Tą dieną, kai buvo pastatyta Padangtė, debesis apdengė Padangtę, Sandoros palapinę. O nuo vakaro lig ryto jis buvo viršum Padangtės tarsi ugnis. Taip būdavo nuolat: dienos metu ją dengdavo debesis, o naktį pasidarydavo tarsi ugnis. Kada tik debesis pakildavo nuo Padangtės, izraeliečiai leisdavosi kelionėn, ir toje vietoje, kur debesis sustodavo, izraeliečiai statydavosi stovyklą. VIEŠPAČIUI įsakius, izraeliečiai iškeliaudavo ir, VIEŠPAČIUI įsakius, jie statydavosi stovyklą. Kol tik debesis laikydavosi viršum Padangtės, tol jie pasilikdavo stovykloje. Net jeigu debesis pasilikdavo viršum Padangtės ir daug dienų, izraeliečiai paklusdavo VIEŠPAČIUI ir toliau nekeliaudavo. Tačiau kartais debesis būdavo viršum Padangtės tik keletą dienų ir jie pasilikdavo stovykloje. VIEŠPATIES įsakymu jie statydavosi palapines ir VIEŠPATIES įsakymu jie iškeliaudavo. Kartais debesis likdavosi tik nuo vakaro lig ryto, – kai debesis pasikeldavo ryto metą, jie leisdavosi kelionėn. Dieną ar naktį, kada debesis pakildavo, jie iškeliaudavo. Ar porą dienų, ar mėnesį, ar ilgesnį laiką debesis lūkuriuodavo viršum Padangtės, izraeliečiai pasilikdavo stovykloje ir neiškeliaudavo, bet kai tik jis pakildavo, jie leisdavosi į kelionę. VIEŠPAČIUI įsakius, jie statydavosi stovyklą ir, VIEŠPAČIUI įsakius, jie leisdavosi į kelionę. Jie laikėsi VIEŠPATIES įsakymo, paklusdami VIEŠPAČIUI per Mozę.

Sk 9, 15–23

pexels.com nuotrauka

Debesis.

Artumas, apsauga, draugija.

Kryptis, kurios reikia laikytis, ir įsakymas kuriam laikui įkurti stovyklą.

Izraelis nepajudės, kol nepajudės debesis, bet vos tik jis pradės kilti, jie nedelsdami atsikels ir suvynios savo palapines, supakuos tabernakulį, apkraus asilus ir leisis į kelionę – visi kaip vienas – per snūduriuojančius smėlynus.

Tauta, sekanti paskui debesį.

Dievo tauta – mes.

Keturiasdešimt metų – mūsų gyvenimas.

Per dykumą – mūsų pasaulį.

***

Debesis yra laisvas, įnoringas, nenuspėjamas.

Niekas nežino, kur link jis pajudės ir kur apsistos. Jo kelias nesutampa su žemės keliais, jam praėjus nelieka pėdsakų. Kelkis ir eik iš paskos, neabejok ir nesustok. Kaip daro visa tauta. Ant savo pečių jie nešasi visą žmonijos istoriją.

Debesis sustojo.

Tauta ilsisi.

Ne jie pasirinko vietą, tačiau akimirksniu pritaria, ištiria apylinkes, apžiūri, kokių gamtos išteklių čia esama, ir pasistato stovyklą. Ar kur nors arti yra vandens? O medžių? Žolės gyvuliams? Medžiojamų gyvūnų maistui? Natūralių gynybos galimybių? Kur galima pastatyti sargybinius, kur slėptis, jei užpultų priešas? Šie žmonės gerai įvaldė išgyvenimo meną: moka pasinaudoti kiekviena padėtimi ir išpešti naudos iš bet kokių aplinkybių. Jie gali prasimaitinti laukinių augalų šaknimis ir ore pagauti pralekiančius paukščius. Gali net išgauti vandenį iš uolos. Mozė taip darė.

Kartais tauta skundžiasi.

Kaip mes.

Kodėl būtent šita vietovė, kodėl toks maistas, kodėl šitas kelias?

Kodėl?

Tai – klausimas, kuris nepatinka Jahvei.

Tai – klausimas, kuris sukursto tautą.

Nepasitenkinimas, protestai, maištas.

Ir užgriūva maras, atsiveria žemė, levitai griebiasi kalavijų.

Izraelis žingsnis po žingsnio mokosi, kokie yra Dievo keliai.

Kaip mes.

Ir garbina Viešpatį dykumoje.

Kaip mes.

***

Izraelis laukia ir mąsto. Debesis nejuda. Žmonės pradeda nekantrauti. Kiek laiko dar čia styrosime? Ši vieta toli gražu ne rojus, ko gi mes joje užstrigome. Jau prabėgo ne vienas mėnesis. Kas prisimena kiek? Kada atėjome į šią vietą? Prieš amžius. Tačiau debesis… nė krust. Argi mes ėjome ne į Pažadėtąją žemę? Tai kaip ten ateisime, jeigu nejudame? Tačiau debesiui, regis, tai nerūpi. Pūpso it koks medis, įleidęs šaknis. Ir žmonės šioje vietovėje pradeda ir gimdo vaikus – pirmas mirtingojo žmogaus etapas motinos glėbyje. O debesiui nė motais. Prabėga keturi metų laikai. Kiekvieną dieną jie mano, kad šita jau bus paskutinė. Kiekvieną rytą trokšta, kad debesis pajudėtų. Tačiau nejuda. Lieka ten, kur buvęs. O drauge su juo – ir tauta. Vienas kitas ten ir numiršta. Juos palaidoja lakiuose smėlynuose.

***

pexels.com nuotrauka

Staiga vieną dieną…

…šūksnis pakyla iki dangaus ir nuaidi dykumoje.

Debesis kyla!

Visi išbėga pasižiūrėti.

Visų žvilgsniai susitinka danguje.

Dar daug dienų jie kalbėsis tarpusavyje, kas pirmasis pamatė ir perspėjo.

Ir visi stebi seniai matytą stebuklą.

Jis juda!

Debesis pajuda į priekį.

O drauge su juo – ir tauta.

Metai yra ilgas laiko tarpas: jie išsikasė šulinius, pasistatė aptvarus, įsirengė būstus. Dabar nė nemirktelėję viską palieka. Nė nepažvelgia atgal. Debesis pajudėjo, ir visas Izraelis vėl kelyje. Jie paklūsta akimirksniu.

Jie kasdien pasiruošę iškeliauti.

Kasdien pasiruošę pasilikti.

Tai ir yra gyvenimas Dvasioje.

Tai ir yra Izraelio paslaptis.

Visa tauta palieka savo mirusiuosius, pasiima kūdikius ir leidžiasi eiti nauja kryptimi, nešini nauja viltimi.

***

Debesis vėl sustoja.

Kiek laiko stovės?

Ruoškimės čia praleisti metus, sako žmonės. Pradeda kasti duobes palapinių stulpams ir nešti akmenis. Mums jų vėl reikės. Juk būsime čia ilgai. Jau esame patyrę, kaip būna. Šį kartą už­si­tik­rin­si­me, kad turime gerą stovyklavietę nuo pat pradžių. Rytoj nedelsdami imsimės darbo.

Rytoj?

Sulig pirmu saulės spinduliu nuaidi šauksmas.

Debesis!!!

Jis vėl kyla!

Kaip tai?! Negali būti! Juk ką tik čia atėjome. Tik vieną naktį praleidome. Ką sau galvoja tas debesis? Tyčiojasi iš mūsų? Ar negalėtų jis parodyti bent kiek sveiko proto, būti kiek nuoseklesnis ir atsižvelgti į mus: juk čia – visa tauta!

Tai metai, tai viena diena. Nesuprasi. Netgi Mozė negali nieko paaiškinti. Tačiau reikia paklusti. Visi kilkite ir – pirmyn! Pamirškite savo planus, nusipurtykite tingulį. Vėl suriškite ryšulius, kuriuos išvakarėse išpakavote, ir leiskitės žingsniuoti, kiek tik kojos neša. Debesis tolsta ir negalime paleisti jo iš akių. Nors jis įnoringas ir vėjavaikis, mums jo reikia, jo norime, jį mylime.

***

Vaje… Kas čia darosi?..

Ar matote, kur link juda debesis?

Regis, jis grįžta atgal savo pėdomis.

Juk mes per čia ką tik atėjome.

O dabar jis grįžta tuo pačiu keliu.

Na, kaip tai gali turėti kokią prasmę?

Nestoviniuok klausinėdamas, nes jį pamesi iš akių ir bus blogiau. Kelkis, judinkis, žingsniuok. Vienintelė tavo pareiga yra sekti paskui jį. Ištikimai sek paskui debesį ir nesirūpink, kada ateisi ir kur.

Tas išprotėjęs debesis…

Iškeliauja, sustoja, pasilieka, pajuda.

Eina pirmyn ir grįžta, suka ratais ir niekada neatvyksta į galutinę stotelę.

Kur mes taip nueisime?

Keturiasdešimt metų dykumoje niekas niekada nežinojo, ką darys debesis vieną ar kitą akimirką. Turbūt izraeliečiai daug kalbėjosi tarpusavyje apie tą debesį. O gal neminėjo nė žodžiu. Juk jie žinojo, kad tai – slėpinys, jautė artumą. Paprasčiausiai pakluso ir sekė paskui jį. Pasiruošę iškeliauti ir pasiruošę pasilikti. Tvirtai įsmeigę akis į debesį; kūnai įsitempę nuo jo artumo, kojos nekantrauja paklusti jo paliepimui. Taip keliavo Izraelis.

Patrick Fore nuotrauka. Šaltinis unsplash.com.

***

Debesis.

Dvasia.

Simbolis ir tikrovė; pažadas ir tiesa; istorija ir faktas.

Esame debesies žmonės.

Atsižadėjimas, atsidavimas, pasirinkimas.

Turime visada sekti, nes visada esame laisvi tą daryti, ir visada to trokštame.

Išmokti Dvasios kelius ir sekti paskui Dvasią piligrimę.

Visi mistikai mini šį debesį, visi atsidavusieji jį junta, kiekvienam žmogui, pasiryžusiam gyventi, melstis, kontempliuoti, kovoti, reikia jo artumo, kad jis būtų šalia čia ir dabar. Esame tauta, sekanti paskui debesį.

Tai yra tikėjimas ir viltis, šventasis indiferentiškumas ir pusiausvyra pasirenkant, akimirkos perspektyva ir gyvenimo visuma. Tai yra praktinis įžvalgumas – mokėjimas pasirinkti.

Ir taip visą gyvenimą, dieną ir naktį, jaunystėje ir senat­vė­je, su neišsenkama kantrybe ir nepaliaujamu džiaugsmu. Giedant psalmes, pučiant trimitus, perbrendant upes, kaunantis mūšiuose. Už nugaros visiems laikams liko vergystė, laisvė – užkariauta, dykuma tapo bičiulė, o priešais akis – erdvus horizontas amžinajai vilčiai.

Juk už šitų kalnų – Pažadėtoji žemė.

***

Išėjimo knygos pabaiga (40, 36–38):

„Kada tik debesis pasikeldavo nuo Padangtės, tada izraeliečiai leisdavosi į savo kelionę. Bet jeigu debesis nepasikeldavo, jie tol nesileisdavo į kelionę, kol jis nepasikeldavo. Dienos metu virš Padangtės matėsi VIEŠPATIES debesis, o nakties metu viso Izraelio namų akivaizdoje kiekvienoje jų kelionės sustojimo vietoje būdavo joje ugnis.“

Tai – ir mūsų kelionė.

Vert. past.: Egiptą nuo Pažadėtosios žemės skiria 450 km, ir karavanai juos nukeliaudavo per tris ar keturias savaites.

Iš Carlos G. Vallés, SJ knygos „Saber escoger.
El arte del discernimiento“ (Santander,
1986 m.) vertė Jūratė Micevičiūtė

Palikite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *