukontroliuoti. Galėjau tik verkti. Suvokimas, kad negaliu nei pakeisti, nei suvaldyti pasaulio man buvo esminis. Jei negaliu sukontroliuoti savo gyvenimo, ką jau kalbėti apie kitus?

Pirmiausiai patyriau moralinį smūgį: juk mes tokia normali šeima, kaip tai galėjo nutikti… O kitas dalykas – išgyventi, kad tavo mylimas žmogus, tėtis, yra kalėjime. Vien tai skamba siaubingai. Be to, išvežus tėtį, griuvo daug dalykų, reikėjo pagalbos visai šeimai.

Juokiuosi, kad Dievas visais būdais nuiminėjo mano karūnas. O to reikėjo, nes buvau įsisukus į „tobulą“ gyvenimą. Pirmą kartą suvokiau, kad nebegaliu sakyti „viskas gerai“, nes… yra labai blogai ir man reikia pagalbos. Šioje situacijoje Justas buvo svarbiausias ramstis. Jis, pats tiek visko išgyvenęs, labai gerai suprato manąjį skausmą ir mokėjo būti šalia. Be to, Justo bendruomenėje gavau ir psichologinę pagalbą.

Pasiekti savo dugną ir atsispirti

Laikui bėgant, keitėsi ir Justo gyvenimas: reabilitacija, reintegracija… Pamažu keitėsi ir mūsų santykis. Atsirado savotiško šaltumo. O suaugę alkoholikų vaikai yra labai prieraišūs ir bijantys prarasti. Jeigu į ką nors įsikabina, labai nori tą žmogų kontroliuoti. Kodėl taip yra? Kai kontroliuoji kitą, galvoji, kad išvengsi skausmo.

Man svarbiausias suvokimas buvo, kad norėdama kontroliuoti Justą, neduodu jam laisvės. Noriu, kad jis būtų su manimi taip, kaip man reikia. Bet jis juk nepririštas prie manęs… Supratau, kad manyje kyla baisus noras priversti Justą elgtis taip, kaip aš noriu, o dar baisiau buvo tai, kad suvokiau, jog savyje kylančių jausmų ir troškimų negaliu sutvarkyti, užgniaužti. Prasidėjo bemiegės naktys, ašarų upeliai…

Labiausiai įsiminė laiku užduotas Justo klausimas: „Ar galėtum pasakyti, kad tai – tavo dugnas?“ Atsakiau: „Taip, tai mano dugnas.“ O jį pasiekusi, jau galėjau stotis… Kiekvienoje 12 žingsnių programoje svarbu pripažinti, „kad esame bejėgiai“. Po šio pripažinimo, priėmiau tiesą, kad turiu problemų, ir pradėjau lankyti Suaugusių alkoholikų vaikų (SAV) grupę. Pamažu viskas ėmė keistis. Ir mudviejų su Justu santykis. Suvokiau, kad nenoriu kurti tokių nesveikų santykių, kokius esu turėjusi iki šiol.

Taigi, mudviem didžiausias turtas ir dovana tapo 12 žingsnių programa, kurią dabar jau abu keliavome, gijimo kelionė bei dalinimasis. Būtent kalbėjimasis ir tapo mudviejų santykių pamatu. Išmokom nuolatos dalintis apie tai, ką išgyvenam, ką jaučiam, įvardinti savo emocijas – o man tai didžiausias iššūkis. Ligi tol galėjau pasakyti tik – jaučiuosi gerai, blogai ar normaliai. O juk emocijų yra gerokai daugiau!

Pradėjus eiti žingsnius suvokiau, iš kur kilo mano problemos, pavyzdžiui, nesveikas mamiškumas ir noras viskuo pasirūpinti. Mano šeima juk nebuvo ideali, bet visa apgaubta paslapčių, ypač dėl tėčio priklausomybės, kurias reikėjo saugoti. Visus nesveikus santykių modelius, sužeistumą iš šeimos atsinešiau į savo gyvenimą. Iš čia ir atėjo nepasitikėjimas bei jausmas, kad esi kažkokia kitokia.

Noras statyti naują pamatą buvo be galo stiprus. 12 žingsnių programa sako, kad sveikų santykių jau nesukursim – esam ligoti visam gyvenimui. SAV sakoma, kad ta disfunkcija, kurioje užaugome, turės pasekmių ir reikės gydymo iki septintos kartos, bet tos sužeistumo ateities kartoms norisi perduoti kuo mažiau, norisi kurti kuo sveikesnius santykius.

Kelionė į santuoką

Vita: „Dievas mane pašaukė į kitokią laimę“

Pildant dokumentus bažnytiniam teismui pasidarė aišku, kad mano santuoka tikrai buvo negaliojanti, nieko net panašaus į santuoką… Nekantriai laukiau tribunolo sprendimo – o kad čia būtų lengva! Reikalai lyg ir pajudėjo, o tada – karantinas… Ir nežinia, kiek viskas tęsis.

O mes su Justu jau apsisprendėme būti drauge. Dėl ekonominių priežasčių nutarėm ir apsigyventi kartu. Per draugystės laiką buvo užaugęs abipusis pasitikėjimas, supratom, kad nedarysim nieko, kas pakenktų mūsų ryšiui. Dėl to nutarėm santuokos dienos laukti skaisčiai.

Mūsų santykis augo, bet drauge buvo nubrėžta labai aiški riba, už kurios – nieko daugiau. Viską tyrėm, bandėm suprasti, kas galima, kas ne. Ar už rankų susikibti galima? Galima, gerai… Apsikabinti galima? Tuomet tokios mažos nekaltos smulkmenos, kaip paėmimas už rankos, apkabinimas, tapo didelėm dovanom, per kurias mezgėsi artumas.

Draugystės laiku, kai intymumas buvo patrauktas į šoną, natūraliai kildavo klausimas, ką veiksim. O santuoka juk ir sukasi apie tai – ką veiksim drauge? Juk gyventi kartu nereiškia visą laiką tik bučiuotis ir mylėtis. Kaip būti kitaip? Pasiruošimo laikas skirtas tam, kad galėtum susipažinti, išmokti išreikšti dėmesį, artumą. Tada supranti, kad tas santykio tikrumas yra turtų turtas. Be to, patiri, kad aistra negožia tikro gilaus širdies jausmo. Tuomet supranti, kad didžiausia vertybė – gilūs pokalbiai apie tai, kaip jaučiamės, ką išgyvenam. Šiame santykyje aš pati mokiausi pasakyti, kaip jaučiuosi, nes anksčiau to paklausta, imdavau pasakoti, ką veikiau, kur buvau…

Laukimas ir nežinia dėl tribunolo sprendimo išmokė mus gyventi šia diena, džiaugiantis ir dėkojant už tai, ką turim šiandien. Išmokom ieškoti kitokių būdų išgyventi intymumą, pavyzdžiui, leistis į romantiškus pasivaikščiojimus ar ryte kavinukėj išgerti kavos. Ir tos akimirkos tokios nuostabios, supranti, kad apie tai visada svajojai, matydavai tokias scenas filmuose, varvindavai seilę galvodama – kaip norėčiau tai išgyventi… Staiga suvoki, kad turi tai dabar.

Kai nutarėm iki santuokos gyventi skaisčiai, ieškojom informacijos apie skaistumą, kitų porų pasidalijimų – to yra labai mažai. Svarstėm – kur tie žmonės? Juk norisi pasidalinti tais sunkumais, kuriuos išgyvenam. Tuomet sužinojome apie knygą „Atsisveikinimo bučinys pasimatymui“ ir abu ją skaitėm. Joje sakoma, kad visos draugystės, kai galvojam – pagyvensim, pažiūrėsim, ar tinkam vienas kitam – atneša labai daug skausmo. Iš tiesų, juk pasirinkus vieną žmogų, jam gali atiduoti visą save. Toje knygoje buvo parašyta ir apie dovaną palikti bučinį santuokai. Tai atrodė neįtikėtina. Galvojom: „Būtų nuostabu, jei mūsų pirmas bučinys būtų prie altoriaus, bet, matyt, neištversim…“ Stengėmės žvelgti realistiškai.

Su kokiais dar iššūkiais susidūrėm apsisprendę gyventi skaisčiai? Būdavo, nueini į darbą, pasidalini su kolegėmis, kad draugauji kitaip, nors gyveni kartu, ir sulauki tokių reakcijų: „Kaipgi čia taip? Visai paplaukus!..“ O kai dar pasakiau, kad ir nesibučiuojam… Kai viskas gerai, nėra sunku priimti tokias reakcijas, bet kai būna sunkesnis laikas, labai norisi palaikymo iš aplinkos. O jo nėra. Darbe tik pasukioja prie smilkinio pirštą: „Jūs nenormalūs.“ O dar medija! Rasti straipsnių apie skaistumą praktiškai neįmanoma, žiniasklaidoje vyraujantys teiginiai: „Laisvė viskam“, „mano kūnas – ką noriu, tą su juo darau“, „neprivalau niekam įsipareigoti“… Be to, viskas labai seksualizuota – reklamos, filmai. Galiausiai, iš aplinkinių susilauki ir tokių komentarų: „Juk dabar XXI amžius – apie kokį Dievą ir kokį skaistumą galima kalbėti?“ O dar klausimai: „Tai kiek laiko lauksit? Tribunolas neaišku, kada duos atsakymą. O metai bėga, kada vaikus gimdysi?“

Kur rasti palaikymą ir pastiprinimą? Kur rasti patvirtinimą, kad nesam tokie vieninteliai, kaip kokie dinozaurai… Tomis sunkiausiomis akimirkomis, gali atsiremti tik į tikėjimą. Tuomet, kai suprantu, kad Dievas mane pašaukė į kitokią laimę, nei diktuoja šitas pasaulis, raginantis remtis vien materialiais dalykais, galiu rasti atramą. Nežinia ir laukimas mums buvo išbandymas, kurį priėmėm kaip Dievo kvietimą. Per tai supratau, kad skaistumas yra užsiauginamas, kai save išplėši iš šio pasaulio žabangų.

Pažvelgus į mūsų santuokos istoriją, suprantu, kad Dievas viskam parenka geriausią laiką ir turi mums patį geriausią planą. Tik, žinoma, Jo planas dažniausiai su mūsų įsivaizdavimais nesutampa. Išaušo ta diena, kai mano pirmoji santuoka buvo paskelbta negaliojančia. O tuo metu – griežtas karantinas, net iš miesto išvažiuoti nebuvo galima. Svajonė tuoktis vasarą nuplaukė, teko džiaugtis gilia žiema. Vis dėlto besiruošiant santuokai supratau, kad iš tiesų nėra geresnio laiko – juk turėjom prabangą laukti šios dienos, niekuo nesirūpinant, nieko nereikėjo: nei šventės, nei svečių, nei papuošimų, restoranų, fejerverkų… Tad nebuvo ir jokios įtampos. Mūsų santuokos diena ne tik buvo saulėta, bet ir pati nušvito kaip saulė, kaip didžiausia dovana.

Justas: „Į santuoką įnešti laisvę gali, tik pats būdamas laisvas“

Mes apsisprendėme iki santuokos gyventi be intymių santykių, ir dažnai jausdavausi taip, lyg iš manęs kažkas būtų kažką atėmęs. Tuomet pagalvodavau: kokį gyvenimą gyvenau iki šiol ir kokį pradėjau gyventi? Juk pokytis įvyko labai greitai: nutraukiau vienus santykius, praėjo keli mėnesiai ir pradėjom bendrauti su Vita. Todėl naujame santykyje netaikyti seno modelio man buvo rimtas iššūkis.

Su Vita pradėjome kalbėtis apie tokius dalykus, apie kokius anksčiau nebuvau pratęs kalbėti: apie dvasinį gyvenimą, jautriausias savo istorijas… Būti šiame santykyje man buvo labai ramu. Tada pradėjau galvoti: o kas tas skaistumas, kodėl jis svarbus? Kalbėtis apie tai iš pradžių buvo skausminga, nes, nori nenori, pradėdamas draugauti prisikuri lūkesčių: gal pasibučiuosim, gal pasimylėsim… Na, jei mylėtis negalima, gal bent pasibučiuosim. Prieš tuos lūkesčius jaučiausi bejėgis, todėl bet koks atkirtimas „ne“, ribų nubrėžimas būdavo skausmingas.

Man buvo aišku, kad Vitai tų ribų laikymasis yra labai svarbus, o man rūpėjo, kaip ji jaučiasi. Taigi, jeigu Vitai svarbu laikytis skaistumo, negaliu iš jos reikalauti paminti savo įsitikinimus, turiu prie jos prisitaikyti. Tad iš pradžių visa dariau dėl jos. Sakiau, jog tversiu tol, kol tas laukimas taps tokia kančia, kokią pažįstu, bet iki to nepriėjom.

Paskui pradėjom kalbėtis apie skaistumo naudą santykiams. Ir ne tik kalbėtis! Mes pradėjom jausti didžiulę skaistaus santykio naudą. Išgyvenom nuostabių bendrystės patirčių, kai nereikia nei fizinio kontakto, nei žodžių, bet taip gera tiesiog būti kartu. Pavyzdžiui, kartą labai stipriai išgyvenom, kaip gera… tiesiog važiuoti kartu į bažnyčią – belenkokia laimė! Tada ir supratau, kad esmė – paprastuose dalykuose. Per tai supranti, jog verta laikytis skaistumo.

Draugaudami nežinojom, kada galėsim tuoktis, nes vyko Vitos bažnytinės santuokos paskelbimo negaliojančia procesas. Buvo nelengva, bet, laimei, galėjom atsiremti į tikėjimo pamatą. Tiki į Dievą ar ne, įsiklausęs į savo širdį, paprastai išgirsi teisingą atsakymą. Kai suabejodavau, savęs paklausdavau: „Jeigu aš šituo keliu neisiu su Vita, tai tuomet kuriuo eisiu?“ Visas mano gyvenimas – Vita, Bažnyčia, abi bendruomenės… Tai supratus, pasidarydavo aišku, kad kito kelio tiesiog nėra.

Iš pradžių, kadangi neturėjau jokios tokio gyvenimo patirties, ėjau nauju keliu tiesiog aklai, visiškai nesuprasdamas, kam ryžtuosi. Na, gerai, nesimylėsim du–tris mėnesius. Nežinojau, kad laukimas taip užsitęs. Buvo momentų, kai atrodė, kad tuoj imsiu manipuliuoti, įkalbėsiu. Tik pradėjus tą daryt, iškart sukrusdavo sąžinė ir liaudavausi. Panašiai juk yra ir su vartojimu: būna, pasvajoji, prisimeni tas būsenas ir pagalvoji „gerai būtų…“, bet suvoki, kad to nedarysi. Su tuo potraukiu tiesiog reikia būti. Neturi galios jo pašalinti, bet turi galią išbūti.

Per visą draugystės su Vita laiką apsikabinimas būdavo pati didžiausia fizinė intymumo išraiška. Į santuoką įnešti laisvę gali tik pats būdamas laisvas, o skaistumas suteikė mums labai daug laisvės. Be to, jis labai padėjo ir siekiant vienas kito pažinimo. Juk jeigu nesimyli, turi marias laiko pažinti vienas kitą! Per tokios draugystės laiką intymumą imi vertinti kaip dovaną, kurios gavimo ir išpakavimo lauki. Ir šios dovanos sulaukėme – pirmasis mūsų bučinys buvo prie altoriaus, o pirmoji naktis – tikras stebuklas. Be to, po santuokos patyrėm, kas yra tolesnis dovanojimas: kiekvieną kartą, kai prisimindavau, kad galiu pabučiuoti savo žmoną, užplūsdavo didžiulis dėkingumas.

Ši kelionė į santuoką mums buvo tikra dovana. Bet jeigu šiandien kas nors paklaustų: „Kaip išbūti skaistume?“ – turėčiau pasakyti, kad vieno recepto nėra. Gyventi ir klausytis Dievo.

Kalbino Faustina Elena Andrulytė, SF

Žurnalas Kelionė 2021 m. Nr. III

Comments are closed.