Filosofę Mildą Paulikaitę kalbina Ginta Gaivenytė

 Su filosofijos mokslų daktare kalbėtis visai ne apie filosofiją yra mažumėlę keista. Tačiau jau prieš daugelį metų dirbdama universiteto auditorijose su studentais Milda Paulikaitė suprato, kad jai norisi kalbėti paprasta ir visiems suprantama kalba. Dabar ji užsidegusi tyrinėti ne filosofinius traktatus, bet žmones ir jų gyvenimus. Pasak M. Paulikaitės, yra du būdai, kaip žiūrėti į šį pasaulį. Vienas būdas – žvelgti į pasaulį kaip į savęs paties projekciją, tačiau tuomet užsidarome savo gyvenimo burbule. Jame saugu, galima valdyti dalykus, tačiau nuobodu ir vieniša. Kita laikysena – praplėšti savo burbulą ir iškišti galvą į anapus.  Pasak pašnekovės, taip galima pamatyti visiškai naują pasaulį, kuris pribloškia savo grožiu ir netikėtumu. Pranokstantį visas išorines keliones.

 Milda, kokią save prisimenate vaikystėje?

 Aš buvau ta smalsutė, kuri sėdi ir klausosi, ką pasakoja kiti. Daugiausia save prisimenu pasyvios stebėtojos vaidmeny. Dabar net sunku prisiminti, ar norėjau išsipasakoti konkretiems žmonėms ir jaučiausi negalinti to padaryti. O gal tiesiog lydėjo didelio, gilaus vidinio pasaulio pojūtis ir suvokimas, kad negaliu kitam žmogui perduoti jo tokio, kokį patiriu pati. Tačiau iš vaikystės prisimenu keletą ryškių nebylios vienatvės išgyvenimų.

Vėliau gyvenime taip pat save daugiau prisimenu kaip pasyvią stebėtoją. Didžiąją dalį pokalbių sudarydavo laikas, kai klausydavausi kitų. Pagaudavau, kad net patys artimiausi žmonės, kai norėdavau kažką man svarbaus papasakoti, klausydavosi manęs labiau iš pagarbos, meilės, lojalumo. Tačiau kiekvieno pokalbio pradžioj aš sutikdavau žmogų, kuris spirgėdavotroškimu išsipasakoti pats. Dažnai matydavau, kad mes niekaip neprieinam iki to momento, kada mano pašnekovo monologas baigiasi ir atsiranda vietos įsiterpti man su pasakojimais apie savas patirtis.

Taigi, bendravimą pirmiausiai įsisąmoninau per negatyvią vienas kito nesiklausymo patirtį. Galim ir mes pradėti pokalbį nuo mano, „neišklausytos mergaitės“ noro pasidalinti savo pačios patirtimi.

Kodėl žmonėms atrodo svarbiau ne klausytis, o kalbėti apie save?

Manau, kad naudodamiesi kitu žmogumi mes mėginame įgarsinti savo mintis, savo patirtis, netgi savotiškai susigaudyti savyje. Kitas žmogus tuomet tampa veidrodžiu, kuriame pašnekovas tyrinėja pats save. Jei žmogus jaučiasi sutikęs gerą klausytoją, jis gauna tarsi patvirtinimą: „Aš esu įdomus, vadinasi, esu vertingas“. Tokie pokalbiai gali būti intensyvūs, jų atradimai ir pokalbio metu plykstelinti energija gali net svaiginti. Tačiau žmogus nepastebi, kad to išgyvenimo turinys yra tik jis pats ir jo paties šitokiu būdu įsisąmoninama patirtis.

Beje, visa tai galioja ir man pačiai. Atidžiau įsižiūrėjusi į save, suvokiau, kad ir aš ateidavau į pokalbį lygiai taip pat spirgėdama noru kitam išlieti save. Tik tada, kai tai pastebėjau, viskas po truputį ėmė keistis.

Man labai įdomu girdėti, kad filosofijos mokslų daktarė su tokiu užsidegimu kalba apie dalykus, kurie labiau siejasi su psichologija ar saviugda. Todėl paraginsiu jus grįžti atgal į praeitį. Papasakokite, kaip atsirado aistra tyrinėti žmonių bendravimą ir kaip tai siejasi su ilgomis filosofijos studijomis?

Nuo pat pradžių filosofija mane sužavėjo kaip gyvenimo nuotykis. Tyrinėdama ją akademiniame lygmenyje visada gręžiausi į patirtį. Netgi savo daktaro disertaciją rašiau apie mąstymo ir patirties tarpusavio santykius. Visose filosofinėse knygose visada ieškojau patirties. Dar būdama studente kiekvieną sutiktą filosofinę teoriją tikrindavau praktikoje.

Savo gyvenime?

 Būtent jame. Tiesiogiai. Man be galo pasisekė, kad į filosofiją mane įvedė legendinis žmogus, filosofas Tomas Sodeika. Buvo be galo santūrus, tačiau mus, jaunuosius entuziastus, mielai kreipdavo ieškoti visokių filosofinių nuotykių.

Niekada nepamiršiu, kaip perskaičiusi I. Kanto traktatą apie laiką, parėjau namo. Sėdau ant sofos ir ėmiau ieškoti, kur tas laikas konkrečiai yra. Kabinausiuž traktato žodžių. Bandžiau išgyvenimuose sugriebti tai, kas aprašyta filosofo žodžiais. Ir staiga ištiko nuostaba: aptikau visai ne tai, ką įsivaizdavau, ko tikėjaus. Tarsi būčiau kiaurai prasigręžusi pro žodžius ir atsidūrusi kitame patirties išmatavime. Įdomu patirti, kaip smarkiai patirtis pranoksta žodžius, kita vertus, būtent žodžiai gali į tą patirtį atvesti.

Tai parodo ir filosofinės, o taip pat ir bet kokios kitos patirtį bandančios nusakyti kalbos ribotumą. Tai man yra taip pat labai įdomi tema. Šiuo metu sąmoningai vengiu kalbėti specifinėmis filosofinėmis sąvokomis. Mieliau vartoju įvairiausius palyginimus. Man visada rūpėjo ne tik filosofuoti, bet perduoti kitam žmogui užuominą apie dar nepatirtų išgyvenimų skonį, kurį galima tokių eksperimentų metu patirti. Parodyti kelius, vedančius į galimą kitokį buvimo būdą. Kalbėti taip, kad suviliočiau žmogų patį eiti ieškoti naujų patirčių, jas tyrinėti ir su jomis eksperimentuoti.

Nė viena kalba negali atstoti pačios patirties. Visos jos yra tik ženklai, tik rodyklės. Geros jos yra lygiai tiek, kiek jos padeda eiti šituo keliu padeda juo nueiti iki pat galo. Kita vertus, kiekviena iš jų gali tapti ir kliūtimi. Ši kelionė yra nelengva, ji reikalauja susikaupimo ir tam tikros ištvermės. Visada lengviau užuot keliavus maršrutu jį aptarinėti. Šias patirtis nagrinėjantys pasakojimai patys savaime yra labai įdomūs ir gražūs, todėl gali suvilioti juose ir pasilikti. Kalbos apie gyvenimą gali tapti dar įdomesnės už patį gyvenimą. Ypač šio kelio pradžioje.

O filosofai, pripažinkim, juk ir yra žmonės, kurie mėgsta intelektualiai pakalbėti?

Tikrai taip. Patys didžiausi filosofijos spąstai – tai ji pati. Jos tikslumas, gilumas, kokybiškumas, radikalumas gali būti labai patraukliais. Tiesą sakant, lygiai tokiais pačiais spąstais gali virsti ir kiti į gilesnę tikrovės patirtį vedantys „pasakojimai“ – religija, teologija, poezija. Menas irgi gali užsižaisti savo paties atspindžiais ir jų grožiu.

Tą pastebėjau jau dirbdama universitete su studentais. Teko laimė dėstyti ne tik filosofams, bet ir kitų specialybių studentams – tiems, kurie nežino specifinių filosofinių sąvokų. O man rūpėjo perduoti „filosofines“ patirtis ir jiems. Todėl filosofinis žodynas visuomet buvo tam tikras įrankis, su kuriuo turėjau galynėtis.

Apie pačius giliausius dalykus universitete kalbėdavomės su kolegomis, aukštesniųjų kursų studentais filosofais. Tada ir nardydavome po tą specifinį žodyną. Ir vis dėlto nuoširdžiai gėrėdamasi filosofijos pasauliu suvokiau jo ribotumą. Aš visą laiką norėjau žiniomis dalintis su visais žmonėmis. Mačiau, kad specifinis filosofinis žodynas mane riboja.

Pokalbio pradžioje dalijotės patirtimis, kai klausydavotės, bet jautėtės neišklausyta. Galbūt čia atsidūrėte kitoje barikadų pusėje – kalbėjote, bet kiti nesugebėjo jūsų suprasti?

 Tikrai taip, juk aš kalbėjau paukščių kalba. Vadinasi, norėdamas suprasti, žmogus pirmiausiai turėtų tą paukščių kalbą išmokti

O juk gražiausios gyvenimo paslaptys negali būti rezervuotos vien tik filosofams profesionalams. Netgi teologams profesionalams arba poetams profesionalams. Juk gyvenimas duodamas kiekvienam žmogui vienodai visas. Visi į jį esame įmetami ir galime jį patirti įvairiausiais būdais. Visi pradedame nuo buitinio, vartotojiško lygmens. Savotiško plokščio dviejų matmenų paviršiaus. Tačiau lygiai taip pat visi per įvairiausias asmenines patirtis esame susidūrę ir su paslaptingomis durelėmis į jo gelmę. Bent jau vaikystėje visi esame nors kartą jas pradarę ir įkišę nosį pasmalsauti.

Beje, o filosofija tyrinėja suvokimą kaip reiškinį?

 Tikrai taip! Šiuo metu – tai vienas iš aktualiausių jos klausimų. Moderniaisiais laikais kaip tik ir įvyko atsigręžimas į taip vadinamąjį pažinimo subjektą– tai yra, į sąmonę, į protą, net ir į kūną, kaip suvokimo įrankius. Jie suvokimą įgalina, bet tuo pačiu ir apriboja.  Būtent tada ir įvyko tas milžiniškos reikšmės atradimas, kad mano sąmonė nėra permatomas stiklas, kad į pasaulį aš žvelgiu visada per save. Taigi, žvelgdamas ir į pasaulį, ir į kitą žmogų aš neišvengiamai žiūrėsiu į juos per savo prigimties akinius. Vadinasi, matysiu juose ir savo paties atspindžius.

Šioje vietoje norėčiau stabtelėti ir parodyti, kokią įtaką tokia mūsų suvokimo struktūra daro buitiškai kasdieniam patyrimui. Bėda čia ta, kad į pasaulį dažnai žvelgiame ne tik per savo prigimties atspindžius, bet taip pat ir per savo interesų prizmę.  Matome jį kaip savo žaidimų aikštelę, kurioje ieškome galimybių patenkinti savo poreikius. Kitas žmogus – kaip ir visi kiti pasaulio dalykai – taip pat man tampa įdomus ir reikalingas tiek, kiek jis tenkina mano poreikius.

Skamba žiauriai…

 Ne viskas taip blogai. Tokiame santykyje su pasauliu yra ir pozityvių dalykų. Svarbiausias –savosios galios pajautimo momentas. Tokioje žaidimų aikštelėje pasijuntame karaliais. Viską savo gyvenime reguliuojame savo sprendimais ir valia. Išties, dažnai pirmuoju suaugusiojo žmogaus gyvenimo tikslu tampa noras „susitvarkyti savo gyvenimą“: įsigyti namus, šeimą, profesiją, susitvarkytibuitį, pinigus ir net santykius. Visa tai – pirminių poreikių tenkinimas. Ir jame pačiame savaime nieko blogo nėra. Problema kyla tuomet, kai jame ir užsidarome. Kai tai tampa ne tik pirmuoju mūsų gyvenimo tikslu, bet ir galutiniu. Pasaulis tampa ne tik ta erdve, kurią valdau pagal savo norą, bet ir mano paties tęsiniu. Jame pradedu ieškoti savo paties atspindžių, ir vien tik jais domėtis. Visa, kas nuo manęs kaip nors reikšmingiau skiriasi – ignoruoti. Štai tada įvyksta lemtingas lūžis: tai, ką vis dar iš įpročio vadinu pasauliu, jau yra tik mano paties ego, išskleistas aplinkui mane visais įmanomais pavidalais. Tikrovėtampa veidrodžių karalyste.

O tada pradeda kilti ir labai negatyvūs jausmai. Visuose šiuose atspindžiuose išties kartojuosi aš patiKartojasi problemos darbe ir santykiuose, kartojasi įvairios situacijos ir santykių scenarijai. Atsliūkina nuobodulys. Kartais jį susiejame su vidurinio amžiaus krize, manome, kad tiesiog jau esame patyrę svarbiausius šio pasaulio dalykus, todėl nebeturime jokių naujų patirčių. Nepastebime, kad pagrindinis visų ligšiolinių patirčių turinys vis dar tebesu aš pats.

Kartu su šituo nuoboduliu ateina ir vienatvė. Visuose žmonėse matau save. Man patinka tie, kurie panašūs į mane. Kuo žmonės labiau skiriasi nuo manęs, tuo labiau jie mane erzina. Aš juos atstumiu ir jų vengiu. Tačiau tuomet netenku ir tikro bendravimo. Su savo paties atspindžiu ilgai kalbėtis neįdomu. Juk iš esmės nesužinau nieko naujo, tik dar kartą iš naujo patvirtinu save. Ir ateina akimirka, kai pasijuntu suvaržytas. Ir alkanas kažko iš esmės kito. Kažko naujo. Širdyje pradeda busti maištas.

Esate minėjusi, kad didžiulis lūžis jūsų gyvenime įvyko po skyrybų.

Taip, išties. Išgyvenau vieną reikšmingiausių savo gyvenimo nesėkmių. Ir natūraliai pradėjau savęs klausinėti – o ką gi dariau ne taip? Svarstydama konkrečias skyrybų priežastis pradėjau gilintis į visą savo gyvenimą. Sluoksnis po sluoksnio pradėjo ryškėti mano elgesio modeliai ir po jais besislepiančios daug gilesnės jų šaknys. Atsidėjau nuodugniems tyrinėjimams. Nuolatinio įkvėpimo ir palaikymo sėmiausi ir iš intensyvios psichoterapijos. Užsidegiau nuoširdžiu noru keistis. Pradėjau eksperimentuoti. Įsidrąsinusi atminty susiradauvaikystėje kadaise pravertas ne visai įprastų patirčių dureles. Truputį pamindžiukavusi tarpdury leidausi į didžiausią savo gyvenimo nuotykį – panorau išsiaiškinti, kokia gi aš esu iš tikrųjų. Ir kokiu iš tikrųjų gali būti šis gyvenimas.

Tai buvo laikotarpis, kai didžiąją dalį savo dėmesio nukreipiau į vidinius išgyvenimus. O tada visus mus ištiko dar ir karantinas. Tad net ir ne tokie gausūs tuometiniai socialiniai ryšiai persikėlė į kompiuterio ekraną. Prasidėjo naujas vienatvės etapas.

Bet aš nuo jo nebėgau. Nekreipdama dėmesio į išorinius pokyčius tęsiau savo vidinius ieškojimus ir eksperimentus. Ir būtent tada tas kitoksgalimas santykis su šiuo pasauliu pradėjo skleistis visu savo netikėtu naujumu ir grožiu. Ir pirmiausia tai patyriau … santykyje su savimi pačia!

Kaip?

Pradėjau eksperimentuoti su viskuo iš eilės, pirmiausia – su kasdienybe: su kūno judėjimu ir maistu, kasdienių įpročių valandomis ir sekomis, testavau įvairius produktyvaus darbo metodus, kūriau naujus. Studijavau savo pasąmonės monologus, ginčijausi su ja vaizdiniais, apstačiaujais visus namus. Pradėjau šokti, pirmiausia – namuose, vis ilgiau ir drąsiau. Susikurtą naują choreografiją pradėjau taikyti buitiniuose judesiuose ir darbo veiksmuose. Ir vieną po kito perrašinėti visus savo gyvenimo scenarijus – tiek buitinių problemų sprendimo, tiek darbinių užduočių vykdymo, net ir santykių. Ir svarbiausia, nustojau siekti patogumo, produktyvumo, naudingumo.  Vis drąsiau pati sau prisipažinau, kad labiausiai jis man patinka tada, kai yra tiesiog … gražus.

Greitai visi šie vidiniai pokyčiai pradėjo matytis ir išorėje. Pradėjo skleistis visiškai naujos mano charakterio savybės. Visą laiką save laikiau tylene intraverte. Dabar žmonės mane vieni kitiems pristatydavo kaip emocionalią ekstravertę. Kadaise buvusi pasyvia pasaulio stebėtoja, dabar išmokau pirmoji užkalbinti sutiktą žmogų, padrąsinti jį šypsena, pakviesti į pokalbį. O gal net ir nuotykį. Kadaise buvusi kantri ilgiausių monologų klausytoja, išmokau savo pašnekovus nutraukti, paprovokuoti jų atspindžius suardančiais klausimais. Svarbiausia – išmokau atvirai ir tiesiai reikšti savo mintis ir jausmus. Džiugiai dalinausi visais savo naujaisiais nuotykiais, net ir pačiais keisčiausiais. Pokalbiuose atsirado daugiau muzikos, šiek tiek daugiau įtampos ir pakeltų balsų, tačiau daugiau ir juoko. Ir daug daugiau apkabinimų. O mano dienose pradėjo daugėti džiaugsmo.

Tačiau dabar mes kalbamės ne apie kelionę į save, o apie kelionę į kito žmogaus pasaulį. Kaip nutiko, kad ilgai būdama viena išmokote sklandžiau bendrauti?

 Tuo pačiu būdu, kuriuo pavyko prasikalbinti pačią save, pabandžiau kreiptis ir į kitus žmones. Pirmas dalykas, kurį panorau išbandyti, – tai sustabdyti savęs pačios projektavimą į kitus. Štai, pavyzdžiui, klausiausi draugės, spontaniškos improvizuotojos. Ji pasakoja, kaip užsibrėžusi dienos tikslą ir ėmusi jgyvendinti sulaukė draugės skambučio ir nė nemirktelėjusi priėmė jos kvietimą kavai, po to sutikusi kitą bičiulę – nuvažiavo jai padėti. Mano loginis protas, kruopščiai planuojantis visas darbines veiklas, kaipmat ėmė piktintis: „Negerai, šitaip nieko nebus“. Jau žiojausi pradėti jai aiškinti, kad tokiu būdu neįmanoma pasiekti jokių tikslų. Bet laiku susizgribau ir paklausiau: „O taip kaip su ta dienos užduotimi? Ar ją įvykdyti pavyko?“ Mano nuostabai, bičiulė į tai atsakė teigiamai. Ir štai tada paklausiau paties svarbiausio klausimo žmonių bendravime: „KAIP?“ Ji pradėjo pasakoti, kaip puikiai veikia tas jos spontaniško improvizavimo metodas ir kaip gražiai jai pavyksta pasiekti visų savųjų tikslų. Mano loginis protas klausėsi net išsižiojęs: ji viską darė kitaip. Ir užuot kritikavusi ją ir aiškinusi, kad ji viską daro „ne taip“ – taigi, ne manaip!– atsivėriau jos kitoniškumui.

O juk dažnai dar žmogui nepabaigus sakinio puolam dalinti visokius patarimus. Dabar man atrodo svarbiausia paklausti: „O ką tu su tuo darai? Ką pats apie tai galvoji? Ką jau esi išbandęs? Kaip sekėsi?“ Ir tik tada, kai išklausysiu, galėsiu pasiūlyti savąjį patarimą. Jeigu jo dar reikės.

Ar reikėtų čia suvokti, kokiomis nuostatomis mes vadovaujamės?

 Ir dar kaip! Manau, kad būtent jos čia viską ir lemia. Juk save visaip bandantis įtvirtinti egovertybe laiko tik save patį, save laiko ir tiesos etalonu bei jos kriterijumi. Todėl pagal save vertina kitus. Tuomet kiti žmonės vertingi, geri ir net teisingi yra tiek, kiek jie panašūs į mane. Štai kur slypi daugumos konfliktų priežastis. Teoriškai pripažįstame, kad žmonės gali būti skirtingi, o tikrovėje radę nukrypimus nuo mūsiškių normų stengiamės juos visaip ištaisyti.

Taikliai pastebėjote, kad viską lemia nuostatos. Dabar prie kito žmogaus artinuosi iš anksto žinodama ir sau primindama, kad įdomiausia ir vertingiausia jame yra kaip tik visa tai, kuo jis nuo manęs skiriasi. Ieškau ne panašumų, o skirtumų. Juos aptikusi – klausti apie juos ir įdėmiai savo pašnekovų klausytis. Su išankstine pagarba ir nuoširdžiu susižavėjimu. Štai tada ir pradeda vertis tikrai nauji, dar nepažinti ir nepatirti dalykai.

Bandau neprimesti kitam žmogui ne tik savo valios, bet ir savo požiūrio. Bandau kitą žmogų pajusti tarytum tekančią upės srovę. Būdama šalia, nemėginu jos nei stabdyti, nei greitinti, ne kreipti man reikalinga kryptimi. Leidžiu upei mane nešti, leisti jai atsiskleisti taip, kaip ji pati to nori. Ir tuomet švelniai, atsargiai leisti jai pajusti manąją tėkmę. Ir jei panorės – atsiverti poriniam šokiui.

Taip sužinojau, kad žmonės yra visai kitokie negu aš. Ir tai yra pati geriausia žinia. Manajam egojie yra tokie pat nauji ir netikėti kaip svetimos ir nepažįstamos šalys. O juk dėl to neliūdime. Priešingai – labiausiai nuo namų besiskiriančioje šalyje mes patiriame įdomiausius savo nuotykius.

Bet ar tikrai visi žmonės gali būti įdomūs? Pavyzdžiui, aš pastebiu, kad su kai kuriais neturiu jokio noro susipažinti.

 Mano patirtis rodo, kad kituose žmonėse neįdomiausias tas buitiškai vartotojiškas gyvenimo paviršius. Beje, mumyse pačiuose – taip pat. Gaila, kad bendraudami dažnai tik juo ir apsiribojame.

Vadinasi, tai nereiškia, kad su kiekvienu sutiktu žmogumi mes turime bičiuliautis? Juk pajunti, kuris žmogus gali atsiverti, o kurio niekaip neprakalbinsi.

 Išties. Kitą žmogų susitinki. Arba ne. Galiausiai kiekvienas žmogus yra paslaptis. Ir toks pat paslaptingas yra kiekvienas mūsų susitikimas. Nežinome, kur jie iš tikro prasideda, nežinome kaip veikia abu susitikimo dalyvius. Kiekvienas žmogus gali likti uždaras ir atsisakyti bet kokio bendravimo. Atsiverti kitam gali atsisakyti ir mano pačios širdis. Net ir tai – gerbtinas kitoniškumas.

Kaip kilo mintis vesti kursus apie keliavimą po kitų žmonių pasaulius?

 Tuose kursuose kviečiu žmones keliauti po savo pačių gyvenimus, surasti kelią į savo pačių širdis, prasikalbinti pačius save. Keliaujame rinktinių bendrakeleivių grupe. Pati šioje kelionėje jaučiuosi gide – rodau kelią į man ypač gražias ir brangias patirtis, įdomiausias mano atrastas gyvenimo vietas. Padedu išvengti visai nebūtinų kelio duobių, rodau lengvesnius praėjimus per didžiuosius gyvenimo išbandymus. Ir kiekvienam padedu ieškoti savojo Kelio.

Ir jie atsiveria. Kartu su jais ieškodama kelio į jų širdis einu šalia. Ir kartu su jais leidžiuosi į jų gelmę. Tada jie atveria ir man savąją širdį, ir leidžia pamatyti savo Esmę. Kaskart apakina tas įspūdingas kiekvieno žmogaus unikalumas, neišreiškiamas įprastais žodžiais, nebent – vaizduotės vaizdiniais. Jų įvairovė, iškalbingumas ir konkretus tikslumas vis iš naujo pribloškia. Ir grožis. Nieko nesu mačiusi šiame pasaulyje gražiau.

Jūs ir anksčiau buvote iš tų žmonių, kurie daugiau klausosi negu kalba. Koks tuomet jumyse buvo pokytis? Koks buvo lūžis? Aš suprantu, kad didžiulis virsmas, jei žmogus, kuris įpratęs kitiems išsikalbėti, staiga tampa klausančiuoju. Bet jeigu jūs visada tokia buvote, kas tuomet dabar kitaip?

Klausymasis klausymui nelygu. Anksčiau klausydavausi per savo pačios prizmę. Kito žmogaus žodžiuose ieškojau dalykų, kurie atliepia mano pačios patirtis ir interesus. Dabar į kitą žmogų mokausi žvelgti be jokių išankstinių nusistatymų. Pasitikti jį su smalsiu atvirumu kaip naują savo gyvenimo nuotykį, kaip egzotiškai kitokią šalį savo naujai kelionei.

Teko šiek tiek pakeliauti po kitas šalis ir džiaugtis visokiais jose patiriamais naujais dalykais. Tačiau pati įspūdingiausia mano kelionė, kurioje pasaulį pamačiau labiausiai besiskiriantį nuo man įprastos aplinkos, buvo kito žmogaus vidus. Tai pranoksta visų iki tol mano matytų geografinių kelionių naujumą ir įdomumą. Ir tai yra pats gražiausias kada nors patirtas mano dalykas.

Palikite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *