Savęs tyrinėjimo mokytoją Ugnių Leimontą kalbina žurnalistė Ginta Gaivenytė

Ugnius Leimontas. Emrata photography

Kai Ugnius Leimontas žmonių paklausia, ar galvoti sunku, ar lengva, dauguma atsako, kad lengva. Juk galvojame kasdien. Tūkstančiai minčių pralekia per mūsų gyvenimus. Tačiau kodėl tuomet jaučiamės pailsėję būtent tada, kai nors akimirkai atsitraukiame nuo minčių per meditaciją?

 „Po meditacijos pamokos vaikams viena mergaitė yra pasakiusi, kad nenori kalbėti. Aš dažnai klausiu vaikų, ką jie patyrė. O ji sako: „Ugniau, gal tu neklausinėk. Toks jausmas, kad atsakymai į tuos klausimus yra kitoje kambario pusėje, man reikia pasikelti ir ten nueiti, kad juos paimčiau. O aš nenoriu. Noriu dar čia pasėdėti“.

 Tai – akivaizdus įrodymas, kad mąstymas sudegina be galo daug energijos. Juk visi pastebime, kad pačios sunkiausios yra tos dienos, kai kažką reikia išspręsti. Tada vakare norisi tik griūti į lovą, net jei per daug nieko ir nenuveikėme, tik mąstėme.

 Pasak U. Leimonto, bėda čia ta, kad mes nesuvokiame paties mąstymo proceso. Tam, kad suvoktume, pakaktų atidžiai stebėti, kaip ateina ir praeina mintys. „Dėmesys susiaurėja, jis kaip prožektoriaus spindulys ir į jo šviesą telpa tik viena mintis. Tos mintys keičiasi, dėmesys šokinėja iš vienos į kitą mintį. Ir taip asociacijų principu lyg kokie karoliukai veriami ant siūlo į karolius, – Ugnius aiškina, kas iš tiesų vyksta mums mąstant, – Praplėsti dėmesio lauką yra daug būdų. Vienas jų – tiesiog paklausti: jeigu suvokiu, kad pastebiu pasaulio dalykus, tai kas yra tas, kuris visa tai mato?“

 Interviu su savityros vaikus ir suaugusiuosius mokančiu Ugniumi Leimontu – apie tai, kaip visai kitaip suvokti mintis ir jausmus.

Ugniau, o kaip tu suvokei, kad reikėtų laimės ieškoti ne išorėje, o viduje?

Mintis ieškoti viduje atėjo turbūt todėl, kad ten dar nebuvau ieškojęs. Jutau, kad ten yra kažkas nepažinaus. Ta paslaptis mane traukė. Gal todėl nuo vaikystės buvau linkęs į religiją, į misticizmą, netgi gal į ezoteriką. Tačiau tik tada, kai ėmiau dėmesį kreipti iš išorės į vidų, supratau, kad atsiveria visiškai naujas pasaulis. Jei išorę galiu tyrinėti juslėmis, tai vidinį pasaulį – tik dėmesiu.

Kaip vyksta tas tyrinėjimo procesas?

 Iš pradžių galima pasitelkti intelektą ir tiesiog logiškai mąstyti. Štai aš turiu kūną – tai akivaizdu, galiu jį pačiupinėti. Kas dar yra? Yra mintys. Kartais minčių daug, kartais – mažai.

Vadinasi, esu kūnas ir mintys. Kas dar? Mintis lydi emocijos. Tačiau ar tai jau viskas?

Ugnius Leimontas. Emrata photography

Jei galiu stebėti mintis, vadinasi, yra erdvė, kurioje vyksta tas stebėjimas. Ar ta erdvė yra nuo manęs atskira? Ne, ji lyg kažkur viduje. Jaučiasi netgi arčiau negu kūnas, protas ir jausmai. Netgi labiau aš. Kaip ta erdvė jaučiasi? Ramiai, laisvai. O juk to aš ir ieškau.

Kai tą atrandu, telieka išmokti savo dėmesiu visada ten nukeliauti. Tai nėra lengva, nes mūsų dėmesį nuolat patraukia išoriniai dalykai arba mintys, kurios atrodo labai svarbios.

Tačiau tikrai įmanoma atidžiai stebint po truputėlį vis giliau pažinti save. Dekonstrukcijos arba „atsimokymo“ būdu galiu suvokti, kad esu ne tik kūnas, ne tik protas, ne tik jausmai, ne tik vardas, ne tik profesija, ne tik rolė, bet kažkas daug platesnio. Ir jeigu leidžiu savo dėmesiui ten nukeliauti, randu, kad ten palaiminga ir šviesu.

Dabar papasakojai paprastai, tačiau iš tiesų reikia daug susikaupimo, laiko ir noro, kad žmogus taip išsamiai tyrinėtų savo vidinį pasaulį. Be to, kodėl jis turėtų tą daryti, jei pasaulyje dar randa labai daug įdomių dalykų.

Kai kurie žmonės sako: „Bet man smagu kurti, sugalvoti įgyvendinti pasiekti“. Puiku, jei tai tave užpildo. Jokiu būdu neturėtume teisti, ar gerai tai, ar blogai. Viskas tvarkoj yra rinkti gyvenimo patirtis. Tačiau toks ieškojimas, apie kurį pasakojau, prasideda tada, kai išoriniai dalykai pradeda nebeužpildyti. Net nežinau, ar tai yra pasirinkimo klausimas. Tai tiesiog nutinka. Ateina laikas, kai supranti, kad „popkorną“ valgydamas sotus nebūsi – keisis skoniai, spalvos, gamintojai. Taip ir įvairių patirčių reikia atsivalgyti. Jei dar yra patirčių, kurių alksti, eik tai ir patirk. Nes iš svetimos patirties išmokti neįmanoma. Tenka atsivalgyti pačiam, kad suvoktum.

Tačiau kas tada nutinka? Ar gyvenimas netampa beskonis?

 Atvirkščiai – kai tampi sąmoningesnis, gyvenimas įgauna daugiau skonio. Tik vienas pavojus -kai pradedame domėtis vidiniais dalykais, tai atrodo taip skanu, taip svarbu, taip ypatinga, kad nieko kito aplink nebematome. Reikia laiko, kad suvoktume, jog tai irgi tėra patirtis, kurios atsivalgai…

O su savo baimėmis ir nemaloniais jausmais  neišvengiamai teks susidurti. Taip, išvengti kartais atrodo lengviau. Tačiau lengviau ne visada yra maloniau.

….

Ugnius Leimontas. Emrata photography

Jausmai: kaip išlįsti iš smėlio maišų tvirtovės?

 Stebėdamas save Ugnius praleido daug laiko. „Ieškodamas išėjimo iš miško dažniausiai užsipainioji jausmuose. Viena iš pagrindinių buvo nevertumo istorija apie tai, kad Ugnius yra labai uždaras, mažai bendraujantis, –  jis tvirtina, kad kartais mes vengiame pažvelgti į bėdą, tiesiog sakydami, kad yra įvairių žmonių – Pastebėjau, kad būti uždaru yra labai sunku, nes norisi bendravimo, pritarimo. Norisi būti pastebėtam, priimtam, netgi pagirtam“.

 Tą savo gyvenimo laikotarpį U. Leimontas lygina su pasistatyta tvirtove iš smėlio maišų. Apraizgyta spygliuota viela, o ant viršaus-  kulkosvaidis. Taip, tai saugu, todėl iš pradžių atrodo, kad ši strategija veikia. Tačiau galiausiai supranti, kad gyveni smėlio maišų kvadratėlio viduje, kai gyvenimas vyksta aplink.

 „Tada pradėjau tyrinėti, kodėl Ugnius lenda už smėlio maišų, kodėl tveria spygliuotą vielą. Atsitiko suvokimas, kad tai ateina iš didelio jautrumo. Būti jautriu mūsų niekas nemokė, mums, berniukams, aiškindavo net atvirkščiai – turi būti tvirtas, stiprus, ryžtingas, veiklus, eiti kiaurai, nuversti kalnus“, – U. Leimontas bandė atitikti šiuos stereotipus, tačiau jam nepavyko. Galiausiai supratęs, kad „kietu“ vyruku nebus, jis atsigręžė į savo jautrumą ir pamėgino jį priimti.

 Ugnius suprato, kad uždarumas reikalauja vienos savybės – gylio. Vadinasi, jautrus žmogus geba giliai panirti į save. Praradęs poreikį slėptis jis pastebėjo, kad tas gylis ėmė skleistis.

….

Ką daryti, kai trukdo emocijos? Kai apnikę jausmai, iš minčių ir jausmų srauto išsiplėšti yra labai sunku. Ką tuomet darai?

Tai nėra paprastas klausimas. Jausmuose mes labai dažnai užsipainiojame ir tampame nesąmoningi. Štai kažkas man nepatinka ir aš sakau: „Tu taip nedaryk, nes tai yra blogai“. Tačiau ar kada klausiau savęs, kodėl tai yra blogai? Nuoširdus atsakymas būtų, kad blogai yra dėl to, kad tai nemaloniai jaučiasi. Kaip jaučiasi? Aš pykstu. O kodėl pykstu? Nes man atrodo, pavyzdžiui, kad kitas žmogus mane nuvertina. Kai jaučiuosi nuvertintas, jaučiuosi nevertas ir man skaudu. Vadinasi, toks elgesys mane skaudina.

Ugnius Leimontas. Emrata photography

Štai dabar išlukštenau visą jausmų svogūną. Iš tikrųjų būti emociškai sąmoningam ir žinoti, ką iš tikrųjų jauti, yra labai nelengva. Reikia nemažai praktikos jau vien tam, kad išlaikytume į vidų nukreiptą dėmesį, kai juntame emocijas. Reikia drąsos, tam tikro nuožmumo stebėti jausmus, kurie yra nemalonūs. Mūsų įprotis – vengti skausmo, todėl nuo tokių jausmų dėmesiu bėgame į išorę.

Tačiau tu tvirtini, kad verta atkreipti dėmesį į tai, kas nemalonu. Kodėl? Ką tai duoda?

 Tikrai labai verta. Būtent jausmai įpainioja mus į patirčių ratą. Jei nesame sąmoningi mąstymo procesui, mintys užvaldo, nuneša, tampa šeimininku. Lygiai tas pats ir su jausmais.

Būti sąmoningam ir stebėti savo jausmus – būtina sąmoningumo dalis. Aš sakau, kad to mokytis iš tiesų svarbu jau vaikystėje. Juk vaikai dažnai susiduria su jausmais, kurie jiems atrodo kažkas labai didelio, nemalonaus ir dramatiško. Kontroliuoti to jie nelabai gali, nes tai tiesiog atsitinka. Tada kyla drama. Tada ieškoma pagalbos iš išorės, nes „man yra blogai“.

Vaikams labiausiai reikia aplinkos, kurioje jie gali saugiai patirti ir pažinti jausmus. Tačiau tokią aplinką gali suteikti tik kitas emociškai sąmoningas žmogus. O ar mes, suaugusieji, tikrai tokie esame? Dažnai ir mes patys vengiame to, kas jaučiasi nemaloniai.

Kaip padėti vaikams, kai jie išgyvena sudėtingas situacijas? Tarkim, draugas paėmė mašinytę, vaikas verkia? Ką jam sakytum?

 Aš vaiko klausiu: „O kai jis paėmė mašinytę, kokios spalvos jausmas atsirado viduje?“ Vaikas atsako: „Raudonas“. Vėl klausiu: „O tas raudonas yra didelis ar mažas?“ „Didelis“. „Šiltas ar šaltas?“ „Jis karštas“. „Tai ką tas didelis karštas raudonas nori daryt?“ „Jis nori muštis“. „O tas didelis raudonas ir karštas, kuris nori muštis yra viduj?“ „Taip, viduj“. „O kaip jisai jaučiasi, ką jisai daro?“ „Jisai degina“. „Malonu jį jausti?“ „Ne, nemalonu, noriu, kad jis išeitų, jis ne draugas“. „Nu pabandyk, išvaryk jį. Išeina?“ „Ne, neišeina, vis tiek viduj yra“. „Gerai, o pabandom tada su juo susidraugauti. Pabandom tam dideliam raudonam karštam pamojuoti, kad tave pamatytų?“ „Pabandei? Nelabai drąsu? Gal kartu pabandom? Kaip dabar jaučiasi? Ar galim dar žingsniuką prieiti arčiau to raudono karšto? Ar gali jam tyliai tyliai kažką pasakyt, kad jis tave išgirstų? Pavyzdžiui, „Labas, aš tave matau“.

„Koks jausmas dabar, geriau?“ „Geriau“. „Dabar pabandom, gal tas raudonas ir karštas nori gauti kažkokią dovanėlę. Ledų, gėlytę, keksiuką? Ar jis nori dovanėlės?“ „Nori ledų“. „Kaip jaučiasi, kai gavo ledų?“ „Gerai“. „O kaip tu jautiesi, kaip tas raudonas karštas jaučiasi gerai“. „Aš irgi gerai jaučiuosi“.

„Gal dar galim arčiau prieiti?“ „Galim“. „Gal tam raudonam dideliam karštam labai trūksta apkabinimų? O jeigu tu jį apkabintum, gal jis pasijaustų geriau?“ „Gerai“. „Kaip tai jaučiasi?“ „Lengviau“. „Kaip tu jautiesi, kai jį apkabinai? Kokia jo spalva?“ „Jis jau nelabai raudonas, jau toks geltonas truputėlį“.

Ugnius Leimontas. Emrata photography

„Gal pabandom tą geltoną dar kartą apkabinti ir tyliai jam į ausį pasakyti „Aš tave myliu“. Pavyko?“ „Taip, ir jis dingo, nebėra“.

Čia toks detalus vaikiškas ir žaismingas būdas, kaip susidraugauti  su jausmas.

Tačiau pats principas turbūt tinka ir suaugusiems?

 Be abejo. Aš daug dirbu su suaugusiaisiais, su jais kartu tyrinėjame emocijų klausimus. Kai jausmai atrodo labai dideli, dramatiški ir labai tikri, tada vaikiškai žaidžiam ir kuo puikiausiai pavyksta – netgi lengviau negu kitaip.

Jeigu pastebėjai, tai per visą šį procesą keičiasi santykis su jausmus. Ir iš tikrųjų lengvėju ir minkštėju aš, o ne jausmas. Tokiu būdu ir vaikams, ir suaugusiems galima parodyti, kaip pakeisti santykį.

Ugnius Leimontas. Emrata photography

Jau kalbėjome apie pyktį. O štai, pavyzdžiui, kitas labai dažnas, bet paslėptas jausmas yra gėda. Dažnai šio jausmo net nesuvokiame. Tačiau būtent būtent gėda labai dažnai mus sulaiko nuo veikimo, siekimo, ėjimo. Štai mama sako sūnui: „Nueik pas kaimynę, paprašyk nuo rūsio rakto“. Šis atsikalbinėja: „Ai, tai žinai, gal vėliau nueisiu, gal dabar neisiu, gal paklausiu, gal pas tėtį tą raktą palikau“. Bando sugalvoti argumentų, kodėl pas tą kaimynę geriau neiti. Tačiau iš tiesų atidžiai jis pažvelgtų į savo vidų, pastebėtų, kad tiesiog gėda ten eiti….

Ir kas nutiktų pastebėjus?

 Pakeitus santykį jausmas kaip energija išlaisvėja. Įvyksta transformacija, atsilaisvina įtampa, kuri buvo užgniaužusi tą jausmą. O jei elgiamės pagal įprastą scenarijų, tada santykis su jausmu lieka toks, koks buvęs. Gal kitąsyk reikės eiti į vaistinę vaistų paprašyti, ir vėl atsiras daugybė argumentų, kodėl ten geriau neiti…

Apskritai tyrinėjant vidų atsiranda toks jausmas, kad ten yra begalybė – be jokių ribų. Jeigu išorę tyrinėdami vis kažkur atsitrenkiame, tai viduje nėra jokių ribų. Ir nereikia keliauti toli, kosmoso šviesmečių. Viduje begalybė yra arčiau negu akys, arčiau negu kvėpavimas. Ji jau yra čia ir dabar.

Tą suvokus kaip šalutinis poveikis atsiranda lengvumas arba laisvumas. Jutimas, kad gyvenimas teka per mane. O juk lengvumo kasdienybėje mes visi ir norime. Tai būtų galima įvardinti kaip praktinę naudą. Tačiau čia norisi pabrėžti, kad tai tėra šalutinis efektas, o ne tikslas. Tikslas yra savęs pažinimas.

Palikite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *