Šį kartą „Kelionės“ skaitytojus kviečiame panirti į paskutinės pirmojo Giesmių giesmės skyriaus eilutės apmąstymą. Šiuo straipsniu užbaigiame tekstų ciklą „Gražiausioji Saliamono giesmė“, parengtą pagal teologo dr. Valdo Mackelos (1972–2017) paskaitas, skaitytas seserų vienuolių bendruomenėms, daugiausiai – Paštuvos basosioms karmelitėms.
„Mūsų namų sijos iš kedrų,
gegnės iš kiparisų“ (Gg 1, 17)
Žodžio Sužadėtinis ir Kūno Sužadėtinė
Šešioliktoje Giesmių giesmės eilutėje buvo kalbama apie Šventyklą. Sakydama „Mūsų guolis pavėsinėje“ sužadėtinė užsiminė apie žydintį ir žaliuojantį lauką, kuris yra meilės vieta. Sužadėtinis atsiliepia, sutikdamas, kad Žemė taptų jų guoliu. Jis ilsėsis joje. Bažnyčios Tėvai aiškino, kad Dievo Tauta, arba Sužadėtinė, kviečia Sužadėtinį ateiti, ir Jis įsikūnija, nusileidžia iš Dangaus į žemę – tampa tikru žmogumi, susivienija su žmonija, gimdamas iš Mergelės Marijos. Sužadėtinės lūpose „guolis“ yra žmogiškosios prigimties susivienijimas su dieviškąja, kaip sako šv. Grigalius Nysietis. Teologijoje tam skirtas terminas „įstabieji mainai“ (lot. communicatio idiomatum), kuriuo nusakomas dieviškumo ir žmogiškumo apsikeitimas savybėmis. Šv. Mišių metu liturginis veiksmas, kai į vyną įpilama šiek tiek vandens, simboliškai žymi žmogiškumo ir dieviškumo susiliejimą.
Šv. Augustinas apie šią eilutę kalba dar atviriau: „Sužadėtino guolis yra Mergelės įsčios. Šiose mergeliškose įsčiose susijungia Sužadėtinis ir Sužadėtinė, Žodžio Sužadėtinis ir Kūno Sužadėtinė“. Įsikūnijimo slėpinys, kurį švenčiame per šv. Kalėdas – „Žodis tapo kūnu“ (gr. Logos sarx egenito) – yra vienas iš didžiausių krikščioniško tikėjimo slėpinių. Daug kam ir šiais laikais nelengva patikėti Kristaus buvimu Eucharistijoje. Ne katalikams itin sunku priimti, kad parduotuvėje įsigytuose vyne ir duonoje gali būti Dievas. Jie sako: „Tai reikia suprasti metaforiškai, simboliškai, alegoriškai. Negali būti taip tiesmukai: buvo duona – dabar Dievas, buvo vynas – dabar Dievas…“ Tai nesuvokiama. Galima suprasti, kodėl žydams buvo nesuvokiamas Kristaus kalbėjimas, Jo elgesys. Buvo klausiama, kodėl Jis, būdamas žmogumi, laiko save Dievu? Kodėl elgiasi taip, tarsi būtų Dievas? Kodėl Jis atleidžia nuodėmes? Kodėl gydo šabo dieną, tarsi būtų patį šabą įsteigęs Dievas? (Plg. Lk 5, 20–21. 6, 1–11). Taigi, šioje Giesmių giesmės eilutėje įžvelgiamas Dievo tapimo kūnu arba dvasios ir kūno vienybės įvykis.
Tą pakartoja šv. Grigalius Didysis savo komentare Giesmių giesmei: „Kai Įsikūnijimo slėpinyje dangiškasis Karalius švenčia savo Sūnaus vestuves, duodamas jam Bažnyčią lyg nuotaką, Marijos įsčios yra lyg Sužadėtinio vestuvinis guolis.“ Savo veikime, nors ir labai nedaug apie tai užsimena, keletą kartų Jėzus vadina save Jaunikiu, kalbėdamas, regis, apie visai kitus dalykus, pavyzdžiui, kodėl mokiniai nepasninkauja. Kol jaunikis yra su jais, svečiai negali liūdėti ir pasninkauti, bet kai Jis bus paimtas, svečiai liūdės ir pasninkaus (plg. Mk 2, 18–20).
Jei sužadėtinė kviečia Mylimąjį į žemę,
tai Sužadėtinis kviečia ją į Dangų.
Dar Kristus užsimena apie tai, kad Įsikūnijimas ir visas Jo gyvenimas, mirtis bei Prisikėlimas yra Dievo ir žmogaus susivienijimo slėpinys, kai Dievas tampa žmogumi, kad žmogus būtų sudievintas. Tačiau Įsikūnijimas yra tik pati pradžia, ir jeigu Sužadėtinė kviečia Sužadėtinį ateiti, nužengti į žemę, kalbėdama apie gamtą, žalumą, tai Sužadėtinis turi kitą planą. Gėlės ir romantika Jam patinka, bet veikiausiai, kaip tikras vyras, kuris, kaip tradiciškai manoma, turi pastatyti namą, pasodinti medį, užauginti sūnų, Sužadėtinis galvoja apie namus. Vis dėlto tai nėra, kaip sako poetas Justinas Marcinkevičius, „laukas, pieva, medis, upė“, tie namai yra kažkur kitur.
Sužadėtinio namų sijos ir gegnės
Jei sužadėtinė kviečia Mylimąjį į žemę, tai Sužadėtinis kviečia ją į Dangų. Apie namų sijas ir gegnes Jis tarytum sako: „Gera laukuose, bet ateis žiema, atšals – reikia kažkur kitur įsikurti.“ Sužadėtinis pažada, kad tą, kurią myli, ves į namus, kuriuos jau dabar vadina „mūsų namais“. Jis sako: „Mūsų namų sijos iš kedrų, gegnės iš kiparisų“ (Gg 1, 17). Veikiausiai taip norima pasakyti, koks puikus bus jų namas.
Jeigu galvotume, kad poilsio, guolio vieta yra Šventoji Žemė, tai sijos iš kedrų ir gegnės iš kiparisų greičiausiai yra užuomina į architekto Hiramo statytą Saliamono šventyklą. Tos šventyklos architektas buvo ne žydas, o Libano miesto valdovas. Libanas garsėjo savo mediena, todėl Hiramas galėjo parūpinti visko, ko reikia Saliamono rūmų ir šventyklos statybai. Hiramas laiške Saliamonui sako: „Aš gavau žinią, kurią man siuntei. Aš patieksiu tau visus kedro ir kipariso rąstus, kurių tau reikia. Mano tarnai nugabens juos nuo Libano prie jūros, aš paliepsiu juos surišti jūroje į sielius ir nuplukdyti į vietą, kurią tu nurodysi. Ten paliepsiu juos išardyti, kad galėtum juos pasiimti. O tu savo ruožtu patieksi mano šeimynai maisto, kokį būsiu nurodęs.“ Hiramas tad patiekė Saliamonui kedro ir kipariso rąstų, kiek tik jam reikėjo, o Saliamonas savo ruožtu davė Hiramui dvidešimt tūkstančių korų kviečių kaip maistą jo šeimynai ir dvidešimt korų rinktinio aliejaus“ (1 Kar 5, 22–24).
Nors žmonės yra Žemės gyvūnai,
bet per Jėzų iš Dievo malonės mes tampame ir Dangaus piliečiais
arba šventųjų bendrapiliečiais, angelų namiškiais.
Mūsų namai yra ne tik čia, Žemėje, bet ir Tenai.
Iš tikrųjų Tenai netgi labiau yra mūsų namai, nes Žemėje esame tik laikini svečiai, praeiviai.
Libano kedrų miškas labai dažnai minimas Šventajame Rašte. Paprastai apie kedrus kalbama su pasigėrėjimu, nes Izraelyje tokie dideli medžiai neauga, taigi, izraelitams šie milžiniški medžiai padarė didžiulį įspūdį. Libano kedrai net lyginami su kalnais bei su kitomis galybėmis. O psalmėse teisieji lyginami su palmėmis ir Libano kedrais: jie žaliuoja lyg palmės ir auga kaip Libano kedrai (plg. Ps 92, 12). Kedrai siejami su tvirtumu, aukštumu ir spygliuočiams būdingu kvapu.
Toliau Karalių knygoje aprašyta, ką karalius Saliamonas darė su kedro medžiais: „Libano miško Rūmus jis pastatė ant keturių eilių kedrinių šulų, su tašytomis kedro medžio sijomis virš šulų. [Kedras, pasirodo, buvo naudojamas ne tik sijoms, bet ir kolonos, šulai buvo pastatyti taip pat iš kedro – V. M.] Rūmai buvo šimto uolekčių ilgio, penkiasdešimties uolekčių pločio ir trisdešimties uolekčių aukščio. Kedro medžio lubos buvo suklotos ant sijų, laikomų keturiasdešimties penkių šulų, po penkiolika kiekvienoje eilėje. Viename ir kitame gale buvo trys langų rėmų eilės su trimis langų aukštais – vienas priešais kitą. Visų tarpdurių staktos buvo stačiakampės; tarpduriai buvo vieni priešais kitus, po tris abiejuose galuose. Šulų salę jis padarė penkiasdešimties uolekčių ilgio ir trisdešimties uolekčių pločio. Priekyje buvo prieangis su šulais, o prieš juos uždanga“ (1 Kar 7, 2–6). Šis aprašymas su nurodytais išmatavimais yra toks detalus ir tikslus, kad, jeigu kas nors norėtų šventyklą atstatyti, tai būtų įmanoma.
Apie kitus Giesmių giesmėje minimus medžius – kiparisus – kalba ir pranašas Izaijas: „Libano šlovė ateis pas tave drauge su kiparisais, klevais ir pušimis, kad papuoštų mano Šventyklą ir suteiktų grožį vietai, kur ilsėsis mano kojos“ (Iz 60, 13). Kaip Dievo šlovė yra nematoma, bet pripildanti žemę, taip ir kiparisų kvapas pripildo vietą, kur šie medžiai auga.
Sužadėtinis Giesmių giesmėje kalba ne tik apie žemiškąją Saliamono šventyklą, bet ir apie Amžinąją šventyklą. Sužadėtinis nori iš šios žalios žemės, iš gamtos vesti mus į dvasinę tikrovę. Šventykloje, toje vietoje, kur Dievas ir žmogus gali ilsėtis „vidudienį poilsio“ (Gg 1, 7), jau galime matyti meilės vienybę amžinybėje: Dangus per Jėzų Kristų tampa ne tik Tėvo, bet ir mūsų namais.
Nors žmonės yra Žemės gyvūnai, bet per Jėzų iš Dievo malonės mes tampame ir Dangaus piliečiais arba šventųjų bendrapiliečiais, angelų namiškiais. Mūsų namai yra ne tik čia, Žemėje, bet ir Tenai. Iš tikrųjų Tenai netgi labiau yra mūsų namai, nes Žemėje esame tik laikini svečiai, praeiviai. Kai Kristus ateina, viskas staiga pasikeičia: Žemė, iki šiol buvusi vienintelė mūsų tikrovė, tampa tik laikinu prieglobsčiu. Apie tą judėjimą Giesmių giesmės prologe džiaugsmingai užsimena mylimoji, sakydama: „Vesk mane, karaliau, į savo kambarius“ (Gg 1, 4).
Stiebtis į dangiškus dalykus
Kedras ir kiparisas simbolizuoja patvarumą bei amžinybę – priešingai nei trumpai žydintis žemės „guolis“. Sužadėtinė džiaugiasi laikinu grožiu ir nori parodyti Sužadėtiniui savo bei Žemės grožį. O Sužadėtinis galvoja apie pastovumą, amžinumą, tvirtumą, tai, kas niekada nesibaigia. Kedras Biblijoje dažnai giriamas, kaip pats švenčiausias medis: jis auga ilgai, o jo mediena yra patvari ir negendanti. Šv. Grigalius Nysietis sako, kad tvirtumą ir amžinybę mes įgysime ilgai ir nuolatinai besistiebdami į dangiškus dalykus, o augimas yra lyg meditavimas to, kas yra aukštybėje. Medžio įvaizdis rodo, kad ir mes turime būti kaip medžiai, prie vandens pasodinti (plg. Jer 17, 8; Ps 1, 3), besistiebiantys į viršų. Kedras yra tvirtas, nes stiebiasi į dangų.
Šv. Grigalius Nysietis sako, kad tvirtumą ir amžinybę mes įgysime
ilgai ir nuolatinai besistiebdami į dangiškus dalykus,
o augimas yra lyg meditavimas to, kas yra aukštybėje.
Nors medis šaknijasi į žemę, mes esame pašaukti šanknydintis į Dangų. Kad šaknydintumėmės į Dangų, turime į jį stiebtis, o kad stiebtumėmės, turime galvoti apie dangiškus dalykus, apie tai, kas yra aukštybėje. Būdas stiebtis į aukštybę yra mąstymas ir meditavimas. Jei savo mintis nuolatos kreipiame aukštyn, augame ir panašėjame į tai, apie ką galvojame. „Mąstykite apie tai, kas teisinga, garbinga, teisu, tyra, mylėtina, giriama, – apie visa, kas dorybinga ir šlovinga“, – sako apaštalas Paulius (Fil 4, 8). Šventųjų gyvenimai, jų pavyzdžiai mums duoti ne tam, kad juos imituotume ar mėgdžiotume, bet kad galėtume stiebtis, kad suprastume, kiek mums dar reikia augti. Mes augame, apmąstydami Šventąjį Raštą, šventųjų gyvenimus arba apskritai visa, kas Dievo apreiškiama, kaip teisinga, garbinga, teisu, tyra, mylėtina ir giriama.
Kitoje vietoje apaštalas Paulius sako: „Aš siekiu laimikio aukštybėse, prie kurio Dievas kviečia Kristuje Jėzuje“ (Fil 3, 4). Visas Pauliaus gyvenimas yra tarsi bandymas pasiekti, kas yra aukštai, stiebimasis į tai, kas yra aukštybėse. Paulius sako: „Vejuosi, norėdamas pagauti, nes jau esu Kristaus Jėzaus pagautas“ (Fil 3, 12). Panašiai, kaip žaidžiant krepšinį, kai kamuolys atšoka nuo lanko ir visi stiebiasi jį pagauti.
Galima sakyti, kad Amžinasis gyvenimas – bandymas stiebtis į tai, kas yra aukštai. Medžiai yra labai geros rodyklės į dangų, parodančios, kiek daug ir kuria kryptimi galima stiebtis ir judėti.
Šis stiebimasis yra mąstymas arba meditacija. Thomas Mertonas veikale „Naujosios kontempliacijos sėklos“ rašo: „Tikroji meditacijos paskirtis – išmokyti žmogų darbuotis laisvam nuo sukurtųjų dalykų ir laikinų rūpesčių, tesukeliančių jam sumaištį ir liūdesį, ir įsitraukti į sąmoningą meilės ryšį su Dievu.“ Mąstydami apie dieviškus dalykus mes įsitraukiame į sąmoningą meilės ryšį su Dievu. Taip daromės vis artimesni Dievui, tampame Jo bičiuliais, kaip rašoma Konstitucijoje apie Dievo Apreiškimą „Dei Verbum“.
Šventųjų gyvenimai, jų pavyzdžiai mums duoti ne tam,
kad juos imituotume ar mėgdžiotume,
bet kad galėtume stiebtis,
kad suprastume, kiek mums dar reikia augti.
Dievo Apreiškimo tikslas yra padaryti mus savo draugais, kad mes priartėtume prie Jo, susibičiuliautume. „Tačiau kai ji [meditacija] veda tave anapus tavo supratimo ir vaizduotės lygmens, ji tikrai artina tave prie Dievo, nes paneria į tamsą, kurioje jau nebegali mąstyti apie Jį, todėl esi priverstas ieškoti Jo. Aklu tikėjimu, viltimi ir meile“, – sako Thomas Mertonas. Meditacija yra toks veiksmas, kuris reikalauja pastangų. Kartais tai būna sunkus ėjimas į nežinią, atsisakant to, ką jau turi, ir einant vis toliau. Visuomet yra pagunda sustoti ir pasakyti: „Man jau gana, daugiau nebenoriu eiti į tą nežinią.“ Tačiau tuomet yra didelė galimybė netapti medžiu.
Užuot tapęs medžiu, gali tapti krūmu, ar dar blogiau – tiesiog daržove. Palyginime apie medį ir padangių sparnuočius Jėzus sako: „Su kuo galime palyginti Dievo karalystę? Arba kokiu palyginimu ją pavaizduosime? Ji – tarytum garstyčios grūdelis, kuris, sėjamas dirvon, esti mažiausias iš visų sėklų žemėje, bet pasėtas užauga, tampa didesnis už visas daržoves ir išleidžia tokias plačias šakas, kad jo pavėsyje gali susisukti lizdą padangių sparnuočiai“ (Mk 4, 30–32). Galima suprasti, kad tie sparnuočiai yra angelai, o daržovės toliau augs palei žemę, kaip ir augusios. Taigi, meditavimas ar mąstymas apie dangiškus dalykus yra reikalingas tam, kad neliktum daržove, bet taptum medžiu.
Pratisas tyras žvilgsnis
Giesmių giesmėje minimos kipariso gegnės reiškia visą mus supantį pasaulį, o kipariso kvapas yra lyg po jį pasklidusi Viešpaties šlovė, todėl Dievą galime matyti ir kontempliuoti visame kame, taip pat ir žemiškuose dalykuose. Reikšminga tai, kad sužadėtinė, kviesdama Sužadėtinį į žalią guolį, sako, kad jos Mylimasis gali ateiti į žmoniją, apsigyventi pasaulyje, prisiimti žmogišką kūną. Jis savo ruoštu kviečia ją į amžinuosius namus, kurių mes negalime matyti. Dangiški namai yra didesni už visą žemę, todėl negalime jų matyti, tačiau jausdami Dievo šlovės dvelksmą it kipariso gegnių kvapą, atpažįstame jau dabar, dar gyvendami šioje žemėje, esantys juose.
Šv. Hugo Viktorietis, guvus ir protingas augustinijonų vienuolis, gyvenęs XII a., sakė, kad, jei kedrų stiebimąsi galima lyginti su meditacija, todėl po visą pasaulį pasklidusią Dievo šlovę galima lyginti su kiparisų kvapu. Skirtumą tarp meditacijos ir kontempliacijos šv. Hugo įvardina taip: „Medituojame tai, ko nesuvokia mūsų protas, o kontempliuojame tai, kas yra skaidru. Medituojame vieną dalyką, o kontempliacija apimame daug ir netgi viską.“ Taigi, meditacija – mūsų pastanga suprasti, o kontempliacija yra dovana. Tai matymas tų dieviškų dalykų, kurie atsiveria prieš mūsų akis, ir buvimas jų akivaizdoje.
Paprastai medituojame vieną dalyką, į kurį koncentruojamės, gilinamės ir kapstome, bandome prasismelkti gilyn. O kontempliavimas apima daug, netgi viską. Tad, jei meditacija –koncentruotas ir kryptingas žvilgsnis, tai kontempliacija yra pratisas tyras žvilgsnis, kuomet nežiūri į vieną tašką, bet žvelgi ir matai viską aplinkui. Nesižvalgai, nestebi, bet tiesiog matai. Viską. Dažniausiai mes matome tik pusę, o norėdami pamatyti kitą pusę turime apsigręžti ir pasižiūrėti atgal. Kontempliacija yra tarsi matymas į visas puses: ne tik į priekį ir šonus, viršų, apačią, bet matymas visur, į nieką nekoncentruojant žvilgsnio, nes Viešpaties šlovė, tas kiparisų kvapas, yra visame kame.
Šv. Hugo toliau tęsia: „Meditacijoje siela stengiasi suprasti, kontempliacija yra budėjimas, kai viskas paprasta, aišku ir suprantama.“ Kontempliacijoje jau nebėra siekimo. Tai daugiau priėmimas, buvimas, matymas visa to, kas yra. Čia būtų galima kalbėti apie tikrąją Šventyklą. Tas buvimas visą pasaulį pripildančios Dievo šlovės akivaizdoje ir yra tikroji mūsų šventykla, arba bent šventyklos prieangis, jei tikroji šventykla yra aukštumoje ar tolumoje. Jeruzalės šventykla buvo sudaryta iš keletos dalių: Pagonių kiemo, Šventosios vietos ir Šventų Švenčiausiosios. Veikiausiai mes dar nesame įžengę į Šventų Švenčiausiąją, greičiausiai nesame ir Šventų Šventojoje, bet Pagonių kiemas yra tinkama vieta būti ir žiūrėti į šventyklą iš tolumos.
Dievas ir Avinėlis yra Šventykla
Žinome, kad Kristus vadinamas naujuoju Moze, naujuoju Melchizedeku arba kunigu pagal Melchizedeko pavyzdį, ar naujuoju Dovydu, bet Jėzus yra ir naujasis Saliamonas, nors šis titulas sutinkamas gan retai. Saliamonas siejamas tiek su Dievo išmintimi, tiek su šventyklos statymu (žr. 1 Kar). Jėzus yra naujasis Saliamonas dėl to, kad įkūnija savyje tikrąją išmintį, ir dėl to, kad yra Dovydo sūnus. Kai į Jėzų evangelijose kreipiamasi „Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs“ (Lk 18, 38) arba „Osana Dovydo Sūnui“ (Mt 21, 9), reikia atsiminti, kad tikrasis Dovydo Sūnus yra Saliamonas, tad Sužadėtinis Jėzus, tolimas Dovydo ir Saliamono palikuonis, buvo įvardijamas, kaip naujasis Saliamonas.
Jėzus yra tas, kuris dovanoja žmonijai naują Šventyklą, naujus namus: „Ir tars karalius stovintiems dešinėje: „Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę!“ (Mt 25, 34). Tai yra kvietimas į naująją Šventyklą arba naujuosius namus. Šie namai, ši Šventovė yra Jis pats.
Būti Dievo Šventykloje
reiškia visame kame matyti Dievo šlovę
ir už viską Jį garbinti.
Evangelijoje pasakojama apie keletą Jėzaus apsilankymų šventykloje. Vaikystėje ten Jis bendravo su mokytojais, Rašto žinovais ir juos klausinėjo (Lk 2, 42–46). Kitas Jėzaus atėjimas į šventyklą nebuvo toks taikus – Jis išvaikė ten susirinkusius prekiautojus (Lk 19, 45–46). Vis dėlto krikščionių sampratoje Dievas ir Avinėlis yra tikroji Šventykla.
Vieta, kurioje garbiname Dievą, yra aprašyta Apreiškime Jonui: „Tuomet atėjo vienas iš septynių angelų, turėjusių septynis dubenis, pilnus septynių paskutinių negandų, ir prabilo: „Eikš, aš tau parodysiu jaunąją, Avinėlio sužadėtinę“. Ir nunešė mane dvasios jėga ant didelio ir aukšto kalno, ir parodė man šventąjį miestą, Jeruzalę, nužengiančią iš dangaus, nuo Dievo, žėrinčią Dievo šlove <…>“ (Apr 21, 9–11). Akivaizdu, kad Apreiškimo Jonui autorius, kalbėdamas apie Avinėlį ir Jo sužadėtinę, turi mintyje Giesmių giesmę. „Bet aš jame nemačiau šventyklos, nes Viešpats, visagalis Dievas ir Avinėlis, yra jo šventykla. Miestui apšviesti nereikia nei saulės, nei mėnulio, nes jį apšviečia tviskanti Dievo šlovė ir jo žiburys yra Avinėlis“ (Apr 21, 22–23). Taigi, ta Dievo šlovė – kiparisų kvapas, pripildantis pasaulį – ir yra tikroji Šventykla. Būti Dievo Šventykloje reiškia visame kame matyti Dievo šlovę ir už viską Jį garbinti. Norint garbinti Viešpatį, nėra būtina fiziškai būti bažnyčioje, koplyčioje ar kitoje šventoje vietoje, nes, kai garbiname, o garbinimas yra atsiliepimas į Dievo šlovę, mes visuomet esame Naujojoje Jeruzalėje, šventajame Dievo mieste, ir Dievas yra pati Šventykla, pati Dievo Karalystė.
Gyvenimas Trejybėje
Dar vienas motyvas, susijęs su Dievo Karalystės atėjimu, yra Kristaus Kryžius. Prisiliesdami prie Kryžiaus, prisiliečiame prie tų pačių medžių, tos pačios medienos, iš kurios buvo statyta Saliamono šventykla. Galima sakyti, kad Jėzus naująją Šventyklą pastatė savo Kryžiumi. Saliamono šventyklos statybų aprašyme yra užuomina apie kryžių. Statant gegnės ir sijos yra kryžiuojamos, todėl vėliau daugeliui krikščionių Ezechielio pranašystė apie naująją Šventyklą pasirodė labai reikšminga: „Taip kalbėjo Viešpats Dievas: „Aš pats paimsiu ūglį nuo aukštojo kedro viršūnės, pats jį pasodinsiu. Nulaušiu trapiausiąjį iš jo aukščiausių ūglių. Aš pats pasodinsiu jį ant aukšto ir didingo kalno. Aukštajame Izraelio kalne jį pasodinsiu, kad krautų pumpurus, neštų vaisius ir taptų didingu kedru“ (Ez 17, 22–23 a). Taip Kryžiaus medis tampa naujuoju Gyvybės medžiu. Šis medis mums yra reikalingas tam, kad taptume gyvi Dievo malonėje, gyvi Dievo pašventinime. Pranašas tęsia: „Po juo apsigyvens visokie paukščiai, jo šakų ūksmėje kraus lizdus visokie sparnuočiai“ (Ez 17, 23 b). Kuomet Jėzus kalba apie padangių sparnuočius, apie medį, kuris užauga iš garstyčios grūdo, galime matyti paralelę su Ezechielio minimu nulaužtu ir iš naujo įdiegiamu kedro ūgliu. Tai nauja Dievo Karalystės pradžia, ateinanti per Kryžiaus medį.
Stanislaw Kobielus straipsnyje „Kryžiaus geometrija“ („Naujasis Židinys-Aidai“, nr. 49) labai įdomiai aprašo kryžiaus simboliką. Šis autorius cituoja vieną XIV a. tekstą, kuriame sakoma:
Kryžiui susijungė palmė, kedras, kiparisas ir alyvmedis.
Atramą pėdoms suteikia kedras, statmeną stulpą – kiparisas,
alyvmedis suteikė atramą galvai, palmė davė skersinį;
Todėl kedras yra tikėjimo įvaizdis, kiparisas – vilties, meilę
reiškia alyvmedis, laimingą baigtį rodo geroji palmė.
Pasak straipsnio autoriaus, „simbolinę Kryžiaus prasmę sudarytų atskirų medžių alegorinės reikšmės. Truncus – kryžiaus statmenas stulpas, įkastas į žemę, buvo padarytas iš kipariso. Šis medis dar senovėje laikytas šventu, nepaprastai tvariu ir aukotas, pasak Plinijaus, požemių dievybėms. Pagal Gyvojo Kryžiaus sampratą, į žemę įkastoji dalis išlaužia Prarajos vartus ir išvaduoja iš jos Senosios Sandoros teisiuosius, o viršutinė dalis atveria Dangiškuosius Jeruzalės vartus, kaip kad rašė Rupertas iš Deutz, Kryžius yra clavis paradisi [Rojaus raktas –V. M]. Titulus [užrašas – V. M.] buvo pagamintas iš senovėje švento alyvmedžio. <…>Šis medis simbolizavo vaisingą žmogų, išrinktąją tautą, o jo išsunktuoju aliejumi būdavo patepamos karalių ir kunigų galvos. Kristaus vardas reiškia pateptąjį. Jėzaus galvos artumas šiai sijai įgalino ją alegoriškai interpretuoti. To ėmėsi Šv. Jonas Auksaburnis, rašydamas, kad Kryžiaus viršūnėje sušvito Teisingumo Saulė.“
Be to,šiame straipsnyje sakoma, kad palmė malonės medis, o kedras laikomas šventuoju medžiu, kaip sakoma jau Gilgamešo epe. „Senajame Testamente Kedras – „Libano šlovė“ – reiškė nemirtingumą, išmintį, teisingą žmogų.“ Įdomu tai, kad viduramžių simbolika kedrą suprato, kaip patį Kristų (plg. Ez 17, 22–23). Pasak Stanislav Kobielus, daugelyje nukryžiavimo atvaizdų suppedaneum (dalis) po Kristaus pėdomis yra tarsi Žemės personifikacija, analogiška pakojui, kurį mini pranašas Izaijas: „Dangus yra mano sostas ir žemė – mano pakojis“ (Iz 66, 1). Taigi, matyti, jog per visą krikščionybės amžių Kryžiaus medžio simbolikoje buvo įžvelgta labai daug prasmių.
Be to, galima prisiminti, kad Jėzus kalba apie savo kūną kaip apie Šventyklą: „Žydai kreipėsi į Jėzų, sakydami: „Kokį ženklą mums galėtum duoti, jog turi teisę taip daryti?“ Jėzus atsakė: „Sugriaukite šitą šventovę, o aš per tris dienas ją atstatysiu!“ Tada žydai sakė: „Keturiasdešimt šešerius metus šventovę statė, o tu atstatysi ją per tris dienas?!“ Bet jis kalbėjo apie savo kūno šventovę. Tik paskui, jam prisikėlus iš numirusių, mokiniai prisiminė jį apie tai kalbėjus“ (Jn 2, 18–22). Žvelgiant į šią Evangelijos ištrauką, galima kalbėti apie Komunijos prasmę: Jėzaus kūnas yra mūsų maistas ir priimdami Komuniją mes tampame Jo Kūno dalimi. Bažnyčia, esanti vienybėje su Kristumi, kaip Kristaus kūnas yra Naujoji Šventovė. Ne tik dvasinė, bet ir apčiuopiama, žemiška, esanti šiame pasaulyje tarsi ūglis, tarsi Dievo Karalystės pradžia.
Galiausiai ta Šventykla yra dvasios ir tiesos šventykla. Taip Giesmių giesmės Sužadėtinyje galime numatyti tai, kas vieną dieną bus apreikšta Jėzuje – Švč. Trejybės artumą, tikrąją Šventyklą. Tikroji Šventykla yra gyvenimas Tėve, Sūnuje ir Šventojoje Dvasioje. Kiekvieną kartą, kai darome kryžiaus ženklą, sakome, kad gyvename „vardu Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios“. Taip mes tarsi įžengiame į Šventyklą, tarsi pažymime, kad esame joje.
Hilarijus Puatietis, kalbėdamas apie Dieviškosios Trejybės asmenis, sako: „Amžinybė yra Tėvas („mūsų namų sijos iš kedrų“), kurio atvaizdo grožis yra Sūnus („Ak, koksai tu gražus, mano mylimasis!“), o palaima – Šventoji Dvasia („iš tikrųjų gražus! [saldus, malonus, mielas]“).“
Krikščioniškas gyvenimas yra ne kas kita, kaip gyvenimas Tėve, Sūnuje ir Šventojoje Dvasioje. Tai ir yra krikščioniško gyvenimo esmė.
Parengė Dalia Mackelienė ir Faustina Elena Andrulytė, SF
Žunalas Kelionė 2021 m. Nr. IV
