Ar galima išmokyti vaiką atsakingai imtis veiklos ir atlikti ją iki galo? Ar galima jam padėti pasiekti sėkmę? Jei ir jums kyla tokių klausimų, turime gerą naujieną: atkaklumas ir užsispyrimas – savybės, kurios mums labiausiai padeda siekti užsibrėžtų tikslų ir jaustis laimingesniems – gali būti išugdomos. Kviečiame paskaityti apie Pensilvanijos universiteto (JAV) psichologės Angelos Duckworth tyrimus. Ji ne tik psichologė, bet ir matematikos mokytoja bei populiarios knygos „Atkaklumas: aistros ir ištvermės galia“ (angl. „Grit: The Power of Passion and Perseverance“) autorė.

Unsplash nuotrauka

Charakterio tvirtumas – tai nuolatinis kasdienis pasiryžimas nepasiduoti ir skirti savo energiją bei laiką užsibrėžtam tikslui. Žinoma, svarbios ne tik šios savybės, bet ir kitos – pvz., gebėjimas bendrauti, smalsumas, gerumas. Kiekviena jų reikšminga skirtingose gyvenimo situacijose. Tačiau jei kalbėsime apie asmeninių pasiekimų sritį – čia lemiamą vaidmenį vaidina charakterio tvirtumas.

Ne vienus metus šią savybę tyrinėja Pensilvanijos universiteto psichologė Angela Duckworth. Viskas prasidėjo nuo to, kad iš pradžių ji apklausė Čikagos mokyklų vyresniųjų klasių moksleivius ir stebėjo jų mokymosi procesą. Po kurio laiko Angela pastebėjo, kad atkaklumas ir užsispyrimas, siekiant tikslų, atlieka reikšmingesnį vaidmenį nei talentas ar intelekto lygis.

Dar įdomiau yra tai, kad charakterio tvirtumas neretai yra atvirkščiai proporcingas talento dydžiui.

Angela Duckworth ir toliau rinko informaciją bei analizavo kitų mokslininkų tyrimus, kuriuose ieškojo paaiškinimų, kodėl vieni žmonės labiau užsispyrę už kitus. Kas trukdo, o kas padeda ugdyti šią savybę? Pateikiame penkias psichologės padarytas išvadas. Jos, beje, skirtos pirmiausia tėvams: juk jie anksčiausiai gali pasirūpinti reikalingų sąlygų užtikrinimu. Be to, reikia nepamiršti, kad įskiepyti darbštumą lengviausia ankstyvajame amžiuje.

Taigi, kaip ugdyti vaiko charakterio tvirtumą?

Išmokyti užsispyrimo bei atkaklumo galima tik atkakliu užsispyrimu

Jei norite, kad vaikas užaugtų atkaklus, atkreipkite dėmesį į tai, kiek jūs patys įdedate jėgų ir pasiryžimo siekdami savo tikslų. Vaikai iki tam tikro amžiaus kopijuoja tėvų elgesį, neretai siekia juos pasivyti ir aplenkti. Bet tai įvyksta tik tuo atveju, kai tėvai stengiasi išlaikyti pusiausvyrą tarp reikalavimų ir remiasi ugdymo stiliumi, kai vaikas yra palaikomas.

Vaikus turėtume auklėti su meile ir pagarba, bet ir laikydamiesi aiškios disciplinos.

Vaikas, kuris jaučia tėvų palaikymą ir pagarbą, galėtų pasakyti taip: „Aš žinau, kad tėvai padės, jei man iškils sunkumų. Jie daug su manimi kalbasi. Tėvai mano, kad aš turiu teisę į savo požiūrį bei nuomonę, gerbia mano asmeninę erdvę ir užtikrina man tam tikrą laisvę.“

Reiklių ir griežtų tėvų vaikas greičiausiai atsakytų taip: „Mano tėvai mano, kad privalau laikytis taisyklių, priimtų mūsų šeimoje. Jie man patarinėja, kaip viską galima padaryti geriau. Jie tikisi, kad aš visur būsiu geriausias, net ten, kur tai yra labai sunku ar neįmanoma.“

Amerikiečių psichologas Benjaminas Bloomas su kolegomis atkreipė dėmesį į šių dviejų auklėjimo stilių samplaikos efektyvumą, kai dirbo su žinomais atletais, menininkais ir mokslininkais. Remiantis jo žodžiais, visi reiklūs, bet mylintys tėvai buvo „darbo etikos pavyzdys, jie rodė, kaip reikia dirbti, dėti visas pastangas, kad rezultatas būtų sėkmingas. Jiems darbas ar užduotis visada pirmiau, o pramogos – po to. Tokie žmonės savo asmeniniu pavyzdžiu rodė atkaklaus darbo būtinybę, siekiant užsibrėžtų tikslų.“

Tačiau visi šie tėvai laikė absoliučiai normaliu dalyku leisti savo vaikams užsiimti jų mėgstama veikla.

Beje, užsispyrimo, atkaklumo pavyzdžiu vaikams gali tapti nebūtinai tėvai, galbūt tai bus mokytojas, brolis, močiutė ar treneris. Tai pastebėjo ir psichologė Angela Duckworth: „Toli gražu ne visi atkaklūs sėkmingi žmonės, iš kurių ėmiau interviu, turėjo užsispyrusius tėvus. Tačiau visi jie paminėjo kažkokį konkretų žmogų, kuris atsirado tinkamu metu jų gyvenime, palaikė, suteikė drąsos ir įkvėpė didiems darbams.“

Tikėti pokyčiais

Kad išugdytumėte užsispyrimą, turite tikėti pokyčių galimybe, tikėti, kad kiekvienas žmogus gali pagerinti savo protinius gebėjimus. Stanfordo universiteto profesorė Carol Dweck atliko eksperimentą, susijusį su mūsų pačių ir vaikų orientavimusi į pokyčius. Eksperimento metu buvo įrodyta, kad kai vaikai mokosi apie mūsų smegenų veiklą ir supranta, kad jos keičiasi ir auga dėl to, kad patiriame išbandymus, yra didelė tikimybė, kad jie ir toliau atkakliai tęs pradėtą veiklą, net jeigu ir nepasiseks, nes nesėkmė nėra pastovi būsena. Ir priešingai: žmonės, įsitikinę, kad niekas negali padidinti savo intelekto, linkę nesėkmes vertinti kaip įrodymą, kad jie blogesni nei kiti. Jie dažniau meta, ką pradėję, ir greičiau praranda pasitikėjimą savimi.

Lankyti papildomus užsiėmimus

Baletas, teatro būrelis, krepšinio treniruotės, pianinas… Bet kuri organizuota veikla (šalia darželio ar mokyklos), kurią veda suaugusysis, stipriai veikia charakterio tvirtumo vystymąsi.

Psichologė Angela Duckworth pabrėžia, kaip svarbu, kad šiame užsiėmime būtų dvi dedamosios – sudėtingumas ir džiaugsmas. „Kai vaikai sportuoja, groja instrumentu ar repetuoja spektaklio sceną, jie vienu metu išgyvena ir šios veiklos sunkumą, ir džiaugsmą. Vaikų gyvenime daugiau nėra tokios veiklos, kuri garantuotai būtų sunki, bet kartu turėtų stiprią vidinę motyvaciją. Pavyzdžiui, mokytis mokykloje nėra paprasta ir ne visiems vaikams tai patinka. Rašyti sms žinutę draugams – įdomu ir visai nesunku. O štai papildomas užsiėmimas gali būti ir sunkus, ir įdomus.“

Dar viena nuostata, kuri yra principinė – užsiėmimai turi tęstis ilgiau nei metus, nes užsispyrimas pasireiškia tik tada, užsiimama tikslinga veikla, kuri suteikia ilgalaikių rezultatų.

Kolumbijos universiteto psichologė Margo Gardner atliko įdomų tyrimą apie ilgalaikių nepamokinių veiklų poveikį mokiniams. Ji tyrė 11 tūkst. Amerikos paauglių pasiekimus, iki kol šiems sukako 26-eri metai. Štai jos išvada: vaikams, kurie bet kokį būrelį lankė dvejus, o ne vienerius metus, tikimybė daugiau uždirbti baigus koledžą buvo žymiai didesnė. Įdomu, kad nėra jokio skirtumo, kokio tipo tai veikla. Svarbiausia, kad mėnesių mėnesiai kažkokios papildomos veiklos duoda tam tikrą rezultatą.

Stiprinti vidinį užsispyrimą

Suaugusiam žmogui, kuris pernelyg anksti ir pernelyg dažnai meta, ką pradėjęs (ar tai būtų sportas, ar dažnas darbo vietos keitimas), išsiugdyti užsispyrimą ir atkaklumą yra gerokai sunkiau nei vaikui. Tačiau tai įmanoma – tiek stengiantis pačiam, tiek padedant aplinkiniams.

Ką daryti, siekiant stiprinti vidinį užsispyrimą?

Turėkite asmeninių interesų, ieškokite veiklos, kuri taps jūsų pašaukimu.

Ugdykite naujus gebėjimus, imkitės netikėtų užduočių, kurios šiek tiek viršija jūsų galimybes.

Ieškokite tikslų, kurie būtų aukštesni nei jūsų asmeniniai interesai.

Visada tikėkite, netgi tada, kai atrodo, kad nieko neįmanoma pakeisti.

Sudėtingos veikos taisyklė

Psichologė Angela Duckworth pasakoja, kad jos šeimoje visi laikosi „Sudėtingos veiklos taisyklės“. Ji susideda iš keturių dalių ir yra privaloma visiems šeimos nariams:

1. Visi, tarp jų mama ir tėtis, privalo turėti kokią nors juos dominančią sudėtingą veiklą. Tai tokia veikla, kuri reikalauja kasdienio sąmoningo praktikavimosi. Galbūt tai bėgimas, grojimas pianinu ar siuvinėjimas kryželiu.

2. Mesti veiklą galima, bet ne anksčiau nei po metų ar sezono (sporte). Pradėjęs kažkuo užsiimti, negali to mesti, kol ko nors nepasiekei. Negalima mesti, jei mokytojas ant tavęs užriko ar ta veikla kertasi su kitu nauju užsiėmimu. Negalima mesti, kai nėra nuotaikos ar tiesiog nesiseka.

3. Kiekvienas pats sau išsirenka sudėtingą veiklą, prik­lau­so­mai nuo interesų.

4. Vyresnėse klasėse atsiranda ketvirtasis kriterijus: kiekvienas iš vaikų privalo užsiimti dar viena papildoma veika arba toliau tęsti tai, kuo jau užsiima mažiausiai dvejus metus.

Pagal užsienio spaudą parengė Jurgita Lūžaitė-Kajėnienė

Žurnalas Kelionė 2022 m. Nr. I

Palikite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *