Diakoną Egidijų Stankevičių kalbina Ginta Gaivenytė
Dvasinės tapatybės Egidijus Stankevičius ieškojo nuo pat trylikos metų. Vedinas pašaukimo būti dvasininku atsidūrė katalikų kunigų seminarijoje. Vis dėlto ši krikščionybės forma netapo sava. Kartą užsukęs į netoli Vilniaus Aušros Vartų esančią Šventosios Dvasios cerkvę pats sau netikėtai jis pajuto, kaip liturgijakabina. „Priėjo prie manęs viena moteris ir sako: „Na tvami angeli pajot“(liet. „Virš jūsų angelai gieda“) – E. Stankevičius prisimena ją palaikęs tiesiog davatka. Tačiau žodžiai buvo pranašingi – praėjusių metų rudenį jis tapo ortodoksų dvasininku. Su diakonu kalbamės apie ortodoksų tikėjimo ypatumus ir skirtumus nuo mums pažįstamos katalikybės.
„Ortodoksija yra praktinis tikėjimas, – tvirtina E. Stankevičius, – Šis kelias yra sunkus, yra daugybė įsipareigojimų, priverčiančių viduje keistis. Arba tu eini tuo keliu arba išvis geriau juo neiti“. Pasak diakono, kiekvieno tikinčiojo siekiamybė yra tapti šventuoju. Dvasininkui labai įstrigo amžinatilsį aktoriaus P. Mamonovo pasakymas, kad žmogus yra kaip spindulys: pradžia yra, bet be pabaigos.
