Aldoną Vilutytę kalbina Ginta Gaivenytė 

Aldona Vilutytė. Luko Juzėno fotografija.

Aldona Vilutytė nemoka sukurti sienos tarp savęs ir pasaulio. „Aktorius turi žadinti empatiją, jautrumą, įsijautimą. Bėda ta, kadtą savybę išsiugdęs negali būti empatiškas tik scenoje. Tą darai ir gyvenime. Ir kartais tai padeda gyventi, kartais trukdo“, – aktorė visiškai atvirai kalba apie savo jausmus. Pokalbis su ja paperka besąlygišku atvirumu – viešojo kalbėjimo meno kitus mokanti A. Vilutytė nesistengia panaudoti savo žinių tam, kad atrodytų geresnė prieš kitus. Ji yra tikra.

Vaikystėje ji buvo labai drąsi. Prieidavo prie žmonių stotelėse ar kalbindavo visus troleibuse sėdinčius žmones. Kas nutiko, kad vėliau ji užsisklendė savyje? „Buvo labai didelis kontrastas tarp mano šeimos ir tarybinio ar tarybinių laikųsociumo, – ji neslepia, kad šeima gyveno uždarą, „neformatinį“ gyvenimą, – Šeimoje kažką išgirsdavau, imdavau klausinėti, ir matydavau, kaip mama susijaudina, net išsigąsta. Tai sukūrė įtampą, didžiulį nesaugumą, kurį jaučiu visą gyvenimą“. Pasak A. Vilutytės, gyvenime mes norime aiškumo. Tačiau kaip tas aiškumas gali atsirasti, jei mokykloje vaikai auklėjami taip, kad tikėtų Sovietų Sąjunga, o namuose kalbama visiškai priešingai?

Lietuvos kova už laisvę sutapo su A. Vilutytės paaugliškais protestais prieš tėvus ir mokytojus. Tai buvo jos pačios išsilaisvinimas. „Tuo metu viskas buvo protesto dalis. Prisisegti „Depeche mode“ ženkliuką, mūvėti ryškias pėdkelnes, pasidaryti kitokią šukuoseną, dėl kurios tave gali pakviesti pas direktorių… Ėjimas į „Roko maršą“ buvo ėjimas už Lietuvą, – prisimena aktorė. – Kita vertus, buvo keista, kad tas pats istorijos mokytojas anksčiau kalbėjo vienus dalykus, o dabar jau kalba visiškai kitus“.

„Suvokimo ašių“ pokalbis su A. Vilutyte – apie jos gyvenimo suvokimus.

Palikite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *