Suvokimai neateina greitai, skubiai, pagal planuotas minutes darbo verpetuose“, – kalba dainininkė Skaidra Jančaitė. Vaikystėje suvokimai atsirasdavo per patirtį. Skaidra prisimena, kaip būdavo ilgu bendravimo vaikystės kieme, kuriame nebuvo vaikų. Tačiau buvo suaugusiųjų, kurie leido ir net skatino ją reikštis. Kai vaikystėje Skaidros kas nors prašydavo padainuoti, ji pirmiausia užsilipdavo ant stalo. Ji niekada nežinodavo, ką darys. Mama mėgindavo pasiūlyti kažką iš jau žinomų dainelių. Tačiau Skaidra tardavo: „Tai gal aš geriau savo kūrybos“.
Paskui, kai atsirado mokykla ir kiti informacijos iš šalies šaltiniai, savosios patirtys buvo nustumtos į šoną kaip nesvarbios. Tik daug vėliau Skaidra suvokė savosios patirties reikšmę. Dabar ir kitus ji skatina atverti viduje glūdinčias paslaptis – per dainavimą, per kalbėjimą, per kiekvieną sąmoningą veiksmą. „Jeigu žinau kokią dainą, tai mieliau ją iškraipysiu ir padarysiu ją tokią, kokia ji man yra šiandieną. Kiti sako, kad provokuoju. Tačiau aš neprovokuoju, neturiu tokio tikslo, tiesiog man smagu padaryt tai, kas man šiandien įdomu ir gražu. Taip galiu pradžiuginti pati save – kaip tą mažą Skaidrutę, kuri viena po kiemą vaikščiojo su savo lėlių vežimukais ir turėjo rasti žaidimų.
„Muzikos mokykloje įsivaizdavau, kad mane iškart apsups muzika. Ir kai pradėjau klausytis savo gergždžiančių smuiko garsų, gal net tik dėl mano nemokėjimo groti, bet ir dėl paties smuikelio, tai mane labai pakirto. Supratau, kad tai yra toks sunkus procesas, kad suskambėtų pasaulis, – prisimena Skaidra, – Labai ilgai nežinojau, kad pasaulis skamba, kad jį galima skambėti, su bet kuriuo daiktu. Užtat dabar vaikams nešu žinią, kad viskas yra instrumentas. Svarbu, kad tu pagautum, kokioj nuotaikoj esi, pagautum tos nuotaikos ritmą ir tada viskas tampa instrumentu“.
Vis dėlto suvokimai dažniausiai ateina darant neįprastus dalykus. Pavyzdžiui, per suburtynes, kur per kurias giedamos sutartinės. „Sutartinė – tai lietuvio malda. Mes neturime kitos tokios maldos, per kurią galėtume taip susijungti su pasauliu, su žeme, su gamta“. Pasak Skaidros, viena mistiškiausių akimirkų ištinka ryte. „Aš pabundu tyloj, o tada lyg kažkas visus garsus įjungia ir aš girdžiu. Tai dar neradau atsakymo, kur prieš tai aš esu, kad šio pasaulio garsų negirdžiu“.
One Comment