Ričardas Šumila. Nuotraukos autorius Visvaldas Morkevičius

„Gerai pavykęs spektaklis yra tuomet, kai jam pasibaigus supranti, kad ką tik įvyko kažkas įspūdingo, ko negali apsakyti žodžiais, tik patiri neapsakomą džiaugsmą“, – sako Lietuvos operos ir baleto teatro vyriausiasis dirigentas Ričardas Šumila (g. 1984), prisimindamas ne tik spektaklių, bet ir paramos Ukrainai koncerto, vykusio Operos ir baleto teatre, metu išgyventas jautrias akimirkas. Šiandien maestro dalinasi mintimis apie naujus iššūkius teatrui, menininkams ir visai kultūrinei erdvei, kurios kryptis ir trajektorijas dabar keičia nūdienos tikrovė. Prie partitūromis nukloto dirigento darbo stalo kalbėjomės apie prasmę karo beprasmybės akivaizdoje, nepalenkiamą tikėjimą savo pašaukimu, profesijos subtilybes ir iššūkius, džiugesiu pripildytas kūrybines akimirkas, kurių atgarsiai neabejotinai pasiekia žiūrovų ir klausytojų širdis. O tai, pasak maestro, įvyksta tuomet, kai ne tik pats diriguoji, bet ir leidiesi vedamas Jo – Aukščiausiojo.

Pokalbiui susitinkame jau kurį laiką Ukrainoje vykstančio karo akivaizdoje, tad natūralu, kad pirmas klausimas – kokios emocijos, kokia reakcija buvo išgirdus žinią apie prasidėjusį karą?

Tą rytą, kai prasidėjo karas, dirbau prie partitūrų ir dar nebuvau spėjęs patikrinti jokios medijos, kuomet atėjusi mano žmona Radvilė paklausė: „Ar matei, kas vyksta?“ Pirma reakcija – atmetimas, negalėjau priimti fakto, kad prasidėjo karas, tiesiog bandžiau visą dieną susivokti, kas iš tiesų vyksta. O kai pradėjau įsisąmoninti, kad tai realu, kai vaizdo įrašuose pamačiau bombardavimus ir žmonių paniką, pasidarė labai baisu, kilo daug įvairių emocijų, kurias dabar būtų net sunku apibūdinti. Kai pagaliau suvokiau situaciją, atsirado kažkoks beprasmybės jausmas, atrodė, kad viskas, ką darau, neturi prasmės. Tuo metu studijavau spektaklių partitūras, ruošiausi repeticijoms, tačiau atėjęs repetuoti su kolektyvu, supratau, kad nejaučiu jokio entuziazmo, kilo mintys: ką mes čia darom, kodėl reikia kažką daryti… Viskas pasikeitė, kai vos po savaitės atsirado galimybė prisidėti prie Lietuvos operos ir baleto teatre surengto paramos Ukrainai koncerto „Stiprūs kartu“ („Strong together“). Koncerto idėją patvirtinom per trumpiausią įmanomą laiką, o renginį suorganizavom vos per penkias dienas, nors paprastai tam reikėtų pusės metų.

Repeticija LNOBT, 2021 m., Martyno Aleksos nuotrauka

Šis renginys tarsi paneigia visiems gerai žinomą posakį „kai ginklai žvanga, mūzos tyli“. Panašu, kad yra priešingai: LNOBT vykęs koncertas „Stiprūs kartu“ muzikos garsais skleidė aiškią žinią apie stiprybę bendrystėje, ukrainiečių tautos palaikymą ne tik gynybine, ekonomine, bet ir kultūrine prasme. Koncertui buvo surinktos didelės pajėgos, dalyvavo ne tik Lietuvos, bet ir Ukrainos muzikantai. Kaip apskritai gimė tokia iniciatyva?

Koncerto idėja kilo režisieriui Viliui Kerui, jis pasakė, kad Vokietijos televizijoje atsirado laisvas eterio laikas, kuris prieš tai buvo numatytas rusų dirigento Valerijaus Gergijevo koncertui. Prodiuserinė kompanija norėjo tą laiką skirti kam nors iš Pabaltijo, kas galėtų surengti koncertą Ukrainai. Taigi, mes labai greitai susidėliojom konceptą ir pasiūlėm organizatoriams renginį daryti kovo 11 d., kuri mums itin svarbi. Išsyk kilo mintis, kad koncerto programa galėtų būti ir lietuviška, ir ukrainietiška. Reikia pasakyti, kad ją pavyko sudėlioti neįtikėtinai greitai.

Koks buvo Jūsų, kaip vyriausiojo teatro dirigento, indėlis į šio koncerto programos koncepciją, jos sudarymą?

Mano atsakomybė buvo ukrainietiškos muzikos paieškos. Iš pradžių kilo problemų su ukrainietiškų kūrinių natomis – kur ir kaip jas gauti? Rašėm laiškus, skambinom į Ukrainos teatrus ir klausėm, kokią programą jie rekomenduotų vienam ir kitam balsui, kokie kūriniai galėtų skambėti šiame koncerte. Kai surinkom reikiamą kūrinių paletę, gan greitai ją perklausiau ir tuomet patvirtinom.

Per tokį trumpą laiką reikėjo ne tik sudaryti programą, bet ir sukviesti atlikėjus, viską surepetuoti…

Taip, vos per tris dienas turėjom parengti koncerto prog­ra­mą, visas natas surinkti, surepetuoti… Kviečiant atlikėjus, žinoma, pagelbėjo agentūros, taip pat ir manoji, nes ji atstovauja ir garsiai ukrainiečių dirigentei Oksanai Lyniv. Paklausiau savo agentės, ar Oksana galėtų atskristi į Lietuvą, tačiau ji atsakė, kad nors Oksana atvykti negali, yra dar keletas dirigenčių, kurias ji rekomenduotų.Taip pas mus atvyko Odesos operos teatro dirigentė Marharyta Hrynyvetska. Be to, panašiu keliu atsirado ir viena solistė. Taigi, viskas kažkaip greitai sukibo, susidėliojo. Visi buvo labai geranoriški, daugybė žmonių prie šio koncerto prisidėjo nemokamai – štai kompozitorė Žibuoklė Martinaitytė pasirūpino, kad leidėjas atsiųstų jos kūrinio natas.

Atsiradus galimybei organizuoti tą koncertą iškart pasikeitė ir mano vidinė būsena: atsirado didžiulė prasmė, organizacinis įkvėpimas, norėjosi dirbti ir neskaičiavau tam darbui skirto laiko – galbūt dėl to viskas taip sklandžiai ir susidėliojo.

Ruošiantis LNOBT premjerai „Šventasis pavasaris“, 2021 m. M. Aleksos nuotrauka

Pasauliui sureagavus į Rusijos pradėtą karą ekonominėmis sankcijomis, nuošalyje neliko ir kultūros pasaulis. Neseniai Meno kūrėjų asociacija išplatino pareiškimą, siūlantį Lietuvoje visiškai „uždaryti dangų rusiškai kultūrai ir menui <…> iki bus išvestas paskutinis agresoriaus kareivis“. Kokia Jūsų, kaip menininko, pozicija šiuo klausimu?

Man atrodo, kad daugelis Rusijoje gyvenančių žmonių yra paveikti propagandos. Vis dėlto kiekvienoje tautoje yra žmonių, kurie tikrai puikiai viską suvokia ir geba nuo tos propagandos atsiriboti. Manau, kad šiandien turime dirbti su tais menininkais, atlikėjais ir kūrėjais, kurie yra atsiriboję nuo putiniškos ideologijos ir pasisakę prieš ją. Čia reikia aiškiai skirti du dalykus: menininkai, kurie iš principo yra prieš Putino diktatūrą ir jo vykdomą genocidą, aiškiai pasisakė praktiškai per pirmą karo savaitę, tačiau yra ir tokių, kurie pasisakė kur kas vėliau, praėjus daugiau nei mėnesiui nuo karo pradžios, nes jiems tiesiog neliko kitos išeities – Vakarų šalių scenos tokiems kūrėjams užsidarė…

Taigi, mano supratimu, neturėtume bendradarbiauti su rusų menininkais ar teatrais, palaikančiais Putino režimą, bet nemanau, kad turime uždrausti kultūrą, kuri yra sukurta prieš daugelį metų. Galbūt turėtume atsargiau žiūrėti į kūrėjus, kurie Sovietų Sąjungoje buvo vienaip ar kitaip angažuoti, dirbo sovietų valdžiai, bet kalbant apie P. Čaikovskį, S. Rachmaninovą, I. Stravinskį… Prie S. Prokofjevo gal ir būtų galima „kabinėtis“ dėl jo ideologijos, bet, tarkim, D. Šostakovičius, gyvendamas Sovietų Sąjungoje, visąlaik jautė valdžios spaudimą, išgyveno dėl to ir visa tai atsispindi jo muzikoje. Taigi, tikrai nemanau, kad turėtume uždrausti tokius kompozitorius kaip P. Čaikovskis ar M. Musorgskis, tiesiog reikia suvokti kokiame kontekste, kokioje aplinkoje ji gali skambėti.

Manyčiau, kad šis Meno kūrėjų asociacijos pareiškimas per daug kategoriškas todėl, kad nuo rusiškos kultūros nepabėgsim. O jeigu uždarom visą erdvę, viską, kas kultūriškai susiję su Rusija, jeigu uždraudžiam visą muziką, kuri buvo parašyta prieš daugelį metų, tada turėtume neleisti pasirodyti ir tiems lietuvių atlikėjams ar dirigentams, kurie kadaise „išėjo“ rusišką mokyklą Maskvoje ar Peterburge. Bet juk taip nebus…

Be to, norėdami uždaryti tą kultūrinio bendradarbiavimo su šiandienine Rusija erdvę, kuri yra glaudžiai susijusi su režimu, neturėtume kalbėti apie visą Rusijos tautą. Kad ir kaip šiandien būtų sunku mylėti bet kokį Rusijos pilietį, kai vyksta tokie dalykai, vis tik labai svarbu šviesti visuomenę. Deja, turiu pripažinti, jog tikėjausi, kad rusų tautoje yra daugiau žmonių, suprantančių tikrąją situaciją ir galinčių jai priešintis, kovoti, eiti drąsiau…

Ar ši situacija turės įtakos naujai sudaromam, o galbūt ir esamam teatro repertuarui?

Manau, kad turės labai daug įtakos, juk dabar repertuare turime P. Čaikovskio operą „Eugenijus Oneginas“, jo baletą „Spragtukas“, kuris rodomas praktiškai visą kalėdinį laiką, S. Prokofjevo „Lošėją“… Vis dėlto, kaip ir minėjau, seniai mirusių kūrėjų nereikėtų liesti, tiesiog turime galvoti, kada ir kokiomis aplinkybėmis ši muzika gali skambėti.

Operų siužetuose meilės, aistros, drąsos ir kilnumo motyvai nuolat persipina su neapykantos, pavydo, keršto, žmogžudysčių scenomis, tačiau visa tai yra teatras, tam tikra fikcija, kaskart parodanti žiūrovui visą žmogiškųjų moralinių vertybių paletę. Šiomis dienomis toji fikcija karo akivaizdoje, deja, virto tikrove. Kiek pasikeitusi realybė gali turėti įtakos spektaklių režisūrinėms vizijoms? Kaip stipriai naujai kuriami spektakliai „užkraunami“ šiandien išgyvenamomis emocijomis?

Natūralu, kad tie įvykiai, kurie dabar vyksta pasaulyje arba šalia tavęs, rezonuoja kiekvienam menininkui: būtum dailininkas, režisierius ar dirigentas, tu negali likti abejingas. Pavyzdžiui, teatre turėjom režisierių konkursą J. Offenbach‘o operai „Hofmano istorijos“ ir analizavom visus pateiktus darbus. Pamačiau, kad labai daug režisierių bando realizuoti savo idėjas būtent per karo prizmę.

Per kelis ateinančius metus, manau, tiek vizualiniame mene, tiek teatre ar muzikoje matysime daug sąsajų su šiais įvykiais. Tiesiog neįmanoma, kad meno žmonių tai visiškai nepaveiktų. O jei mane veikia kaip žmogų, žinoma, veiks ir kaip menininką. Dauguma žmonių tiek mūsų šalyje, tiek pasaulyje yra neabejingi tam, kas vyksta: jie labai išgyvena, jautriai reaguoja, baiminasi. Ne išimtis ir menininkai, kurie visus savo jausmus atsineša į savo veiklą ir darbus. Tai itin matyti muzikoje – čia neįmanoma būti be savo jausmų ir emocijų, juk jie yra kūrybos pagrindas.

Po spektaklio „Turandot“, LNOBT, 2020 m., Martyno Aleksos nuotrauka

Operos ir baleto teatras yra viena svarbiausių šalies kultūrinių įstaigų, taigi, ir vyriausiasis teatro dirigentas yra ryški kultūros pasaulio figūra. Teatro dirigentu tapote prieš keletą metų, tačiau iki šių pareigų paprastai tenka nueiti ilgą ir dažnai nelengvą kelią. Jūs gana anksti supratote, kad norite diriguoti simfoniniam orkestrui, galbūt ir operai, tad dar būdamas Kauno J. Naujalio muzikos gimnazijos dvyliktokas važiavote konsultuotis pas maestro Juozą Domarką. Tačiau tąkart jaunatvišką Jūsų užmojį ir maksimalizmą jis gerokai atvėsino. Ką jis Jums anuomet pasakė?

Jis pasakė, kad tuo metu, t. y. baigus dvylika klasių, aš tikrai negaliu studijuoti simfoninio dirigavimo. Pasak jo, po šešerių ar aštuonerių metų gal ir galėsiu pabandyti studijuoti šitą specialybę. Aišku, kai tau aštuoniolika metų ir manai, kad viską moki, žinai ir turi svajonę studijuoti dirigavimą, tokie žodžiai tikrai labai nuliūdina. Visų pirma, J. Domarkas man surengė nežmoniškai sudėtingą patikrinimą. Dabar suprantu, kad būdamas 18-os tokio testo tikrai negalėjau išlaikyti. Žinoma, tokio egzamino aš net nesitikėjau, jis buvo labai sunkus, net ir dabar atsakyti į kai kuriuos klausimus man būtų nelengva. Maestro matė, kad aš dar per jaunas studijuoti minėtą specialybę, galbūt dėl to ir parinko tokias sunkias užduotis, juk į simfoninį dirigavimą paprastai stojama jau pabaigus kokį nors bakalaurą…

Vaikystėje, 1985 m.

Tačiau šis šaltas dušas svajonės tapti dirigentu vis tik neužgniaužė?

Jeigu tuo metu būčiau pasidavęs, dirigentu dabar tikrai nebūčiau. Tačiau tuomet aiškiai supratau, kad turiu dar pasimokyti, kad daugiau suprasčiau apie dirigavimą.

Kauno J. Naujalio gimnazijoje baigėte chorinį dirigavimą, vėliau į tą pačią specialybę įstojote Muzikos ir teatro akademijoje. Baigęs bakalauro studijas ketinote išvažiuoti į užsienį. Turėjote studijų ar darbo pasiūlymą?

Turėjau išvažiuoti į Austriją, į Gracą, pagal Erasmus studijų mainų programą. Dirigentė Mirga Gražinytė kaip tik baigė ten studijas ir jau ruošėsi išvykti iš Graco, o aš turėjau atvažiuoti pas jos dėstytoją: Mirga iš pradžių irgi mokėsi chorinio dirigavimo, tik paskui simfoninio. Turėjau išvažiuoti ten mokytis kaip būsimas choro dirigentas, kas greičiausi ir būtų nutikę, gal po metų būčiau perstojęs ir į simfoninį dirigavimą, bet jau nebe pagal Erasmus programą. Vis dėlto tais pačiais metais mane pasikvietė tas pats J. Domarkas su G. Rinkevičiumi ir pasakė: „Siūlom tau stoti į simfoninį dirigavimą, į magistrantūrą.“

Vis tik diriguoti chorui ir simfoniniam orkestrui – ne tas pats. Kas pastebėjo Jūsų talentą ir didžiulį norą diriguoti būtent orkestrui?

Besimokydamas chorinio dirigavimo pas prof. P. Gylį jau turėjau simfoninio dirigavimo fakultatyvą pas prof. G. Rinkevičių. Kai laikiau jo įskaitą, komisijoje buvo visi simfoninio dirigavimo katedros dirigentai, taigi, mane diriguojant matė ir J. Domarkas, ir G. Rinkevičius, ir visi kiti… Būtent po to ir gavau pasiūlymą stoti į simfoninį dirigavimą. Taigi, tą vasarą man reikėjo apsispręsti, ar stoti į simfoninio dirigavimo magistrantūrą Muzikos ir teatro akademijoje, nors nebuvau tikras, kad įstosiu. Žvelgiant iš dabarties perspektyvos, gavęs tokį pasiūlymą po įskaitos jau galėjau būti tikras, kad pavyks, tačiau abejojau, nes… tiesiog nenorėjau nudegti. Susitariau su LMTA tarptautinių ryšių skyriumi, kad jie palauktų dėl mano sprendimo važiuoti į Gracą iki dirigavimo egzamino. O kai jau įstojau į simfoninį dirigavimą, į magistrantūrą, nusprendžiau į Gracą nebevažiuoti.

J. Naujalio gimnazijoje, 4-a klasė, 1993

Vis dėlto studijų pradžia buvo sunki: labai daug dalykų reikėjo mokytis vienu metu, juk įstojau tiesiai į magistrantūrą, tad tai, ką kiti šioje specialybėje mokėsi ketverius metus, turėjau išmokti vos per porą. Taigi, krūvis buvo nemažas, tačiau pradžia visada yra sunki – ar studijuojant, ar pirmi metai diriguojant orkestrui, ar patirtys su „Vilniaus miesto opera“.

Namuose prie pianino, 1995 m.

Tiesa, reikia paminėti, kad, dar mokantis chorinio dirigavimo, didžiulę įtaką man padarė choro „Aidija“ vadovas Romualdas Gražinis. Šiame chore dainavau trejus metus, tad iš R. Gražinio supratau labai daug dalykų apie muziką.

Esate minėjęs, kad profesinio kelio posūkius dažnai lemia sutikti žmonės, tam tikra aplinka ar tiesiog atsitiktinumai. O kokią įtaką Jūsų pasirinkimams turėjo šeima, tėvai?

Tėvų profesijos neturėjo nieko bendra su muzika: mama buvo buhalterė, o tėtis dirbo įvairius darbus: yra dirbęs fabrike, po to su mamos broliu įkūrė firmą, kuri gamino raktus, spynas. Vis dėlto tėvai matė mano polinkį muzikai ir jau nuo ketverių penkerių metų leido mane į parengiamąją grupę muzikos mokykloje. Po to, sužinoję apie J. Naujalio gimnaziją, kurioje mokoma bendrojo lavinimo dalykų ir muzikos, nuvedė mane ten.

Taigi, tėvai pamatė mano polinkį muzikai ir paskatino ta linkme dirbti. O po to didžiausia jų pagalba buvo tai, kad jie leido tam tikrus dalykus spręsti savarankiškai, net jei daug ko ir negalėjo suprasti… Tėvai labai pasitikėjo manimi, o po aštuonerių metų, praleistų mokykloje, jau visiškai nebesikišo į muzikinius sprendimus: kur važiuoti, kur stoti, pas ką stoti, ką studijuoti… Jau paskutinėse klasėse visus su profesija susijusius dalykus sprendžiau savarankiškai, ką jau kalbėti apie laiką, kai išvažiavau mokytis į Vilnių.

Su broliu Edvardu, 1993 m.

Būtent čia, sostinėje, prasidėjo Jūsų draugystė su „Vilniaus miesto opera“. Pradedančio dirigento kelyje Jus lydėjo ne tik maestro G. Rinkevičius, bet ir šios trupės įkvėpėja, charizmatiškoji režisierė Dalia Ibelhauptaitė. Kaip prisimenate bendravimą ir bendradarbiavimą su šia išskirtine asmenybe?

Nors Dalia dabar rečiau būna Lietuvoje, su ja ir toliau gražiai bendraujame. Galėčiau sakyti, kad ji anuomet mane paglobojo, iš jos išmokau daug subtilybių, pavyzdžiui, kaip dirbti su režisieriumi, kas jam spektaklyje svarbu, kiek jam reikalingas dirigentas, kaip diriguoti ne tik muzikinę vyksmo dalį, bet ir visą spektaklį. Mačiau, kaip Daliai svarbu, kad dirigentas diriguotų ne tik muziką, bet ir patį spektaklį, aiškiai suprasdamas jo dramaturgiją. Nors išmokau iš jos labai daug dalykų, labiausiai esu dėkingas už pasitikėjimą jaunu žmogumi. Ji davė man šansą mokytis bei praktikuotis. Galiu pasakyti, jog šiandien Operos ir baleto teatre esu vyriausiasis dirigentas būtent todėl, kad sukaupiau milžinišką patirtį „Vilniaus miesto operoje“, kurioje dirbau kartu su Dalia.

„Vilniaus miesto operoje“ įvyko ir svarbus Jūsų asmeninio gyvenimo posūkis…

Taip, būtent čia susipažinau su žmona Radvile.

Ar šiame kolektyve prasidėjo ir Jūsų, kaip simfoninio orkestro dirigento, kelias?

„Vilniaus miesto operoje“ diriguodamas Lietuvos valstybiniam simfoniniam orkestrui daugiau dirbau su juo kaip operos dirigentas, dažniausiai – režisūrinėse repeticijose kartu su solistais, kartais padėdamas diriguoti ir orkestrines partijas. Tačiau labai daug dirbau su šiuo orkestru ir atskirai nuo operų: nuolat asistavau G. Rinkevičiui, dirigavau praktiškai visas simfonines programas, kurias tik jis diriguodavo. Taigi, turėjau daug galimybių praktikuotis ir dirbti su profesionaliu simfoniniu orkestru. O tai ir buvo didžioji mokykla, nes tai, ko išmokstame teoriškai, yra tik maža dalis to, ko mūsų profesijoje reikia praktiškai. Labai džiaugiuosi, kad turėjau tokią galimybę.

Su žmona Radvile, 2020 m. Petro Vyšniausko nuotrauka

Diriguoti simfoninę muziką ir operą yra du skirtingi dalykai. Operoje be orkestro yra ir didžiulis būrys kitų atlikėjų. Ką reiškia diriguoti operą, kuo tai skiriasi nuo simfoninio dirigavimo?

Simfoninio dirigavimo mastelis yra šiek tiek mažesnis, formos atžvilgiu mažesnė apimtis, bet esminis skirtumas – operoje yra žymiai daugiau žmonių, didesni atstumai nuo dirigento iki artistų scenoje, be to, tiesiog techniškai visi turi būti kartu, o esminis dalykas, kaip jau minėjau–diriguoti ne tik muziką, bet diriguoti spektaklį, jo eigą. Nuo operos dirigento priklauso veiksmas scenoje: muzikos ir viso spektaklio tempas, dramaturgija, kertiniai vyksmo lūžiai, svarbiausi taškai – kaip į juos ateini, kaip juos užbaigi. Žinoma, operoje už spektaklį atsakingas ne tik dirigentas – didelė ir režisieriaus įtaka. Vis dėlto sspek­tak­lio metu nuo jo jau niekas nebepriklauso, savo darbą jis atlieka iki spektaklio, o vienintelis žmogus, kuris dar gali kažkaip pakreipti spektaklį, yra dirigentas.

Simfonijoje paprastai nėra konkrečios fabulos, tad dažniausiai patys bandom susigalvoti simfonijų siužetą, nors, žinoma, yra ir programinių simfoninių kūrinių. Na, o operoje visada yra aiškus siužetas ir tu žinai, ką diriguoji, kokius jausmus išgyvena herojai… Be to, darbas operoje susideda iš daugybės segmentų: čia dirigentas dirba ne tik su orkestru, bet ir su kiekvienu solistu atskirai, analizuoja jo vaidmenį, personažą ir t. t.

Kalbėjome apie sutiktas ryškias asmenybes, mokytojus, turėjusius įtakos Jūsų gyvenime, tačiau, kiek žinau, šiandien ir pats mokytojaujate Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Šiais laikais jauno žmogaus gyvenimas neatsiejamas nuo technologijų, tačiau, kaip manote, ar šiuolaikinė pedagogika spėja koja kojon su jaunimo gyvenimu tempu? Kaip apskritai regite šiandieninę pedagogiką?

Manau, kad jaunam žmogui svarbu ne tik technologijos, bet ir mokytojai, tačiau keičiantis mokinių kartai, svarbu keistis ir mokytojams. Akivaizdu, kad vyresniems mokytojams darosi vis sunkiau pavyti jauną žmogų, taip jau yra ir nieko čia nepadarysi. Todėl labai svarbu, kad mokytojų grandyse būtų kartų kaita, nes nemanau, kad yra gerai, kai tarp mokinių ir mokytojų yra per didelis amžiau skirtumas. O ateinantiems jauniems mokytojams reikia laiko: juk ne visi turi Dievo duotą dovaną mokyti, daugumai reikalinga praktika.

Manau, kad man nesunku dirbti su vaikais, nes nesijaučiu labai vyresnis už juos, nors, tiesą pasakius, kai prieš 10 metų pradėjau mokytojauti, jaučiausi visai arti mokinių. Šiandien yra kitaip: man nebereikia perdėtai stengtis ar kažkaip kitaip įrodyti savo, kaip mokytojo, vertę, jaučiu, kad dabar jau galiu būti mokiniams autoritetas.

Su šeima: kairėje – brolis Edvardas su žmona Agne, centre – Ričardas su žmona Radvile, dešinėje – Radvilės sesuo Teodora ir jos vyras Andrius, 2021 m., Martyno Aleksos nuotrauka.

Iš tiesų, paaugliams ypač reikalingas autoritetas…

Man atrodo, kad mokytojui labai svarbu vesti, palydėti mokinį, o ne diktuoti. Šiandien su šypsena atsimenu mokytojų atrankos Čiurlionkėje konkursą: niekaip neapsisprendžiau – eiti ten dirbti ar ne, bet, galvoju: „ai, nuvažiuosiu“. Atvažiavau tiesiai iš turgaus, su motoroleriu (juokiasi)… Ateinu į konkursą galvodamas, kad čia bus paprastas pokalbis, o ten – direktorius, psichologas ir dar keturi dirigavimo mokytojai! O ir kandidatų nemažai… Klausimus uždavė tikrai rimtus, o aš buvau nieko nepasikartojęs…Tikrai nustebau papuolęs į tokį rimtą konkursą (juokiasi).

Na, o pradėjęs mokyti, bandžiau susikurti tam tikrus savo pedagoginius principus ir nors teorinių pedagogikos žinių tikrai turėjau, dirbdamas su vaikais vis prisimindavau, kas man kadais buvo neaišku, kas man trukdė, tad stengiausi į tai atkreipti dėmesį. Be to, man buvo svarbu, tarkim, dirigavimo judesį paaiškinti taip, kad mokinys tai įsisavintų iš esmės, o ne paviršutiniškai: „Ai, daryk dabar, kaip sakau, o vėliau pats suprasi.“ Kartais svarbiau net ne išmokyti diriguoti ar groti, o padiskutuoti su mokiniu, užduodant jam klausimus. Ir jei jis, o ne mokytojas, atsako teisingai, matau, kad iš tikrųjų supranta.

Vis tik didžiausias mano, kaip mokytojo, trūkumas yra tai, kad esu per daug užimtas, juk mokytojo darbe labai svarbu reguliarus kontaktas su mokiniais.

Būdamas teatro dirigentu, regis, dėl užimtumo galėtumėt ir nebemokytojauti…

Tiesą sakant, mokytojauti pradėjau todėl, kad anuomet, prieš dešimt metų, neturėjau darbo. Buvo toks sunkus momentas: baigiau studijas, tačiau nebuvau tikras dėl ateities… Žinojau, kad tikriausiai mane kvies dirbti pas G. Rinkevičių ar D. Ibelhauptaitę, bet nieko negalėjau prognozuoti dėl finansų, neturėjau jokių stabilių pajamų. O pedagoginis darbas man leido būti ramiam, kad tą ar kitą mėnesį gausiu bent kelis šimtus litų. Po to jau supratau, kad galiu ir frylansinti ir kitaip užsidirbti – nepražūsiu. Visgi mokytojauti man labai patiko ir tą tebedarau iki šiol.

Savotišką pedagoginį amplua Jums teko išbandyti ir neseniai LRT televizijoje rodytame muzikiniame projekte „Maestro“, kuriame dalyvavote kaip komisijos narys. Šis projektas iš kai kurių klasikinės muzikos atstovų susilaukė kritikos kaip neva menkinantis ir banaliai parodantis sudėtingą dirigento profesiją. Kodėl nusprendėte jame dalyvauti?

O kodėl ne? Pirmiausia, būtina atskirti žanrus. Mes juk neduodam žmogui, atėjusiam iš gatvės ar turėjusiam vos vieną dirigavimo pamoką, diriguoti spektaklio operos teatre. Bet jeigu per TV šou galima populiarinti klasikinę muziką, dirigavimą, apie tai kalbėti ir pristatyti dirigentus, dirigavimo ypatumus, kodėl nepasinaudoti tokia galimybe? Matau čia tik pliusus. O kad toks projektas menkina dirigavimo meną ir dirigento profesiją – nesutinku. Juk žmonės žymiai daugiau suprato, sužinojo apie dirigavimą ir pamatė dirigento darbą visai kitaip. Per TV šou galima šviesti dalį visuomenės, kuri galbūt niekada neateis į teatrą ir nesupras, ką dirigentas veikia teatre. Taigi, atskirkim žanrus.

O gal kaip tik, pažiūrėję tokią laidą, žmonės ateis į teatrą?

Taip, žinau, kad jau yra tokių žmonių, be to, atsirado ir vaikų, kurie, pažiūrėję projektą, labai užsivedė diriguoti! Taigi, palietėm tą auditoriją, kuri šiaip galbūt neateitų į teatrą. Na, o kad galėtum kritikuoti, reikia pamatyti laidą, vadinasi, ir muzikantai, menininkai, rašę kritikuojančius postus feisbuke, tą laidą žiūrėdavo! (Juokiasi).

Iš tiesų, dirigavimas koncerte ar spektaklyje yra tik nedidelė dirigento darbo dalis, didžiąją dalį sudaro darbas su partitūromis, repeticijos, programų sudarymas, vadybinis ar administracinis darbas, tačiau dirigentui, stovinčiam prieš didelį būrį muzikantų, neišvengiamai reikia tam tikrų savybių: lyderystės, autoriteto, gebėjimo vadovauti, įtikinti savo sumanyta interpretacija, galų gale – pasitikėjimo savo jėgomis. Esate sakęs, kad pradžioje nebuvo paprasta atsistoti prieš orkestrą, bet dorotis su jauduliu padėjo psichoterapija. Dauguma psichoterapinę pagalbą linkę laikyti privačiu dalyku, tačiau Jūs apie tai gana drąsiai kalbate viešai. Kodėl?

Manau, jog svarbu keisti vyraujančią nuomonę apie psichikos terapiją, nes paprastai vyresnė karta galvoja, kad psichoterapija yra tik ėjimas pas psichiatrą, o jei pas jį lankaisi – esi išprotėjęs ar turi rimtų psichikos bėdų. Jaučiu, kad vyresnei kartai psichoterapija yra tarsi kažkokia stigma: eiti pas psichologą ar psichoterapeutą reiškia, kad tau yra blogai. Betgi nebūtinai: juk kartais einam pas gydytoją tiesiog profilaktiškai pasitikrinti sveikatos. Lygiai taip pat profilaktiškai galima nueiti ir pas psichologą. Taigi, apie psichoterapiją kalbu drąsiau dėl to, kad, manau, jog tai gali padėti pakeisti požiūrį, padrąsinti nueiti pas specialistą. Man atrodo, kad psichologinė higiena yra tokia pat svarbi, kaip ir fizinė. Iš tik­rų­jų Lietuvoje psichoterapiją mes dar tik atrandame, nors pasaulyje jos svarba žmogaus sveikatai jau seniai nekelia klausimų. Mums, lietuviams, dar labai stipriai reikia keisti savo supratimą apie šią sritį.

Tiesą sakant, pats terapiją rinkausi ne tik dėl dirigavimo – scenos baimę pažįstu, su ja susitvarkiau. Be to, artistas turi jausti šiek tiek lengvo nerimo, jaudulio prieš žengdamas į sceną. Jeigu visai nesijaudinu prieš koncertą ar spektaklį, tai reiškia, kad kažkas negerai: būtina šiek tiek pasijaudinti, kad įgautum tam tikros emocinės įkrovos, pakylėtumo. Psichoterapiją rinkausi ir dėl savirefleksijos, ir dėl tam tikrų dalykų, kuriuos noriu savyje patobulinti. Kitas dalykas: patiriu nemažą emocinį krūvį dėl savo pozicijos teatre, kaip vyriausiasis dirigentas, turiu priimti kartais ir nelengvus sprendimus, taigi reikia tas emocijas kažkaip „iškrauti“, su kažkuo pasikalbėti.

Vienoje tinklalaidėje apie teatro darbo užkulisius teko matyti, kaip Jūs, prieš žengdamas į sceną diriguoti spektaklio, persižegnojate. Ką Jums reiškia kryžiaus ženklas?

Man atrodo, kad šiuo ženklu viską atiduodu į Aukščiausiojo rankas, šiuo gestu prašau Jo pagalbos, atiduodu Jam viską, ką tą akimirką ruošiuosi daryti.

Beje, simboliškai prisiminiau ir Jūsų, kaip menininko, įvertinimą – Auksinį scenos kryžių… Kiek Jums reikšmingas šis apdovanojimas?

Anuomet, kai buvau visai jaunas ir tik bepradedantis menininkas, toks apdovanojimas gal ir buvo svarbus, o dabar man didžiausias įvertinimas – gerai pavykęs spektaklis, kai jam pasibaigus supranti, kad ką tik įvyko kažkas įspūdingo, ko negali apsakyti žodžiais, tik patiri neapsakomą džiaugsmą. Šis jausmas ir yra didžiausias atlygis, apdovanojimas. Manau, tai tikriausiai įvyksta tuomet, kai ne tik pats diriguoji, bet ir leidiesi vedamas Jo – Aukščiausiojo.

Tiesą pasakius, norėčiau, kad gyvenime daugiau Jis diriguotų, nes žmogus dažnai pamiršti, kad ne pats esi savo gyvenimo šeimininkas ir turėtum daugiau visko deleguoti Jam, daugiau pasitikėti Jo vedimu. Tada bus mažiau konfliktų, nesusipratimų. O žegnojimasis man svarbus, jau daug metų tai darau prieš eidamas į sceną.

Portugalijoje, 2017 m.

Dabar dažnai prieš spektaklį ne tik persižegnoju, bet ir pagalvoju apie mamą, kuri neseniai išėjo. Sužinojau tai prieš pat šių metų naujametinę „Traviatą“. Nebuvo įmanoma, kad mane kas nors pakeistų. Tada tik paskambinau kun. Kęstučiui Dvareckui, nes nežinojau, kaip išbūti tą akimirką, turėjau kažkaip greitai save surinkti. Beje, spektaklis buvo labai geras, nors niekas daugiau nežinojo apie tai, kas nutiko. Dabar „Traviata“ yra tas spektaklis, kai prieš eidamas diriguoti visada prisimenu mamą…

Galbūt prisiminimą palydi ir malda…

Žinoma, malda yra svarbi mano gyvenimo dalis, tik galbūt per mažai jai skiriu dėmesio. Gyvendamas sostinės senamiestyje galiu nesunkiai nukeliauti į bet kurią bažnyčią, tačiau ypatinga vieta man yra Dievo Gailestingumo šventovė: į ją užeinu kaskart, kai noriu ilgiau pabūti maldoje, tyloje, gilesniame susikaupime… Malda žmogui iš tiesų reikalinga, nes tik ji ir padeda išbūti tokias akimirkas.

Kalbino Lina Mikalauskienė

Straipsnis iliustruotas Ričardo Šumilos asmeninio archyvo nuotraukomis

Straipsnio publikavimą žurnale Kelionė 2022 m. Nr. II parėmė

Comments are closed.