Rašytoją Rugilę Audenienę kalbina žurnalistė Ginta Gaivenytė
Kai rašytoja Rugilė Audenienė kartu su projektu „Haiku gimnazija“ keliauja su mokyklas, ji dažnai girdi nuvilnijantį atodūsį, lydimą abejonių: „Kaip galima viską pasakyti trimis eilutėmis?“ Abejoja moksleiviai, abejoja mokytojai. Srauto pasaulyje, kuriame tiek daug garsų, spalvų ir žodžių, taip lakoniškai išreikšti mintį atrodo neįmanoma. Tačiau R. Audenienė kaip tik yra tikra, kad toks pirminis nepatogumas yra labai reikalingas.
„Haiku rašymas – tai kelionė, ir išorinė, ir vidinė“, – tvirtina R. Audenienė. Senovės Japonijos haiku meistrai daug keliavo. Jie buvo kaip žurnalistai, haiku forma rengiantys reportažus. Tarsi fotografuojantys akimirkas. Ir sugebantys taip išreikšti visą esmę.
Pasak R. Audenienės, visai nereikia būti poetu, kad rašytum haiku. Pakanka susiskaičiuoti skiemenis: pirmoje eilutėje – penki, antroje – septyni, trečioje – vėl penki. Ir pirmyn į kelionę. Tai, kas prasideda kaip žaidimas, kartais tampa didelėmis gelmėmis.
„Galima žaidžiant susitikti su savimi, su kitu ir gal net pajusti Visatos prisilietimą“, – tvirtina R. Audenienė, pati daugiau kaip metus kasdien rašanti po trieilį. „Net juodžiausiais laikais, kai guli ligos patale, ir tikrai paskutinis dalykas atrodo parašyti haiku, rašai, ir tai yra tavo inkaras. Arba kai patirti netektį ir, rodos, apie rašymą neturėtų būti jokios kalbos, tai irgi tampa inkaru. Taip yra ne tik man, bet ir daugeliui žmonių, kurie pabandė rašyti kartu su manimi“, – rašytoja tvirtina, kad terapinis haiku poveikis yra akivaizdus.
Šiais laikais haiku forma rašoma apie viską. Tačiau jei norisi dar didesnio iššūkio, galima pamėginti rašyti klasikinį haiku. „Klasikinis haiku yra apie gamtą, kurią stebime. O mes esame šešėlyje. Taip tarsi patraukiame į šalį savo ego, kuris visada mums nori sakyti, kad jis čia svarbiausias, jis čia kūrėjas“, – R. Audenienė aiškina, kad haiku moko ne tik save išreikšti, bet ir pamatyti.
