Eglę Daunienę kalbina žurnalistė Ginta Gaivenytė
Apie tai, kad kažką ne taip suvokia, Eglė Daunienė susimąstė sėdėdama prie stalo. Prisijungusi prie tarptautinės gurmanų bendruomenės ji iš pradžių niekaip negalėjo suprasti, kodėl vakarieniaujant tiek daug kalbama apie maistą. „Mano pirmas patyrimas – negi nėra įdomesnių pokalbių? To, apie ką tie žmonės kalbėjo, aš nejutau. – VU Tarptautinių santykių instituto adaptyviosios lyderystės dėstytoja tvirtina, kad skonio suvokimas ėmė keistis ne iškart, – Iš pradžių norėjosi sakyti, kad kiti išsidirbinėja. Tačiau tada atsivėriau ir sau pripažinau, kad problema gali būti tai, kad mano skonio receptoriai tokių subtilybių maiste neidentifikuoja“. Pasak E. Daunienės, po truputį ragaujant ir klausantis meistrų, mėginant tai, ką jaučiu pavadinti žodžiais, pradėjo vystytis vis subtilesnis gebėjimas jausti maisto skonį.
Kartu ėmė keistis ir paties gyvenimo reiškinių suvokimas. „Ši patirtis man atvėrė didžiulį galimybių lauką. Ėmiau savęs klausti, ko dar aš nematau. Juk labai lengva yra sakyti, kad kažko nėra dėl to, kad kažko nepatirti, neužčiuopi, neprisilieti“, – svarsto Eglę. Adaptyviosios lyderystės konsultantė panašius procesus pastebi ir dirbdama su organizacijomis. Nors žmonės mokosi įvairiais būdais, galima išskirti kelis bendrus dalykus. Iš pradžių visada būna etapas, kai susidomėję stebime tuos, kurie kažką už mus daro geriau, bet to nesuprantame ir sakome, kad tai yra nesąmonė. Po kurio laiko ateina smalsumas: „Na, gerai, gal čia aš kažko nesuprantu“. Paskui seka fanatizmo etapas, kai žmogus viską itin suabsoliutina. E. Daunienė šypsosi prisiminusi, kad vienu metu jai atrodė, kad vakarienė gali būti tik iš keturių patiekalų. Tik vėliau ateina suvokimas, kad gali būti visaip: skirtingose vietose reikia skirtingų dalykų. Kartais reikia prabangios vakarienės, kartais užtenka sumuštinių – viskas pasaulyje turi savo vietą.
Pokalbis su Egle Dauniene – apie tai, kaip praplėsti suvokimo ribas.
