Aktorę Eglę Gabrėnaitę kalbina žurnalistė Ginta Gaivenytė

Eglė Gabrėnaitė. Asmeninio archyvo nuotrauka.

Pirmakursė aktorė Eglė Gabrėnaitė gyveno nuomojamame kambarėlyje Antakalnyje. Rakto nuo būsto ji neturėjo, nes šeimininkai visuomet būdavo namuose. Kartą vėlai grįžusi po repeticijų ji ilgai beldėsi, tačiau niekas neišgirdo. „Netoliese – baras, eina pro šalį žmonės išgėrę, o aš sėdžiu ant laiptukų su mini sijonu. Baisu. Supratau, kad reikia pro langą lipt, – E. Gabrėnaitė tvirtina iš fizinio lavinimo visada turėdavusi dvejetą, – Lipau pora valandų, odinis sijonas skuteliais pavirto. Tačiau užlipau, pro langą taip kreivai įkišau galvą. Nubrozdintos ausys buvo. Alkūnės ir keliai – kruvini“. Senukas šeimininkas buvo įsitikinęs, kad ji meluoja, nes anksčiau į tą patį antrą aukštą mėgino užlipti raktus pametęs vaikinas ir jam nepavyko. Jaunai aktorei tai buvo ženklas, kad gyvenime yra jėga, kurios vedina ji gali padaryti neįmanomus dalykus. Daug vėliau, dėstydama studentams Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje kai kuriuos studentus ji nusiveždavo prie to namo. Norėdama parodyti, kad viskas yra įmanoma.

Legendinės aktorės E. Gabrėnaitės mintys apie vaikystę, aktoriaus kelią ir tiesiog gyvenimą – projekto „Suvokimo ašys“ skaitytojams.

Žemuoginio muilo kvapas

Ji buvo ne močiutė. Ji buvo mama. Manotėvai neturėjo daug laiko. Jie vaidino teatre, o tai – sunkus darbas. Aktoriai tais laikais neturėjo daug pinigų. Todėl buvo nuspręsta, kad gyvensiu su močiute Tytuvėnuose. Močiutė pirmąkart gyvenime važiavo traukiniu pasiimti anūkės. Man tuomet buvo gal aštuoni, gal devyni mėnesiai.

Mama atvykdavo dukart per metus aplankyti. Dar iki šiol išlikęs vaizdas, kaip aš apsikabinusi močiutę, garvežys su raudona žvaigžde atvažiuoja į stotį, išlipa moteris su lėle, su balionu. O man toks siaubas, nes jos nepažįstu. Pasirodo, tai mano mama.

Vos tik spėdavau prie jos priprasti, po poros savaičių ji išvažiuodavo. Tačiau apie tai kalbėdama nejaučiu skausmo. Močiutė man buvo viskas. Iki šiol prisimenu jos žemuoginio muilo kvapą. Iki šiol visose gastrolėse ieškau to žemuoginio muilo, ir nerandu. Tas kvapas buvo toks ryškus. Apsikabinu, o močiutė tokia didelė. Ir nebaisu to, kas vyksta aplink, miške. Yra tik grožis ir meilė begalinė.

Močiutė buvo labai tvarkinga. Gal keturiskart per dieną keisdavo man sukneles: jei vienąkart kur nors pasirodei su suknele, tai būtinai reikia kitą užsivilkti. Jei pietūs, tai būtinai su sriubine, su lėkštutėmis. O kur dar bandelės, keksai… Kai vėliau persikėliau gyventi pas tėvus, batų nemokėjau užsirišti. Buvau visiškai nesavarankiškas žmogus. Tačiau ačiū močiutei, kad iš jos gavau tiek meilės, kad ji mane gelbėja visą gyvenimą.

Viskas tapo kitaip, kai jos neliko. Tiesa, dar liko senelis, kurio meilė man taip pat buvo didžiulė. Man buvo šešiolika, kai senelį išvežė į ligoninę. Kaip tik buvo mano gimtadienis. Jis su pižama pabėgo iš palatos, pasveikino mane, o tada jį vėl išvežė greitoji. Daugiau jo nebemačiau. Štai kokia meilė gali būti. Būtent dėl to esu laimingas žmogus.

Eglė Gabrėnaitė vaidina Antigonę. Lietuvių literatūros ir meno archyvo nuotrauka.

Kai vaidinau „Antigonėje“, režisierė I. Bučienė paprašė aktorių pasakyti sakinį, kuris iš pjesės gražiausias. Man tas sakinys buvo toks: „Noriu, kad viskas būtų gražu kaip vaikystėje“. Ir vis dėlto privalėjau atsisveikinti su ta vaikystė. Ilgai nesupratau, kaip tą padaryti. Ir kai Antigonė miršta, tai buvo apie mane.

Beje, po šio spektaklio gavau vienos mokytojos siuntinį. Ji dovanojo knygą, į kurią buvo įdėtas lapelis. Jame buvo parašyta: „Vakar žiūrėjau spektaklį su Egle. Nieko neatsimenu, bet visą naktį vaikščiojau po Ąžuolyną ir man apsivertė pasaulis“. Joks kritikas, jokie auksiniai kryžiai nesuteikė man tiek laimės, kiek gavau iš tos moters.

Eglė Gabrėnaitė. Asmeninio archyvo nuotrauka.

Į sieną paleista tėvo šakutė

Tėvų darbo aš visiškai nevertinau. Pirmąsyk nuėjau į teatrą gal septyniolikos. Į galvą man neatėjo, kad būsiu aktorė. Vėliau važiavau į Maskvą stoti į teatro kritiką. Labai norėjau rašyti. Būtent rašyti. Visus stojamuosius egzaminus išlaikiau penketais. Tačiau mane dekanas pasikvietė ir sako: „Jūs labai gerai rašot, tačiau yra didžiulė problema… Nu per jauna jūs, dar aštuoniolikos neturit, o mes septyniolikos negalim priimti“. Nusijuokęs jis pasakė, kad ta tragedija greit praeis ir galiu atvažiuoti kitais metais.

Į Maskvą mane atvežė tėtis. Kartu su juo ėjome per kiemą, kur jau visi suoliukai buvo nuraudoti mano ašaromis. Staiga jis sutiko seną žilą profesorių: „Antanai, o ką tu čia darai?“ Tėvas paaiškino, kad dukra atvažiavo stoti, bet nepriėmė. Jis ir sako: „Čia labai paprasta, padėsiu“. Įsikabinau į tėtės ranką. O jis sako: „Ne, nereikia, mes be jokių padėjimų. Dukra grįš į Lietuvą, padirbs bibliotekoje“. Dieve tu mano, kaip aš gniaužiau jo ranką… Ir tik po daugelio metų supratau, kad tėtis mane bijojo vieną Maskvoje palikt.

Eglė Gabrėnaitė spektaklyje „Čia nebus mirties“, VVMT archyvo nuotrauka.

Vėliau, jau rudenėjant mano draugė Dalia (o ji buvo dramos būrelio madam) pasiūlė važiuoti į Vilnių lakinių diržų pirkti. Nuvažiavusios lyg tyčia pasukome pro konservatoriją. O ten toks popieriukas iškabintas: „Papildomas priėmimas“. Nesurinko kurso, todėl dar galima stoti rudenį.

Dalia ir sako: „Stojam. Gal gali man padėt?“ Sutikau. Per priėmimą profesorė Irena Vaišytė ir klausia: „O tai jūsų tėtis kartais ne Kauno dramos teatro aktorius?“ Sakau: „Ne“. „Meluojat?“ „Ne“. Paprašė pašokti, atsakiau, kad nešoksiu. Galvojau, kokių nesąmonių jie čia iš manęs nori. Pradėjau dainuoti – nusidainavau. Ir dėl to visiškai nesijaudinau, juk nei noriu, nei ką, tiesiog padėsiu draugei įstot. O susiklostė viskas kaip Holivudo filme. Kai vakare nuėjome pažiūrėti rezultatų, paaiškėjo, kad draugė neįstojo, o mane priėmė.

Kokia nesąmonė! Vis dėl to man tiek reikėjo kur nors metus prasitrinti, todėl pamaniau, kad bus prasmingiau negu dirbti bibliotekoj.

Tėvai tą naktį grįžo iš gastrolių. Kaip tyčia tėtis pasakė, kad susitarė dėl mano darbo bibliotekoje. Tada ir pasakiau, kad įstojau.  Mamą iškart išmušė raudonis. Matyt, nujautė, kad į aktorinį. Kai apie tai pasakiau garsiai, tėtis metė į duris šakutę. Tokio pikto jo gyvenime nemačiau. O tada visą pyktį lyg nurijo ir pasakė: „Prašau rytoj nuvažiuoti ir atsiimti dokumentus“. Mama nieko nesakė, tik sėdėjo nuleidusi galvą.

„Ačiū Dievui, kad tik tiek, galėjo būt baisiau“, – atsidusau. Kitą dieną nuvykau į Vilnių. Prie I. Vaišytės durų stovėjo gal penkiasdešimties žmonių eilė – visi laukė, kad dar leistų antrąsyk pasikalbėti. Sužinojusi, kad noriu atsiimti dokumentus profesorė ramiai pasakė: „Prašom, išeikit, jeigu nenorit“. Ačiū Dievui, pagalvojau ir jau ruošiausi eiti pro duris. Tada ji mane sustabdė: „Tačiau jeigu tėvai liepė tai padaryti, tai perduokit jiems, kad jeigu mes jus priėmėm, tai, matyt, kažką matom“.  Nežinau, ką jie galėjo matyti toje mergaitėje su raudonu kaspinu. Pasakiau teisybę. Ir pasilikau.

Padaryti tai, kas neįmanoma

Pirmame kurse gyvenau Antakalnyje – nuomojausi kambarį pas tokį senuką mokytoją su taip pat pensininke žmona. Tais laikais mobiliųjų telefonų nebuvo, o aš neturėjau savo rakto. Įprastai grįždavau ir jie mane įleisdavo. Tačiau tąkart repeticijos buvo iki vėlumos ir kai grįžau, niekaip neprisiskambinau. Matyt, jie miegojo.

Laukiu, sėdžiu ant laiptelių. Pro šalį eina išgėrę vyrai, nes netoliese baras. Man baisu. Mano kambarys – antrajame aukšte. Supratau, kad reikia lipti. Buvau su odiniu mini sijonu, iš kurio liko tik skuteliai. Keliai buvo kruvini, bet kažkaip užlipau. Kažkaip įkišau pro langą galvą ir atsidariau. Ausys buvo nubrozdintos. Kitą rytą senukas man sakė: „Bet ko jūs meluojat? Čia jaunas vaikinukas raktus pametė, lipo neįlipo. Čia neįmanoma. Reikia kopėčių“.

K. Kymantaitės „Marti“, 1978 m. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus archyvo nuotrauka.

Tas namas išlikęs iki šiol. Nusiveždavau prie jo kai kuriuos savo studentus. Jie irgi sakydavo: „Baikit, bet už ko jūs užsikabinot?“ Aš ir pati nežinau. Alkūnės buvo kruvinos, keliai kruvini. Tačiau tą naktį supratau, kad jei yra tikslas ir noras, žmogus viską gali. Ir kad yra jėga, kuriai padedant galima padaryti neįmanomus dalykus. O jei nepadarei, vadinasi, ir nereikia.

Mergaitės, kurios prisimena

Eglė Gabrėnaitė, „Vyšnių sodas“, VVMT archyvo nuotrauka.

Prisimenu, kaip 1991-aisiais po Vilnių važinėja tankai, o mes vaidiname spektaklį. Salėje sėdi dvylika žmonių. Vaidinam. Abejoju, ar kada nors daugiau buvo toks gražus spektaklis kaip tąkart.

Pamenu, kaip prieš spektaklį manęs laukdavo dvi mergytės su trimis cigaretėmis. Tais laikais cigaretės buvo baisios, tikra šlykštynė, bet rūkėme, nes nieko kito nebuvo. O jos atnešdavo užsienietiškų ir sakydavo: „Ir jums kvapas bus geresnis, ir

žiūrovams“. Taip nutiko daugybę kartų.

Visai neseniai interviu paminėjau, kad dabartinė karta net nežino, kas yra „Vyšnių sodas“. Netrukus O. Koršunovo teatre vaidinome „Portalą“. Mano vaidmuo ten – neįgali mama, patyrusi insultą. Staiga prie manęs pribėga mergaitė ir duoda pakelį cigarečių, visokiausiomis širdelėmis apipaišytą, dar šalia žiebtuvėlis ir laiškas. O tame laiške parašyta: „Nesąmonė. Labai daug

žmonių jus prisimena“. Ta mergaitė, kuri visa tai atnešė, perdavė linkėjimus nuo mamos, kuri guli suparalyžiuota. Pasirodo, ta mama buvo iš tų dviejų mergyčių, kurios man atnešdavo cigarečių. O dabar ji savo dukros paprašė: „Nunešk Eglei cigarečių“. Sunku įsivaizduoti, kokia po to spektaklio aš ėjau namo…

„Man reikalingos akys“

Mirsiu neužmiršiu paskutinių mūsų gastrolių, kurios įvyko jau po pandemijos. Prancūzams labai patinka spektaklis „Didvyrių aikštė“.  Tąkart vaidinome Paryžiuje. Kažkodėl apėmė klaikus nervas. Išėjome vaidinti su Rasa Samuolyte, ir staiga titrai dingo. Režisierius vėl prašo antrąkart vaidinti nuo tos pačios vietos. Mąstau: „Aha, čia man gyvenimas keršija už studentus, kuriems sakydavau „Ne rytoj vaidink, o dabar“. Antrąkart išeinam, pasakom pora sakinių ir vėl stop. Jaučiu, kad trečiojo karto neištversiu.

K. Lupos „Didvyrių aikštė“. Lietuvos nacionalinio dramos teatro archyvo nuotr.

Trečiąkart išėjusi išgirstu plojimus. Pakeliu akis: visi žmonės ploja. Toks gerumas. Taip jie parodo: „Mes tavim tikim, tu gali. Net trečią kartą tu gali“.Dėl to aš bijau monospektaklių. Man reikalingos akys – meilė, kurią gaunu.

Vienas kito parėmimas yra labai reikalingas. Pamenu, kaip Stokholme vaidinom „Vyšnių sodą“. Peršalau taip, kad beveik negalėjau prakalbėti. Kaip tada vaidint?

Mano mylimas Faustas Latėnas spektaklyje leisdavo muziką. Jis pribėgo prie manęs: „Egle, eik ir vaidink, jei tavo balso nesigirdės, aš leisiu muziką. Tada atsikosėk ir vėl kalbėk“. Dar pribėgo lenkas ir pažadėjo atnešti verdančio vandens su kažkokiomis sultimis. Kai išbėgdavau į užkulisius, jis man duodavo puoduką. Ir kažkaip ištraukiau gą spektaklį, kitų padedama.

Neturėjau tokio režisieriaus, kuriam melsčiausi. Tačiau turėjau labai daug režisierių, kuriems esu dėkinga. Tai – Irutė Bučienė, Rimas Tuminas. Jaunų sutikau labai gerų: Eglę Švedkauskaitę, Elžbietą Latėnaitę, Justiną Mykolaitytę. Tiek iš jų gavau meilės, net nemoku pasakyti, man jos net per daug. Tada taip lengva vaidinti. Negalvojau, kad jaunimu galėsiu tiek pasitikėti.Kiekvienais metais sau žadu, kad jau išeisiu iš teatro. Tačiau vis užsikabinu.

Žiūrėkite vaizdo interviu su Egle Gabrėnaite: 

Palikite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *