Marius Abramavičius Neboisia: „Keičiuosi tiek, kiek keičiasi mano suvokimas“

Tai, kad laimės verčiau ieškoti ne išorėje, o viduje, Marius Abramavičius Neboisia suvokė dar praėjusiame tūkstantmetyje keliaudamas po Tibetą. Vis dėlto jis nenustojo keliauti po pasaulį ir stebėti, kaip kelionės atveria naujas suvokimo plotmes. Su fotografu, keliautoju, rašytoju kalbamės apie jo atradimus. Kaip visada turėti energijos? Kaip teisingai pasirinkti ir kodėl turime net dvylika teisingų pasirinkimo variantų? Kaip keisti gyvenimo žanrus? Kaip atrasti drąsos daryti tai, kas įkvepia?

Suvokimas atsiranda, kai pirštų galiukais lieti realybę

 Aš keičiuosi tiek, kiek keičiasi mano suvokimas. Būna, kad žiūriu jau anksčiau matytą filmą ir pastebiu, kad kitaip matau. Arba Sigito Gedos eilėraščius skaitau ir suvokiu, kad išpakuoju daugiau informacijos negu anksčiau. Man suvokimas ir yra tai, kiek apimties galiu iš visko ištraukti: iš teksto, iš vaizdo, iš žmogaus, iš situacijos.

Suvokimas yra visai kas kita negu žinojimas. Tai, ką žinome, tėra informacija. O suvokimas atsiranda, kai pirštų galiukais lieti realybę, čiupinėji ją ir ji tau kalba: „Gal neik čia, o va štai čia eik“. Taip atsiranda proga patekti ten, kur šiaip niekada nepatektum.

„O aš taip noriu ir man patinka“

Sunku įvardinti, kokia mano profesija. Aš esu viskas. Mano pats gyvenimas yra kūryba. Jame nėra pasirašyto plano, bet labai daug savo sielos girdėjimo. Eini ir išgirsti: „Mariau, eik, piešk, liek akvareles, o štai dabar keliauk ten ir ten“.

Vienu metu bandžiau atrasti, kokios stiprios sritys buvo mano vaikystėje. Tačiau negalėjau to tiksliai įvardinti. Tačiau visada buvo polinkis iš visko daryti kūrybą. Pradedant Užupio respublika, baigiant akmenų bokštais Vilnelėje, kuriuos statyti pradėjau tada, kai dar niekas tokių nestatė.

Daug kas manęs klausia: „Kodėl tu toks energingas ir laimingas?“  Atsakau, kad daug laiko darau tai, kas man patinka ir tik tą aš noriu daryti. Niekam kitam to nereikia. Štai tas „O aš taip noriu ir man patinka“ ir yra ta ašis, nuo kurios prasideda kūryba.

Arklių traukiamos rogės Vilniuje

Vaikystės prisiminimai – kaip blyksniai. Kartais net sunku pasakyti, ar tikrai taip buvo, ar susapnavau. Papasakosiu vieną istoriją. Mano tėvukas buvo dailininkas. O dabartinė Lietuvos dailininkų sąjunga buvo ten, kur dabartinė nunciatūra –  T. Kosciuškos gatvėje, prie upės. Ir aš atsimenu, kad kažkurią žiemą ten vyko renginys – važiavimas su arkliais rogėmis. Matau vaizdinį, kaip palei Nerį keliu važiuoju per sniegą rogėmis traukiamomis arklių.

Vienas su pasauliu

Mano tėvas buvo dailininkas akvarelistas, o mama dirbo rašytojų muziejuje, bet taip pat gerai piešė. Kelionės mano šeimoje taip pat buvo įprastas dalykas. TSRS laikais tėvukas keliaudavo kaip plenerų dalyvis – kur nors nuvykdavo ir paišydavo. Kolos pusiasalis, Sajanai ,Uzbekija, Karpatai – vietų sąrašas begalinis. Mano mama jaunystėje su broliu motociklais važiavo į Jerevaną.

 Mano pirmoji kelionė buvo avantiūristiška. Dar studentas būdamas nusipirkau pripučiamą valtį, nuvažiavau į Palūšę ir nuplaukiau tiesiog pirmyn. Paskui – Karakumų dykumos, Kurilai, Fanų kalnai, Altajus. Iš pradžių keliaudavome su draugais didesnėmis grupėmis, paskui – vis mažesnėmis. Kol galiausiai užsinorėjau keliauti pats sau vienas. Ir kai nuvykau į Tibetą, jau buvau pats sau vienas su pasauliu.

Vidinio pasaulio atradimai

Kartais pasiimu paskaityti senus dienoraščius, rašytus, kai man buvo dvidešimt. Nustembu supratęs, kad viską jau seniai žinojau. Tačiau žinojimas – dar ne patyrimas. Tik vėliau tai, ką žinojau, suvokiau per patirtį ir tai tapo manimi.

Sociumas mus sustruktūruoja. Visa, ką mes kalbame apie vidines realybes, nurašoma žemiau plintuso. Neva, visa tai tėra niekai, fantazijos, sapnai… Didžiajai visuomenės daliai taip suvokti pasaulį tampa norma. Ir gyvendamas visuomenėje nuolat jauti spaudimą.

Mėginimas atsilaikyti vienus užspaudžia, ir jie krenta į visokias depresijas. O kitus kaip tik užgrūdina ir jie tampa dar stipresni.

Pats nežinau kaip, bet savo gyvenime turėjau stebėtinai daug jėgų atmušinėti tą spaudimą. Gal tai ateina iš šeimos. Tėtė man sakydavo: „Kaip pasiklosi, taip ir turėsi“. Niekada jis manęs nespaudė.

Žinoma, resursus irgi reikia užsidirbti. Tačiau mėginu gyvenimo veikloje pagauti lygsvarą – kiek man reikia, kad galėčiau realizuoti visas savo idėjas. Ar tikrai reikia kaip visiems? Tada ir suksiuos tame voveraitės rate, mąstydamas, kad ir kaimynas turi volgą, ir aš turiu – kaip gruziniškuose anekdotuose. Mes dažnai nesuvokiam, kad iš tiesų lenktyniaujame su kitais žmonėmis. O jei būsi atsipalaidavęs, kitiems gali atrodyti įtartinai atsipūtęs“.

Dažnai sakau, kad reikia nuolat savo sąmonėje laikyti savo vidinio subjektyvumo vertę. Juk kas yra kultūra? Patys geriausi kūriniai – tai subjektyvumo himnai, sukurti tų žmonių, kurie atsilaikė.

Tibetas aiškiai atsuko į save

Mano knyga apie kelionę į Tibetą vadinasi „Sidabrinės svajonės visada išsipildo“. Devyneri metai praėjo nuo tos akimirkos, kai užsinorėjau į Tibetą ir kada išskridau. Devyneri metai – daug ar mažai noro išsipildymui?

Apie Tibetą tuo metu svajojo daugelis. Kaip ir dauguma dvasinių ieškotojų įsivaizdavau, kad ten manęs laukia ant ledynų sėdintis ir sniegą tirpdantis Guru. Tas vienuolis – kaip dzen istorijose aprašyta – perduos slaptas žinias. Arba savo šventa lazda duos man per galvą ir babach nušvisiu.

Iš pradžių su draugais išskridome į Nepalą. O ten vienas iš pakeleivių patraukė į Nepalo kalnus, o kitas išvis pakraupo nuo Katmandu didmiesčio siaubo ir išsiruošė namo. Likau vienas.

Visi man sako: „Ne, ne, į Tibetą nuvykti vienam neįmanoma, tik su grupe“. O aš nenoriu su grupe. Einu į Kinijos ambasadą. Sutinku ten tokį patį trenktą kaip ir aš kanadietį, kur visą pasaulį apkeliavęs. Jis man aiškina: „Parašyk, kad važiuoji į Pekiną“.

Užpildęs paduodu visus dokumentus. Ambasados darbuotojas kraipo galvą: „Lithuania.. Tokios šalies nėra sąraše“. Jei nėra – nėra ir iš ko pinigų paimti. Po savaitės atiduoda man pasą su viza. Stebiuosi – tikrai nepaprašė pinigų.

Tada mane prikabina prie grupės ir visi važiuojam į Tibetą. Kelis žmones kinai prie sienos atmeta visai neaišku dėl ko. Iš dviejų džipų susigrūdame į vieną ir keliaujame į Lhasą. Nuo ten jau mėginu keliauti vienas, tačiau nėra paprastai – visur reikia ieškoti leidimų, nes kinai neleidžia keliauti savarankiškai. Įtampos užtektinai. Kita vertus, ta įtampa padeda susikaupti.

Štai ant trąšų maišų tranzuoju prie Everesto, nes ten nevažiuoja jokie autobusai. Sustabdęs mašiną kareiviukas prašo: „Duok leidimą“. Aš atverčiu leidimą, rodau – štai, turiu. Iškart suvokiu, kad negaliu jam į rankas to leidimo duoti, nes negausiu atgal arba turėsiu išlipti iš mašinos, ir – tiu tiu – liksiu vienas tyruose. Vyksta tokia psichinė kova: ar aš jį, ar jis mane.

Kareivis vienas, jis nežino, ką daryti. Mato, kad leidimą tikrai turiu. Pusę valandos vyksta toks spektaklis. Vairuotojas nueina į šoną, nenori kištis, jis žino – negalima konfliktuoti su kareiviu. Atsilaikau ir važiuojam toliau.

Ten buvo dar ne vienas toks patyrimas, keičiantis mane ir mano suvokimą. Galima sakyti, kad Tibete išlavinau įsijungimo į pasaulį mygtuką. Tačiau stipriausia man buvo, kad ten totaliai atsisukau į save. Supratau, kad pasaulis per didelis, kad galėčiau jame viską pažinti. Ir kad tai, ko ieškau, galiu rasti tik savyje.

Ėmiau stebėti save, klausti – kodėl dabar štai tokia mintis atėjo, kodėl dabar taip jaučiuosi, kodėl esu toks susitraukęs, o štai dabar – toks didelis?

Rezonansas

Kartais ateina nuojauta: „Nu nedaryk“. Nesinori klausyti – na, ne, reikia, pinigų juk užsidirbsiu…. Bet ilgainiui jau supratau, kad geriau bėgti kuo greičiau, kitaip tik prarasiu energiją. Jei nėra rezonanso, nieko padaryti neįmanoma

Keliaujant taip pat nutinka, kad arba rezonuoji su, tarkim, miestu, arba ne. Būdavo, kad atvykstu į miestą, kuriame yra šventų vietų, tačiau viduje tik mintis: „Kur čia autobusas, kuris iš čia išveža?“ Išvykdavau ir nesigailėdavau.  O būdavo, kad lyg nieko nėra, lyg neįdomu, bet ten lieku savaitę, nes rezonuoja.

Jeigu esi rezonanse, kai ką nors darai, tada atsiranda energija. O jeigu nesi rezonanse, tada visą laiką vyksta kova ir pavargsti. Pavyzdžiui, pasidarai kelionės planą: nusprendi, kad tą ir tą dieną būsi ten ir ten. O realybė sako: „Gal bus taip, o gal ir ne“. Ir kovoji, kol suvoki, kad gal tai tiesiog nėra tavo kelias.

Dvylika teisingų variantų

 Žmonės dažnai sako, kad ką nors daryti yra natūralu.Vanduo – natūralu, o kava – nenatūralu. Manau, kad reikia žiūrėti, ar sąmoninga, ar nesąmoninga. Ar sąmoningai geri kavą, dirbi darbą, draugauji,  myli? Ar „tiesiog taip gavosi“? Ai, čia šeima atsitiko, ai, vaikų kiek atsitiko, viskas lyg netyčia atsitiko, na, natūraliai…

Jeigu nejauti, kad esi, tada veiki pagal gamtines ir socialines duotybes – neva natūraliai. Visai kas kita, jei atrandi save kaip suvokimo tašką. Tada gali rinktis: nervinsiuos, jei ši karvė tiesiai prieš mane pridirbo arba nesinervinsiu. Ir kiek gyvenime esi savimi, tiek ir turi stiprybės. Tada jau gali pasirinkti, kaip gyventi.

Pasirinkimo variantų yra daug. Man patinka pasakymas, kad yra dvylika teisingų variantų. Kažkada sakydavau, kad yra šimtas. Tada mane kažkas pakoregavo, kad šimtas – per didelis skaičius, sąmonė nepajėgia jo suvokti. O štai dvylika yra dar tiek, kiek sąmonė dar priima.

Galiu važiuoti į Indiją, į Gruziją, į Šri Lanką, į La Palmą – visi yra teisingi mano variantai, bet skirtingi. Lygiai taip pat yra daug teisingų gyvenimo modelių – pasirinksiu vieną, bus vienaip, kitą – bus kitaip, bet teisinga. Man šis suvokimas labai atpalaidavo sąmonę.

Mano namai

Pasaulyje yra viena vieta, apie kurią iškart pasakiau: „Tai mano namai“. Prieš septynerius metus nukeliavau į Gruzijos regioną Chevsuriją. Ten kalnų slėnyje gyvena mano draugai dailininkai. Viršuje – buvęs kaimas, kuris sudegė dar tada, kai mano draugas buvo vaikas. Kai pamačiau tuos griuvėsius, apėmė jausmas, kad kažkada ten gyvenau.

Chevsurai turi savo autentišką religiją ir šventvietes, kurios primena mūsų alkavietes. Tose giraitėse nekerta medžių, netgi nukritusių neliečia. Kai nuėjau į jų šventvietę, likau pusę dienos. Vietiniai ten nevaikšto, o aš – kaip namie. Kas tai yra? Pats paaiškinti negaliu. Tai ateina iš vidinių subjektyvių patyrimų erdvės. Niekam negaliu įrodyti, kad ten mano namai, bet aš tai žinau. Tai yra mano vidinė tiesa.

Suvokiu, kad negaliu ten apsigyventi. Tik džiaugiuosi, kad draugų šeima leidžia man ten būti, kiek noriu. Galiu pasistatyti palapinę ir pagyventi. Beje, kai vėl atvykau ten šiemet, maniau, kad aplinka bus jau sutvarkyta. Tačiau viskas buvo taip, kaip ir anksčiau – lyg laikas būtų sustojęs.

Keisti žanrą

 Mano paskutinių laikų atradimas  – keisti žanrą. Mes dažnai gyvenam vienam žanre. Pavyzdžiui, žmogus pasirenka gyventi tragedijoje: „Viskas blogai….“  Tai vyksta natūraliai, inertiškai – dažnai gyventi tokiame žanre šeimoje ar darželyje tave išmokė.

Tačiau juk visada tragediją galima pakeisti į komediją. Kavą blogą padarė? Gal ne tragedija čia, o komedija? O jei kartais matai, kad koks nors chaoso žanras niekaip nepakeičiamas, tai gali tame chaose pamatyti harmoniją.

Štai patenku į Batumio autobusų stotį, kurioje buvau prieš keturiolika metų. Atrodo, turėtų kažkas per tą laiką pasikeisti. Ne, nepasikeitė. Ant stogo auga medžiai, visi šūkauja, kažką šneka. Žada „Tuoj tuoj išvažiuosim“, tačiau niekur nejudam. Tačiau man gražus tas chaosas. Laukdamas, kol išvažiuos autobusas, išsitraukiu kamerą ir filmuoju.

 

Galiausiai iš tos vietos tranzavau iki Kutaisio, kur iš oro uosto turėjau išskristi. Ir spėjau net prieš tai turguje nupirkti lauktuvių. Įdomu, kad viduje visiškai nebuvo įtampos kaip tą rytą, kai važiavau į Tbilisį.

Nerimavimas dažnai tereiškia banalų kasdienių lūkesčių neatitikimą. Gyvenimo lūkesčiai. Kelionių lūkesčiai. Šventų miestų lūkesčiai Jei nori būti laimingas, atsisakyk lūkesčių. Geriausia – visų. Neįmanoma? Galiu su tuo sutikti, bet vis tiek galima pabandyti. Jei važiuoji į vietą be lūkesčių, viskas bus įdomu ir stebins. Galėsi matyti kaip vaikas. O lūkesčiai – tarsi tinklelis ant realybės. Žiūri per tą tinklelį ir matai: vienas kvadratėlis neatitinka, kitas irgi neatitinka – nubliambački mane apgavo. O kas apgavo? Apgavo mano lūkesčiai.

Filmuojant ir fotografuojant atsiranda stebėtojas

Kai filmuoji ar fotografuoji, tavyje atsiranda stebėtojas. Tarsi atsitrauki nuo savęs, išsitapatini iš savo situacijos. Dabar tu – ne problemų turinti asmenybė, o filmuotojas. Ne tik muistaisi ir kur nors brauniesi, bet viską fiksuoji.

Aišku, kartais, kai telefono kamera nuolat prieš akis, žmonės nebemato realybės. Tačiau aš manau, kad tai tėra pradinis etapas. Jei esi profesionalas, kaip tik su šiomis priemonėmis gali matyti ryškiau.

Už tai, kad ėmiau rimtai fotografuoti esu dėkingas maestro R. Dichavičiui. Prieš daug daug metų, tikrai praėjusiame tūkstantmetyje, buvau pas jį svečiuose. Kai parodžiau savo nuotraukas, jis pasakė: „Ką tu sau laikai, rodyk“. Anksčiau nebuvau pagalvojęs rodyti kitiems, fotografavau tik sau.

Mano tėvukas – akvarelistas, tačiau laisvalaikiu fotografuodavo. Tik vėliau, pamatęs bardakiškus kitų žmonių albumus, supratau, kad mano šeimyninis albumas – kaip paroda, kurią galima eksponuoti galerijoje.

Iš pradžių nuotraukas darydavau laboratorijoje. Dabar daug fotografuoju telefonu. Pavargau keliaudamas nešiotis didžiulę galingą kamerą. Filmuoti taip pat mėgstu, tačiau bėda, kad vis neprisėdu prie montavimo. Todėl per paskutinę kelionę į Sakartvelą užsibrėžiau kasdien padaryti miniatiūrinį filmuką. Juk labai dažnai kūrybiškumą užgesina mūsų nuostata, kad kaskart turime sukurti kažką superduper– tada išvis nieko nepadarome. O štai dabar beveik kas vakarą įkeldavau į „Youtube“ paskyrą mažą filmuką. Kartais vėliau pasižiūrėjęs pats nustebdavau, kokia graži tos dienos ekspresija, koncentratas. Reklamuoju – prenumeruokite mano kanalą „Marius Abramavičius Neboisia“.

Manau, kad reikia daryti tai, kas įkvepia ir ką norisi daryti. O ir save dar paskatinti tą daryti, o ne kritikuoti. Visados atsiras kitų norinčių nusodinti . Telieka laikytis savo vidinės ašies. Tada įmanoma realizuoti viską, ko trokšta širdis.