Audrių Beinorių kalbina Ginta Gaivenytė

Nuotrauka iš A. Beinoriaus asmeninio archyvo.

„Kita kultūra – tarsi savęs atspindėjimo veidrodis ar net veidrodžių sistema. Tik per ją gali suprasti, jog esi kitoks (ir koks?) nei vietiniai“, – samprotauja VU Azijos ir transkultūrinių studijų instituto profesorius Audrius Beinorius. Pasak jo, keliaudami dažniausiai stebime išorinius reiškinius, tačiau žvilgsnį vertėtų nukreipti nuo stebimybės į patį stebėjimo procesą. Tada ir įvyksta mumyse didieji atradimai. Tačiau ar suvokimo pokytis priklauso nuo šalies, į kurią vykstame? Pasak profesoriaus, šventumo svetur ieškantys vakariečiai elgiasi kitaip nei patys indai, kuriems švenčiausia yra būtent jų gimtoji žemė,

Kaip manote, kodėl žmonės iš Vakarų taip traukia į Indiją laimės ieškoti? Kas ten yra kitaip?

 Kitoje kultūroje pirmiausiai patenkame į skirtingą vaizdinių, garsų, kvapų lauką. Tai mumyse sužadina kitoniškumo pojūtį. Paskui pastebime bendravimo ypatumus bei jausmų raiškos būdus: tenykščiai žmonės daug gestikuliuoja rankomis, kraipo galvą ir  dažniausiai svarbu yra ne tai, kas sakoma, o kaip sakoma, t.y. neverbalinė komunikacija. Tada aiškiai suvoki, kad mūsų kultūroje nusistovėjusios bendravimo formos nėra universalios ir vienintelės.

Vis dėlto čia didžiausią reikšmę turi ne tai, kad esame tolimojoje Indijoje. Svarbiausia, kad nuvykę į tolimą kultūrą susiduriame su savo kultūrine apspręstimi. Studentams visuomet pabrėžiu, kad svarbu ne tik išmokti kalbas ir žinoti apie tos vietos papročius, tačiau ir stebėti, kaip skirtingoje kultūroje suvokiame save pačius. Kita kultūra – tarsi savęs matymo veidrodis ar net veidrodžių sistema. Tik per ją gali pamatyti, kad esi kitoks nei vietiniai.

Beždžionių veido dievybė Hanumanas hindu šventykloje. Mariaus Abramavičiaus nuotrauka.

Kodėl?

Kai gyvename įprastinės europietiškos kultūros lauke, daug kas mums atrodo įprasta, standartiška. Lyg tik taip ir turėtų būti. O kai susiduriame su kažką kitaip darančiais – pavyzdžiui, pirštais valgančiais žmonėmis – ima kilti klausimai apie normas. Kas valgo teisingai – mes ar jie? O gal dar yra trečias variantas – tarkim, valgyti pagaliukais.

Kai jūs samprotaujate apie valgymo įpročių teisingumą, skamba juokingai. Tačiau išties mes juk linkę nurašyti kitų kultūrų papročius kaip neteisingus, taisytinus…

Valgymo pavyzdį paėmiau, norėdamas parodyti, kad net buitiniai dalykai išryškina tai, ką mes atsinešame iš vaikystės namų. Nesvarbu, ar tai Indija, ar Indija, ar kitos šalys – jos visos yra skirtingi veidrodžiai, kurie atspindi mus pačius. Iš pradžių stebime išorę ir atkreipiame dėmesį į reiškinius, kurie kelia malonius ar nemalonius jausmus. O paskui jau gali nukreipti žvilgsnį nuo stebimybės į patį stebėjimo mechanizmą. Tada ir įgauni galimybę matyti, kaip mūsų sąmonėje veikia nusistovėję suvokimo ir pažinimo instrumentai.

Ne kartą esu raginęs keliautojus naujoje šalyje pirmiausia pajusti vietos kvapą, išgirsti garsus… Juk dažniausiai mes pasikliaujame vien regos pojūčiu, tačiau daug platesnis suvokimas atsivertų, jei užsimerktume ir leistume sau patirti plačiau.

Tikrai įdomu. Pamenu, kai pernai per pandemiją atsidūriau Indijoje, mane viskas taip žavėjo – mielas atrodė ir triukšmas gatvėse, ir pro šalį vaikštančios karvės… Turbūt todėl, kad per pora karantino metų buvau kelionių pasiilgusi. O po poros mėnesių viskas ėmė erzinti…

Jūsų patirtis nėra tipiška. Dažniausiai būna atvirkščiai. Nemažai metų teko būti turistinių grupių vadovu. Dažniausiai tik ką atvykę į Indiją žmonės susidaro nemalonų įspūdį. Daugelis ima klausinėti, ko išvis čia važiuoti: karšta, šiukšlynai, chaosas… Kiti – net patiria šoką.

Į šį klausimą nėra atsakymo, nes tą ypatingumo pojūtį mes atsigabename su savimi. Vieni tik Tibeto aukštikalnėse pajunta ypatingumą, kiti – tik Lotynų Amerikos šalyse, tretiems dvasinė aukštikalnė yra Niujorkas. Mes patys savo sąmonėje susikuriame konkrečios šalies išskirtinumo įvaizdį.

Tačiau gal į Indiją tikrai neverta važiuoti kaip turistui? Aišku, ten yra gražių vietų, tačiau ar tikrai verta tiek vargti vien tam, kad pamatytum kelis gražius pastatus?

 Kiekvienas randa sau priimtiną šalį. Štai aš kartą po gyvenimo metus Indijoje nuvykau darbui į Japoniją. Buvau jau suaugęs su Indijos tvarka bei socialinės komunikacijos ypatumais, todėl pedantiškoje japonų tvarkoje jaučiausi nejaukiai. Mane žavėjo gamta, švara, estetika, bet tuo pačiu ilgėjausi hipiško laisvės pojūčio, kuris yra Indijoj.

Deivė Durga hIndu šventykloje. Mariaus Abramavičiaus nuotrauka.

Štai aš ir noriu jūsų paklausti, iš kur tas hipiškas laisvės pojūtis atsiranda?

 Teko girdėti pasakymą, kad Indija yra ideali šalis, į kurią turėtų vykti visi nuo savivertės menkumo kenčiantys baltieji vyrai. Žinoma, dėmesys, kuris rodomas vakariečiams, perdėm įkyrus ir gali erzinti. Tačiau tuo pačiu atvažiuoji į Indiją kaip laisvas žmogus. Nereikia didelių turtų, kad Indijoje galėtum laisvai keliauti.

Tačiau vakariečiui sunku suvokti, kad jo gyvenimo būdas Indijoje radikaliai skiriasi nuo indo buvimo Indijoje būdo. Prancūzų antropologas Luis Dumont yra sakęs, kad indas yra homo hierarchicus, t.y. visąlaik kažkokioje hierarchinėje subordinacijoje esantis žmogus. Priklausomai nuo lyties bei kastos indas yra įpainiotas į platų ir griežtą prievolių, priedermių lauką.

Ne veltui tokioje griežtai stratifikuotoje visuomenėje atsiranda sanjasių– vienuoliška klajoklių atsiskyrėlių kultūra. Priimti sanjasą yra vienintelis kelias išeiti iš struktūros. Tai – bet kokių socialinių ryšių nukirtimas. Netgi brahmanas tapdamas svamiuatsisako savo aukštos kastos ir jau niekam nebepriklauso. Pasirinkti tokį gyvenimo būdą gali tie, kurie suvokia neišvengiamą mirties artėjimą ir nori pasiruošti išėjimui.

Ir štai į tokią struktūrą atvažiuoja vakarietis, norėdamas atsikratyti to, kas jam atrodo vakarietiški laisvės suvaržymai. Jis ieško taip vadinamos dvasinės laisvės. Ir jam gali atrodyti, kad tą laisvę rado, nes indiškoje visuomenėje jis neturi jokių priedermių. Tačiau nė vienas vakarietis nenorėtų gyventi taip, kaip Indijoje gyvena patys indai.

Čia dar prisideda ir tam tikri kultūriniai stereotipai susiję su odos spalva. Manoma, kad kuo baltesnė žmogaus oda, tuo žmogus šviesesnis – satviškesnis. Ir atvirkščiai – tamsiaodis yra tamsus, tamasinis. Teko skaityti, kad labai kenčia Indijos klubuose žaidžiantys futbolininkai juodaodžiai, atvykę iš Afrikos. Indai yra gilūs rasistai savo prigimtimi – tai ateina iš kastų sistemos. Įprastai aukštesnės kastos žmonės taip pat turi šviesesnę odos spalvą.

Tačiau paradoksas, kad į Indiją vykstantys piligrimai daro tai, ko niekada nedarytų patys tradiciniai indai. Jie niekada nekeliautų į kitą šalį ieškoti dvasingumo. Indams akivaizdu, kad šventa žemė yra ten, kur yra jų šaknys.

„Paties Dievo žemė“ – ne kartą mačiau šią frazę užrašytą ant Indijos autobusų. Ar tai irgi mėginimas kurti Indijos įvaizdį?

Beždžionė Achmedabado šventykloje dairosi, ką nugvelbti. Mariaus Abramavičiaus nuotrauka 

Aš manau, kad kiekviena tauta su nepažeistu stuburkauliu ir psichika turėtų laikyti save Dievo tauta, o savo gimtąją žemę – šventa žeme. Tai, kad terminas „Šventa Žemė“ mums nurodo ne į Lietuvos žemę, tai ženklas, kad su mūsų savivoka ir saviverte kažkas giliai ne taip.

Indai savo žemę vadina „kharmabhūmi“ – karmos atpirkimo žeme. Jų šventraščiuose yra pasakymų, kad geriau jau Indijoje gimti šunimi negu žmogumi kur nors barbarų žemėse. Indija, kaip ir Kinija, save nuo senų laikų laikė pasaulio centru, supamu barbarų žemių.

Indai niekaip negalėjo suvokti, kad šventa žemė yra ne ten, kur jie gyvena, o kažkur Palestinoje. Galbūt dėl to krikščionybės sklaida Indijoje nebuvo sėkminga, nors vyko nuo paties Kristaus mokinio – apaštalo Tomo laikų. Dabar Indijoje tėra tik trys procentai išpažįstančiųjų krikščionybę. Evangelizacija šioje šalyje patyrė fiasko.

Kita vertus, jie niekada neneigė Jėzaus Kristaus kaip Dievo įsikūnijimo. Teko matyti Jėzaus paveikslą šalia vietinių garbinamų dievybių. Dar įdomu, kad mane, vakarietę, indai visada laiko krikščione. Jie gali siūlyti man nusilenkti jų dievybėms ir tai jiems visai neatrodo kaip krikščionybės išdavystė.

Taip, hinduizmas yra inkliuzyvistinė religija. Nuo ekskliuzyvistinės ji skiriasi tuo, kad nedemonizuojami, neneigiami kiti tikėjimai. Štai yra dalykai, kuriais aš vadovaujuosi, tačiau pripažįstu, kad kiti gali tikėti kitaip. Šia prasme indai neabejotinai skiriasi nuo krikščionių. Jie suvokia, kad nėra didelio skirtumo, kokiu pavidalu garbini,  medituoji ar šlovini. Toks indiškas inkliuzyvizmas pagrįstas monistinės advaita vedantos filosofijos teologine viršenybe: įvairovė egzistuoja, bet vis tiek viskas esti Vienyje, individuali sąmonė taip pat yra neatskira, o to paties Vienio apraiška. Būtent toks požiūris indus padaro pakantesniais kitoms religingumo formoms.

Taigi, kai krikščionių misionierius, atvykęs į Indiją, tvirtina, kad Jėzus yra Dievas, indas sako: „Oh, yes“. Jokių bėdų jam pripažinti, kad Dievas įsikūnijo žemėje, juk Indijoje net dešimt avatarų – įvairiais pavidalaisžemėje įsikūnijusio Dievo Višnaus. Tačiau problema atsiranda, kai sakoma, kad Dievo įsikūnijimas tik vienas, o šventa žemė visiškai kitoje vietoje . Vienas indas man taip ir sakė: „Net jeigu būtų vienas Dievo įsikūnijimas, tai jis turėtų būti Indijoje“.

Jei krikščionys būtų aktyviau stengęsi atversti indus, veikiausiai būtų atsiradęs vienuoliktas avataras – hinduizuotas Kristus. Priminsiu, kad Gautama Buda, kuris skelbė brahmanizmo erezija laikytą mokymą apie tuštumą ir neigė Vedų reikšmę, ankstyvaisiais viduramžiais buvo puikiai integruotas į vaišnavišką Dievo įsikūnijimų doktriną ir tapo vienu iš dešimties Dievo Višnaus manifestacijų.

Mariaus Abramavičiaus nuotrauka.

Tačiau panašu, kad patys indai visai nesistengia atversti krikščionių į savo tikėjimą. Dar atvirkščiai – kai kur jie net saugo, kad vakariečiai nepatektų į šventyklą ir nepamatytų dievybės.

Tradiciškai hindu tapti neįmanoma – panašiai kaip ir tikru judaizmo išpažinėju. Tai vien gimties apspręstas dalykas. Gali ilgai stovėti ant galvos ar kartoti mantras, bet hindu taip netapsi. Todėl hinduizmas niekada ir nebuvo misionieriškas.

Pokyčiai prasidėjo nuo hinduizmo reformatoriaus Svamio Vivekanandos, kuris pirmas 19 a. pabaigoje išvyko į Vakarus skleisti įvairių idėjų apie Indijos dvasingumą ir jogas. Kas yra įdomu, jogjis perėmė  iš Indijoje veikusių krikščionių protestantiškos misionierystės modelį ir visą evangelizavimo retoriką. Galbūt todėl Svamiui Vivekanandai taip pavyko sužavėti vakariečius – pirmiausia, turtingas vakarietes, ieškančias taip vadinamo dvasingumo. Būtent tada prasidėjo pirmasis piligrimysčių į Indiją srautas, kuri sustiprino dar ir teosofinė indiškų konceptų sklaida Vakaruose: karma, dharma, joga. Visi guru ir visos hindų bendruomenės sąmoningai ar nesąmoningai imituoja misionierišką Svamio Vivekanandos retoriką ir laikyseną iki pat mūsų dienų.

Indams itin svarbus yra santykis su mokytoju. Vakariečiai taip pat kartais vyksta į Indiją ieškoti Guru. Tačiau kodėl tik nedaugelis randa Mokytoją? 

Tikra tiesa, kad Indijoje daug dažniau tavęs paklausia, ne kokia tavo religija ar praktika, bet kas tavo mokytojas? Svarbiau ne ką tu praktikuoji, bet ar turi mokytoją, kuris nurodo kryptį, veda, globoja, apsaugo nuo dvasinės puikybės ir klystkelių.

Mokytojo perdavos mokiniui tradicija yra itin sena. Dažnai mokytojas yra ir tėvas. Visuose Indijos menuose – muzikoje, klasikiniame šokyje – tėvas perduoda savo žinias sūnui, kaip mokiniui.

Aš pats žaviuosi klasikine Indijos muzika ir turiu nemenką įrašų kolekciją. Esu dalyvavęs daugybėje festivalių Indijoje. Niekada neužmiršiu, kaip su dviem savo sūnumis koncertavo garsus sarodo atlikėjas Amdžad Ali Khaną.. Man paliko gilų įspūdį ne dirbtinė, o nuoširdi sūnų pagarba tėvui kaip Mokytojui.

Drambliai Radžastane. Mariaus Abramavičiaus nuotrauka.

Kai lankiausi Indijos universitetuose, atkreipiau dėmesį į studentų ir mokytojų bendravimą. Studentai mokytoją pasitinka, neša jo rankinę, atveria duris… Vadinasi, senoji ypatingą pagarba mokytojui išliko net perkelta į šiuolaikinę mokymo sistemą. Ir aš manau, kad ta kultūra, kur mokytojai gerbiami, tikrai gyvuos. Ir atvirkščiai – tos kultūros, kur mokytojo vaidmuo suniekintas, neišvengiamai ilgainiui sunyks.

Tačiau, panašu, jog vakariečiams priimti indą kaip Guru yra be galo sunku. Esu matęs, kaip kai kurie bando tapti nuoširdžiais mokiniais, tačiau dauguma palūžta psichologiškai. Kodėl? Yra keli atsakymai.

Pirma, mes, vakariečiai, esame augę ekskliuzyvistiniame lauke. Mes manoma, kad yra tai, kas teisinga ir visa kita yra blogai. Štai todėl norime rasti idealų mokytoją ir nusiviliame pamatę, kad jis turi trūkumų. Tuo tarpu indas sako: „Jis mano mokytojas, nes jis man vienintelis mokytojas“. Jeigu mokytojas jam tinka ir jį priėmė į mokinius, jis kito mokytojo jau nebeieškos.

Antra – tradicinė praktika teigia, kad mokinys turi būti visiškai atsidavęs. Jis turi absoliučiai paklusti, nes Mokytojas – tai yra tas, kuris savyje išskleidė dieviškąją esmę. Ir jį dera matyti jau nebe kaip žmogų, nors jis ir turi žmogiškumo apraiškų. Tačiau ar mes tikrai pajėgūs matyti Dieviškumo esmę, ar galime visiškai atsižadėti savo „noriu – nenoriu“? Ar galima visiškai paklusti, atsiduoti be dvejonių? Vargu!

Mano stebėjimo patirtis rodo, kad daug vakariečių arba psichologiškai sugriūna kaip asmenybės arba tiesiog eina ieškoti kito mokytojo. Pripažinkime, kad čia dar yra ir mados bumas, išskirtinumo paieška.

Indijos parduotuvėje. Mariaus Abramavičiaus nuotrauka.

Gal tam tikri iš Vakarų ateinantys įpročiai keičia ir Indijos kultūrą? Štai pastebėjusi, kad vakariečių pamėgtose vietose kuriasi jiems skirtos kavinės, parduotuvės, atsiranda tam tikra ezoterinių praktikų pasiūla.

Indai yra puikūs verslininkai. Yra paklausa, bus ir pasiūla. Jie pasirengę pasiūlyti tai, ko ieško vakariečiai. Štai dabar švenčiame pasaulinę jogos dieną. Joga yra tapusi Indijos brand‘u – prekybiniu ženklu. Tačiau kas yra matęs, kaip atrodė Indijos jogai devynioliktojo amžiaus pabaigoje. Tai buvo purvini, nesiprausę ekscentriški keistuoliai, įvairiai išlankstantys savo kūną ar sėdintys ant vinių. Jogos tekstai buvo išvis išnykę, Patandžalio jogos sūtros bemaž niekas nebežinojo. Žodis „jogas“ reiškė „fakyras“. Tai kaip diena ir naktis skyrėsi nuo dabartinės sterilios vakarietiškos sveikatingumo sistemos.

Tai, kad jogos asanos buvo sudėliotos į sveikatingumo sistemą, visai nėra blogas dalykas. To visiškai nekritikuoju, tiesiog kviečiu atidžiau  pažvelgti į patį reiškinį. Štai dabar Indijos lyderis Narendra Modis Jungtinėms tautoms pasiūlė švęsti pasaulinę jogos dieną. Jis pats demonstruoja jogos pratimus žurnalistams vienoje pagrindinių Delio gatvių. Taip plėtojamas pasakojimas, kaip Indija davė pasauliui jogą.

Mariaus Abramavičiaus nuotrauka.

Vienas Vokietijos žydas, Indijoje tapęs Svamiu Agehananda Bharatis, o paskui vėl išvykęs į Vakarus ir tapęs indologijos profesoriumi, įvedė šį reiškinį nusakantį terminą. Kalbėdamas apie abipusę Indijos ir Vakarų percepciją, taip pat – ir jogą, jis minėjo „picos efektą“.

Kas yra pica? Tai maistas, kurį į Ameriką atsigabeno italų emigrantai. Pirmiausiai picos tapo populiarios Amerikoje, o tik paskui ši mada pasiekė Italiją. Tai, kas mums neatsiejamai susiję su Italija, iš tiesų yra amerikietiškas produktas. Lygiai tas pats nutiko ir su joga, kuri tapo prekybiniu, komercializuotu Indijos ženklu, vien dėl to, jog ji išpopuliarėjo Vakaruose.

Palikite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *