„Buvau iš mamos girdėjusi tokį posakį, kad lietuviai yra nacistai arba fašistai. Paklausdavau – mama, ar tu pažįsti tokių žmonių iš mūsų pažįstamų rato, draugų? Tuomet ji nutildavo“, – teigė Lina. Pirmoje teksto dalyje – jos liudijimas apie tai, kaip požiūris į karą Ukrainoje gali tapti praraja, skiriančia šeimos narius vienus nuo kitų. Siekiant nuo nepageidaujamo dėmesio apsaugoti moters tėvus, jos vardas tekste pakeistas.

Antroje teksto dalyje – raštu nugulęs pokalbio su Adutiškio Švč. M. Marijos Škaplierinės parapijos klebonu kun. Deimantu Braziuliu fragmentas. Pokalbio metu mėginome išsiaiškinti, ar yra vilties kurti santykį tarp kardinaliai skirtingai pasaulį ir konkrečias situacijas matančių žmonių? Ar sprendimas nesikalbėti temomis, kuriomis tarpusavyje nesutariama, yra tinkamas? Galiausiai, kaip vis dažniau ėmus taškytis pykčiu, nepradėti skęsti neapykantos liūne?

Išsilavinimas ir kilmė nuo ideologijos pinklių neapsaugo

„Mūsų požiūrio skirtumai neatsirado čia ir dabar. Tėvai mąstė kitaip jau ilgą laiką, tiesiog tų šmėstelinčių fragmentų nemėginau analizuoti, į juos gilintis. Manau, kad viskas prasidėjo dar 2008-aisiais, kai Rusija įsiveržė į Sakartvelą. Jau tuomet galėjome justi jų simpatiją Rusijai ir pyktį ant manęs su vyru, kaip mes nieko nesuprantame“, – sakė Lina ir pridūrė, kad situacija jos šeimoje paneigia gajų stereotipą, jog propagandai pasiduoda tik žemesnį išsilavinimą ar socialinę padėtį užimantys žmonės. Jos tėvai – išsilavinę, intelektualūs ir tai parodo, kad išsilavinimas nebūtinai yra panacėja tokiam aklumui ir sekimui ideologija.

Svarbu pažymėti, kad Linos tėvas gimė ukrainiečių šeimoje, mamos tėvas taip pat buvo ukrainietis. Visgi šeimos, kuriose jiedu augo, labai skirtingos. Pašnekovės senelis iš tėvo pusės buvo karininkas, karo metu kovojęs Rusijos (tuometinės Sovietų Sąjungos) pusėje. Anuomet jis rašė memuarus, kurie šiandien leidžia bent šiek tiek suprasti, kokį karo siaubą jam teko išgyventi. Juolab kad Linos senelis kare neteko ir vieno iš savo vaikų – 10-metės dukros. O šeima, kurioje užaugo Linos mama, buvo Sovietų Sąjungos nubuožinta, prosenelis nužudytas miške. „Mano seneliai labai nenorėjo, kad mano tėvai tuoktųsi, o jiems susituokus,mažai besikalbėjo tarpusavyje. Juk vieni buvo Rusijos okupacijos šalininkai, kiti skaudžiai paliesti Rusijos okupacijos tragedijos. Anuomet vargu, ar galėjau iki galo suprasti jų nenoro bendrauti priežastis. Šiandien šią situaciją matau visai kitomis akimis“, – teigė moteris.

„Supratau, kad nepajėgiu to klausytis“

„Abu mano tėvai yra labai susiję su Ukraina, todėl vasario 24 d. prasidėjęs karas jiems buvo didžiulis smūgis. Nors tėvai sako karo nepalaikantys, tačiau aiškina, kad situacija yra kitokia nei manau. Jie teisina Rusiją, sakydami, kad Ukrainos puolimui buvo priežasčių – su nacistais reikia kovoti, tiki jų dominavimu Ukrainoje, baiminasi, kad jis suklestės Lietuvoje, kad jo apraiškų jau yra Latvijoje, Europoje. Man tai – absoliučiai nesuvokiama“, – mintimis dalinosi pašnekovė.

Lina pripažino, kad girdėti taip kalbant savo tėvus buvo be galo skaudu. Juolab kad jai pačiai yra tekę ne kartą lankytis Ukrainoje – Kyjive, Lvive, o Luhanske, Donecke ir Odesoje turėjo ir profesinių ryšių. „Bandžiau jiems pasakyti, kad nė vienoje iš kelionių su jokiais nacistais neteko susidurti. O tėvas vis kartojo, kad prisimena pasakojimą apie benderovcus ir kažkokį konfliktą, įvykusį dar jo tėčio jaunystėje, ir laikėsi savo. Po pirmo mūsų pokalbio prasidėjus karui Ukrainoje ilgai neskambinau tėvams, nes supratau, kad nepajėgiu to klausytis“, – sakė moteris.

