Režisierių, aktorių, multiinstrumentininką Gediminą Sederevičių kalbina Ginta Gaivenytė
Kiaulė su paršeliais fermoje naktį ir tarp jų gulintis penktokas. Šalti rytmečiai ieškant arklių, šildant kojas karvių „krūvose“. Pieno vežimas su dainuojančiu tėvu tekant saulei. Senelio iš gėlių sudėliotas altorėlis. Kalvio kalimo ir geležies vandenyje šnypštimo muzika. Laisvė siūbuojančio laivo denyje ir povandeninio laivo ankštumos kalėjimas. „Gelmė vaizdiniuose užgimsta. – aktorius, režisierius, multiinstrumentininkas Gediminas Sederevičius ilgai dvejoja, ar verta duoti interviu. – Kas įprastai rašoma straipsniuose? „Jis gimė ten ir ten, vaikystėje žaisdavo teatrą su pagaliukais, paskui – su plytomis, dar vėliau senius šalčius vaidino. Tačiau tai nieko, absoliučiai nieko nereiškia“. Ieškodami gelmės kartu su G. Sederevičiumi dėliojame vaizdinių dėlionę.
Pasakojimo gelmė
Esu režisierius. Įprastai turėčiau pasakot, kas yra susiję su teatru.
Bet aš ką matau? Matau, kaip aš, penktokas, guliu kiaulių fermoj. Vidurnaktis. Dešinėj – penima kiaulė, kairėj – paršiukai. Turiu apsaugot mažiukus, kad motininė kiaulė jų neužgultų. Atsigulęs tarpe negaliu miegot, kad jie neperbėgtų į kitą pusę.
Arba kitas vaizdas. Aš mažas, tamsi naktis, lyja. Tempiu pavogto žibalo kanistrą iš kolchozo. Mūsų šeimai jis būtinas, kad pragyventume. Staiga girdžiu – eina, dainuoja ir švilpauja girtas kaimynas. Sustingstu. Ką daryt? Man reikės eiti per ilgą pievą, beveik du kilometrus. Jis rūko ir keikiasi. Galvoju, gal jis mane mato, gal su manim žaidžia. Aš šliaužiu, palikęs taką, kad jis manęs nepagautų. Juk jei pagaus, pasakys, kad esu vagis. Matau jo cigaretę žybsint. Matau, kaip jis eina pro paliktą kanistrą. Visas virpu: o jei numes cigaretę ir viskas užsiplieks?
Tai štai kur teatras. Noriu jums apie teatrą papasakot, o matau šiuos vaizdus kaip režisierius.
Štai apie ką turiu pasakoti, kad papasakočiau apie save. Juk kas įprastai pasakojama straipsniuose? Jis gimė ir gyveno ten ir ten, vaikystėje labai mylėjo teatrą ir žaisdavo su pagaliukais, paskui su plytom, dar vėliau senius šalčius vaidino… Tačiau tai nieko, absoliučiai nieko nereiškia.
Gelmė čia, šiuose vaizdiniuose užgimsta. Tuo pačiu tai puikiai atspindi tarybinius laikus. Jei norite ką nors pagauti, galiu papasakoti pora epizodų iš praeities, o paskui šokti į šiandieną, kur mudu čia sėdim. Tada galėsime pažvelgti į gelmę.
Teatro skanumas
Kada atsirado pats teatro skanumas? Čia galiu papasakoti istoriją apie savo senelį. Jis buvo auksinių rankų žmogus. Darydavo tokius medinius volelius, kuriuos pats išraižydavo ornamentais. Tada nudažęs sieną pereidavo tuo voleliu ir likdavo paveikslas. Tai man, vaikui, būdavo labai gražu.
Dar apie jį galiu papasakoti vieną superinę istoriją, kurią aš, režisierius, prisimenu visą gyvenimą.
Esu iš septynių vaikų šeimos: turiu šešis brolius ir vieną seserį. Kai atvažiuoja senelis, mes visi džiaugiamės. Jis visada su mumis, vaikais, užsiiima. Varom su juo į laukus. Jis sako: „Skinam gėles, kieno gražiausia, apdovanosiu“. Renkam tas puokštes. Paskui namo pareinam, jis paiima kibirą, aslą šliūkšt vandeniu. Išplauna švariai, o mes visi grindis skuduriukais turim išvalyt. Paskui pereina per visą namą ir iš visų kampų surenka šventus paveikslus. Sudeda ant stalo Mariją, Kristų, visus kryžiukus, laidotuvių žvakes uždega. Jisai komanduoja, mes klausom, visi patenkinti. Iš tų gėlių jis padaro altorių. „Dabar, vaikai, klaupiamės“ – ragina. Tada išsitraukia vokišką lūpinę armoškę. Sako: „Poteriaukit, vargonai prasideda“. Jis groja, o mes meldžiamės.
Visas šis teatras vyksta tėvams nesant namie. Kartą senelis šliūkšt vandenį, ir kaip tik mama įeina. Vanduo visur. „Vajej, kaip aš jums duosiu“, – klykia mama. Mus išvaiko. Mums, vaikams, tai juokas. O tarp jų vyksta rimtas konfliktas.
Kitas epizodas susijęs su tėvu. Jis vienintelis kaime buvo su kuprele. Įsivaizduojate, ką tai reiškė tarybiniame kaime? Vaikai pravardžiuodavo, šūkaliodavo: „Kuprius, kuprius eina:. Mesdavo kažką iš paskos, o tada bėgdavo slėptis. Jis apsiginti negalėdavo, bet kai užaugo vyresni broliai, mažai kas drįsdavo jį užkabinti. Tėvas buvo puikus Klojimo teatro aktorius. Vaidindavo klasiškai. Pilnos salės būdavo, kur vaidindavo. O juk buvo mėgėjas, ne profesionalas.
Trauka prie meno
Kai dar nėjau į mokyklą, mano mama vadovavo bibliotekai. O ten dar buvo ir kultūros namai, kur rinkdavosi ir kaimo kapela. Gulėdavau mažas ant didelio pečiaus, kai anie repetuodavo. Man buvo labai įdomu.
Dar prieš lankydamas muzikos mokyklą grojau akordeonu kaime. Šalia gyveno du traktoristai kaimynai. Laukdavau, kol jie iš darbų parvažiuos ir pagros. Parvažiavę jie dar keikdavosi: „Ko čia sėdi, mums pavalgyt reikia, nusipraust“. Šaipydavosi iš manęs, bet paskui pagrodavo. O man taip buvo gražu tos melodijos.
O kalvis grojo koncertina. Kai pas jį nueidavau, liepdavo laikyti man metalinius strypus. Sakydavo: „Tau tik grot. Bet tu pirmiau padirbk“. Bet man ir dirbti patiko. Gražiausia būdavo, kai reikėdavo kubile su šaltu vandeniu grūdinti plieną. Garai eina: šššš… Viskas man kaip muzika. Kai kaldavo, irgi girdėdavau ritmą.
Kai jau lankiau muzikos mokyklą, nespėdavau kūrinių išmokti, nes dirbti reikėjo. Broliai pykdavo: „Ką jis čia pirpina, einam ravėt“. Darbų buvo begalės. Runkelių eilės begalinės. Po kilometrą paskirstydavo kiekvienam. Jei nenuravėdavau, diržų gaudavau. Bet vis tiek pasislėpęs eilėraščius rašiau.
Darbai
Tėvai kolchoze dirbo įvairius darbus. Mes turėdavom jiems padėti. Prisimenu, kaip kylant saulei mane pasiųsdavo parvaryti arklius.
Basas, rasa, šalta. Girdžiu, kaip prunkščia arkliai. Bet dar jų nematau, o reikia visus surasti, nes didelė gauja. Įlipu į šiltą karvės krūvą basas, pastoviu, pasišildau. Ir toliau einu, dairausi. Vieną arklį pavyksta pagaut, kitas neina – šienu jį gundau. Neramu – laikas eina, reikia jau važiuoti,
O paskui važiuojam su tėvu saulei kylant ir taip gražu. Tėvas dainuoja, o aš pritariu. Arkliai per tas balas klekš klekš. Pieno surinkimo punkte tėvas su žmonėmis šnekasi. Pienas kliu kliu: pila, matuoja riebumą.
Patikdavo man visas procesas. Tik paskui labai norėdavosi miego. Įsivaizduokit – ketvirtą keliesi, o parvažiavęs aštuntą bėgi į mokyklą. Tėvai vertė ne tik dirbti, bet ir mokytis. Sakydavo: „Mano vaikai mėšlo nemėš, užtenka, kad mes prisimėžėm“. Visus išvarė mokytis.
Smirdalius ir Folkneris
Prieš pamokas eidavau šerti kiaulių, o paskui į mokyklą Šakiuose aštuonis kilometrus eidavau visas smirdintis. Kai man pasakė, kad esu smirdalius, nežinojau, ką daryt. Stovėdavau fermoje po dušu gal pusvalandį, bet kiaulių kvapo lengvai nenusiplausi. Kaime niekam tai nerūpi, nes visi panašiai smirdi. O miesčionys iškart užuodžia.
Vienu metu su chuliganais susidėjau. Apleidau ir mokslus, ir muziką. Nuo tėvo gaudavau lupti, tačiau nuo to niekas nesikeitė. Ant kojų mane pastatė poetė Nijolė Masteikaitė. Sutikę ją tėvai pasakė, kad nežino, ką su vaiku daryt. O ji patarė mane pervesti į Siesartėnų devynmetę mokyklą – čia vaikai mokosi iš aplinkinių kaimų, niekas nesišaipys.
Ten pradėjau augti kaip ant mielių. Anksčiau mano literatūriniai gebėjimai niekam nieko nereiškė. Kartą parašiau pusę puslapio rašinio (aš dvejetukininkas, kam rašyt daug, jei vis tiek bus dvejetas). Mokytoja komentuoja darbus, aš nieko nesitikiu – aišku, dvejetukininkai bus pabaigoj. O ji galiausiai sako: „Noriu dabar apie vieną darbą pakalbėt. Matote, kaip taupiai jis naudoja žodžius. Tik pusę puslapio parašė, bet kokia gelmė. Jis man primena Folknerį“.
O tu rupūže, net širdis ima plakt prisiminus… Gavau tąkart aukščiausią pažymį – penketą. Čia man buvo lūžis. Vėl pradėjau augti. Tada jau gėda pasidarė trejetą gauti. Tėvai džiaugėsi, nes vaikas pasitaisė.
Saulutė ant turniko
Gerai prisimenu, kaip mokykloje statėme K. Binkio „Atžalyną“. Gavau mokytojo Tijūno vaidmenį.
Prieš repeticijas mes, vaikai, dūkstam. Koridoriuje – turnikas, ant jo demonstruojam savo jėgas: kas kiek prisitraukia, saulutes sukdavom. Aš visur noriu pasirodyt. Prieš pat repeticiją sugalvoju: „Pasuksiu saulutę“. Ir krentu tiesiai į plikas grindis.
Atbėga draugai: „Gediminai, jau tavo eilė, eik į sceną“. Stojuosi, o man sukasi viskas. Žiūriu – nieko nematau. Slenku palei sienas. Žinau, kad gale yra stalas, kur turiu šnekėti. Niekas nesistebi, mano, kad čia tokia mano kūrybinė idėja –juk tas Tijūnas truputį keistas.Tada imu šnekėt ir pamirštu tekstą. Mokytoja sako: „Geduk, nieko tokio, skaityk iš lapo“. O man viskas liejasi. Sakau: „Auklėtoja, bet aš nematau“. „Na, baik tu išsidirbinėti“.
Jau galva ant stalo linksta… Kiti sako: „Jis nukrito nuo turniko“. Tada jau mokytoja supranta, kas čia darosi: „Geduk, gal tau gydytoją iškviesti“. Sakau: „Nereikia, pabūsiu, praeis“. Kiek paguliu ir jau matau sieną. Viskas gerai – pats pareinu namo.
O dabar apsisuko ratas ir vaidinu „Atžalyną“ Nacionaliniame dramos teatre. Režisierius J. Vaitkus buvo netgi man pasiūlęs tą patį Tijūno vaidmenį, bet antroj repeticijoj paskyrė inžinierių Keraitį. O Tijūną vaidina Povilas Budrys.
„Galvojau, kad į muziką stoju“
Ta pati N. Masteikaitė mane nusiuntė į Kapsuko (dabartinės Marijampolės) kultūros mokyklą: „Geduk, tu gabus stok ten“. Buvau įsitikinęs, kad stoju į muziką.
Atvažiuoju, sėdi komisija – gal septyni žmonės. Sako: „Etiudą rodyk“. O aš buvau įsitikinęs, kad etiudą reikės akordeonu pagroti – juk būna muzikiniai etiudai. Man niekas neaiškino, kad stoju į dramą. „Turi suvaidinti, mes tavęs grot neprašom“, – pasakė man jie.
„Aaa, sakau. Tai čia muzikos nebus“, – jau aš pradėjau trauktis. O jie: „Bus, bus, dvi akordeono pamokos, taip pat yra orkestras. Tada supratau, kad viskas gerai. Įstojau lengvai – juk vaidinti jau mokėjau.
Bet iš tikrųjų aš apie muziką galvojau. Įdomiai susiklostė gyvenimas – netapau tuo tradiciniu geru atlikėju. Tačiau tapau geru meditacinės teatrinės muzikos atlikėju. Groju taip, kaip negirdėjau kitų grojant. Mano girdėjimas teatrinis, mano garsas yra meditacinis.
Liaudies priešas
Pirmąjį spektaklį Anykščių liaudies teatre pastačiau devyniolikos. Gavau premiją. Buvau jauniausias režisierius Lietuvoje. Paskui mane paėmė į armiją. Galėjau išsisukti, bet norėjau tarnauti. Pats pasiprašiau į laivyną. Mano brolis laivyne buvo tarnavęs ir man labai didelį įspūdį darė, kai jis grįždavo su uniforma.
Pusantrų metų labai džiaugiausi. Pirmąsyk keliavau į užsienį – Alžyrą, Gdanską, Gdynę. Tuo laivu keliaudavo į užsienį TSRS laivynų vadas.
Aš į viską žvelgiau pro rožinius akinius. Man patiko bangos, naktimis gulėdavau ant denio ir žiūrėdavau į žvaigždes. Laivas kartais tiek įsisupdavo, kad ranka galėdavau viename krašte paliesti vandenį.
Laisvu nuo tarnybos metu rašiau eilėraščius, pjeses. Aš, piemuo, net nepagalvojau, kad esu tikrinamas. Tai logiška – vadas laive, aš vaikštau iki dantų apginkluotas, jei norėčiau jį nušauti, būtų visai paprasta. Veikiausiai mane kažkas įskundė, nes lietuviams skaitydavau savo kūrybą. Patikrinę saugumiečiai atrado, kad kai nusižudė R. Kalanta, aš buvau Kaune vykusiuose judėjimuose. O tada patikrino mano kūrybą ir rado įtartinų žodžių. Tikrai buvo žodis „Šėtonas“, o kitų net ir pats neprisimenu, nes kūrybą paėmė saugumiečiai.
Mane suėmė. Galiausiai su keturiais sargybiniais net keliais laivais iš Viduržemio jūros per visą TSRS mane vežė į Sevastopolį tardymams. Tardė net kelis mėnesius. Tai buvo didžiulis stresas, kurio neatlaikęs atsidūriau karo ligoninėje. Sužinojau, kad esu liaudies priešas. Laimė, kad prikibo tik dėl antitarybinės kūrybos, kitaip būčiau sėdėjęs ilgus metus kalėjime.
Tikrame kalėjime neteko sėdėti, tačiau mane uždarė į neplaukiojantį povandeninį laivą. Praleidau ten gal tris, o gal keturis mėnesius – nuo įtampos vos ne išprotėjau. O paskui buvau perkeltas į kitą neplaukiojantį laivą, kuriame buvo daugiau politinių kalinių. Mus saugojo apsauga ir negalėjome išlipti į krantą. Dėl tvyrančios įtampos nuolat kildavo peštynės. Apsauga leisdavo – jei norit, tai muškitės.
Taip mane jauną labai smarkiai sulaužė… Labai gilioje duobėje buvau. Juk išvažiavau vos ne savanoriškai į laivyną, o štai kaip baigėsi. Būčiau buvęs eilinis kareivis, manęs tikrai nebūtų taip tikrinę.
Vėliau sužinojau, kad saugumas Lietuvoje apklausė mano pažįstamus mokytojus, draugus. Grįžęs kas savaitę buvau kviečiamas gražiai pasišnekėti. Jokių kaltinimų nesulaukiau, tačiau klausdavo, tarkim, kodėl aštuoniasdešimt procentų mano teatro studijoje surinktų vaikų yra iš tremtinių šeimų. Galite įsivaizduoti, kaip buvau sekamas.
„Miltinis man buvo Dievas“
Man buvo ankšta taip gyventi. Todėl ir sugalvojau važiuoti pas Juozą Miltinį. Norėjau tarsi sparno, po kuriuo galėčiau pasislėpti. Tačiau puikiai žinojau, kad J. Miltinis nepriima tų, kurie kažkur kitur mokėsi teatro meno. Jis priima tik nesimokiusius. O norinčiųjų ten – daugybė.
Atvažiavau pirmąsyk, sėdžiu, laukiu jau valandą. Sakau vienam praeinančiam aktoriui: „Gal galite pranešti, kad noriu susitikt“. O tas juokauja: „Čia daug kas nori, jei Miltinis su visais susitiktų, kurie užsimano, jis neturėtų laiko net repetuot“.
Tąkart J. Miltinį pamačiau labai trumpai. Koridoriumi eidamas jis pasakė: „Neturiu laiko, ateik kitąkart“. Nuėjo, ir viskas.
Antrąkart manęs į teatrą išvis neįleido. Trečiąkart važiuoju nusiteikęs ryžtingai. Suku ratus aplink teatrą, ieškau plyšio, kad galėčiau įsmukt vidun. Pastebiu, kad pro vienas duris teatro mašinos važinėja. Laukiu ten tris valandas – nevažiuosiu, kol nepapulsiu. Mano planas toks – prasmukti į teatrą ir pagauti jį tuo metu, kai jis eina pas savo mokinius. Galvoju – prikibsiu prie jo, kas bus, tas bus.
Prasmunku į kiemą, tikrinu visas duris – užrakinta. Staiga atvažiuoja mašina. Žiūriu – iškrauna dėžę pyragaičių, suprantu, kad į bufetą neš. Darbininkas paskambina ir laukia prie durų. Aš prie jo prilekiu: „Duokit, palaikysiu“. Jis į mane net nekreipia dėmesio. Palaukiau, kol pro duris praėjo ir šmurkšt į vidų.
Lipu į antrą aukštą ir laukiu, kol atsidarys J. Miltinio kabineto durys. Matau, kad jis tarpduryje dar su kažkuo šnekasi. Kai tik lieka vienas, pribėgu ir pradedu jau ne sykį repetuotą kalbą. Sakau: „Noriu mokytis“. O jis: „Tai kad priėmimas jau buvo“. „Bet aš noriu kaip režisierius“. Galiausiai eidamas jis man pasakė: „Gerai, tai tu vėl mane susirask, pažiūrėsim“.
Kitąsyk pasakęs, kad J. Miltinis sutiko, jau galėjau nueiti į jo kabinetą. Mane palydėjo ir paklausė, ar galima šitą įleisti. Girdžiu, jis klausia: „Kas jis toks?“ Įkišau galvą į kabinetą, sakau: „Čia aš“.
Per priėmimą buvo Vaclovas Blėdis, paskui dar užėjo Donatas Banionis. Jie žaidėsu manim, juokavo: „O, matai!Šitas režisūros nori, ką jis supranta apie režisūrą?“ Aš jau nemažai supratau, bet vaidinau tokį, kuris nieko nesupranta. Žinojau, kad J. Miltinis nepriima tokių, kurie anksčiau kur nors mokėsi.
Vėliau jie išsiaiškino, kur aš mokiausi, bet niekam tai neberūpėjo. J. Miltinis kaip tik liepė V. Blėdžiui parūpinti, kad man mokėtų stipendiją. Taip Panevėžio kultūros skyrius mane įdarbino kaimo kultūros namuose, nors ten niekada nedirbau. Už tuos pinigėlius turėjau už ką pavalgyti. O gyvenau iš pradžių bendrabutyje su studentais, paskui – kelių aktorių šeimose.
Miltinis man aiškiai pasakė: „Mano mielas, aš režisierių neruošiu, bet kad tu jau taip nori, aš leidžiu tau būti teatre. Gali vaikščiot į visas repeticijas. O jeigu turėsiu laiko, galėsi ko nors paklausti. Va ir visas mano mokymas“.
Vaikščiojau į visas repeticijas. Išsižiojęs žiūrėjau. J. Miltinis man buvo Dievas. Tuo metu jis kaip tik statė Sofoklio „Edipą Karalių“, atkūrinėjo A.Strindbergo „Mirties šokį“ su D. Banioniu, V. Borcherto „Lauke už durų“, B. Johnsono „Volponę“ (šis spektakis – vienintelis, kuriame vaidino pats J. Miltinis).
Teatre prabuvęs ilgiau ėmiau jausti labai stiprų ryšį. Buvo keli kartai, kai iš laimės vos nenumiriau, nes keliose vietose atspėjau, ką J. Miltinis darys. Dabar suvokiu, kad kai labai tiki savo mokytoju, tai su juo atsiranda energetinis ryšys – toks, tarsi su juo susijungi. Tai ir yra pats didžiausias mokymas, kai mokytojas perduoda ne žodžiais.
Tačiau po pusantrų metų vieną dieną dingau iš teatro. Nusprendžiau mokytis, o J. Miltinis man buvo pasakęs, kad jei kur nors stosiu, teatre būti nebegalėsiu.
Kai pradėjau studijuoti Rusijos teatro menų akademijoje – GITIS, man pasiūlė būti kurso seniūnu. Iškart atsisakiau, nes supratau, kad saugumas ims mane tikrinti. O kai grįžau, Lietuvoje jau buvo prasidėjęs Sąjūdis.
Pokalbio tęsinys: Gediminas Sederevičius: „Tik per gyvą ryšį įvyksta stebuklas“
2 Comments