Ooną Mekas kalbina žurnalistė Ginta Gaivenytė
Kai Oonai Mekas buvo dvidešimt vieneri, ji pajuto norą tapti akušere. Netgi ieškojo aukštosios mokyklos, kur galėtų įgyti išsilavinimą. Koją pakišo tai, kad stojant į mediciną, reikėjo biologijos, chemijos ir matematikos – nemėgstamiausių dalykų – žinių. Taip ji paleido savo svajonę. Tačiau tikras pašaukimas nepasiklysta gyvenimo vingiuose. O. Mekas pabuvo grafikos dizainere, modeliu, aktore, kūrė savo filmus, bet galiausiai vis dažniau atsidurdavo šalia gimdančių moterų. Su garsiojo avangardinio kino režisieriaus Jono Meko dukra labai atvirai kalbamės apie jos gyvenimo atradimus.
Per jūsų gimimą tėtis stovėjo šalia su kamera ir filmavo visą procesą. Kiek jums buvo metų, kai pati pamatėte tuos filmuotus kadrus?
Žinote, mano gimimą tėtis filmavo, tačiau tie kadrai filmuose atsirado ne iškart. Atrodo, kad pirmasis filmas, kuriame matyti užfiksuotas mano gimimas, pasirodė, kai man jau buvo trisdešimt. Tiesiog aš visada žinojau, kad mano atėjimas į šį pasaulį buvo nufilmuotas. Tai nebuvo kažkas ypatingo, nes tėtį visada matydavau su kamera.
Turite galvoje, kad buvote pripratusi prie to, kad tėtis fiksuoja jūsų kasdienio gyvenimo akimirkas?
Taip. Būti filmuojamai buvo natūrali gyvenimo dalis. Aišku, tai laikais tai buvo labai neįprasta. Dabar tai neatrodo kažkas ypatingo – daugelis tėvų telefonais filmuoja savo vaikų gyvenimo akimirkas. Mano aštuonmetė dukra Talula nori, kad užfiksuočiau kiekvieną jos žingsnį. Net matuodamasi rūbus parduotuvėje prašo nufotografuoti. Panašu, kad vaizdų fiksavimas jauniems žmonėms yra kaip būdas prisiminti įvairias patirtis. Kartais mąstau, kaip tai veikia jos atmintį. Net ir aš kartais svarstau, ar atėję vaizdiniai iš vaikystės yra tikri mano prisiminimai, ar tai, ką esu mačiusi tėčio filmuose.
Kai man buvo vos treji metukai, su šeima keliavome į Lietuvą. Prisimenu, kaip mano pusseserė užsigavo nosį ir verkė… Žinau, kad ši akimirka yra „mano“, nenufilmuota. Tačiau dėl kitų dalykų nesu tokia tikra. Ar tikrai prisimenu tąkart matytų žmonių veidus? O gal filmų akimirkos kažkaip „ištraukia“ šiuos vaizdus iš atminties? Kita vertus, tai nėra jau taip svarbu. Tiesiog smagu, kad turiu visus šiuos įrašus.
Pati esate iš žmonių, kurie daugiausiai mąsto vaizdais?
Galima būtų taip sakyti. Kita vertus, mūsų šeimoje nuolat skambėjo muzika. Rytais klausydavomės radijo, grodavo klasikinės muzikos įrašai. Nuo ketverių mokiausi griežti smuiku. Nuolat grojau dvidešimt penkerius metus. Labai skaudėjo širdį, kai turėjau liautis, nes susižeidžiau riešą.
Tačiau muzika visada liko svarbi gyvenimo dalis. Dabar muzikos klausausi vairuodama. O Teksase vairuoti tenka daug, nes atstumai čia dideli. Štai vakar per radiją išgirdau P. Čaikovskio „Gulbių ežerą“. Iškart pamačiau vaizdinį, kaip atrodė vaikystėje matytas albumas, kurį nuolat leisdavome namuose. Tėtis klausydavosi daug klasikinės muzikos. Beje, jo filmuose muzika yra lygiai tiek pat svarbi kaip ir vaizdai.
Papasakokite dar apie kasdienį šeimos gyvenimą. Ar būdavo, kad nueinate į virtuvę puodelio arbatos, o ten – įjungta kamera? Ar jis klausdavo jūsų leidimo?
Ne, tai mums visiems buvo natūralus dalykas. Tik paauglystėje ėmiau priešintis, nes kamera man pradėjo atrodyti kaip kontrolės įrankis. Žinote, paaugliai nenori, kad tėvai juos kontroliuotų. Tada arba išeidavau, arba užsidengdavau ranka. Tėtis visada patraukdavo kamerą į šalį, niekada nesakė: „Nagi nagi, kodėl nenori būti filmuojama?“ Jis gerbė ir mano, ir kitų žmonių pasirinkimą. Dabar truputį gaila, kad nėra išlikę kadrų iš mano paauglystės.
O tėtis ir be manęs turėjo ką filmuoti, nes mano jaunesnysis brolis mielai pozavo prieš kamerą.
Apie ką sukdavosi kalbos šeimoje? Ar būdavo daug kalbų apie kiną?
Ne, apie filmų kūrimą pradėjau su juo kalbėtis tik tada, kai ėmiau kurti pati. Tačiau kalbos netrūko. Apie istoriją, apie poeziją, apie politiką… Kalbėjomės apie viską. Jis nesustodamas galėjo pasakoti istorijas. O kasdienybėje bendravome taip, kaip ir kitos šeimos: „Ką šiandien veikei?“, „Eime picos?“
Ne visai tikiu, kad bendravimas buvo toks, kaip daugelyje kitų šeimų… Juk J. Mekas giliai jautė pasaulį, suvokė, kas vyksta gilesniu lygmeniu.
Tėtis buvo poetas. Net ir jo filmus aš vadinu poezija, tai yra tiesiog poezijos tęsinys vizualia forma. Jis turėjo daug draugų, kurie taip pat buvo mėgėjai filosofai. Jie kuo rimčiausiai studijavo ir Vakarų, ir Rytų filosofiją. Susirinkę kartu pavakarieniauti jie kalbėjosi apie daugybę įdomių dalykų. Apie jogą, budizmą ir Rytų filosofijos kryptis sužinojau gerokai prieš tai, kai šie dalykai tapo madingi. Tikrai ne visos šeimos domisi šiais dalykais ir kasdien apie tai diskutuoja.
Pastebiu, kad jau tiek daug prikalbėjome apie tėtį. O štai apie mamą net neužsiminėme, ir tai neteisinga. Todėl ir noriu paklausti, koks buvo jūsų santykis su mama?
Esu pripratusi kalbėti apie tėtį, ypač su lietuviais, nes jie žino jį kaip kūrėją. Mano mama taip pat kūrė – fotografavo. Jos fotografijų kolekcija – nuostabi. Tačiau ji nėra plačiai žinoma. Tik dokumentiniame filme apie mano tėtį žurnalistai paprašė jos interviu. Keista – šalia garsaus kūrėjo tiek metų buvusi moteris anksčiau niekam nebuvo įdomi.
Iš to pokalbio labai aiškiai galima suvokti, kiek ji aukojosi dėl šeimos. Turiu pripažinti, kad tėčio ir mamos vaidmenys buvo tipiški tų laikų visuomenei. Mama eidavo apsipirkti, gamindavo valgyti, vežiojo mane į baleto ir muzikos mokyklas. Kai važiuodavome atostogauti, vairuodavo automobilį, nes tėtis neturėjo vairavimo teisių…
Viena vertus, toks buvo jos pasirinkimas. Kita vertus, mes renkamės tarsi savo noru, bet visuomenė irgi skatina tam tikrą elgesį. Štai aš niekada neperėmiau šių stereotipų. Man visada atrodė, kad mes, moterys, turime būti nepriklausomos ir daryti tai, ką norime. Kai į pasaulį atėjo mano kūdikis, mano vyras buvo tas, kuris liko už kadro. Jis kartu su manimi ir dukrele vykdavo į filmavimo aikštelę. Kai išalkdavo, paduodavo man ją, kad pamaitinčiau, o likusį laiką rūpindavosi pats.
Spėju, kad esate iš tų žmonių, kurie savo vaikystę prisimena kaip patį laimingiausią metą. Ar tiesa?
Labai įdomu, kad mano mama geriau prisimena akimirkas, kai nebuvau laiminga negu aš pati. Kai buvau šeštoje klasėje, man teko patirti patyčias ir dėl net pakeičiau mokyklą. Mano atmintyje išlikęs nedraugiškas vaikų elgesys, tačiau tikrai nesijaučiau esanti nelaiminga.
Apskritai niekada nesiskundžiau gyvenimu. Esu linkusi prisiminti tai, kas gera, o iššūkiai atrodo kaip natūrali gyvenimo tėkmės dalis.
Kokią save prisimenate vaikystėje? Buvote iš gerųjų ar blogųjų mergaičių?
Buvau gana gera mokinė, manau, kad mokytojai mane mėgo. Nebuvau labai populiari ir nebuvau iš nepopuliariųjų. Paauglystėje tėvai neprieštaravo, kad su draugais vakarais leisčiau laiką mieste ar eičiau į naktinius koncertus. Buvau laisva. Tėvai dėl manęs neturėjo jokio vargo. Aš nebuvau iš tų, kurie kelia problemas. Nerūkiau, negėriau. Buvau normalus mielas vaikas.
Tiesa, pati maniau, kad esu maištininkė. Norėjau kovoti už žmonių teises. Kai prasidėjo Lietuvos kova už laisvę, labai į tai įsitraukiau – tai natūralu, juk mano tėčiui teko bėgti nuo Sovietų režimo. Jis pabėgėlis. O štai mano mama kilusi iš jau ilgus metus Amerikoje gyvenančios šeimos. Jos prosenelis Virdžinijos valstijoje turėjo plantaciją, kurioje dirbo vergai. Man labai sunku su tuo gyventi (Oonos akyse pasirodo ašaros).
Skaudu suvokti, kad šeimos istorijoje yra buvę tamsių dėmių?
Taip, man dėl to baisu, tačiau negaliu apsimesti, kad to nebuvo.
Dabar visada užstoju tuos, kurie prispausti. Nors niekada pati nepatyriau gyvenimo okupacijoje, suvokiu, koks tai didžiulis stresas. Visai neseniai – vos prieš kelerius metus, atvykusi į Lietuvą apsilankau KGB muziejuje. Prisiverčiau apeiti visas patalpas. Tai buvo viena iš tamsiausių vietų, kuriose buvau savo gyvenime. Ten tiesiog tvyrojo mirties kvapas. Baisi vieta, tačiau manau, kad kiekvienas turi ten apsilankyti. Ypač tai svarbu mums, kuriems neteko patirti prievartos.
Ar prisimenate kalbas savo šeimoje, kai vyko Lietuvos likimą nulemsiantys įvykiai? Ką kalbėjo jūsų tėtis, mama?
Šeimoje mes visada atvirai kalbėdavome apie tai, kas vyksta. Namuose visada buvo įjungtas radijas arba televizorius. Galiausiai tėtis net sukūrė filmą apie Sovietų Sąjungos griūtį, paremtą naktinėmis naujienomis, kurias žiūrėdavome. Tai buvo nuolatinė pokalbių tema. Iš tiesų netgi jei apie tai tą akimirką nekalbėjome, visi jautėme įvykių svarbą.
Kiek jums buvo metų, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę?
Man tuomet buvo septyniolika ir jau studijavau aukštojoje mokykloje. Labai aistringai priėmiau žinią apie Lietuvos norą išsilaisvinti iš Sovietų Sąjungos. Dauguma Jungtinių valstijų žmonių, įskaitant mano draugus, neturėjo jokių žinių apie Baltijos šalių kovas. Daugelis mano sutiktų žmonių išvis neįsivaizdavo, kur ta Lietuva yra!
Suvokiau, kad tai aš privalau edukuoti žmones apie Baltijos šalių kovas, apie okupaciją, apie trėmimus. Man pačiai mokykloje pasisekė, nes turėjau tikrai gerus istorijos ir politikos mokslų mokytojus. Būtent jie man suteikė žinių, kurias vėliau galėjau panaudoti.
Esu amerikietė, kuri niekada nepatyrė represijų. Kita vertus, esu emigranto ir pabėgėlio dukra, aš matau iš tokios perspektyvos, iš kurios nemato kiti. Esu dėkinga tėčiui už pasakojimus, iš kurių žinau, ką reiškia gyventi okupuotoje žemėje. Būtent tai manyje sudaigino atjautą ir gebėjimą įvertinti kitus žmones.
Štai dabar Amerikoje yra sakančių, kad V. Putinas elgiasi teisingai, kad karas Ukrainoje yra NATO kaltė. Visada taip kalbantiems papasakoju savo tėčio gyvenimo istoriją. Daug kam atsiveria akys. Žmonės supranta, kad kalba eina ne apie politiką, o apie žmones. Tikrus žmones, kurie nenori gyventi okupacijoje.
Grįžkime prie jūsų pačios gyvenimo istorijos, kurioje be galo daug pokyčių. Gyvenote laisvoje šalyje, galėjote laisvai priimti sprendimus. Jūsų gyvenime labai daug pokyčių, liudijančių, kad galbūt kai yra daug laisvės, nėra taip lengva apsispręsti, kuriuo keliu judėti geriausia.
Žinau, kad daugelis žmonių pokyčių nemėgsta. Tačiau man patinka pokyčiai. Kai dabar žvelgiu į savo gyvenimo istoriją, matau, kad visada judėdavau pirmyn, ten, kur geriau.
Mokyklos baigimo metais norėjau kurti filmus. Tačiau sulaukiau tėčio patarimo geriau pasirinkti kokią kitą profesiją. JIs tvirtino, kad geriausi filmų kūrėjai niekada to nesimokė.
Tada nusprendžiau koledže studijuoti laisvuosius menus. Gilinausi į filosofiją, skirtingas religijas, mokiausi kalbų. Tiesa, buvo akimirka, kai pajutau norą tapti akušere. Tada man buvo dvidešimt vieneri. Netgi ieškojau aukštųjų mokyklų, kuriose galima studijuoti. Tačiau paaiškėjo, kad stojant į medicinos mokyklą reikės biologijos, chemijos ir matematikos. Visų šių dalykų niekada nemėgau, o čia būtų reikėję mokytis papildomuose kursuose. Todėl paleidau savo svajonę. Galima sakyti, pasidaviau.
Paskui ištekėjau. Ėmiau dirbti grafikos dizainere – iš pradžių teatre, kuriame dirbo ir tėtis, o paskui vienai kompanijai Niujorke. Užsidirbau tiek pinigų, kad galėjau nusipirkti namą. Tačiau darbo nekenčiau.
Niujorką palikau po rugsėjo vienuoliktosios. Nebenorėjau ten daugiau būti, nes po nelaimės miestas buvo jau kitoks. Tokios tragedijos sukrečia ir priverčia susimąstyti apie gyvenimo prasmę. Tuo metu su vyru gyvenome Brukline. Jis įsimylėjo kitą moterį, kuri taip pat buvo ištekėjusi. Mes visi draugavome šeimomis. Tai buvo labai skaudi patirtis. Aišku, pykau ant jo. Tačiau išsiskyrėme lengvai, nes abu nebenorėjome būti kartu.
Dar prieš skyrybas draugai pasiūlė išmėginti modelio darbą. Nuėjau į agentūrą dar prieš skyrybas. Pamenu, kaip mano buvęs vyras fotografavo mane ir aš į agentūrą nešiau jo nuotraukas. Tai buvo galimybė palikti nemėgstamą darbą prie kompiuterio. Tačiau modelio darbo aš taip pat nekenčiau. Jaučiausi pažeminta – jie kalbėjo su manimi lyg būčiau visiškai buka. Po trijų mėnesių išėjau, nes nebegalėjau to pakęsti. Štai tada ėmiau mokytis vaidybos, o po skyrybų persikėliau į Los Andželą.
Kai tapote aktore, ar buvo jausmas, kad pagaliau darote tai, ką ir turėtumėte daryti?
Taip. Man labai gerai sekėsi. Daugelis žmonių gerai vaidina, tačiau nebūtinai iš to pavyksta užsidirbti pinigų. Man pasisekė dėl specifinės išvaizdos – visiems labai patiko mano garbanoti plaukai. Dar vienas mano privalumas buvo tai, apie ką kalbėjomės pokalbio pradžioje – kadangi buvau nuolat filmuojama, nejaučiu jokios baimės būdama prieš kamerą.
Per dvidešimt Los Andžele praleistų metų filmavausi beveik septyniasdešimtyje televizijos reklamų. 2012-aisiais vaidinau lietuviškame filme „Lošėjas“ – tai buvo tikras iššūkis, nes teko kalbėti lietuviškai. Ir dar tuo pačiu metu kūriau savo filmą.
Tai buvo žydėjimo metas. Dariau tai, ką norėjau. Tai buvo nuostabios patirtys. Ypač man patiko kurti savo filmą ir jame vaidinti. Kai esi aktorė, negali kontroliuoti to, kas vyksta. Dirbi kitiems žmonėms, esi kažkieno kito istorijoje. Kai kuri pati, kontrolė yra visiškai tavo rankose. Filmas nebuvo populiarus – turbūt todėl, kad per ilgas ir per daug keistas. Tačiau aš pati šiuo projektu labai didžiavausi.
Ir štai tada – vėl didžiulis gyvenimo pokytis. Kūdikio atėjimas.
Vaikelio susilaukiau jau trisdešimt devynerių. Visada norėjau vaikų. Prisimenu, kaip kalbėjausi su savo vyru. Jis nebuvo tikras, ar nori vaikų. Tačiau leido nuspręsti man pačiai, pasakęs, kad juk aš jį gimdysiu. Tai buvo nuostabu, jaučiausi radusi partnerį, kuris nemėgina man primesti savo nuomonės.
Gimdžiau namuose, tačiau šalia budėjo akušerė. Žinau, yra moterų, kurios gimdo vienos pačios. Gerai, jei gimdymas pavyksta. Tačiau ką daryti, jei kas nors ne taip? Tada visi panikuoja, nežino, ką daryti. Daug saugiau, jei gimdymo metu šalia budi profesionalas.
Kada pajutote norą padėti gimdančioms moterims?
Kaip jau minėjau, norėjau būti akušere ankstyvoje jaunystėje. Tačiau paskui apie tai visiškai pamiršau. Prisimenu savo nerimą, kai trisdešimties skyriausi su vyru ir mąsčiau apie tai, ar paskui nebus per vėlu gimdyti. Viena mano draugė tuomet davė gerą patarimą: „Svarbiausia yra kurti. Dabar tu kuri filmus, ir tai yra tavo kūrybinė išraiška. O paskui galbūt galėsi sukurti ir kito žmogaus gyvenimą”. Tai mane sukrėtė. Noras turėti kūdikį buvo stiprus, lydėjo jausmas, kad tuoj pavėluosiu į traukinį. Ir štai kita moteris man pasako, kad nėra ko skubėti, nes juk yra daugybė būdų, kaip kurti. Tai mane labai įkvėpė. Visą savo širdį sudėjau į savo meno kūrinius.
O paskui tapau mama. Gimdyti buvo nuostabi patirtis. Viskas taip, kaip aprašyta knygose. Nieko blogo nenutiko, nereikėjo važiuoti į ligoninę. Aš turėjau pieno ir galėjau maitinti savo mergaitę. Ji buvo didelė, sveika ir laiminga.
Vėliau, kai dukrelė paūgėjo, aš norėjau vėl būti aktore. Tačiau kaip tyčia pradėjau gauti mažiau užsakymų. Viena iš priežasčių – tai, kad reikėjo naujų veidų, aš jau visiems buvau matyta. Be to, aš jau buvau nebe jaunuolė. Kita priežastis – tai, kad pasikeitė pats verslas. Dabar daug daugiau reklamų transliuojama internete. Nebėra taip, kad vieną televizijos reklamą rodo dvejus metus ir kaskart už tai moka. Dabar daugiausiai dvi savaitės, ir ji niekada vėl nepasirodo. Taigi, pastebėjau, kad jei per metus anksčiau filmuodavausi trijuose ar keturiuose reklaminiuose klipuose, dabar jau reikėjo padirbėti dešimtyje projektų, kad užsidirbčiau tiek pat pinigų.
Suvokimas, kad neprivalau dalyvauti šiose žiurkių lenktynėse atėjo pamažu. Tiesą sakant, tik per pandemiją supratau, kad su tuo jau viskas. Tada, kai pasaulyje vyksta sukrečiantys dalykai, visada susimąstome apie tai, kas svarbu. Ar tikrai man svarbu nusifilmuoti ar vienoje reklamoje, kur valgau bulvių traškučius? Tikrai ne. Todėl paskambinau savo agentei ir pasakiau, kad išeinu. Galbūt, jei prireiks pinigų, sugrįšiu. O ji ant manęs nė kiek nesupyko.
Tuomet pradėjote dirbti kaip dula. Kas yra dula? Ar teisingai suprantu, kad tai yra daugiau psichologinė pagalba?
Dula yra žmogus, kuriai rūpi tik gimdanti moteris. Jai nereikia sukti galvos dėl kūdikio – juo pasirūpins medikai. Netgi jei moteris gimdo kartu su vyru, vis tiek yra gerai, jei gimdyme dalyvauja dula. Juk būsimas tėtis vis tiek jaudinasi dėl ateinančio į pasaulį kūdikio. O štai visas dulos dėmesys yra tik moteriai. „Ji yra vienintelis žmogus palatoje, kuriai rūpite tik jūs“, – taip kartais aiškinu gimdyvėms.
Anksčiau gimdančią moterį palaikydavo visa bendruomenė – kartais į gimdymą ateidavo grupės moterų. Labai gaila, kad dabar tokio palaikymo nėra.
Kartais užtenka labai nedaug – mama nori, kad palaikyčiau jos ranką. Kitos nori palaikymo žodžiais. Trečioms užtenka tiesiog mano buvimo kambaryje. Poreikiai labai skirtingi. Čia man labai praverčia aktorystės įgūdžiai. Mes buvome mokomi, kad visada – nesvarbu, ar partneris yra žmogus, ar vaikas, ar šuo, ar tiesiog akmuo – mes turime kartu su juo būti komandoje.
Kiekvieną akimirką turiu žinoti, ko mamai reikia. Žinoma, neįmanoma visada pataikyti, tačiau bandyti būtina. Tai aš turiu nuspręsti, ar mamai reikia prisilietimo, ar ji nori, kad kažką pasakyčiau, ar tiesiog geriausia palikti ją vieną ir tiesiog kartu būti palatoje.
Labai svarbus dalykas yra santykis tarp dulos, mamos ir gydytojų. Deja, JAV daugumai medikų gimdymas neatrodo sakralus dalykas. Daugelyje vietų tai laikoma tiesiog medicinine procedūra – panašia kaip dantų taisymas. O juk tai yra didžiulė, gyvenimą perkeičianti patirtis. Ypač tai moteriai, kuri laukiasi pirmagimio – ji turės iš merginos virsti mama.
Dabar mokotės, kaip priimti kūdikius? Ar tai reiškia, kad jūsų svajonė tapti akušere pildosi?
Tikrai taip. Tik patikslinsiu – JAV yra vartojami du žodžiai, nusakantys žmogaus, kuris padeda kūdikiui ateiti į pasaulį, profesiją. „Midwife“ – šis žodis dažnai lietuviškai verčiamas kaip „akušerė“, tačiau iš tiesų gimdymą priimančio mediko profesijai nusakyti amerikiečiai vartoja žodį „obstetrician“. Jau pasakojau, kad kažkada kelią į medicinos mokyklą man užkirto tai, kad buvau silpna tiksliuosiuose moksluose. Tačiau tada net nežinojau, kad dar yra galimybė tapti „midwife“ – pribuvėja, kuri padeda kūdikį priimti namuose. Tam tiksliųjų mokslų išmanymo nereikia.
Tikiuosi, kad kitąmet jau turėsiu licenziją šiam darbui. Reikės išlaikyti rimtą egzaminą – tik tada gausiu „Certified Professsional Midwife“ sertifikatą. Tai reiškia, kad galėsiu padėti ne ligoninėje gimdančioms moterims, o tai visada ir buvo mano tikslas.
Kokios dabar yra jūsų svajonės?
Negana to, kad mokausi akušerės darbo, dar esu ne pelno organizacijos įkūrėja ir direktorė. „Hill Country Women’s Health Collective“ organizacija siekia padėti toms moterims, kurioms nėra apsidraudusios. Turbūt žinote, daugybė žmonių Jungtinėse Valstijose neturi sveikatos draudimo – ypatingai emigrantai ar atvykę darbininkai iš Meksikos, Centrinės ir Pietų Amerikos. Organizacija – ką tik įkurta, tačiau vasaros pabaigoje ketiname atidaryti mūsų kliniką. Taigi, tai yra intensyvus ir labai įdomus mano gyvenimo metas.
Nuotraukos iš asmeninio Oona Mekas archyvo