Su panašia situacija teko susidurti ir Linos seseriai. Ji, kardinaliai išsiskyrus nuomonėms karo Ukrainoje tema, tėvų buvo paprašyta palikti jų namus. „Jie aiškino sesei, kad ji nieko nesupranta. O Vakarai savo pateikiama informacija siekia specialiai suskaldyti šeimas… Tačiau, kai kovo pradžioje tėvai atvyko pas mus į svečius, viskas buvo jau kiek kitaip. Situacija Ukrainoje darėsi vis grėsmingesnė, vis labiau kentėjo Mariupolis… Taip pat buvo nusiaubtas šalia jo esantis Volnovachos miestelis – vaikystėje, jaunystėje mano tėvas jame praleisdavo vasaras. Paminėjo, kad pradėjo žiūrėti žinių laidas ir per Ukrainos transliuojamus kanalus, tačiau vis vien pateikiama informacija iki galo nepasitikėjo“, – pasakojo Lina.

Pripažinti suklydus – sunku

Moteris teigė pagalbos šioje situacijoje ieškojusi Ukrainos ir Rusijos psichologų kurtuose vaizdo įrašuose, kuriuose jie pataria, kaip konkrečiai elgtis tokioje situacijoje, su kokia susidūrė ji pati. Šie įrašai leido suprasti, kad tokie konfliktai Ukrainos ir Rusijos šeimose nėra naujiena, o garbaus amžiaus žmonių nostalgija Sovietų Sąjungai tėra jų idealizuojamos jaunystės ilgesys.

„Mano tėvai diena iš dienos žiūri rusų televizijos kanalų kuriamus propagandos naratyvus. Mums tai atrodo nesąmonė, bet juose yra labai stipri psichologinė manipuliacija. Tikinama, kad Rusija kovoja prieš fašizmą, nacizmą ir taip siekia gėrio. Rusai vaizduojami kaip ypatingi asmenys, išskirtiniai šviesos nešėjai ir dėl to yra Vakarų nekenčiami. Mano tėvai, prisimenantys savo tėvų pasakojimus, jaučia potencialią grėsmę ir šiuo naratyvu tiki“, – pažymėjo pašnekovė.

Linos teigimu, galimybę suabejoti pateikiama informacija palieka tik atvejai, kai ji nesutampa su realybe. Visgi, pripažinti klydus yra sunku. Juolab kad klaidų pripažinimas Rusijos kuriamoje ideologijoje kone neegzistuoja. Stengiamasi įtikinti, kad rusų tauta yra išskirtinė ir ypatinga. O tam tikra prasme ir neklystanti – ypatingiesiems nepaliekama vietos prisipažinti sau ir aplinkiniams suklydus. Klaidų pripažinimas nėra paskatinamas, tai laikoma silpnybe.

Pašnekovė teigė pasinaudojusi psichologų patarimu kuriam laikui apriboti bendravimą su tėvais: „Nepakeliama bendrauti su artimais žmonėmis, kurie tarsi išduoda tave. Paradoksalu tai, kad turiu Rusijoje gyvenančių pažįstamų, kurie teigia, jog savo artimoje aplinkoje nepažįsta nė vieno, kuris palaikytų karą Ukrainoje. Net tie, kurie gyvena Maskvoje, yra prieš. O aš gyvenu Lietuvoje ir susiduriu su tokia situacija! Tačiau puikiai suvokiu, kad yra Dievo duota laisva valia, kitų žmonių minčių negaliu pakeisti. Tai – mano vidinė kova ir bandau ją patikėti Dievui, nusprendusi tvarkytis savo jėgomis nieko nepasiekčiau.“

Jan Canty nuotrauka iš Unsplash

Kitas turi teisę klysti, nusišnekėti, būti neteisus

Su šeimose kylančiais nesutarimais dėl politinės situacijos tenka susidurti ir Adutiškio Švč. M. Marijos Škaplierinės parapijos klebonui kun. Deimantui Braziuliui. Jis teigia, kad čia gyvenančiųjų prielankumas Rusijai yra nesunkiai paaiškinamas. Lietuvos-Baltarusijos pasienio gyventojai susiduria su problemomis: norint klausytis lietuviškų radijo stočių ar žiūrėti televizijos kanalų, reikalinga speciali įranga. O interneto ryšys pasienyje yra silpnas. Tai reiškia, kad dažnam gyventojui belieka pasikliauti Baltarusijos kanalais pateikiama informacija, kurios teisingumas ir tikslumas – abejotinas.

Kunigo teigimu, šeimose, kuriose kardinaliai išsiskiria politinės pažiūros, dažniausiai priimamas sprendimas šia tema nesikalbėti. Tačiau ar tyla – tinkamas pasirinkimas? „Dėl šventos ramybės viskas yra tinkama. Man teko bendrauti su vienu rusu, bandžiau diskutuoti, bet paskui supratau, kad tai beviltiška. Reikia ieškoti kito kelio prie jo prieiti. Imti ir pasakyti žmogui tai, ko jis nemato – neveiksminga. Todėl tam tikrų temų neverta liesti, gal vėliau palaipsniui tas žmogus praregės“, – sakė kun. D. Braziulis.

Paklaustas, ar tokie santykiai turi vilties ir yra verti puoselėjimo, o gal priešingai – yra pasmerkti sužlugti, kunigas teigė: „Problema slypi mūsų lūkestyje, kad santykiai turi būti visada lygūs, gražūs, vienodi. Bet nebūtinai! Kaip sakė popiežius Pranciškus, jeigu namuose lėkštės skraido – viskas yra tvarkoje, tai irgi gali būti santykių dalis. Svarbiausia suprasti, kad santykiai priklauso ne tik nuo kažkokio žmones skiriančio dalyko, bet ir nuo daugelio tų, kurie juos jungia. Kartais mes esame linkę idealizuoti kitus, bet juk ir jie turi teisę klysti, nusišnekėti, būti neteisūs. Tai – kito žmogaus bagažas, kurį mums kartais sudėtinga priimti, tačiau tai – labiau mūsų nei kito žmogaus problema“.

Siekti tapti taikos nešėju, visų pirma, savo širdyje

Pasak kun. D. Braziulio, karas daugelyje sričių sudėjo taškus ant „i“ – išryškėjo tie dalykai, kurie iš tiesų yra svarbūs: „Man patiko, kad tiek Lietuva, tiek visas pasaulis gebėjo mobilizuotis, padėti Ukrainai, nelikti kurtiems tam, kas joje vyksta. Visos diskusijos ir rūpesčiai nublanko, išryškėjo supratimas, kad vienybė, pagalba, žmogiškumas yra už visa tai svarbiau“.

Jis pažymėjo, kad nors tokiomis ekstremaliomis situacijomis gali kilti pagunda tiesiogiai prisijungti prie kovotojų Ukrainoje, įvesti tvarką, tačiau tai – ne mūsų jėgoms. Visgi, kiekvienas gali prisidėti gyvendamas savo įprastą gyvenimą, vykdydamas turimas pareigas bei būdamas taikos žmogumi. Kun. D. Braziulis sako, kad jam patiko šv. Augustino mintis, jog tai, kad kare žūsta žmonės, nėra baisiausia. „Mes visi anksčiau ar vėliau mirsime. Baisiausia tai, kad karas įneša į gyvenimą neapykantos, susiskaldymo ir pagiežos. Neleisti, kad tai užvaldytų mūsų gyvenimus – didžiausia kova, kurią turime kovoti.“

Svarbu suprasti teisingai – nėra blogai jausti pyktį, tačiau blogai – juo gyventi. Pyktis – nelyginant nuodai, naikinantys tiek patį žmogų, tiek jį supančiuosius. Laikui bėgant jį neutralizuoti tampa vis sunkiau. „Pasaulis nėra rojus. Negalime pakeisti neteisingai besielgiančių žmonių – turime tam labai mažai įtakos. Tačiau ką tikrai galime padaryti, tai dirbti su savimi, kad taptume taikos žmonėmis. Nėra lengva atrasti tai, kad mes taip pat nesame geri arba geresni už kitus. Vienas palaimintasis sakė, kad didžiausia jo nuodėmė buvo ta, kad jis norėjo būti geras. Juk geras yra tik vienas Dievas“, – teigė Adutiškio Švč. M. Marijos Škaplierinės parapijos klebonas.

O kaip tapti taikos žmogumi? Tuo, kuris kiekvienu žengiamu žingsniu aplinkiniams neša meilę, santaiką, vienybę, tikėjimą, tiesą, viltį, džiaugsmą ir šviesą? „Kai rasite atsakymą į šį klausimą, praneškite ir man“, – juokėsi kunigas, leisdamas suprasti, kad tai – kelias, reikalaujantis Dievo palaimos, išminties ir tobulėjimo visą gyvenimą. •

Žurnalas Kelionė 2022 m. Nr. I

Palikite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *