Kalbėtis apie judesį radijo studijoje nėra paprasta. Taip neįmanoma parodyti net grakščių kūno judesio terapeutės Aistės Kriukelytės rankų mostų. Tačiau mums tai – proga nerti į gilumą ir kalbėtis apie suvokimo plotmes. „Net balse galima girdėti, ar žmogus yra kūne ar ne kūne“, – tvirtina Aistė.
Vaikystėje į šokių būrelį jos nepriėmė, tiesa, tąkart ji ir pati nesiveržė ten eiti. O kai paaugusi pajuto giliai iš vidaus kylantį norą šokti, mergaitei nebuvo kur eiti. „TSRS vaikai šokdavo nuo mažumės, o jei nori pradėti vyresnis, nelabai buvo tam terpės“, – A. Kriukelytė džiaugiasi, kad bent bebaigdama mokyklą ji galėjo pasinerti į modernaus šokio pasaulį.
Pirmąjį susitikimą su „Polėkio“ vadove Elena Juodišiene ji labai gerai prisimena: „Ji man pasakė, kad esu vyresnė, todėl eisiu į “moderną“. Labai nusivyliau. Bet tada pagalvojau, kad jei kažkas tokius šokiusšoka, vadinasi, jiems patinka. Kodėl nepabandyti ir man?“
Pamoka praėjo visai neblogai, bet dar didesnį įspūdį. paliko pamokos pabaigoje šokančios jau patyrusios merginos: „Tai užbūrė. Toje judesių kombinacijoje buvo labai daug energijos – visai kitokios negu gražiame klasikiniame šokyje. Tas mane labai patraukė. Aistės klasės draugai tuo metu ruošėsi brandos egzaminams, o ji metė visas papildomas pamokas, kad galėtų šokti penkiskart per savaitę.
Šokiai nesukliudė įstoti į prestižinę specialybę – verslo administravimą ir vadybą. Taip ji tapo jauna karjeros laiptais tarptautinėje audito įmonėje kylanti moteris. Vienintelis skirtumas nuo kitų vien tik darbu gyvenančiųjų buvo tas, kad vakarais ji šokdavo. Septintą vakaro išėjusi į repeticiją, paskui grįždavo į kontorą dar papildomai padirbėti. „Tuomet pastebėjau, kad po šokių užduotis atlikti būdavo lengviau. Didžiulis krūvis darbų atrodydavo lyg susitraukęs – toks, su kuriuo galima susidoroti“, – prisimena dabar kitiems judesio terapiją vedanti moteris.
Vaikų gimimas, kūno ir judesio terapijos studijos, alinantis nugaros skausmas – visi šie dalykai stiprino besisukantį klausimą: „Ką aš veikiu su tarptautiniais apskaitos standartais? Ar tikrai tai yra prasminga?“ Aštuoniolika metų išdirbusi vienoje įmonėje, ji išėjo į niekur. Tai nebuvo lengva, tačiau tik taip gyvenimas vėl galėjo įgauti prasmę.
Aistė Kriukelytė – praktikuojanti katalikė. Dar viena mįslė jai buvo, kaip kūno ir judesio terapiją suderinti su krikščionybę, kuri – jokia paslaptis – dažnai kūną vertina kaip nuodėmingą. „Ilgą laiką buvau su klausimu be atsakymo. Tačiau ėmiau pastebėti, kad per kūno dalykus daug giliau suvokiu tikėjimo tiesas. Tada suvokiau, kad jokiu būdu klausyti kūno negali būti blogai. Juk Dievas – tai meilė. O meilė – tai jausmas. Kaip gali kažką žinoti apie Dievą, jei neleidi sau jausti, – dabar ji tiki, kad ilgainiui krikščionybė kūną turės prisijaukinti, – Neklausydami savo kūno mes galime manyti, kad esame malonūs, nepykstame, neliūdime, nebijome. Taip tarsi šiukšles sušluojame po kilimu, o paslėpti jausmai gali išlįsti įvairiausiomis formomis“.
