Dvidešimt keturis milijonus žmonių turinčiame Šanchajuje žvėriškumo tarp žmonių Eglė Aukštakalnytė Hansen matė daugiau nei laukinėje gamtoje tarp gyvūnų. Nuo 2002–ųjų į fototoekspedicijas laukinėje gamtoje vykstanti menininkė tvirtina, kad žmogus – taip pat gyvūnų karalystės dalis,  deja, vis labiau ir labiau prarandantis ryšį su gamta .

Su aktore, rašytoja, laukinės gamtos fotografe Egle Aukštakalnyte Hansen kalbamės apie fotografiją kaip būdą vėl suartėti su gamta.

Eglė Aukštakalnytė Hansen Arktyje. Asmeninio archyvo nuotrauka

Gamtos kūriniai nepozuoja

 Joje nėra vienodų, besikartojančių istorijų, vaizdų ar personažų. Gamta pilna veiksmo, kovos už būvį, netikėtumų, dramų. Ji niekada nejuokauja, elgiasi griežtai, baudžia už nejautrumą, reikalauja meilės ir kantrybės – joje niekada nenuobodu, jeigu turi laiko pažinti ir stebėti jos laukinį gyvenimą. Johanas Volfgangas Goethe įkvėptas gamtos kūrė nuostabiausią muziką, o gamtą vadino ,,didžiu menininku, gyvenančiu savo kūriniuose“. Suartėti su gamta, patirti jos paslaptis, užfiksuoti jos kūrinių gyvenimo akimirkas, – stichijų šėlsmą, gamtovaizdžio ramybę, gyvūnų šeimynines scenas, –  tai laukinės gamtos fotografijos tikslas. Skirtingai nei studijoje, gamtoje savo herojaus reikia ieškoti sunkiai pasiekiamose vietovėse, jį stebėti, savotiškai prisijaukinti. Privalai turėti savo matymo kampą, būti pasiruošus rizikuoti, greitai priimti sprendimus, keičiantis šviesai ir kadro kompozicijai. Tuo ir žavus tas nuolatinis laukinis nepastovumas. Gamtos kūriniai nepozuoja. Ir geidžiamo kadro gali laukti kelis metus.

Laukinėje gamtoje esu tik žmogus, pats triukšmingiausias ir silpniausias gyvūnijos pasaulio atstovas, todėl iki šiol mokausi  girdėti, matyti, uosti, mokausi tylos, gyvūnų elgesio subtilybių, jų instinktų tam, kad užfiksuočiau genialiausios menininkės Gamtos būsenas, ir papasakočiau Jos kuriamas istorijas.

Rudieji lokiai Kalmai nacionaliniame parke Aliaskoje. Eglės Aukštakalnytės Hansen nuotrauka.

 Gamtoje svarbios detalės

Dažniausiai gamtą apibūdiname vienu žodžiu: „Gražu“. Tačiau gamtoje labai svarbios detalės, kurios siunčia mums ženklus. Interneto amžiuje neturime laiko gyvam gamtos stebėjimui. Tik atostogaudami gėrimės raudonuojančia vakaro žara, pamiršdami, kad ji gali reikšti vėjuotą rytdieną. Debesų kontrastai įspėja apie artėjantį lietų ar sniegą. Garsus ankstyvas paukščių čiulbesys kalba apie giedrą. Mūsų senoliai iš gamtos rodomų ženklų spręsdavo apie būsimus darbus ir planuodavo savo gyvenimą. Pirmykštės gentys Afrikoje, Azijoje, Pietų Amerikoje iki šiol vadovaujasi gamtos stebėjimais, bet mes dažnai dėl įtempto gyvenimo tempo tam neturime laiko.

Pastebėti detales reikia mokytis. Tai ypač svarbu laukinės gamtos fotografui. Tarkim, pastebi, iš kur vėjas pučia. Žolė savanoje linksta pavėjui, o jeigu tame judesyje įžiūri priešinga kryptimi  judantį objektą ar virš žolės retsykiais pasirodantį uodegos galiuką, – supranti, kad tai medžiojantis plėšrūnas.

Liūtai savanoje Masai Maroje, Kenijoje. Eglės Aukštakalnytės Hansen nuotrauka.

Medžiojančios didžiosios katės juda būtent prieš vėją, kad jų kvapo neužuostų būsima auka. Lyjant antilopės nusuka savo snukius priešinga negu lietaus kryptimi, taip padidindamos pavojų būti sumedžiotoms. Tokia situacija pasinaudoja medžiojančios liūtės bei geopardai. Šalia gimdančių antilopių būriuojasi hienos, šakalai, ore ratus suka ereliai, maitvanagiai. Plėšrūnai visada būriuojasi ten, kur yra maisto, kaip ir antilopės juda ten, kur sodrios ganyklos. Visas gyvūnijos pasaulis klesti tik tose vietose, kur yra pakankamai maisto.

Buvimas gamtoje išmokė ne tik matyti, bet ir girdėti. Gamta pilna garsų visą parą. Rytais paukščiai garsiai čiulba tarytum džiaugdamiesi išgyvenę pavojingą nakties tamsą, o sutemus pradeda čirpti naktiniai vabzdžiai, ūbauja naktiniai paukščiai, tarpusavyje komunikuoja vilkai, liūtai ar kiti plėšrūnai, kurie aktyvūs tik tamsiuoju paros metu.

Visiška tyla galima tik aukštai kalnuose. Ir tik tada, jei nėra vėjo. Arba giliai po vandeniu. Tyla arktyje ar Himalajuose – tokia keista ramybė, kai girdi tik savo kvėpavimą ir širdies dūžius. Neįprasta būtent dėl to, kad šiaip viskas gamtoje turi savo garsą.

Jaguaras Patanale, Brazilijoje. Eglės Aukštakalnytės Hansen nuotrauka.

Pirmuosius impulsus turi tramdyti

 Fotografuojant svarbu žinoti vieną dalyką: jei pamatai žvėrį, nepulk fotografuoti. Pirmas mūsų instinktas: „O, geras kadras“. Padarai kontrolinį kadrą ir sustok, pažiūrėk, kaip gyvūnas reaguos į tave, kaip jis elgiasi, kur juda. Kuo labiau perprasi gyvūno elgesį, tuo geresnių kadrų pavyks užfiksuoti vėliau. Todėl pirmuosius impulsus verta tramdyti. Laukinės gamtos fotografijoje sėkmę dažniausiai nulemia kantrybė išlaukti reikiamos akimirkos. Juk nepakartojamą momentą nuotraukoje lemia ne tik gyvūno elgsena, bet ir gamtovaizdis, šviesa, fotografo reakcija ir kompozicijos pojūtis.

Kartais  atsiduriu sudėtingoje situacijoje: filmuoti ar fotografuoti? Draugai profesionalai ilgą laiką kalbėjo, kad negaliu dviejų dalykų gerai daryti, privalau pasirinkti vieną. Ilgainiui supratau, kad privalau iš anksto apsispręsti, kada fotografuosiu, ar filmuosiu. Ilga laukinių gyvūnų stebėjimo patirtis ir žinios nulemia konkretų apsisprendimą.  Jei gyvūnų elgsena bus įdomi, nematyta, aktyvi – filmuosiu. Jeigu šviesa, kompozicija, emocija, spalvos sukuria nepamirštamą įspūdį – fotografuosiu. Pats įdomiausias dalykas yra tai, kad geriausi užfiksuoti kadrai visada pasilieka atmintyje.

Saulėlydis savanoje. Eglės Aukštakalnytės Hansen nuotrauka.

Nuotraukos esmė

 Laukinės gamtos fotografija – ne tik gyvūno užfiksavimas. Tai yra kito gamtos kūrinio gyvenimo akimirkos, energija, veiksmo natūraliame gamtos kontekste išraiška. Tam tikra nuotaika, būsena, istorija. Matomas vaizdas dažniausiai mumyse sukelia tam tikras emocijas, kurias bandome užfiksuoti taip, kaip mes matome ir jaučiame, tikėdamiesi pasidalinti savo jausmais, mintimis su aplinkiniais.

Esame akimirkos istorijos kūrėjai. Juk vienišas laukinis asilas spalvingų Himalajų fone šalia druskingo ežero visiems sukels skirtingas emocijas ir fantazijas. Kiekvienas fotografas  jį pamatys kitaip. Gyvūnai laukinėje gamtoje nepozuoja, o šviesos šaltinis vienas – natūrali saulė. Geriausias apšvietimas skirtingose platumose keičiasi, bet pati ,,minkščiausia“ šviesa būna maždaug valandą po saulės patekėjimo ir valandą prieš saulei nusileidžiant. Turiu pažįstamų, kurie fotografuoja būtent tik tokiu metu, o visą dieną skiria pasirinkto objekto stebėjimui.

Šviesa, šešėliai turi daug magijos. Šviesa ypatingai reikšminga laukinės gamtos fotografijoje. Joje atsiveria ir pačio fotografo matymo kampas, stilius, gylis, pasaulėjauta. Juk gyvūnas gyvena vedinas instinktų. Mes nežinome, ar jis jaučia kokias nors emocijas, bet fotografas, fiksuodamas gyvūnų gyvenimo dinamiką, suteikia emocijas, sukuria istoriją. Jausmingiausias gyvūnas, skleidžiantis labai stiprią energiją, yra žmogiškų akių bei manierų turintis orangutanas. Stebėdama šiuos primatus matau ankstyvųjų žmogaus protėvių giminaičius.

Orangutanas Indonezijoje. Eglės Aukštakalnytės Hansen nuotrauka.

Gamtoje bijoti negalima

Istorinis žmogaus ir gyvūno santykis konkrečioje vietovėje apsprendžia konflikto rizikos dydį. Ten, kur laukiniai gyvūnai legaliai ar nelegaliai medžiojami, konfliktas labai stiprus, gyvūnai bijo žmogaus, vengia susitikimo, o akistatoje elgiasi agresyviai. Aš stengiuosi fotografuoti ten, kur medžioklė draudžiama, taip sumažindama buvimo gamtoje rizikas. Niekada nesiartinu prie gyvūno pati, nes mano artėjimas gali iššaukti agresiją. Stebiu iš toliau, leisdama gyvūnui natūraliai pačiam artėti link manęs. Per tą laiką vienas kitą tyrinėjame. Laisvėje gyvenantis laukinis gyvūnas yra smalsus, su kur kas jautresne klausa ir uosle nei žmogus. Žmogaus hormonai išskiria visą puokštę kvapų, iš kurių gyvūnai apie mus perskaito kur kas daugiau negu mes apie juos. Jie dažniausiai mus išgirsta kur kas anksčiau, nei mes juos pamatome.

Katmai nacionaliniame parke Aliaskoje stebėjau lašišų migraciją ir rudąsias meškas. Apsistojus šalia vienos upės žiočių, penkias dienas teko ,,prabūti“ akmeniu – tiesiog sėdėti visada toje pačioje vietoje šalia į krantą išplukdytų rąstų, kad rudosios meškos priprastų prie mano buvimo, atsipalaiduotų ir gyventų įprastą gyvenimą. Kai baltagalviai ereliai pradėjo sklandyti virš galvų ir leistis vos už kelių metrų, supratau, kad tapau gamtovaizdžio dalimi. Meškos žvejojo upės vandenyse vos per porą metrų nuo mano kojų. Aš joms nerūpėjau. Aplinkui buvo daug maisto – neršiančių lašišų.

Rudasis lokys, pagavęs lašišą. Eglės Aukštakalnytės Hansen nuotrauka.

Gamtoje visada yra rizika, kad kažkas nutiks. Traumos gali būti ne tik fizinės, bet ir psichologinės. Man taip nutiko su drambliais. Ilgą laiką dramblys buvo mano pats mėgstamiausias gyvūnas. Atrodo – toks didelis gyvūnas, ką jau ką, tikrai pamatysi pirmą. Tačiau jie gali taip susitapatinti su gamtovaizdžiu, tiesiog pasislėpti, kad netyčia į  jį gali fiziškai atsitrenkti, ir tada jau ilgam įsivarysi baimę.

Pirmąkart taip nutiko, kai kartą sustojome savanoje automobilyje papietauti šalia nedidelių krūmų.  Netoliese ganėsi dramblių šeima. Staiga visai netikėtai mūsų mašinos link išbėgo mažas – gal iki metų amžiaus – drambliukas. Motina sureagavo iškart. Nedaug trūko, kad automobilį ji būtų tiesiog apvertusi. Laimė, spėjome laiku užvesti ir išvažiuoti.

.Kitąkart tiesiog atsitrenkiau naktį į snūduriuojantį šalia palapinės dramblį. Taip nutiko stovykloje, kurioje ėjau iš vienos palapinės į kitą. Dramblio ten niekaip negalėjo būti. Bet buvo. Laiku išgirdau jo pilvo gurgimą ir kūno šilumą, kuri mane ir sustabdė. Mačiau, kad ir jis išsigando: sutrimituodamas ir pakeldamas straublį. O straublys yra jo ginklas mušti priešą. Koją kelia irgi neatsitiktinai – dažniausiai žmogų dramblys ne užmina, o sutrina keliu. Laimė, netoliese budėjęs vietinis masajus ramiai mane  nuo dramblio nuvedė. Tokioje situacijoje negalima bėgti, reikia suvaldyti baimę ir išgąstį, ir lėtai trauktis atgal, didinant atstumą.

Su dramblių baime kovojau daugiau nei dešimt metų. Išbandžiau skirtingas terapijas, dalyvavau kelionėse Botsvanoje, Zambijoje, ten, kur didelė dramblių populiacija, turėdama tik vieną tikslą – atsikratyti šios baimės. Juk gamtoje bijoti negalima. Mūsų hormonai išskiria baimės kvapą, kurį jaučia ir gyvūnai.

Šį balandį, fotografuodama didžiailčius Amboselio dramblius, buvau šalia savo bendraamžio penkiasdešimtmečio Kreigo vos per porą metrų. Patino su galingomis, žemę siekiančiomis iltimis. Džiaugiuosi, kad išdrįsau pirmąkart fotografuoti jį iš apačios, būdama visai šalia. Kai toks galiūnas priartėja vos per porą metrų, sulaikai kvapą…

Vaikiškas smalsumas

Su inuitu Biliu Bafino saloje Kanadoje. Asmeninio archyvo nuotr.

Nuo vaikystės esu labai smalsi. Jaučiu azartą sužinoti. Kelionės ir ekspedicijos į laukinę gamtą – geriausias savęs, gyvenimo ir gamtos pažinimo vadovas. Tokiose kelionėse sutinku daug įdomių žmonių: kitus fotografus, azarto apimtus tyrinėtojus ir menininkus. Dalinamės informacija. Su vienais greitai išsiskiri, o su kitais užsimezga draugystė ir keliauji po pasaulį drauge. Taip atsiranda naujos vietovės, nauji gyvūnai, nauji kraštovaizdžiai.

Geriausiai pažįstu žolės savanos gyvūnijos pasaulį, nes gyvenu Kenijoje, ten laukinės gamtos fotografijai skiriu daug laiko. Nuo 2012 metų kiekvienais metais vykstu į arktinę tundrą arba arktį stebėti baltųjų lokių, nuo 2006 m. fotografuoju bengališkus tigrus Indijoje. Pradėjau, kai jų laukinė populiacija siekė tik pusantro tūkstančio, kai jiems grėsė visiškas išnykimas. Laukinės gamtos fotografai tuo metu siekė atkreipti pasaulio visuomenės dėmesį į tigrų išsaugojimą. Džiaugiuosi, kad prieš dvylika metų pasirašytas memorandumas tarp Azijos valstybių, saugančių tigrus, iki 2022-ųjų Tigro metų pabaigos, dvigubai padidinti esančias tigrų populiacijas, jau įvykdytas.

Laukinės gamtos fotografija, išvykos ar ekspedicijos į laukinę gamtą skamba  romantiškai, bet iš tikrųjų tai yra darbas, reikalaujantis daug fizinės ištvermės, pasiruošimo ir kantrybės. Vykdama į šiaurę, išmokau priprasti ne tik prie stingdančio –30 C šalčio, bet tokiomis sąlygomis fotografuoti. Vietiniai inuitai arktyje niekada nekalba apie temperatūrą, bet visada – apie vėją. Ten jutiminė temperatūra priklauso nuo vėjo. Lauke gali būti tik –25C, pagal vietinius šilta diena, kai nėra vėjo, bet kai pučia šiaurys, jutiminė temperatūra gali siekti –32C. Rankų  pirštai ir pėdos šąla greičiausiai, o veido nušalimus gali patirti per pusvalandį.

Tropikinėse džiuglėse atvirkščiai – drėgmė apsprendžia  jutiminę temperatūrą. Dažnai jautiesi kaip saunoje, nors temperatūra apie +35C, bet  prakaitas žliaugia upeliais net stovint. Jau nekalbu apie tai, kad tokiose vietose sekdama paskui orangutanus ar gorilas, privalai įveikti kelias dešimtis kilometrų pėsčiomis, su savimi nešdama mažiausiai 10 kg fotoaparatūros. Be to, Indonezijos ar Kongo tropikų miškuose daug egzotiškų vabzdžių, kurie mėgsta maitintis žmogaus prakaitu ir taip kanda, kad jokie tinkleliai ar purškalai jų negąsdina.

Himalajuose, ieškant snieginio leopardo, mėlynųjų antilopių ar kalnų ožkų privalėjau aklimatizuotis penkių kilometrų aukštyje. Sunku kvėpuoti. Snieginio leopardo ieškojimas Šiaurės Indijos Ladako valstijoje buvo pati sunkiausia išvyka. Sunku 4–5 km aukščio kalnuose laipioti, sunku kvėpuoti, miegoti, orai keičiasi labai greitai, gyvenimas ypatingai asketiškas, o snieginis leopardas – vienas sunkiausiai surandamų ir fotografuojamų gyvūnų.

Himalajų slėnyje. Eglės Aukštakalnytės Hansen nuotrauka.

Natūralu, kad tokiose kelionėse ir šiaip laukinės gamtos fotografijoje karaliauja vyrai, moterų – nedaug. Tai suprantama vien jau pagalvojus apie fiziologinius dalykus. Vis dėlto esu įsitikinusi, kad moters matymas yra kur kas detalesnis ir neiššaukia agresijos fotografuojant primatų patinus. Beje, tai įrodyta tyrinėjant primatus: šimpanzes, bonobus, gorilas ir orangutanus.

Savo kosmosą turinčios gentys

Labai mėgstu lankytis pirmykštėse, savo kosmosą dar turinčiose gentyse. Jų žmonės iki šiolei stipriai susiję su gamta, jos ritmu, turtingi tradicijomis ir kultūra. Primityvaus gyvenimo būdo žmonių protėviai mokėsi išgyventi iš laukinių gyvūnų, visą sukauptą išgyvenimo ekstremaliomis sąlygomis patirtį perduoda iš kartos į kartą. Pavyzdžiui, inuitai, stebėdami baltuosius lokius, išmoko kaip sumedžioti ruonius po ledu, tikrindami jų kvėpavimo lede skyles, arba imituodami ruonių judesius gali priartėti prie šių gyvūnų ant ledo.

Visuose kraštuose mūsų protėviai keliaudavo paskui gyvūnus, taip atrasdami derlingas ir nederlingas žemes. Žmonės iš gyvūnų suprato, kad reikia dalintis. Juk gamtoje visi dalijasi. Pirmiausiai grobį doroja didžiosios katės, tada mažesnieji šakalai, hienos, paukščiai. Vienas gyvūnas padalijamas visiems kitiems. Kalahario dykumos gyventojai, San žmonės po medžioklės gabalą mėsos parneša savo šeimai, o dalį palieka gamtai.

Masajai nevalgo laukinės mėsos, kad nesupykdytų gyvūnų. Anksčiau jie savo ožkas ir avis laikė visai šalia laukinės gamtos ir nieko nenutikdavo. Tačiau anksčiau taip gyventi buvo paprasčiau, nes žemė priklauso genčiai. Prieš keliasdešimt metų ji buvo padalinta žmonėms ir visi apsitvėrė. Tada naminiams galvijams pradėjo trūkti žolės. Karvių skaičiaus mažinti jie nenori, nes skaičius apsprendžia kiek esi turtingas. Taigi, nemažindami bandos masajai ėmė vesti savo karves į nacionalinį parką, kur gyvuliai lengvai tampa laukinių kačių grobiu. Taip prasideda konfliktas, nes žmogus gindamas savo bandą turi nužudyti liūtą. Tai – akivaizdus pavyzdys, kaip civilizacija sukuria konfliktus.

Čia kaip tik prisiminiau istoriją apie ėriuką ir liūtą. Kenijoje Samburu  nacionaliniame parke gyveno liūtė, kuriai vis nesisekdavo išauginti palikuonių– jie vis neišgyvendavo arba būdavo nudobti kito liūto. Jos motinos instinktas buvo toks stiprus, kad net dukart ji priglaudė antilopių jauniklius, kurių motiną suėdė liūtai. Ta senė liūtė saugojo mažylius, o jos šeima mažylių nelietė. Vienas išgyveno keturis, o kitas – šešis mėnesius.  Beje, pirmąjį antilopiuką sumedžiojo ne liūtai, o geopardai.

Toks pavyzdys skatina susimąstyti, kiek mažai mes žinome apie laukinius gyvūnus. Matome tik paviršių. O paslapčių gamtoje yra ypatingai daug.

Liūtas savanoje. Eglės Aukštakalnytės Hansen nuotrauka.

Gamtos paslaptys

Aš gyvenau dideliuose miestuose. Dvidešimt keturis milijonus žmonių turinčiame Šanchajuje žvėriškumo tarp žmonių mačiau daugiau nei laukinėje gamtoje tarp gyvūnų. Kai stebi gamtą, pamatai, kad žmogus taip pat yra gyvūnų karalystės dalis. Taip, mes turime smegenis, esame kūrybingi, turime savo kalbą, esame sukūrę visuomenę. Tačiau juk daugelį savo savybių įgijome stebėdami tuos, kurie egzistuoja ilgiau negu mes. Galime daug ko pasimokyti iš laukinės gyvūnijos.

Visuomet jaučiu nuostabą stebėdama krokodilą – jis yra vienas iš tų, kurie egzistuoja nuo dinozaurų laikų. Taip, jo smegenys mažutės. Tačiau jis yra gyva, prie aplinkos prisitaikiusi milijonus metų, fosilija.

Arba pažvelkime į lokius, kurie žiemą užmiega. Kas būtų, jei ištyrinėtume visas organizmo metabolizmo, užmigus žiemos miegui, – visų organų funkcijų sulėtėjimo paslaptis ir atrastume, kaip tai panaudoti žmonijos labui? Šis procesas jau tyrinėjamas kosmonautikoje.

Dar viena su meškomis susijusi paslaptis. Baltoji meška gali reguliuoti savo nėštumą. Jei pavyko gerai prasimaitinti ir prisiauginti storą riebalų kiekį, jei sveria daugiau kaip du šimtus kilogramų, ji paleidžia apvaisintą kiaušialąstę toliau vystytis ir po kelių mėnesių pagimdo. Tačiau jei svorio priaugti nepavyko, ji tą apvaisintą kiaušialąstę pašalina iš organizmo. Gyvūnai bando prisitaikyti prie gamtoje vykstančių pokyčių.

Arktis. Eglės Aukštakalnytės Hansen nuotrauka.

Ir mes, žmonės, turime apie tai galvoti. Dažnai kalbame apie tirpstančius ledynus, vandenynų rūgštėjimą, pasaulio vandens kilimą, augmenijos ir gyvūnijos nykimą. Tačiau retai diskutuojame, kad keičiantis klimatui, gyvūnų elgsenai, reikia ir patiems keistis, prisitaikyti prie esamų ir būsimų klimato pokyčių. Gamtoje išgyvenimo instinktas yra be galo didelis ir stiprus. Anksčiau niekada nėra buvę, kad baltųjų meškų patelės vasarą maitintųsi išlipusios ant kranto. O štai dabar pastebėta, kad jos pradėjo mokinti meškiukus, kur surasti baltųjų banginių – belugų –  gimdymo vietas ir maitintis jaunikliais. Anksčiau to  nėra buvę. Taip jos jau dabar bando prisitaikyti prie ledo tirpimo. Vadinasi, kai ledas nutirps, jos jau žinos, kaip išgyventi. O ar mes tikrai prisitaikysime, kaip išgyventi, tarkim, jei bus nuolatinė keturiasdešimties laipsnių temperatūra ir drėgmė? Panašu, kad didesnė grėsmė išgyventi kyla mums patiems. Gamtoje nėra vakuumo. Jeigu laiku neprisitaikysi prie pokyčių – žūsi.

Bėda, kad miesto žmogus yra praradęs ryšį su gamta. Tai natūralu, nes nebėra laiko, gyvenimo ritmas be galo spartus. Žmogus neturi laiko sustoti, pagalvoti, pabūti. Tai atrodo tuščia minutė, o laiko tuščiai leisti negalima. Tačiau aktyvus buvimas gamtoje nėra tuščias laikas. Jei pradėsime stebėti detales, smalsumas ves tolyn.

Dažnai mes vis planuojame: dabar išvažiuosiu į kelionę, štai tada pagyvensiu, štai dabar dar padirbsiu, o paskui jau gyvensiu taip, kaip noriu. Tačiau tuomet visą laiką gyveni rytoj. O žmogaus gyvenimas trumpas, labai trumpas. Džiaugiuosi, kad gamta ir fotografija išmokė mane gyventi šią akimirką.

Savana. Eglės Aukštakalnytės Hansen nuotrauka.

Eglę Aukštakalnytę Hansen kalbino Ginta Gaivenytė. 

Palikite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *