Aktorę Eglę Gabrėnaitę kalbina žurnalistė Ginta Gaivenytė

Eglė Gabrėnaitė. Evgenios Levin nuotrauka.

Pirmakursė aktorė Eglė Gabrėnaitė gyveno nuomojamame kambarėlyje Antakalnyje. Rakto nuo būsto ji neturėjo, nes šeimininkai visuomet būdavo namuose. Kartą vėlai grįžusi po repeticijų ji ilgai beldėsi, tačiau niekas neišgirdo. „Netoliese – baras, eina pro šalį žmonės išgėrę, o aš sėdžiu ant laiptukų su mini sijonu. Baisu. Supratau, kad reikia pro langą lipt, – E. Gabrėnaitė tvirtina iš fizinio lavinimo visada turėdavusi dvejetą, – Lipau pora valandų, odinis sijonas skuteliais pavirto. Tačiau užlipau, pro langą taip kreivai įkišau galvą. Nubrozdintos ausys buvo. Alkūnės ir keliai – kruvini“. Senukas šeimininkas buvo įsitikinęs, kad ji meluoja, nes anksčiau į tą patį antrą aukštą mėgino užlipti raktus pametęs vaikinas ir jam nepavyko.

Jaunai aktorei tai buvo ženklas, kad gyvenime yra jėga, kurios vedina ji gali padaryti neįmanomus dalykus. Daug vėliau, dėstydama studentams Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje kai kuriuos studentus ji nusiveždavo prie to namo. Norėdama parodyti, kad viskas yra įmanoma.

Su aktore E. Gabrėnaite kalbamės apie žemuoginį vaikystės muilą, apie į sieną tėvo mestą šakutę, šiam sužinojus, jog dukra įstojo į aktorinį, apie dvi mergaites, kurios prieš spektaklį atnešdavo cigarečių, apie malonumą vaidinti su jaunosios kartos aktoriais. Kalbam apie daug ką, bet pokalbio gale ištinka suvokimas, kad svarbiausia čia buvo tyla.

Palikite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *